Kaip mes užmušėm Petrą

 

Jurijus Andruchovyčius (Юрій Андрухович), bene plačiausiai pasaulyje skaitomas ukrainų rašytojas, gimė 1960 metais Stanislave (dabar Ivano Frankivskas), ten ir gyvena; mokėsi Lvovo Ivano Fiodorovo poligrafijos, Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutuose, yra mokslų kandidatas (mūsiškai būtų – daktaras).

1985 metais kartu su poetais Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku sukūrė grupę „Bu-Ba-Bu“ (burleska-balaganas-bufonada), ji daugiau kaip septynerius metus Ukrainoje ir užsienyje rengė burleskinius poetinius pasirodymus griaudama socialistinio realizmo kanoną ir įtvirtindama pirmuosius postmodernizmo ženklus Ukrainos kultūroje.

Išleido nemažai poezijos, prozos bei esė knygų Ukrainoje, taip pat ir JAV, Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Austrijoje bei kitose šalyse; į ukrainų kalbą vertė Rainerį Marią Rilkę, Borisą Pasternaką, Osipą Mandelštamą, Czesławą Miłoszą, Bruno Schulzą ir kitus.

Iš gausių tarptautinių Jurijaus apdovanojimų minėtinos Johanno Gottfriedo Herderio (Hamburgas, 2001) ir Ericho Marios Remarque’o (Osnabriukas, 2005) taikos premijos; Leipcigo knygų mugės premija (2006) už romaną „Dvylika ratilų“ kaip „kūrinį, prisidedantį prie Europos tautų tarpusavio supratimo“; prestižinė Vroclavo miesto premija „Angelus“ (2006), skiriama Vidurio Europos rašytojams; Hannah Arendt premija (2014) už indėlį į kovą už Ukrainos nepriklausomybę ir demokratizaciją.

Lietuviškai Jurijaus Andruchovyčiaus romaną „Dvylika ratilų“, verstą Vyto Dekšnio, yra išleidusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008).

Vertėjas

 

 

Petras Kaminskis mirė dvi dienos ligi Naujųjų. Pusketvirtos paros jis pragulėjo rajono ligoninėj taip nė karto ir neatgavęs sąmonės.

Saša Melnikas, paskutinis matęs Petrą gyvą, pasakoja, kad prieš porą akimirkų ligi nelaimės šis sau linksmas švilpiniavęs. Jie dviese užlipę ant sargybos pastato stogo pataisyti televizoriaus antenos, mat iš Odesos kaip tik rodę „Baltąją dykumos saulę“ – mėgstamiausią mūsų kosmonautų filmą.

Žiūrėti televizorių sargybos patalpose draudžiama. Na ką ten žiūrėti – jo iš viso ten neturi būti! Tačiau mūsų daliny nieks į tai nekreipė dėmesio – ligi laiko. Petrui mirus, kariai patys pernešė televizorių į štabą kartu su nelemtąja antena. Dabar mūsų vadas laisvą nuo tarnybos pareigų valandėlę žiūrinėja pamėgtąją laidą „Žmogus ir įstatymas“.

Nors, po teisybei, nelemta buvo ne antena, nelemtas buvo vamzdis. Vamzdis stovėjo ant sargybos pastato stogo, jis buvo prastai tepritvirtintas ir siūbavo. Dar prieš kokią savaitę ligi tos nakties mes buvom pasiuntę kažkurį iš jaunų stebėti, ar neina dembelis*, ir jis – jaunas – taip pat užsliuogė tuo vamzdžiu, bet nieko neįvyko. Tai dar kartą patvirtina, jog kiekvienam sava dalia ir jai nepaprieštarausi, taip tad atsitiko ir Petrui.

Saša Melnikas, jeigu juo patikėsim, nujautęs kažką negera. „Šikna jaučiau“, – sako dabar Saša. Todėl, kai Petro kūnas jau buvo nešamas iš rajono ligoninės pro tarnybines duris, Saša prisipažino Manukianui, kaip norėjęs bėdžių sulaikyti, kad prie to vamzdžio, kur buvo pritaisyta antena, nė nesiartintų. Bet Petras tik linksmai švilpiniavęs. Ir dar ir pasakęs: „Nemyžčiok, mums, vokiečiams, viskas bus čiki piki!“ (Pribaltus mes vadindavom vokiečiais, ir jie neįsižeisdavo, gal net kiek didžiuodavosi.)

Saša sako, kad čia buvę paskutiniai Petro žodžiai. Vamzdis susiūbavo ir akimirką pasviro lyg Pizos bokštas, Petras neišsilaikė ir krito aukštielninkas ant betoninio sargybos pastato stogo, o vamzdis užvirto ant jo.

Kad vamzdis nulinko kaip Pizos bokštas, visai kaip Pizos bokštas, Saša kažkodėl kartoja visada, kai tik pasakoja šią istoriją. Galbūt ir tardomas jis šitaip bus sakęs. Saša baigė institutą, jis visa ko žino daug. Bet tą akimirką sustingo priblokštas kraujo balos, betvinstančios prie pat Petro galvos.

Seržantui Buzenkai paskutiniai Petro žodžiai buvo kiti. Jis, kaip sargybos viršininkas, sėdėjo priešais komutatorių su puodeliu karštos arbatos ir piešė ant posto žurnalo nuogą bobą. Išeidamas lauk Kaminskis priėjo prie jo, pasiekė ranka iš kišenės ir pabėrė ant stalo keletą mėtinių saldainių: „Paragauk, šefe!“

Buzenka dėbtelėjo į jį iš apačios ir suurzgė atsakydamas: „O cukrus? Duok šen, kad per snukį neužvažiuočiau!“

Tai buvo pokštas. Kaminskis pasimuistė ir ištraukė iš kišenės tris kubelius rafinado: „Daugiau neturiu. Taip, blia, ir žinok, Kenedi!“ Kadangi seržantą Buzenką mes vadindavom Kenedžiu.

Ir tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos Buzenka išgirdo iš Kaminskio.

Po dviejų minučių vargšelis jau išlindo ant sargybos pastato stogo ir, jei tikėtumėm Saša Melniku, švilpiniavo sau kažką linksma. O dar po dviejų minučių visi išgirdom, kaip ant stogo kažkas žnektelėjo.

„Atrodo, nusivertė“, – pasakė seržantas Buzenka gurkštelėjęs arbatos.

Ir tik kai Saša Melnikas suriko ne savo balsu, mes puolėme lauk.

Nutempti nuo dviejų metrų aukščio aštuoniasdešimt kilogramų nevaldomo kūno, srūvančio krauju, to paties kūno, kuris ką tik sėdėjo drauge su mumis, žiūrėjo televizorių, garsiai perdė ir vaišino visus saldainiais, o dabar tik drybso, ir viskas – prasti reikalai. Kadangi visiems dreba rankos ir keliai, o po galvas klaidžioja siaubas. Tai truko baisiai ilgai ir pašalinei akiai būtų atrodę, ko gera, baisiai juokinga. Tačiau galų gale mes su juo, su tuo kūnu, susitvarkėm. Nes visi be išimties buvom antrų tarnybos metų drąsuoliai ir šaudyti žvirbliai.

Petrą paguldėm komutatorinėj pakloję jam brezento apsiaustą. Prieš valandėlę Manukianas su tuo apsiaustu stovėjo poste. Ir net paliko kišenėj pakelį cigarečių su filtru. Apsiaustas permirko krauju per keletą minučių. Vėliau jį norėta išskalbti, tačiau niekas taip ir neišdrįso ir net jaunų nepanoro versti šitai atlikti. Tačiau prieš jį išmesdami į sąvartyną už trečiojo posto jauni rado kišenėj suglamžytą, visą kraujais apdžiūvusį „Stiuardesės“ pakelį. Beje, Manukianas niekados daugiau šios markės nebepirko. Manukianas labai jautrus ir blykšta kaip siena vien tik kraują paminėjus.

Visi mes prisimindavom Petrą, kai jau vėliau išvysdavom to apsiausto atraižų autoparke: apsiaustas buvo suplėšytas skudurams, šie buvo sužymėti mašinų techninės priežiūros spaudu.

Kai viską apie tai, kas čia mums nutiko, išgirdo štabas ir iš rajono centro buvo iškviesta greitoji, Buzenka jau žinojo, ką ir kaip jis turėtų kalbėti, kad nepatektų į teismą ir į zoną. O ir Sašai Melnikui Buzenka gebėjo įkalti, kokius derėtų duoti parodymus. Vis dėlto Saša nesiliovė drebėjęs tarsi karščiuodamas, o nukentėjusiojo tautietis Bubenis net verkė. Jis iš viso buvo keistas, šitas Bubenis. Niekad nelietė jaunų ir visados apykaklę prisisiūdavo pats.

Beveik prieš pat šį įvykį, o tikriau – dvi dienos prieš, seržantas Buzenka rajono centro kine žiūrėjo lenkų filmą „Žiniuonis“, jame pasakojama apie vergišką nepasiturinčios valstietijos gyvenimą ponų Lenkijoje. Žvelgdamas į susmukusį Kaminskį, mūsų Kenedis prisiminė, kaip filmo herojė trenkėsi motociklu ir susilaužė kaukolę.

„Matyt, jam tas pat“, – pasakė jis greitosios gydytojui ir mostelėjo galva į Petro kūną, šis be paliovos trūkčiojo. Be paliovos, bet tolyn retyn.

„Pažiūrėkim“, – tarė gydytojas kaip koks televizorių meistras, kuriam buvo pasakyta, kad televizorius kažko nustojo rodyti. Savo baltą chalatą gydytojas buvo užsimetęs ant kailinių, nors lauke taip jau šalta nė nebuvo – apie nulį.

Mašina nurūko iš po ratų pasiutiškai taškydama purvą. O mus visus, aiškus reikalas, nušalintus nuo sargybos, pakeitė užsimiegojęs antrasis būrys. Iki ryto mes surūkėm viską, kas buvo kareivinėse, ir sumigom gal tik penktą. Apie septintą dalinyje jau šmirinėjo visokie kariniai ir nekariniai ekspertai, ir įsisuko.

Pusketvirtos paros pakaitomis budėjom ligoninėj prie Petro, tačiau jis vis dėlto mirė. Gaila, jis buvo toks nepiktas vaikinas, nuoširdus ir paprastas. Tyrimas baigėsi išvada apie nelaimingą atsitikimą dėl paties nukentėjusiojo kaltės. Buvo kalbama, jog skrodimas parodęs, kad buvo atmušti plaučiai ir kepenys, tad viskas ne vien dėl praskeltos kaukolės. Gydytojai apie ją nė neužsiminė, taigi mirė jis galbūt ne nuo galvos.

Taip pat kalbama, jog Buzenka klūpojęs prieš vadą ant kelių, kai tik šis pradėjęs jį spausti. Sakęsis po teisybei dėl visko kaltas jis, mat sargybos viršininkas. Pagaliau kapitonas pasigailėjęs seržanto ir nesiėmęs laužyti jo gyvenimo. Taip šis ir išsisuko gana padoriai, ne taip kaip Saša Melnikas, mat tas, nors ir aukštojo išsilavinimo, bet vis tiek bukas kaip kuolas – liudijo nerišliai, visąlaik blaškėsi ir painiojosi. O visi kiti tvirtino viena: nemačiau, nežinau. Taigi niekas iš mūsų nebuvo pasodintas. Ir čia svarbiausia, nes ką tai būtų padėję mirusiam Petrui? Visi mes laukiami namie, kad laimingai grįžtumėm.

Iš ligoninės kūnas vėl buvo parvežtas į dalinį, kad būtų sutvarkyti visi dokumentai ir kūną būtų galima gabenti į Lietuvą, į Kauną, o iš ten į kaimą, tėvams. Vargšelis visą dieną pragulėjo klube, taigi paskiau trečiojo posto sargybiniai naktį bijodavo šalia to klubo ir vaikščioti. Ypač po to, kai Moldavas papasakojo matęs Kaminskį tarp medžių, vienais baltiniais.

Petrą nuspręsta šarvoti aprengtą paradine uniforma, ir jaunesnysis seržantas Gubanas pats išlygino jam kelnes, kitelį ir marškinius. Tačiau praporščikas Holovatiukas šitą paradinę atėmė, mat, sakė, ji visiškai nauja ir gaila ją lyg niekur nieko atiduot į aną pasaulį. Vietoj jos davė kitą – seną ir įsmėlusią. Ir lyginti jos jau nebebuvo kada, nes reikėjo dar sukalti karstą ir įdėti jį į voką – didelį medinį dengiamosios spalvos konteinerį, ant jo mūsų kuopos raštininkas gražiomis raidėmis baltais dažais išvedžiojo Petro tėvų adresą ir net pašto indeksą.

Į Lietuvą krovinys buvo vežamas traukiniu, ir visi Kaminskio tautiečiai jį parlydėjo. Šitaip jiems dar pasisekė Naujuosius metus sutikti namie. Laidotuvėse iš mūsiškių buvo tiktai Bubenis, o visi kiti pas Petro tėvus nė neužvažiavo – kam aitrinti žmonėms skausmą? Tiesa, Kauno stotyje jie padėjo tėvams išsinešti gremėzdišką dengiamosios spalvos voką. Visą kelią traukinyje prietranka Zenius Šiurkus kabino kažkokią kekšę ir naktį tambūre gėrė su ja vyną.

Bubenis sako, kad laidotuvės nebuvusios labai prašmatnios, bet su kunigu, ir šis kai ką pasakęs apie sūnų. Taigi apie sūnų, kurio tėvai nesulaukė, nes jis atidavė gyvybę kažkur toli nuo savo gimtosios šalies. Visiems sulig šiais žodžiais ašaros jau buvo paviršiuj, o ypač Petro merginai Gražinai. Gal ji bus prisiminusi, kad tądien, kai jos vaikinui visa tai atsitiko, jinai su drauge ėjo komjaunuoliškon diskotekon.

Tada jis palaidotas. Taip, tarsi Petro nė būt nebūtų buvę. Štai ir visa jo mirties istorija.

Po truputį ji pamirštama, nors vamzdis vis dar guli ant sargybos pastato stogo, o Manukianas nerūko „Stiuardesės“. Kareivinių sandėliuke ir dabar kartais pamatai senutėlę milinę, chlorkalkėm pasirašytą: PETRAS. Tačiau niekas jos neužsivelka, nors ženkliukai iš antsiuvų jau visi išsukioti, o ir velkę kažkas nusigvelbęs. Tikriausiai prietranka Zenius Šiurkus, mat jis amžinai ką nors pradangina ir užtat vis turi pasivogti iš draugų.

Šiomis dienomis seržantas štabo sekretorius mums parodė mašinėle prirašytą popieriaus lapą. Tai buvo teismo medicinos ekspertizės išvados apie mirtį kopija. Mirusysis buvo eilinis Kaminskis Petras Dominykovičius, gimęs 1964 m., lietuvis, LLKJS narys, vidurinio išsilavinimo.

 

1984

 

Vertė Vladas Braziūnas