Laiptinės ir laiptai

Norėjau pavadinti šį tekstą asmeniškiau, apibrėžti jį žodžių junginiu „mano gyvenimo laiptinės“, tačiau iš karto pagalvojau, kad tai skamba šiek tiek (o gal ir ne truputį) pretenzingai ir arogantiškai. Kas aš toks, kad kalbėčiau apie save? Ar juo labiau – laiptines? Gal esu kokios nors laiptinės savininkas? Regis, kad ne. Čia iš karto pasakysiu, kad savininkiškas laiptinės jausmas būdingas ne vienam mūsų bendrapiliečiui. Tai atspindi (ir kažkada tą ironizavo Ernestas Parulskis savo radijo komentare kultūrai skirtoje laidoje) šios bendros namų erdvės užkariavimas sandėliuojamais daiktais, atsikratomomis kambarinėmis gėlėmis, netgi įrengiamomis, neretai rakinamomis spintomis spintelėmis. Turbūt tai yra sąlygojusi sovietinės kolektyvizacijos, vadinamųjų „komunalkų“ ir bendrabučių tradicija. Tose bendrose gyvenamosiose erdvėse vieni jausdavosi kaip žuvys vandenyje, kiti – gal ir kaip tos pačios žuvys, ir vandenyje, tačiau sekliame ir gerokai stokojančiame deguonies.

Be to, kiekvienas mūsų (manau taip ir tikiuosi) turi savas ne tik laiptiniškas, bet ir laiptiškas patirtis. Todėl ir reikia kalbėti ne tik apie laiptines, bet ir apie laiptus. Štai grupė „Led Zeppelin“ su žymiąja balade (turiu omenyje „Stairway to Heaven“) pasidalino savais įspūdžiais apie laiptus į rojų, o biblinis patriarchas Jokūbas, sapne regėjęs kopėčias su jomis kopiančiais angelais, suteikė peno ne vienai menininkų generacijai. Nors dar laiptai dažnai vaizduoti iliustruojant Švč. Mergelės Marijos įvesdinimą į šventyklą. Galop prisiminkime magiškąjį M. C. Escherį ir jo „pakilimus-nusileidimus“ (tokia 1960 metų litografija).

Vaikystėje gyvenau penkiaaukščiame daugiabutyje ir nemažą savo nerūpestingai gyvenimiško laiko dalį praleisdavau laiptinėse. Tai buvo tipiškas sovietinis blokinis namas su keturiomis laiptinėmis. Mūsų kalboje jos (laiptinės) taip ir figūruodavo: pirmoji laiptinė, antroji, trečioji, ketvirtoji. Didžioji dalis draugų gyveno pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje. Ketvirtoji egzistavo kaip savotiška „baltoji dėmė“. Bendraamžiai ten negyveno, tad retai į ją ir užsukdavome. Nebent žaisdami gaudynių, slėpynių, karą arba bandydami užsiropšti ant stogo. (Beje, ant pačios įspūdingiausios vietos nuo pamatų iki padangių išnaršytame name – jo stogo – užsiropšti buvo galima tik antrojoje arba ketvirtojoje laiptinėje įtaisytomis metalinėmis kopėčiomis. Šalia jų gyvenantys penkto aukšto gyventojai ir ypač tie, kurių durys buvo arčiausiai „laiptų į Dangų“, atlikdavo kuo tikriausią Cerberio ar gal, tiksliau, šv. Petro vaidmenį, budriai saugodami savo privilegijuotą padėtį ir kelią viršun. Vaikų stengdavosi ten neįleisti.) Egidijus, Tomas, klasiokas ir kiemo chuliganas Robertas (niekas jo taip nevadino, visiems jis buvo Robkė) buvo iš pirmosios, Audrius, Edvardas, Ramūnas – iš antrosios, Raimundas – iš trečiosios… Pats taip pat gyvenau trečiosios laiptinės trečiame aukšte – pačiame savosios vaikystės Edeno (turiu omenyje tą pilką blokinę gyvenamąją dėžutę, analogiškoje gyvenęs lietuvių kalbos mokytojas Muzikevičius tokias ironiškai vadindavo „inkilais“) epicentre.

Dažniausiai susitikdavome antrojoje arba trečiojoje laiptinėje. Aišku, geruoju, šiltuoju metų laiku daugiau veiksmo turbūt vykdavo laiptinių prieigose – rusakalbėje terpėje tai vadinama „padjezdu“. Tačiau mūsuose rusiški žodžiai vartoti bandant paaugliškai įrodyti savo įsivaizduojamą brandą ir į leksikoną įterpiant visiems gerai žinomus slaviškos-totoriškos prigimties keiksmažodžius. Pats taip niekuomet nekalbėdavau ir vis stebėdavausi, kaip Robkė taip sklandžiai ir organiškai galėdavo iš „matais“ atmiešto kalbėjimo kieme pereiti į kuo taisyklingiausią literatūrinę kalbą mokykloje…

Ką mes veikdavome tose laiptinėse? Turbūt būdavo visko – nuo paprasto sėdėjimo varinėjant banalias kalbas iki bandymų išmokti lošti kortomis (jau tuomet tai atrodė be galo svetima, iki šiol nelabai suprantu nutriušusių popierėlių dėliojimo iš vienos krūvelės į kitą smagumo ir „kaifo“ prasmės). Tačiau geriausi ir ryškiausi prisiminimai susiję su žaidimu kareivėliais. Anuomet laiptinėse vykdavo kuo tikriausios batalijos. Vėliau savęs nerealizavę aleksandrai ar napoleonai vykdydavo sudėtingiausias strategines ir taktines operacijas. Abiejų (kartais pasitaikydavo netgi daugiau – kad ir kokios trys) konfrontuojančių pusių kariuomenės nepasižymėdavo tuo, kas būdinga ar ko reikalaujama iš vis dar prūsiškosios disciplinos kanonais besikliaujančių armijų – tai yra unifikacijos. Tuomet vaikiškos kariuomenės, suformuotos savanoriškais (tiksliau – suneštiniais) principais, labiau priminė tėtušio Machno nutrūktgalvius ar pirmąsias dienas skaičiuojančios Lietuvos kariuomenės savanorius. Marga įvairovė! Apačiai grumdavosi su raudonarmiečiais, alavinė „morskaja pechota“ su plastmasiniais Karibų jūros piratais, viduramžių riteriai kalavijų aštrumu varžydavosi su muškietininkų špagų miklumu. Taisyklės kisdavo „karo dievams“ ar tiesiog generolams-maršalams (turiu omenyje mus, laiptinių gyventojus) permąstant žaidybinio žudymo logiką. Vis dėlto paprastai galiodavo dar per sovietinius televizorius nuolat žiūrėto „Fanfano Tulpės“ (1951 metų Christiano-Jaque’o filmo) padiktuoti karybos reikalavimai. Armijos būdavo rikiuojamos taisyklingais karė (carré) ar ilgomis falangomis, o tuomet joms atstovaujantys milžinai siuntinėdavo vienas kitam guminį kamuoliuką (savotišką artilerijos įsikūnijimą), kol tas egzistencinis volas kažkurią kariuomenę ištalžydavo iki paskutinio žuvusiojo…

Senelių namai, buvę Alytuje, tik skirtinguose rajonuose – vienas senojoje Nemuno gatvėje, kitas – tarpukariu prie carinės geležinkelio stoties (tarp jos ir uloniškų kareivinių) veržliai besiformavusiame, o sovietmečiu tapybiškomis spalvomis išsiskleidusiame, Jurgio Kunčino aprašytame Madride, taip pat turėjo savo magiškąsias, iki šiol sapnuose regimas ir patiriamas laiptines. Tiksliau – laiptus. Abeji vedė Dangun. Tai yra – į palėpes. Pirmajame name taip turbūt ir neteko užsiropšti pastogėn (tik pamenu vos ne mistiškus suaugusiųjų dingimus ten, viršuje, nuo mažamečių dėl jų pačių saugumo budriai saugomomis kopėtėlėmis), o antrasis, senelių iš tėvo pusės, buvo gerokai iššniukštinėtas. O kaipgi kitaip? Vasarojant ten su atvažiavusiu iš Vilniaus pusbroliu, nudirbus visus močiutei padėti privalomus darbus (vyšnių skynimas, daržų ravėjimas, malkų kapojimas ir krovimas, balandų prirovimas paršeliams), tekdavo žaisti futbolą smėlėtoje Varėnos gatvėje (čia smiltys sumišdavo su zujančios iš stoties sunkiosios technikos sukeltomis dulkėmis bei nepakartojamu iš traukinių iškraunamų akmens anglių aromatu), vartyti į storus tomus dėdės susiūtus „Mokslo ir gyvenimo“ egzempliorius arba ropštis palėpėn. Joje, dulkėtoje ir įkaitintoje vasarinės saulės, rausdavomės močiutės seserų kuparuose ir skryniose (tarp visokio šlamšto pasitaikydavo dar nuo karo laikų užslėptų vokiškų degtukų rausvomis galvutėmis dėžučių, tų pačių laikų laikraščių ar kareiviškų maišų su įspaustais ereliais bei svastikomis). Į šį pirmąjį gyvenimo muziejų vesdavo tiesūs it styga laiptai, įrengti atskirame kambarėlyje. Po laiptais kabojo keletas muzikos instrumentų – bandonija, mandolina, gitara (mano tėvas visuomet skeptiškai žiūrėjo į savo tėvo ir seserų bei brolio „ansamblį“), o didžiausią iššūkį keldavo dangtis laiptų viršuje, skiriantis „apatinį“ gyvenimą nuo „viršutinio“. Jis buvo sunkus, sunkiai pakeliamas, pats užsiverdavo jo neprilaikant, atidaromas tam skirta brezentine kilpa viršuje. Primenantis partizanų bunkerio dureles. Ne tik savo formomis, bet ir simboline paskirtimi atskirti du suvokimo lygius. Tėvas lyg ir nelabai leisdavo laipioti tais laiptais. Turbūt dėl saugumo – ir neatsitiktinai, gerai pamenu, kaip jis pats šauniai slydo iš viršaus žemyn, skausmingai nusibalnodamas nugarą. Turbūt tokia yra laiptų paskirtis – jais sunkiai ir ilgai kartais kopi viršun, tačiau greitai ir su reikšmingomis pasekmėmis gali nusileisti žemyn, į pradinę padėtį.

Simbolių ir simboliškumo aspektu pačios reikšmingiausios turbūt pasirodytų mokymo ir ugdymo įstaigų laiptinės ir laiptai. Juk būtent čia įsikūnija biliūniškoji „Laimės žiburio“ idėja, tas kopimas, lipimas viršun link žinių ir išminties. Gal todėl sovietinių laikų mokyklose egzistavęs nelabai šiais laikais ir prisimenamas budėtojų (dežurnyj) fenomenas irgi buvo labai aiškiai – iš galios pozicijų – susijęs su šiuo architektūriniu elementu. Priminsiu, kad kiekviena klasė pagal administracijos nurodytą grafiką turėdavo budėti – užsirišę ant kairės rankos raudonus raiščius pertraukų metu palaikyti tvarką ir drausmę (kad niekas nešiukšlintų, nesėdėtų ant palangių ir nebėgiotų). Kažkodėl prieš pamokas (ir nesvarbu, kokia – priešpietinė ar popietinė – pamaina būtų) budėtojai, išsirikiavę grandinėle, stovėdavo paradinių laiptų aikštelėje, taip pat šoninių laiptinių prieigose ir neleisdavo niekam eiti į koridorius, prie klasių ir kabinetų durų. Remiantis kažkokių mistinių higienos normų reikalavimais, visi turėdavo laukti pirmo aukšto fojė. Kiekvieno save gerbiančio penktoko ar šeštoko (dėl vėlesnių klasių nededu galvos, nes pasikeitus santvarkai šioji tvarka išnyko) uždavinys buvo kaip nors pramušti tą gyvąją budėtojų užtvarą ir patekti „vidun“ – į keistai ir paslaptingai atrodančius tuščius koridorius (tiesa, net ir patekimas negarantuodavo saugumo, nes reguliariai vykdomų reidų metu budėtojai gaudydavo prasiveržusius pro kordoną). Tai tikrai tartum simbolizavo kažkokius barjerus veržiantis link tegul ir ne aukštųjų, bet keistoms taisyklėms nepaklūstančių tikslų. Gal net ne link mokslo ir šviesos, o į savotišką laisvę (psichoanalitinio pjūvio čia nesinorėtų rėžti…). Juolab kad anais laikais tarp mano bendraamžių sklisdavo mistifikuoti pasakojimai apie berniuką iš „kaimyninio kiemo“, kuris esą apgavęs sovietinius pasieniečius (eidamas atbulom per suakėtą saugumo juostą ir tuo sukurdamas patekimo į Sovietų Sąjungą regimybę) ties Lazdijais pabėgo į laisvąją Europą – Lenkijos Liaudies Respubliką. Verždavomės pro budėtojus pavieniui arba organizuotai – būriais. Svarbiausia (bent pirmu atveju) būdavo apgauti budrumą ir užtvanką pralaužusios upės principu nepalikti tai mažajai Berlyno sienai jokių perspektyvų. Iki tol dar reikėdavo užbėgti keliomis pakopomis viršun ir tik tuomet tekdavo sutikti pasipriešinimą. Pats procesas šiek tiek primindavo ir viduramžiškų pilių šturmą. Būdavo tiesiog smagu, apie gresiančias sankcijas niekas negalvodavo, o nelabai griežtos jos ir būdavo. Didžiausios bausmės turbūt sulaukė kažkuris nepamatytasis sienos griovėjas, kuris savo pergalės proga už budėtojų nugarų sugebėjo palikti šauniai suraitytą savųjų išmatų krūvelę…

Vilniaus dailės akademijoje, kurioje pradėjau studijuoti Lietuvai jau penkerius metus būnant laisva valstybe ir kurioje jokių raudonaraiščių ar žaliaraiščių nebuvo (tačiau toks reiškinys kaip būdelėje prie durų sėdintis rūstus prižiūrėtojas egzistuoja iki šiol), taip pat būta savitų, specifinių, atmintyje giliais randais įsirėžusių laiptų. Jų buvo, yra ir turbūt bus labai daug. Tokia ta akademijos karma! Būtent ši institucija kaip koks Fortūnos ratas primena tą M. C. Escherio rebusą su kylančiais ir besileidžiančiais laiptais. Net prieš dešimtmetį renovavus buvusį spaustuvės („Tiesos“) pastatą ir pavadinus jį „Titaniku“, išsaugota laiptiškoji įstaigos struktūra. O kur dar užkoduota senųjų Bernardinų vienuolyno rūmų architektūra! Tikrąja šio žodžio prasme esu čia pasiklydęs (žinoma, būdamas pirmakursiu – fuksu). Nes laiptai akademijoje lyg kokios aortos išsišakoja į koridorius, šie – į kabinetais ir auditorijomis paverstas celes arba keistus akligatvius. Akademija – tai labirintas, o laiptai – jo (jos) jungiamoji grandis. Vieni įspūdingi laiptai iki šiol veda į rektoratą. Tiesa, prieš beveik du dešimtmečius medinės, dar Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentų kojų numintos, nutrintos pakopos buvo pakeistos pompastišku juodu akmeniu (kaip taikliai apie šį savo kolegos projektą pasakė vienas architektas – „tai autoriaus profesinę etiką išreiškianti spalva“). Dabar, praėjus metams, manau, kad kažkokios paslaptingos jėgos sukūrė tą situaciją, kurios liudininku tapau: vienas už tuos laiptus atsakingas žmogus kopė viršun, rankas susikišęs į kostiuminių kelnių kišenes. Užsikabinęs už juodo akmens pakopos, nelaimėlis kniubo į juos pačiu nosies galiuku. Laimė, viskas baigėsi laimingai. Kita vertus, praėjus laikui ir laiptais pakilus ir nulipus ne vienai studentų kartai, jie nebeatrodo tokie disonansiški kur kas jaukesnės, dažų ir valgyklos kvapais persismelkusios erdvės atžvilgiu. Kiti laiptai veda į dvi (monumentaliosios ir molbertinės) tapybos katedras. Jų aikštelėse būsimuosius dailininkus nuo 1972 metų lydėdavo dviejų monumentalisčių – Nijolės Vilutytės ir Justinos Špakauskaitės – freskos „Besimokantis jaunimas“ ir „Vilnius – kultūros miestas“. Deja, laikas parodė, kad tas Vilniuje besimokantis jaunimas nebuvo toks jau kultūringas. Bent jau N. Vilutytės kompozicija sulaukė Valkininkuose esančios savo sesers, sukurtos Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės, likimo – tai yra sgrafitinių randų su ne visai padoriais, tačiau labai archetipiniais motyvais. Bet gal tokia vandališka pagunda sublimuotai vilioja ne vieną, palypėjusį bent keliomis laiptų pakopomis viršun? Neaišku, ką su ta freska padarė šį vienuolyno korpusą reokupavę pranciškonai… J. Špakauskaitės freska taip pat buvo giljotinuota (sumažinta, apkarpyta) architektūrinių rekonstrukcijų metu. Kita vertus, turint omenyje, kad dėl sovietinio Dailės instituto neūkiškumo buvo gerokai išniekinti Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, galima pradėti galvoti, jog bent meno pasaulyje galioja anaiptol ne krikščioniški atlaidumo, o labiau hinduistinės karmos dėsniai.

Vilnius – miestas, kuriame dabar gyvenu, – yra pilnas netikėčiausių laiptinių. Žinoma, nuo įvairiausių staigmenų šeimininkai šiais laikais apsisaugo spynomis ir telefonspynėmis. Tačiau dėl jau daug seniau užsklęstų senamiesčio kiemų esu susikūręs iki šiol šimtu procentų pasitvirtinančią taisyklę, kad nėra nepasiekiamos erdvės, neįveikiamos tvirtovės ir nepatirtų edenų. Bet kurios durys su esančiais už jų laiptais ir laiptinėmis vieną dieną atsiveria ir įtraukia vidun. Gotikiniai spiraliniai Gedimino bokšto laiptai (manau, jie inspiravo ne vieną sovietinio ir posovietinio kičinio statinio, vadinamosios „kolūkinio baroko architektūros“ sprendimą su pusapskritėmis arkomis, kreneliažais ir gyvatiškai suktomis laiptinėmis), aukštieji Šv. Jonų bažnyčios varpinės laiptai, paslaptingoji renesansinio Hozijaus namo (Vokiečių gatvėje) laiptinė, galop daugybė XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios gyvenamųjų pastatų istoristinių, eklektinių, secesinių laiptinių. Tik spėk dairytis ir rinktis! Kartkartėmis kopdamas buvusio Giršos Janovo daugiabučio nuomojamo namo (projektuoto šiam pirkliui 1897 metais Konstantino Korojedovo ir pažymėto J. Basanavičiaus gatvės šešioliktuoju numeriu – prieš jį stovi Romualdo Kvinto berniukas su kaliošu) laiptais galvoju, kad šioji laiptinė su savo vis dar mozaikinėmis grindimis aikštelėse, išlūžinėjusiais lieto ketaus turėklais, palimpsestiškais aliejinių dažų sluoksniais sienose, drožinėtomis durimis arba jas pakeitusiais metaliniais, tariamą saugumą turinčiais teikti seifiniais-antkapiniais dangčiais, nuolat tvyrančia prieblanda ir jos nesugebančia išsklaidyti elektros spingsule ypač sodriai įkūnija laiptų ir laiptinių – architektūrinės detalės, padedančios užkopti ir nusileisti, – esmę. Šioji yra ne kas kita, kaip prisiminimus sauganti ramybė…