Karo romantiko žmonos

 

Atrodytų, kad Napoleoną pavadinti romantiška asmenybe būtų kiek keistoka. Kita vertus, tai buvo išdidžios sielos žmogus, jo širdžiai nebuvo svetima aistringa meilė, kaip karys, korsikietis galėdavo būti beprotiškai drąsus, tačiau puikiai mokėdavo susivaldyti, jei to reikėdavo siekiant tikslų. Daugelis Napoleoną įsivaizduoja kaip asmenybę, kuriai rūpėjo tiktai nuolatiniai mūšiai ir karai. Ko gero, tai ir buvo pagrindinė jo gyvenimo misija. Didžiausią pasitenkinimą gyvenimu karo genijus jautė mūšių laukuose, be karų jis negalėjo gyventi. Mūšiai, pergalės, kruvinos skerdynės karo laukuose buvo jo pasirinkto romantizmo pagrindinė raiška. Jo aplinka – maršalai, generolai ir net paprasti kareiviai – stengėsi būti panašūs į karvedį. Visuomenę tarsi buvo apėmusi karo romantizmo dvasia. Armija ir net beveik visa prancūzų tauta įsiliejo į šį karo šokį. Net savarankiškumo netekusi Abiejų Tautų Respublika adoravo didįjį karo demoną ir tikėjosi, kad per jo malonę atgaus nepriklausomybę. Tūkstančiai lenkų tikėjo Napoleonu ir manė, kad būsimasis karas padės jiems atgauti laisvę.

Per gyvenimą Napoleonas surengė apie šešiasdešimt didelių ir mažų mūšių, pranoko didžiuosius karybos meistrus Hanibalą, Cezarį ir Suvorovą; buvo „geriausias iš geriausių“. Vis dėlto karvedys niekad netroško tuščių, tiesioginės politinės naudos nesuteikiančių pergalių. Pasitaikius progai be mūšių, patogiu metu jis paskelbdavo atitinkamą dekretą ir besąlygiškai prisijungdavo tas šalis, kurios jam būdavo reikalingos siekiant tolesnių planų. Iš kur karams imperatorius imdavo lėšų? Pirmiausia iš atvirų užgrobtų šalių plėšimų, tai vyko planingai ir oficialiai. Nors Prancūzija nuolat kariaudavo, šalies finansinė padėtis buvo gana stabili, skolų beveik nebuvo.

Pirmasis mūšis, kurį laimėjo Napoleonas, įvyko 1793 m. gruodžio 17 d., tądien buvo paimti Tulono įtvirtinimai, ir tai buvo Napoleono karjeros pradžia. Tulono pergalę jis laikė nors ir palyginti kuklia, bet ypatinga. Ilga ir kruvina karjera tęsėsi iki pat 1815 m. birželio 18 d., kai nugalėtas imperatorius pasitraukė iš lavonais nukloto Vaterlo mūšio lauko. Dvidešimt dvejus metus su pertraukomis truko ši ilga ir kruvina epopėja. Už Tulono paėmimą 1794 m. sausio 14 d. Napoleonas gavo generolo laipsnį. Tų pačių metų liepos 27 d. (pagal naująjį revoliucinį kalendorių – termidoro 9 d.) Paryžiuje Konvento dauguma nuvertė jakobinų diktatūrą, o Robespierreʼas, Saint-Justas ir artimiausi jų šalininkai buvo giljotinuoti. Baigėsi teroro ir prasidėjo nuosaikesnis revoliucijos laikotarpis. Valdžią paėmė vidinės frakcijų kovos draskomas Konventas. Brigados generolui Napoleonui Bonapartui prasidėjo sunkus laikotarpis, nes naujoji valdžia nenorėjo naudotis nuverstos valdžios favorito paslaugomis. Paryžiuje jis nebematė sau jokių perspektyvų. Bet istorijos palankumas vėl pasisuko į jo pusę.

Napoleono prireikė Respublikai kovoti su tuo pačiu priešu kaip ir Tulone. Konventas negalėjo tikėtis pagalbos iš plebėjų, nes buvo susidorota su darbininkais ir masiškai žudomi revoliucionieriai jakobinai. Beliko pasikliauti kariuomene, todėl Paryžiaus įgulos vadas generolas Jacquesʼas-François de Menou sutiko derėtis su reakcionieriais, tačiau Konventas nusprendė kovoti. Paryžiaus ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu buvo paskirtas vienas žymiausių termidoro 9-osios veikėjų Paulis Barrasas. Veikti reikėjo pradėti tą pačią naktį, nes prie Konvento rūmų būrėsi sukilėliai. Jų vadui Richer de Sérizy ir daugumai Konvento narių atrodė, kad sukilėliai nugalės. Barrasas suprato, kad prasidėjęs judėjimas gali vesti prie Burbonų dinastijos restauravimo. Taigi ir jo likimas, kaip prie revoliucijos prisidėjusio bajoro, būtų buvęs labai pražūtingas. Barrasas nieko neišmanė apie karo reikalus ir jam tada buvo pasiūlytos kelios generolų kandidatūros, tarp jų ir Bonaparto. Barrasas išsirinko generolą artileristą. Pas jį buvo atvesdintas Bonapartas. Barrasas pasivedė jį į šalį ir paklausė, ar jis gali likviduoti maištą, ir pridūrė, kad pamąstymams turi tris minutes, taip pat pasiūlė Konvento jauniausiojo armijos vado postą. Tris minutes buvo sprendžiamas Napoleono, Prancūzijos ir Europos likimas. Prancūzų istorikas Arthuras Lévy knygoje apie Napoleoną rašo: „Sutinku, – tvirtai pareiškė Napoleonas Barrasui, – bet įspėju jus, kad apnuogintos špagos neįkišiu atgal į makštį, kol nepadarysiu tvarkos.“ Toks ir buvo Napoleonas – žmogus, patriotas, karys, kuris nemėgo politikų kišimosi į numatytus veiksmus. Pirmiausia Napoleonas susitiko su areštuotu generolu Menou, kad turėtų informacijos apie įvykių eigą. Auštant prie Konvento rūmų jis sugabeno patrankas. Vandemjero 13-oji Napoleono karjeroje buvo daug reikšmingesnė negu Tulono šturmas. Maištininkai patraukė prie Konvento, o juos pasitiko Bonaparto artilerija, ir jie buvo žaibiškai sutriuškinti. Tą patį vakarą Barrasas Konvento susirinkime paskelbė apie jų armijos pergalę. Kitą dieną Napoleonui buvo suteiktos divizijos generolo pareigos, o rugsėjo 26 d. jis buvo paskirtas vidaus kariuomenės vadu ir apsistojo vyriausiajame štabe.

Netrukus Napoleonas sutiko per terorą nužudyto generolo grafo de Beauharnais našlę ir ją pamilo, o su ja susipažino pas madam Tallien, kur neretai lankydavosi ir Barrasas. Marie Josèphe Rose Tascher de la Pagerie, į istoriją įėjusi Joséphine vardu, gimė 1763 m. birželio 23 d. Martinikoje. Gana sudėtingas jos gyvenimas lėmė, kad mažutė kreolė tapo Prancūzijos imperatoriene. Jos šeima priklausė labai senai, tačiau ir labai nuskurdusiai špagos bajorijai. Rose tėvas Josephas-Gaspard’as Tascher de la Pagerie naudingai vedė Rose-Claire des Vergers de Sannois, turtingą vienos salos šeimos paveldėtoją, bet prasta jo sveikata, negebėjimas valdyti plantacijos, polinkis į šventes ir moteris sparčiai prarijo jo gyvenimo draugės kraitį. Prie nesėkmių daug prisidėjo ir 1766 m. Martiniką nusiaubęs baisus uraganas, kuris visiškai sunaikino šeimininkų namą. Rose ir jos jaunesnė sesuo Catherine kelerius metus praleido pensione Fort Rojalyje, salos sostinėje. Auklėjimo programa jame buvo menka: mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti, šiek tiek muzikos, elgesio taisyklių. Tačiau Rose dėl to nesijaudino. Buvo gana tingi, nelabai ją viliojo ir knygų skaitymas. Turėjo švelnų balsą, įgimto žavesio, tamsiai mėlynas akis, pasiduodavo akimirkos įgeidžiams. Vis dėlto stokojo visa nugalinčio grožio, galinčio pakeisti moters gyvenimą.

Laimei, šeimos geradarė teta Désirée, vyresnioji Josepho sesuo, įsikišo į šios paprastos mergaitės likimą ir nukreipė jį palankesne linkme. Désirée jau aštuoniolikos metų buvo tapusi oficialia salos gubernatoriaus François de Beauharnais, labai turtingo vedusio vyro (tai nebuvo kliūtis), meiluže. Su žmona jis turėjo sūnų Alexandre’ą ir Désirée kilo mintis šį apvesdinti su brolio dukra Catherine. Kai ji išvyko į Prancūziją, Alexandre’as buvo paliktas Pagerie šeimoje ir joje pragyveno iki pat 1769 m. Vaikinas buvo auklėjamas aukščiausios aristokratijos – išsilavinusios, atviros naujoms idėjoms ir dažnai palaidų papročių – aplinkoje. 1777 m., kai jam suėjo aštuoniolika metų, pradėjo galvoti apie santuoką, kuri būtų suteikusi galimybę naudotis paveldėtu turtu. Jis pasirinko jaunesnę Josepho dukrą Catherine, bet nesulaukusi pasiūlymo tekėti ši pasimirė nuo tuberkuliozės. Teko ieškotis kitos, ir ta antroji buvo Catherine sesuo Rose. Taip Rose atsirado palanki galimybė ištekėti už turtingo, padėtį visuomenėje turinčio vyro. Atvykusi į Paryžių, ji pasijuto labai nejaukiai. Prastai apsirengusi, jautėsi tarsi elgeta tarp žmonių, vilkinčių brokatais, elegantiškų, kalbančių jai nesuprantamomis temomis. Vestuvės įvyko 1779 m. gruodžio 13 d. Jai tuo metu buvo tik šešiolika metų.

Ši santuoka nesuteikė lauktos laimės ir pagarbos. Rose buvo neturtinga, neišmanė dvaro manierų, be to, ne itin graži, kad prie savęs galėtų išlaikyti dailų karininką, į kurį spoksojo daugelis tos aplinkos moterų. O vyras beprotiškai mylėjo Laure, ištekėjusią moterį, su kuria turėjo vaiką. Net 1781 m., kai sutuoktiniams gimė sūnus Eugène’as, ši santuoka nesutvirtėjo. Alexandre’as visaip stengėsi pabėgti kuo toliau nuo šeimos židinio ir, lydimas meilužės, išvyko į Italiją. Po to kuriam laikui grįžo pas žmoną ir susitaikė. 1783 m. Rose jam pagimdė dukrą Hortense. Bet vyras vėl paliko šeimos židinį ir šį sykį pabėgo gerokai toliau – į žmonos kraštą Martiniką. Ten rezgė įvairias intrigas ir skleidė paskalas, siekdamas suteršti Rose reputaciją, nes norėjo su ja išsiskirti ir vesti meilužę, tapusią našle. Galop pristigusi pinigų ir kantrybės Rose pareikalavo skyrybų ir nesunkiai jas gavo. Laisva, bet neturinti lėšų, 1788 m. liepą Rose su dukra, palikusi vyrui sūnų, buvo priversta grįžti į gimtąjį židinį. Tačiau tėviškėje jautėsi tarsi nesava. Buvo įvykę daug permainų, plantacija visiškai apleista. Tėvą ir motiną slėgė ligos ir rūpesčiai. 1789 m. Prancūzijoje kilo revoliucija ir buvo paimta Bastilija. Saloje tarp vergų plito maištingos nuotaikos, o tarp baltųjų plantatorių – panika. Niekas negalėjo Rose sulaikyti pavojingame tapusiame krašte, ir ji grįžo į Prancūziją. Tuo metu jos buvęs vyras jau buvo pastebima figūra deputatų Susirinkime ir jakobinų klube.

1792 m. buvo tikros revoliucijos metai. Karalius atsisakė sosto. 1793 m. buvo baisūs senajam režimui: įvykdyta mirties bausmė karaliui, paskui Marijai Antuanetei, kasdien gatvėmis traukė vežimų voros su mirtininkais, pasmerktais giljotinuoti. Rose paliko prievartos ir įskundimų atmosferos kupiną Paryžių ir įsikūrė Kruasi, tapusi „piliete Beauharnais“. Tačiau teroras neaplenkė ir jos. 1794 m. balandžio 20 d. buvo pasodinta į kalėjimą. Žinoma, pirmiausia buvo suimtas Alexandre’as de Beauharnais, apkaltintas kariniu nemokšiškumu, o ypač įtartas tuo, kad esąs aristokratas; jis buvo giljotinuotas keturios dienos iki žlungant Robespierre’ui. Rose rugpjūtį buvo paleista ir galėjo gyvenimą tvarkytis kaip nori, nes giljotina buvo padariusi ją našle. 1795 m. jai nebereikėjo rūpintis dėl pinigų, nes Konventas sugrąžino jos ir Alexandre’o turtą. Prabanga, suknios, pramogos, siautulingi vakarėliai, pasisekimas tarp vyrų užvaldė jos gyvenimą – ji tapo Paryžiaus įžymybe. Tačiau reikėjo galvoti apie ateitį, apie naują santuoką.

Atrodytų, kad Napoleonas vedė pačią pirmą jam patikusią moterį, kuri tiesiog sutiko už jo tekėti. Ir kokių gi šansų jis turėjo vesdamas Rose Beauharnais, kuri, nors buvo našlė ir turėjo du vaikus, visiškai atsidavė lengviems pasilinksminimams, buvo dažna viešnia madam Tallien salone? Napoleonas jautė šeimos poreikį, todėl vedybų klausimas jau buvo kilęs 1794 m., kai jis atkreipė dėmesį į brolio žmonos seserį Bernardine Eugénie Désirée Clary. Rašė jai daug laiškų, bet veltui. Po to bandė pirštis poniai Laure Adelaïde Constance Permon, našlei, turinčiai du vaikus.

Rose turėjo nemažai romantiškų nuotykių, ir ėjo kalbos, kad jos meilužiu buvo ir Barrasas. Nors ji ir nebuvo tokia gražuolė kaip Tallien, be didelio vargo galėjo pažadinti meilės jausmus jauno žmogaus širdyje, ypač tokio, kuris dar niekad nebuvo mylėjęs. Rose buvo nedidelio ūgio, nuostabiai proporcingo kūno sudėjimo. Jos judesiai buvo labai lankstūs, o natūralios pozos suteikdavo kūnui egzotišką kreolišką pavidalą. Matinę veido spalvą gyvino mėlynos akys su šiek tiek pakeltomis blakstienomis ir didelėmis sruogomis krintantys blizgantys kaštoniniai plaukai. Be abejonės, jos grožį papildė ir išraiškingi tualetai, suknelės. Gamta ją apdovanojo unikaliu balsu, kurio nuostabiomis melodijomis žavėjosi daugelis aplinkinių. Rose dėka į madą atėjo maniera kalbėti minkštai ir prislopintai, bet tai jau įvyko vėliau, kai ji tapo pirmąja Prancūzijos dama. Ji niekada nenaudojo kvepalų, manydama, kad nieko nėra geriau kaip švaraus kūno kvapas. Rose maudėsi kiekvieną rytą ir kūną tepė kremais bei balzamais. Jokio ypatingo potraukio Bonapartui nejautė. Jam tuo metu buvo dvidešimt septyneri, o jai trisdešimt dveji metai. Tiesiog ji suprato, kad Napoleono laukia šlovinga ateitis, kad su juo vėl gyvens visavertį gyvenimą, galės dalyvauti aukštuomenės pokyliuose ir linksmybėse. Todėl ji jautė poreikį tapti šio vyro globėja, o pažinčių ji turėjo.

Iš tikrųjų kaip gerai išauklėta moteris, mėgstanti prabangų gyvenimo būdą, tikėjosi globos iš žmogaus, į kurio ranką galėtų atsiremti. Todėl neatsitiktinai pasirinko narsų kariškį, tapusį garsiu generolu, išgelbėjusį Respubliką. Vienai iš draugių laiške ji prisipažino: „Jūs mane matėte pas generolą Bonapartą, jis nori pakeisti tėvą Alexandre’o de Beauharnais našlaičiams ir tapti jo našlės vyru. Mylite jūs jį? – paklaustumėte manęs. Na… ne…“ Toliau ji aiškina, kad sieloje jaučia didelę tuštumą, abejingumą ir bando ieškoti išeities. Rose nuo Napoleono slėpė tikruosius jausmus ir tai darė labai meistriškai, kad tik ištekėtų už jo, – svarbiausias tikslas buvo ateities perspektyvos, o nieko nenutuokiantis įsimylėjėlis didžiulę meilę išsaugojo labai ilgai.

Pirmą kartą pas Rose Napoleonas tikriausiai apsilankė 1795 m. lapkritį, ji tada gyveno Universiteto gatvėje kartu su teta Fanny de Beauharnais. Pratybos, susietos su Italijos kariuomenės puolimu, ir kiti darbai, pareigybinė veikla Napoleonui neleido dažnai matytis su Rose, todėl tik 1796 m. galėjo būti atšvęstos vestuvės. Rose su teta pervažiavo į mažą dvarelį Rue Chantereine. Įdomu, kad šio dvarelio pirkimas įformintas tik 1798 m., – 1796–1798 m. įvykiai Napoleonui mažai tepaliko laiko rūpintis asmeniniais turto reikalais.

1796 m. vasario 23 d. Napoleonas buvo paskirtas Italijos kariuomenės vyriausiuoju vadu, o kovo 9 d. įvyko jo vestuvės. Rose, matyt, iš koketiškumo vedybų dokumentuose sumažino savo amžių ketveriais metais, o Napoleonas iš galantiško dėmesio žmonai pridėjo sau vienus metus. Liudininkais iš Rose pusės buvo Barrasas ir Tallienas, o iš Napoleono pusės – kapitonas Le Marois ir advokatas Calmelet. Įrašius į registrą vardus (Rose Napoleono pageidavimu pavadinta Joséphine), jaunieji grįžo į dvarelį Rue Chantereine, kur liko vieni. Joséphine vaikai prieš kelias dienas buvo išsiųsti į Sen Žermeno pensioną. Praėjus dviem dienoms po vestuvių, kovo 11 d., Napoleonas su adjutantu Jeanu-Andoche’u Junot ir kariniu komisaru išvyko į Italijos armijos vyriausiąjį štabą. Jis ištrūko iš moters glėbio, kurios taip geidė, ir pradėjo karinę karjerą, kupiną stebuklų, kurie nenutrūko beveik dvidešimt metų.

Išvykęs kovo 11 d., jau kovo 14 d. Napoleonas, sustojęs Šansone, rašė žmonai laišką. Jo tekstas persunktas meilės jausmų, pabaigoje jis parašė: „Rašyk man, mano miela drauge, ir kuo daugiau. Siunčiu tau tūkstantį vieną bučinį pačios švelniausios ir tikriausios meilės.“ Nors Napoleonas buvo be galo užsiėmęs svarbiais reikalais, visada rasdavo laiko atsiduoti savo jausmams, nuolat žmonai rašydavo laiškus.

Napoleonas darė viską, kad sužavėtų žmoną, kad ši jį pamiltų. Laiškuose dažnai naudojo priesaikas, pagyrimus, maldavimus ir nusižeminimus, kad tik Joséphine jį kaip vyrą pamiltų visam laikui. Ne šaltas apskaičiavimas kreipė jo poelgius, bet natūralūs aistringi jausmai. Prireikė nemažai metų, kad jis suprastų, jog Joséphine jis tebuvo priemonė, o ne tikslas. Tik tada, kai prie vyro kojų pamatė visą pasaulį, ji pagaliau pamilo ta meile, kurios jis taip ilgai laukė, bet jau buvo vėlu… Tuo metu, kai Napoleonas reiškė jausmus ir meilę, Joséphine buvo labiau linkusi pasinerti į neribotų linksmybių kupiną aukštuomenės gyvenimą, negu džiaugtis šeimos židiniu. Italijos kampanija Napoleonui buvo didelių pergalių ir baisios kančios metas. Jis Joséphine vieną po kito rašė didžiulės meilės ir nepakeliamos aistros prisodrintus laiškus. Skundėsi, kad ji per retai jam rašanti, vis dažniau jo laiškuose prasiverždavo pavydo blyksniai. 1796 m. lapkričio 13 d. Napoleonas iš Veronos į Milaną Joséphine parašė laišką, kuriame piktinosi, kad iš jos negauna laiškų: „Aš tavęs nebemyliu, atvirkščiai, bjauriuosi. Tu esi siaubinga, labai nerangi, kvaila, tikra Pelenė. Tu visai man nerašai, nemyli savo vyro; nežinai, kokį džiaugsmą jam suteikia tavo laiškai, ir nepakeverzoji jam net šešių eilučių.

Ką tu veiki visą laiką, kad nebegali parašyti savo mylimajam? Koks jausmas slopina ir stumia į šalį meilę, kurią jam pažadėjai? Kas yra tas nuostabus naujas mylimasis, kuris pasiglemžia visas tavo mintis, despotiškai valdo visas tavo dienas ir trukdo tau rūpintis savo vyru? Joséphine, žinok, vieną vakarą durys staiga atsivers, ir aš įeisiu.

Aš iš tikrųjų nerimauju, mieloji mano drauge, negaudamas iš tavęs žinių; greit parašyk man keturis lapus ir pasakyk tuos žodžius, kurie pripildo mano širdį jausmų ir pasitenkinimo.

Tikiuosi, netrukus spausiu tave savo glėbyje ir apibersiu tave milijonu karštų kaip pusiaujas bučinių.“

O Joséphine toliau tęsė ekstravagantišką neįpareigojančių ryšių gyvenimą. Barrasas daugiau ar mažiau buvo oficialus meilužis, bet buvo ir smulkesnių „žuvelių“, kuriomis domėjosi spindinti jei ne grožiu, tai žavesiu mažoji kreolė. Joséphine įsimylėjo dailų jauną leitenantą Hippolyte’ą Charles’į, kuris, priešingai nei Napoleonas, nepasižymėjo dideliais gabumais, bet buvo linksmas, nerūpestingas – visiška sutuoktinio priešingybė. Tekėdama už mažo, pusalkio, galima drąsiai sakyti, skurdžiai apsirengusio generolo Joséphine nė negalvojo, kad greitai taps pirmąja Prancūzijos ponia ir bus labai garbinama. Joséphine, atskirta nuo meilužio, labai jo ilgėjosi ir buvo patenkinta, kai grįžo į Paryžių, kur jos laukė gražus būstas, suremontuotas pagal epochos skonį graikišku-romėnišku stiliumi.

Grįžęs į sostinę jos vyras buvo sutiktas su didžiausia pagarba, kaip žmogus, įtvirtinęs Respubliką pirmąja Europos valstybe. Tačiau toks Napoleono populiarumas gąsdino Direktoriją ir ši pasistengė jam suteikti daugiau karo iššūkių. Jam buvo pasiūlyta ekspedicija į Egiptą. Tuo metu Joséphine vėl susirado Hippolyte’ą Charles’į, kuris nuolatos stokojo pinigų, ir ėmėsi su juo pardavinėti kariuomenei ginklus ir aprangą. Hippolyte’as neišsiskyrė stotu – buvo žemo ūgio, plonas, išbalusio veido husaras, kuris labai rūpinosi išvaizda ir visaip stengėsi įtikti vyriausiojo vado žmonai. Jis priklausė tai grupei vyrų, kurie labiausiai pavojingi moterims, nutolusioms nuo savo vyrų. Tačiau Joséphine meilės ir finansiniai reikalai klostėsi nelabai sėkmingai. Hippolyte’as šalinosi jos, gal išbluko buvę aistringi jausmai meilužei, karinio tiekimo reikalai nebesiėjo taip gerai, o svarbiausia – anglų spauda paskelbė Bonaparto laiškus, iš kurių aiškėjo piramidžių šalies nukariautojo žmonos neištikimybė. Ir niekas nenustebo, kai Hippolyte’as Charles’is, tuo metu buvęs generolo Charles’io Leclerco adjutantas, vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu buvo atleistas iš Italijos kariuomenės. Per Italijos žygį Napoleonas iš savo štabo atleido daugelį Joséphine meilužių.

Kartu su nepasitikėjimu žmona augo ir Napoleono pyktis. Širdies gilumoje jis jau buvo apsisprendęs dėl skyrybų. Po truputį geso Napoleono meilė žmonai. Jis net atvirai ėmė demonstruoti santykius su nuostabiąja blondine ponia Pauline Fourès, jėgerių karininko žmona. Vyras, kuris jiems trukdė, buvo išsiųstas į Europą. Stiprus asistavimas šiai poniai, kuri kariuomenėje buvo praminta „mūsų Rytų valdove“, buvo savotiškas kerštas Joséphine už jos nederamą elgesį. Šie santykiai buvo atviri. Napoleonas su meiluže važinėjo viena karieta. Tai labai nepatiko Joséphine sūnui Eugène’ui. Kai apie tai sužinojo Napoleonas, matydamas didžiulį Eugène’o sielvartą, nustojo viešumoje rodytis su Pauline Fourès. Joséphine jautė, kad Napoleonas viską žino, bent jau dalį to, kaip ji elgiasi su meilužiais, bet skirtis su Napoleonu ji nenorėjo, nes būtų netekusi privilegijų.

Napoleonas, sugrįžęs iš Egipto, jau buvo tvirtai apsisprendęs mesti žmoną, tačiau Joséphine ašaros, maldavimai, prie kurių prisidėjo verksmingi prašymai vaikų, kurie irgi buvo jau sugrįžę iš nesėkmingos Egipto kampanijos, apmalšino Arkolės mūšio nugalėtojo pyktį ir barnis baigėsi susitaikymu. Be to, Paryžiuje brendo rimti įvykiai. Direktorijos autoritetas vis labiau smuko. Paryžiaus bankininkai ir didesnė dalis plačiosios visuomenės troško stipraus žmogaus valdymo. Įvyko sąmokslas ir briumero 18 d. (1799 m. lapkričio 9 d.) buvo įsteigtas konsulatas su visas galias gavusiu pirmuoju konsulu Napoleonu Bonapartu. Taigi tuo metu skyrybos jam tikrai nebuvo reikalingos. Joséphine šį kartą išgelbėjo susiklosčiusios palankios politinės aplinkybės. Ji ne tik išsigelbėjo, bet ir galėjo 1800 m. viešėti Marijos Antuanetės apartamentuose. Konsulų pora įsikūrė karaliaus rūmuose. Kita vertus, apgautasis vyras nieko nepamiršo. Jis laikė Joséphine prie savęs, nes ji buvo nepakeičiama diplomatinių pobūvių, priėmimų žinovė. Nors apšmeižta, kai kurių žmonių net niekinama, ypač Napoleono giminaičių, daugumos paryžiečių ji buvo garbinama. Napoleonas jau buvo išsivadavęs iš žmonos kerų, juolab kad pats vis labiau buvo įtraukiamas į nesantuokinius ryšius. O Joséphine, įtraukta į nuolatinį pirmojo konsulo dvaro gyvenimą, ėmė nebeatlaikyti šio sūkurio tempų. Nuolatinė nemiga, skausmingi migrenos priepuoliai, nepaisant išradingo makiažo, atsispindėjo pavargusiame veide. 1802 m. ji prieš norą ištekino dukterį už vieno iš Bonapartų, Liudviko, – paniurėlio, valdingo ir mylinčio kitą moterį. Kitais metais jiems gimė kūdikis Charles’is Louis. Sklido piktos kalbos, kad tai ne Liudviko vaikas, o paties Napoleono.

1804 m. Prancūzija buvo paskelbta imperija. Gruodžio 2 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje įvyko karūnavimo iškilmės. Joséphine, atjaunėjusi, spinduliuojanti akinamu elegantiškumu, žavesiu kerėdama tūkstančius paryžiečių, iš paties Napoleono rankų priėmė imperatoriškąją diademą. Į karūnavimo ceremoniją demonstratyviai neatvyko Napoleono motina Letizia. Nė viena iš Bonaparto klano moterų nepanoro nešti ilgų ilgiausio įsibrovėlės šleifo. Bonaparto giminėje tuo metu neatsirado žmogaus, kuris būtų jautęs nors mažiausią simpatiją Joséphine. Naujos pareigos dar labiau įtraukė į protokolo reguliuojamą gyvenimo režimą: reikėjo anksti keltis, dalyvauti audiencijose, daugybėje oficialių ceremonijų. Turėdama laikytis tokio nepaprasto režimo, Joséphine nesijautė laiminga. Be to, nuolatos jautė skyrybų grėsmę, kai tapo aišku, kad ji nebegali turėti vaikų ir dėl to kaltas ne Napoleonas. Ištuoka tapo neišvengiama, kai 1807 m. mirė mažasis Napoleonas, Hortense sūnus.

Pagaliau 1809 m. gruodžio 15 d., dalyvaujant aukščiausiems imperijos pareigūnams ir imperatoriaus giminei, įvyko nenusisekusių mylimųjų skyrybos. Joséphine įkandin begalinio kortežo vežimų, verste užverstų baldais, meno kūriniais, drabužiais, svirduliuojanti, prilaikoma dviejų vaikų, išvyko į Malmezoną. Jiedu išsiskyrė, tačiau kurį laiką Napoleonas kasdien rašydavo pačius švelniausius laiškus į Malmezoną, kur Joséphine įsikūrė jai dovanotuose rūmuose. Popiežius Pijus VII netikėtai greitai patvirtino šias skyrybas, nes prašytojas buvo labai įtakingas.

Įdomu tai, kad tarp Joséphine ir Bonaparto išliko šilti santykiai. Jie susitikdavo nedažnai, tačiau susirašinėjo nuolat. Nors Joséphine per vienuolika metų buvo pripratusi prie minties, kad jai teks išsiskirti su Napoleonu, lapkričio 30 d., kai imperatorius pranešė apie įvyksiančias skyrybas, pasak liudininkų, ji įsiveržė į Napoleono svetainę ir parkritusi ant kilimo isteriškai rėkė: „Ne, ne, aš to neišgyvensiu!“ Napoleonas sunkiai tai pakėlė, jo akyse pasirodė ašaros. Po išsiskyrimo jis skyrė daug švelnaus dėmesio buvusiai žmonai. Nėra jokių įrodymų, kad Napoleonas džiaugėsi skyrybomis. Jis užjautė buvusią žmoną. Senato dekretu Joséphine išlaikė imperatorienės titulą, kasmet turėjo gauti dviejų milijonų frankų rentą, tokią pat rentą mirties atveju turėjo gauti ir imperatoriaus įpėdiniai. Vėliau ši suma buvo padidinta iki trijų milijonų. Napoleonas materialiai rėmė Joséphine. Pasirūpino, kad būtų likviduotos visos jos skolos, rašė jai daug laiškų. Ir net vėliau, vedęs Mariją Luizą, Napoleonas rašė Joséphine laiškus, kuriuose atsispindėjo rūpinimasis jos ateitimi.

Bet kai jis susirado nuotaką iš Austrijos Mariją Luizą, Joséphine tai buvo smūgis – tarsi antrosios skyrybos. Tuoj po vedybų, 1810 m. balandį, imperatorius įsakė jai pasišalinti iš Paryžiaus ir net Prancūzijos, nes jaunajai sutuoktinei, kai tapo nėščia, pažadėjo nesusitikinėti su buvusia žmona. Joséphine, norėdama pabėgti nuo melancholijos, daug keliavo. Važiavo į Eks le Beną, kur pas ją atvyko Hortense, irgi išsiskyrusi. Paskui į Šveicariją, vėliau grįžo į dvarą Navaroje. Visur jautė didelį gyvenimo maudulį, melancholiją. Buvo visų palikta ir užmiršta. Prie jos nerimo prisidėjo ir Napoleono nesėkmės. Šalyje didėjo nedarbas, ekonominė krizė, vyko nesėkmingas Napoleono karas su Rusija. Ji bijojo, kad į valdžią gali grįžti Burbonai ir kad ji gali būti areštuota – tada dingtų visi turtai ir privilegijos. Pavojus, kurį nujautė, pražūtingai artinosi. 1814 m. kovo 31 d. įvyko Paryžiaus kapituliacija, paskui Napoleonas atsisakė sosto, o gegužės 4 d. į sostinę įžengė Liudvikas XVIII. Gegužės 29 d. Malmezono prieglobstyje, apsupta vaikų, ji užgeso nuo plaučių uždegimo ar gerklės vėžio. Laidotuvės buvo labai kuklios, niekas nenorėjo ateiti į uzurpatoriaus, privertusio drebėti visą Europą, buvusios žmonos laidotuves.

Daugeliui gali kilti klausimas, kas gi buvo Napoleonui pirmoji žmona. Pirmiausia Napoleonas buvo labai įsimylėjęs Joséphine, po to kiek atšalo dėl jos lengvabūdiškumo ir nepastovumo ir galop įtūžo, kai ji ėmė kelti grėsmę jo žmogiškajam orumui, bet vis dėlto likdavo jai iki kraštutinumo atlaidus, kai į motinos atgailavimą įsitraukdavo ir verkiantys vaikai.

1810 m. sausio 28 d. Napoleonas pakartotinai sukvietė į rūmus aukščiausius pareigūnus pasitarti dėl naujųjų vedybų. Dalis valdininkų pasisakė už vedybas su Rusijos didžiąja kunigaikštyte Ana Pavlovna, kiti – už Austrijos erchercogienę, imperatoriaus Pranciškaus II dukterį Mariją Luizą. Napoleonas, užpykęs dėl Rusijos caro rūmų išsisukinėjimo, davė suprasti, kad labiau linkstąs į austrę. Be to, po devynių dienų iš Peterburgo gauta žinia, kad didžiosios kunigaikštytės motina norėtų kiek atidėti vedybas, nes Anai Pavlovnai esą tik 16 metų ir ji dar esanti per jauna. Tą pačią dieną Austrijos ambasadorius Klemensas von Metternichas Paryžiuje buvo paklaustas, ar Austrijos imperatorius sutinka išleisti dukterį Mariją Luizą už Napoleono. Gavęs iš von Metternicho teigiamą atsakymą vasario 6 d. Tiuilri rūmuose jis sukvietė didžiūnų tarybą, ir ji šį kartą vienbalsiai pasisakė už santuoką su austre.

Vedybų sutartis buvo parengta labai greitai. Teksto turiniu nereikėjo ilgai rūpintis: iš archyvų buvo paimta ir perrašyta vedybų sutartis, kurią tuokdamasis su austrų erchercogiene Marija Antuanete, nuotakos tikrąja teta, buvo sudaręs Napoleono pirmtakas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI.

Austrijos imperatorius skubiai ratifikavo šią sutartį. Vasario 21 d. buvo gautas teigiamas atsakymas ir vasario 22 d. štabo viršininkas maršalas Louis-Alexandre’as Berthier išvyko į Vieną su įdomia misija – turėjo atstovauti Napoleonui kaip jaunikis vestuvių iškilmėse, kurios turėjo vykti Vienoje.

Antroji Napoleono santuoka buvo sudaryta vieninteliu tikslu – sukurti naują dinastiją, kuri būtų lygi tuo metu Europoje karaliavusioms. Politika ir diplomatija buvo viena, bet kai Napoleonas Paryžiuje susitiko su dvidešimtmete gražuole blondine, jaunyste trykštančia nuotaka, jo sieloje vėl užgimė meilės jausmų banga. Viurtembergo karaliui tuo metu dvare buvusi jo dukra Jekaterina rašė: „Jūs sau negalite įsivaizduoti, brangus tėveli, kaip jis įsimylėjęs savo būsimą žmoną. Aš niekad negalvojau, kad jis gali taip pamesti galvą…“ Kitame laiške tėvui ji rašė: „Kad parodyčiau, kaip imperatorius užimtas mintimis apie savo žmoną, pasakysiu jums, jog jis užsakė siuvėjui ir batsiuviui, kad būtų kuo geriau aprengtas, ir kad dabar jis mokosi šokti valsą; nei jūs, nei aš negalėtume ko nors panašaus įsivaizduoti.“

Napoleono aistra ir siekis, kad Marija Luiza jį pamiltų, nė kiek nenusileido generolo Bonaparto siekiams, kurie buvo skirti Joséphine. Ir išties Marija Luiza buvo kiek lankstesnė natūra vedybiniame gyvenime nei Joséphine. Sprendžiant iš jos laiškų, kuriuos ji rašė savo artimoms draugėms, susidaro įspūdis, kad santuokoje su Napoleonu Marija Luiza buvo labai laiminga. Praėjus mažiau kaip mėnesiui po atvykimo į Kompjeną, Marija Luiza rašė: „Dangus išklausė mano maldavimus dėl vedybų. Linkiu, kad ir jūs galėtumėt patirti tą laimę, kaip ir aš.“ Iš įvairių jos laiškų matyti, kad imperatorienės nuomonė nepasikeitė visą laiką, kol ji buvo su Napoleonu.

„Prašiau imperatorių leidimo pasirašyti jūsų sutartį. Jis sutiko su jam būdingu gailestingumu“ (1810 m. gegužės 10 d.); „Negalėčiau jums palinkėti nieko geresnio kaip tokios laimės, kokią patyriau aš. Jūs įsivaizduojate, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius netrūksta linksmybių, bet pačios maloniausios minutės tos, kurias aš praleidžiu su Imperatoriumi“ (1811 m. sausio 1 d.); „Tikiuosi, kad mano sūnus (Romos Karalius) paseks pavyzdžiu savo tėvo ir visus darys laimingus, kas prie jo prisiartins ir pažins jį“ (1812 m. birželio 11 d.); „Imperatoriaus nebuvimas palieka mane be jokių malonumų; aš būsiu laiminga ir rami tiktai tada, kai jį pamatysiu. Teapsaugo Jus Dievas nuo panašaus išsiskyrimo; jis per daug žiaurus mylinčiai širdžiai ir aš nepakelsiu, jeigu jis užsitęs“ (1812 m. liepos 28 d.); „Turiu tik vieną norą, kurio išsipildymo trokštu, – tai Imperatoriaus sugrįžimas. Sūnus negali priversti manęs nė minutės užmiršti, kad nėra tėvo“ (1812 m. spalio 2 d.); „Aš išvyksiu į Maincą, kur susitiksiu su Imperatoriumi, nekalbėsiu apie savo džiaugsmą – jūs ir pačios jį lengvai suprasit“ (1813 m. liepos 22 d.).

Šie laiškai, rašyti Marijos Luizos vaikystės draugei, dar kartą patvirtina, kad ji buvo laiminga su Napoleonu. Kai žinia apie Napoleono mirtį išplito po visą Europą, Marija Luiza rašė: „Imperatorius Napoleonas su manimi blogai nesielgė, kaip įprasta manyti. Jis, atvirkščiai, rodė man visapusišką dėmesį.“ Ji buvo imperatorienė nuo 1812 iki 1814 m.

Napoleoną ji mylėjo, kol jis buvo nugalėtojas, o kai patyrė pralaimėjimus, labai greit ėmė tolti nuo jo. Viename iš privačių laiškų, neturėjusių nieko bendro su politika, ji taip apibūdino sąjungininkų pergales prieš Prancūziją: „Jau 18 dienų generolas Adamas Albertas von Neippergas man nerašė, todėl man reikėjo pasitenkinti oficialių pranešimų smulkmenomis, kas netrukdo man džiaugtis kartu su visais geromis naujienomis.“ Taigi kai buvo sprendžiamas šalies, kurios valdovė ji buvo, taip pat ir vyro bei sūnaus likimas, visa tai jai jau buvo antraeiliai dalykai, taip nesigėdydama Marija Luiza parodė sielos dviprasmiškumą ir bailumą.

Kita vertus, kai Napoleonas paliko Elbos salą, jis galvojo ne tik apie tai, kaip vėl laimėti sostą, bet ir kaip atgauti žmonos palankumą ir susigrąžinti vaiką. Grįžęs į Paryžių, jis pirmiausia parašė laišką Austrijos imperatoriui, kuriame šį bandė įtikinti, kad tarpininkautų siekiant susijungti šeimai, t. y. kad vėl būtų atkurta sąjunga tarp žmonos ir vyro, sūnaus ir tėvo. Nors Austrijos imperatoriui tuo metu labiau prie širdies buvo variantas, kad jo dukra gyvena su sugyventiniu, o ne su žmogumi, nuo kurio nusisuko visa Europa.

Praėjus dvejiems metams, ir Napoleono žvaigždė buvo visai užgesusi. Elbos saloje nuverstasis imperatorius su nekantrumu laukė žmonos, bet Marija Luiza net neketino vykti pas ištremtą vyrą. Tuo metu ji jau buvo iki ausų įsimylėjusi šaunųjį vienaakį generolą von Neippergą, o aplankyti Napoleono į Elbos salą atvyko visai kita moteris – Maria Walewska.

Napoleonas, būdamas Elbos saloje, buvo labai nustebęs ir susirūpinęs dėl Marijos Luizos tylėjimo. Net neįtarė, kad ji galėtų būti neištikima. Jam atrodė, kad žmona yra suimta. Napoleonas panaudojo daug priemonių, kad susisiektų su ja. Spalio mėnesį jis rašė Toskanos didžiajam hercogui, imperatorienės dėdei, kad šis būtų tarpininkas susirašinėjant su žmona.