Garbės ir negarbės žodis

 

Kada paskutinį kartą tarėte „garbės žodis“?

 

Gaila, bet neturime epo. Dėl to kartais kyla keistas nepatogumas prieš suomius bei estus („Kalevala“ ir „Kalevo sūnus“) ir net latvius („Lačplėsis“). Ką ir kalbėti apie tibetiečių didvyrio Gesero nuotykius, japonų „Kodžiki“, indų „Mahabharatą“ ir „Ramajaną“, skandinavų „Edas“, Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Ten priesaikos nėra retas dalykas ir tai sudaro tautos savasties šerdį, valstybinio mąstymo pagrindą. Nes nuo praamžių.

Pasakos mūsuose atstoja epą. Ir nors siužetai nėra sudėtingi, pasakose užkoduotos didžiosios vertybės aktualios ir šiandien. Priesaikos laikymasis – viena iš pagrindinių vertybių. Eglė nedvejodama išteka už žalčio, davusi tylos įžadus sesuo jų laikosi, nors žudomi artimieji, net blogiukai neišsižada pažadų ir juos įvykdo geriukams atlikus sudėtingus darbus (sudėvėjus klumpes, pasidarbavus tekstilės srityje ar šiaip ką neordinarinio nuveikus).

Pasakų pasaulyje, o iš tiesų tuose sąmonės ir pasąmonės kloduose, kur glūdi tikroji mūsų savastis, žodžio laikymasis yra šventas dalykas. Nes ant šito stovi visas pasaulis.

Net jūsiškis, jei pavadinime parašyti žodžiai buvo kada nors ištarti viešai ir garsiai.

 

Bausmė iš anapus

 

Priesaika – tai pirmiausia įsipareigojimas. Sau, artimui, bendruomenei ir galiausiai Dievui. Net duodantis priesaiką agnostikas beigi ateistas nujaučia, kad įsipareigojimas nėra vien šiapusinis. Pirmiausia dėl laukiančios bausmės už jos sulaužymą.

Ne veltui dažniausiai prisiekiama padėjus ranką ant Biblijos (arba Konstitucijos). Taip tarsi sutinkama, kad priesaikos nesilaikymo atveju suveiks ne tik valstybinė, bendruomenės numatytoji, bet ir anapusinė bausmė.

Priesaika neįmanoma be bendruomenės, kuri saistoma kokių nors taisyklių. Garbingas žmogus sutinka jas vykdyti ir viešai apie tai pareiškia. Tiesa, esama ir slaptų priesaikų, tačiau pačiam sau duota priesaika yra veikiau pasižadėjimas, t. y. silpnesnė jos versija. Dar yra pažadai, sutartys, susitarimai ir tiesiog duotas žodis.

 

Viskas laikosi „ant garbės žodžio“

 

Priesaikos laužomos, žodžio nesilaikoma. Tai – mūsų laikmečio faktas. Kodėl tai vyksta, atsakyti sunku. Gal dėl kreivo auklėjimo, gal dėl savigarbos nykimo, gal apskritai dėl duoto žodžio, pažado vertės devalvacijos. Manding, geriausias pavyzdys čia būtų medikų duodama Hipokrato priesaika. Mediku tampantis asmuo sako tokius žodžius: „Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.“ Apsižvalgom ir… matom kiek kitokią realybę.

Visa žmonių bendruomenė laikosi „ant garbės žodžio“. Net paprastų dalykų atlikimas nebūtų įmanomas be žodžio laikymosi. Ar eini į parduotuvę pažadėjęs nupirkti pieno vaikams, ar prisieki aukoti gyvybę dėl laisvės – principas tas pats. Žmonių santykiai grįsti pažado tesėjimu.

Laužydamas žodį žmogus nutraukia santykius su bendruomene, ardo bendrabūvio pamatą, neigia savo prigimtį. Griūva per amžius kurtos bendravimo taisyklės. Skambės keistokai, bet žodį nuolat laužantis pilietis išduoda viską: artimuosius, bendruomenę ir pagaliau valstybę. Nelieka nieko, tik susireikšminęs dvasinę mirtį nuolat patiriantis individas.

 

 

Kodėl Barackas Obama prisiekė du kartus?

 

Mažai kas žino, kad kadencijos pradžioje viešai prisiekiant naujai išrinktam JAV prezidentui Barackui Obamai įvyko įdomus incidentas: Aukščiausiojo Teismo vyriausiasis teisėjas Johnas Robertsas suklydo, prezidentas taip pat susipainiojo ir vienas priesaikos žodis liko neištartas. Kilo dvejonių, ar tokia priesaika galioja, todėl pirmąją darbo dieną Ovaliajame kabinete prezidentas prisiekė dar kartą. Dėl viso pikto…

Šis atvejis puikiai parodo kiekvieno žodžio svarbą. Ir nors viską galima suversti perspaustam amerikiečių oficialiųjų institucijų pedantiškumui, net atmetus teisinius dalykus, aišku viena – žodis turi vertę ir yra be galo svarbus. Svarbesnis už parašą ar antspaudą.

Atsiradusi priešistoriniais laikais priesaika yra neatsiejama nuo žmogiškosios prigimties. Kai dar nebuvo rašto, pasakytas žodis turėjo kitą svorį. Buvo tikima, kad, ištarus dievų, protėvių ar absoliučiųjų vertybių vardus, jie pradeda realiai veikti. Todėl, nesilaikant žodžio, sulaužius priesaiką, būtent aukštesnės jėgos ir įvykdo bausmę netikėliui. Budelis ar kas kitas tik atkuria pasaulio daiktų tvarką.

Bet tai praeitis. Antgamtinės jėgos pasitraukė į būties užkaborius, tačiau šis bei tas liko. Vienas iš tokių dalykų – garbės žodis, priesaika. Iš praamžių ateinanti „atgyvena“ veikia, įpareigoja ir, tikiu, baudžia.