Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2014

 

Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

 

Kovo 9, sekmadienis. Ir vėl: ramiausia tampa, kai atsisakai savasties, kai virsti nesubjektu, kai prisišlieji prie pasaulio ašies, kai susilieji su jo visuma, kai netenki „aš“…

 

Kovo 10, pirmadienis. Aš esu tik įrankis, kuriuo veikiama.

 

Balandžio 8, antradienis. Buvau mieste kirptis. /…/ Knygyne radau tik šiemet išleistą Tournier „Girių karalių“. Skubiai nusipirkau, nors nežinau, koks bus Banionytės vertimas.

 

Balandžio 11, penktadienis. Vakar pradėjau skaityti „Girių karalių“. Knyga šiek tiek šiurpina: ir anomališka, perversiška, ir, atrodo, gili. Be to, išversta, regis, neblogai.

 

Balandžio 13, sekmadienis. Šiandien Verbų sekmadienis. Paskaičiau Naująjį Testamentą. Prisiminiau vaikystę, kai plakdavomės kadugiais. Tuomet galvelėje dar buvo pilna visokiausių vilčių.

Vis dėlto nuostata būti visatos procesų smiltimi, atomu, lašu karts nuo karto veikia. Net manyčiau, kad šį pusmetį labiau, negu kad veikdavo kada nors anksčiau.

Tebeskaitau Tournier. Na, regis, jau galiu pasakyti, kad tai išties gera knyga. Manau, kad ji manęs nenuvils. Daug likimiškumo. Daug sluoksnių. Ypač – sluoksnių, glūdinčių mumyse. Dar galiu pridurti: sodru, stipru, aromatinga, perversiška. Nors tos anomalijos kartais darosi nemalonios.

 

Gegužės 2, penktadienis. Kaip paprastai, vis ateina mintys apie kosminį mano likimą. Aišku, kad jos yra siaubingos. Juk – absoliuti nežinomybė ir milijonai klaikiausių variantų.

 

Gegužės 4, sekmadienis. Kaip ir vakar, stengiuosi įveikti vis mane užgulančius apmaudą ir pyktį. Žinoma, kad griebiuosi vakar paminėtų priemonių: jie taip parašyti; jie irgi kenčia. Dar priduriu trečią: pasaulis yra toks, toks, toks… Tačiau kartais tai visai nepadeda, kartais tepadeda vos vos…  

 

Gegužės 6, antradienis. Pasižiūrėjau internete Aikeno biografiją. Pasirodo, domėjosi psichoanalize. Šiandien pradėjau rinkti [angliškai] trečiąjį (patį puikiausią) jo eilėraštį – „Sound of Breaking“ [planuotai antrajai mano vertimų knygai „8 amerikiečių poetai“; deja, viltis ją išleisti jau išblėso].

 

Gegužės 8, ketvirtadienis. Jau visai baigiu Tournier. Gal net šiandien pabaigsiu. Galinga knyga. Į galą labai svarbi tampa inversijos idėja. Labai daug puikių anatominių vaizdų. Ir tas „pedofiliškumas“ ima įgyti kitą prasmę.

 

Gegužės 9, penktadienis. Vakar baigiau „Girių karalių“. Vis dėlto – labai gera knyga. Gili. Daugiasluoksnė. Su vykusiai perpintais buities ir mistikos planais. Pagrindinę jos idėją susiformulavau taip: pasaulis – tai aukojimo aktas; permanentinis. Kai po to kilo klausimas, kas ir kam aukoja, atsakiau: Dievas aukoja sau pačiam. O toliau svarsčiau: kai teigiama, kad Dievas paaukojo savo Sūnų, irgi galima klausti: kam paaukojo? Atsakymas būtų tas pats: sau pačiam. Sunkoka knyga dvasinės atmosferos požiūriu. Ir, aišku, bauginanti.

 

Birželio 12, ketvirtadienis. Šiandien baigiau [Bernhardo] „Senuosius meistrus“. Smagiai skaitoma knyga, bet gylio nepakanka, tiksliau – su fundamentalesnės gelmės stygiumi. Beje, turinti esė bruožų. Gera pabaiga. Sunku rasti naujų gerų autorių. Po Kafkos, Camus, Becketto, Faulknerio…        

 

Liepos 7, pirmadienis. Vis sunkėja užsiėmimo problema: nieko veikti beveik nebegaliu, o būti neveikęs – irgi negaliu. Telieka trypčioti ir vis perskaityti po puslapį kitą iš kur nors. O jeigu visai nebegalėčiau skaityti? Šakės, kaip dabar sakoma…

 

Liepos 12, šeštadienis. Šiandien itin aiškiai supratau, kad neturi nė mažiausios reikšmės tai, kiek aš ko perskaitysiu, kiek aš kitų darbų nuveiksiu. Jokios reikšmės. Ir dar sykį supratau, kad yra labai labai pravartu žiūrėti į save kaip į visiškai svetimą žmogų. Ir tiek atjausti, kiek svetimą atjauti.

 

Rugpjūčio 10, sekmadienis [kaime]. Toliau skaitau [Mitchello] „Debesų atlasą“. Vis labiau nusiviliu: vienaplanis kūrinys, metafizika nė nekvepia. Skyrius apie Luizą Rej – grynas detektyvas. Meistriškas, žinoma, bet kas man iš to?

Pilnatis. Gal todėl suima įtampa, net irzlumas. [Wright]: „Must be the full moon / That floods the sky and makes the night wakeful and full of remorse.“

 

Rugpjūčio 30, šeštadienis [kaime]. Vakar keliais laipsniais pagerėjo Laimio [versta] knyga [„Debesų atlasas“]. Baigiau skyrių apie Sonmę (fabrikatę). Tirštis ir žiaurumai paveikė. Ir, žinoma, idėja apie pasaulio sąrangą. Susišaukia šiuo požiūriu ir su Beckettu, ir su Sartre’u. Tik čia viskas supolitinta.

 

Rugpjūčio 31, sekmadienis [kaime]. Skaitau Budą [„In the Buddha’s Words“]. Apie kūno kontempliavimą. Kaip maišo su įvairių rūšių grūdais. Kaip sukapotos karvės… Žinoma, tai sukuria distanciją „aš“ atžvilgiu, žinoma, kad jinai [distancija] padeda.

 

Rugsėjo 24, trečiadienis. Jaučiu, kaip vis labiau sūstu (fiziniu požiūriu), vis labiau vystu, vis labiau medėju, vis silpniau smilkstu.

 

Rugsėjo 25, ketvirtadienis. Ką tik baigiau (dabar 11.15) „Debesų atlasą“. Ačiū dievui, atsikračiau. Nuomonė [nekokia] nepasikeitė. Neblogų vietų, aišku, yra. Gaila puikaus Laimio J. darbo, jo kūrybingumo ir išradingumo.

 

Rugsėjo 27, šeštadienis. Naktis bloga. Mauduliai – stiprūs. Sapnuose lyg turėjau grįžti namo iš kažkokio kurorto, bet nebuvo kur grįžti. Nežinojau, ar turiu kokius namus, kur jie.

 

Spalio 21, antradienis. Atsiverčiau Sigito G. eiles, perskaičiau „Kasandrą“. Sužavėjo frazė „o šviesaus juosmens vaikeli“. Susišaukė su Lorca: „pero no me enseñes tu cintura fresca.“

 

Spalio 23, ketvirtadienis. Baigiau skaityti [Modiano] „Horizontą“. Nebloga knyga, galima priskirti sidabrinėms. Atmintis, baimės, atsitiktinumai, sudarantys gyvenimo krūmyną. Gaila, kad kalba nėra aforistiškesnė. O gal tik vertimas toks? 

 

Spalio 25, šeštadienis. Vakar žiūrėjau krepšinį. Kai tik žiūriu, visuomet atlieku tris (budizmas) neigiamus aktus: greed (nes noriu, kad tie ir tie laimėtų); hatred (nes nemėgstu priešininkų) ir delusion (nes vaizduojuos, kad, maniesiems laimėjus, kas nors pagerėtų).

 

Lapkričio 18, antradienis. Skambino Vytautas B. Pasakiau, kad jau įveikiau septyniasdešimt keturias savojo Kryžiaus kelio stotis, ir kiekvienoje atkarpoje buvo klupimų. Kiek jų dar laukia – nežinia.

 

Lapkričio 21, penktadienis. Baigiau doroti Hakushū [vertimą]. Parinkau ir paveiksliuką – Kuro „Vienatvę“. Kitą savaitę reikės išsiųsti [„Š. A.“]. Gražios tankos. Kiek žmonelių jas pajus – nieks nežino. Bet tai ir gražu – mestelėti į nežinią.

Įveikiau tris ketvirčius [Simono] „Flandrijos kelio“. Labai smagus Korinos paveikslas. Ir, žinoma, visa toji šešėliuota, blykčiojanti, pilna kvapų (smarvės) ir spalvų sąmonės (sąmonių) srauto slinktis.

 

Lapkričio 23, sekmadienis. Visai eina į pabaigą „Flandrijos kelias“. Ta sekso scena [su pieno baltumo kojomis, apvijusiomis strėnas, ir abrikoso spalvos kulnimis] – ko gero, pati geriausia iš visų, su kuriomis susidūriau knygose. Labai vietoj tuoj po jos įmeta senutę.

 

Gruodžio 4, ketvirtadienis. Didžioji dienos dalis praeina taip: maždaug pusvalandį guliu; tuomet pusvalandį – paskaitau, parimęs ant tumbos, pereinu du tris kartus per kambarius; tuomet vėl pusvalandį guliu ant ortopedinio matraco; tuomet vėl pusvalandį – parimęs su knyga… Į dienos pabaigą skaitymo mažėja, lieka perslinkimas per kambarius, gulėjimas ir gunksojimas prie tumbos…

Kai guliu, kartais vis padeda vaizdavimasis, kad esu visatos centre; taip pat – kad per mane eina ir manyje susikerta milijardai visatos linijų. Manęs nėra.

 

Gruodžio 14, sekmadienis. Juste jaučiu, kaip baigiasi manyje abi energijos: ir kūrybinė, ir gyvenimo.

 

Gruodžio 15, pirmadienis. Mėginu gelbėtis formuluodamas maždaug šitaip. Ką bedarytum, tai veikia per tave visata, neįmanoma atlikti nė vieno ne jos judesio. Ką bedarytum, tu neši savo kryžių, kurį tau paskyrė visata. Išeities nėra. Telieka eiti su visata, tavimi nešančia tavo (savo?) kryžių. Telieka susitaikyti.

 

B. d.