Meilė teroro metais: Polina ir Viačeslavas Molotovai

 

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

 

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmas pasireiškia ne vien kaip naikinanti fizinė jėga, bet ir kaip egzistencinė prievarta. Tai reiškia, kad žmogus, norėdamas išgyventi, verčiamas nuolat neigti savo paties jausmus ir pirmines spontaniškas reakcijas, vadovautis primestinėmis ideologinio pasaulio taisyklėmis taip, lyg jos būtų tikros, ir tokiu būdu dalyvauti savo paties pavergime. Arendt mini totalitarinėms visuomenėms būdingą gebėjimą atsiriboti ir akimirksniu užmiršti tuos, kuriuos režimas paskelbė savo priešais, – net artimiausi giminės ir šeimos nariai saugumo sumetimais tokius žmones ištrindavo iš pokalbių ir atminties – t. y. asmens išgyvenimo garantu tapdavo jo psichologinė savigriova, jo prieš save patį nukreipta jėga.

 

Kaip totalitarinis teroras paveikė intymiausias žmogaus gyvenimo sritis? Ką totalitarizmo kontekste reiškė tokios sąvokos kaip meilė, šeima, ištikimybė ir išdavystė? Šiuo atveju iliustratyvi, nors ir ne vienintelė, yra Viačeslavo Molotovo ir jo žmonos Polinos Žemčiužinos meilės istorija.

 

*

 

Viačeslavas Molotovas gimė 1890 m., įsitraukė į revoliucinę veiklą, buvo ištremtas. 1921 m. vedė bendražygę, septyneriais metais jaunesnę Poliną Žemčiužiną, abu aktyviai dalyvavo naujos, sovietinės visuomenės kūrime.

 

Molotovas užėmė įvairius aukštus postus, tačiau įėjo į istoriją, kai būdamas užsienio reikalų ministras 1939 m. pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, dar žinomą kaip Molotovo–Ribbentropo paktas. Žemčiužina vadovavo kvepalų gamyklai „Naujoji aušra“, vėliau ėjo aukštas pareigas kosmetikos, maisto, tekstilės pramonėje, dalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje.

 

1948 m. Žemčiužina buvo areštuota, apkaltinta valstybės išdavyste, kalinama Lubiankoje ir nuteista penkeriems metams lagerio. Kaip Polinos areštą ir bausmę išgyveno jos šeima? Molotovas Stalino pareikalavimu išsiskyrė su žmona. Teigiama, kad nuo to laiko žmonos jis tiesiog niekada neminėjo. Molotovo dukra, stodama į partiją, į klausimą apie tėvus atsakė: „Mano tėvas – Viačeslavas Molotovas, o motinos aš neturiu.“

 

Izraelio komunistų partijos generalinis sekretorius Šmuelis Mikunis, sutikęs Molotovą Kremliaus ligoninės koridoriuose, atvirai paklausė, kodėl šis neprotestavo ir leido areštuoti savo žmoną. Mikunio teigimu, Molotovo veide nesukrutėjo nė vienas raumuo, kai šis atsakė: „Aš esu Politbiuro narys ir privalau paklusti Partijai.“

 

Vėliau Molotovo anūkė Liuba, paklausta, kaip ji vertina tai, kad senelis neužtarė močiutės, nesipriešino jos areštui ir toliau gyveno prabangiuose šeimos namuose, kol ji buvo kankinama Lubiankos kalėjime, atsakė: „Jis manė, kad užstodamas ją tik dar labiau pablogins visą reikalą. Juk tie vyrai vyriausybėje, jie patys buvo įkaitai!“

 

Molotovas apie Žemčiužiną išdrįso užsiminti tik po Stalino mirties. Tai buvo iškart po Stalino laidotuvių – jos vyko kaip tik per Molotovo gimtadienį, 1953 m. kovo 9 d. Išeinant iš mauzoliejaus, Nikita Chruščiovas ir Georgijus Malenkovas paklausė Molotovo, ko jis pageidautų gimtadienio proga, o šis atsakė: „Aš norėčiau atgauti Poliną“, – santūriai linktelėjo ir pasišalino.

 

Netrukus Žemčiužina buvo reabilituota, grįžo į Maskvą, pakartotinai susituokė su buvusiu vyru ir atkūrė narystę partijoje. Ji grįžo, nepraradusi tikėjimo nei savo vyru, nei Stalinu, nei Komunistų partija. Kartą, jau prasidėjus destalinizacijos laikotarpiui, Polina pasakė Stalino dukrai Svetlanai: „Tavo tėvas buvo genijus, jis sunaikino penktąją koloną šalyje, todėl prasidėjus karui Partija ir žmonės buvo vieningi“, – pati Svetlana dėl tokio lojalumo gerokai nustebo.

 

Žemčiužina mirė 1970 m. gegužės 1 d. Molotovas gerbė jos atminimą ir didžiavosi savo žmona, sakydamas, kad „ji buvo graži, protinga, o svarbiausia – tikra bolševikė, [...] gyvenimas [...] su ja pasielgė nesąžiningai, tačiau ji niekada dėl to nekaltino Stalino ir nesiklausė tų, kurie jį kaltino, nes tokie žmonės bus nurašyti į istorijos šiukšlyną.“

 

Molotovo biografas Valentinas Berežkovas mini tokį faktą – Molotovas gamino naminį konjaką, o atidaręs pirmąjį butelį visuomet keldavo tostą „Už Staliną, už Poliną, už komunizmą“. Paklaustas, kodėl už Staliną, nes juk būtent jo nurodymu buvo areštuota Žemčiužina, Molotovas atsakydavo nedaugžodžiaudamas: „Todėl, kad jis buvo didis žmogus.“

 

Larisa Vasiljeva, knygos „Kremliaus žmonos: slaptas moterų gyvenimas anapus Kremliaus sienų“ autorė, analizuodama Žemčiužinos santykį su politiniu režimu po arešto ir po lagerio, teigia: „Galbūt jai ir nereikėjo atleisti Stalinui. Galbūt ji visą kaltę už tai, kas nutiko, prisiėmė ir priskyrė sau. Gal jai buvo lengviau priskirti sau pačiai tariamas kaltes, nei pripažinti, kad sugriuvo visi tie idealai, kuriems ji paskyrė savo gyvenimą. O gal ji viską žinojo, viską suprato, visko nekentė ir kentėjo viena tylumoje. Mes to niekada nesužinosime.“

 

*

 

Trauma yra apibrėžiama kaip būklė, kai žmogus pasijunta bejėgis jį ištikusio blogio akivaizdoje, kai neturi valios paveikti aplinkybių, yra tarsi volu pervažiuojamas, priverstas besąlygiškai ir bejėgiškai priimti siaubingą lemtį. Pražūtį pasitikti yra daugybė būdų.

 

Vienas būdas – tai pripažinti, kad pasaulis yra nesaugi vieta, kurioje tavo paties valia nieko nereiškia, tavo veiksmai ir pasirinkimai nieko nelemia, kad gali bet kurią akimirką, be jokios priežasties ir be kaltės būti tiesiog nublokštas į kančios ir beprasmybės bedugnę, t. y. pasaulis yra vieta, kurioje nesinori ir galbūt neverta gyventi.

 

Kitas būdas – tai pripažinti, kad pats esi nusipelnęs siaubingo likimo ir savo elgesiu jį išprovokavęs. Šis būdas yra patrauklus, nes leidžia žmogui susikurti iliuzinį kontrolės įspūdį, t. y. tikėti, kad keisdamas savo elgesį gali bent iš dalies kontroliuoti jam nutikusias siaubingas aplinkybes. Todėl nemažai teroro ir smurto siaubą patyrusių žmonių pasirenka šį psichologiniu požiūriu lengvesnį variantą – tikėti pasaulio teisingumu, net jei už tai reikia mokėti nuolatiniu psichologiniu savęs paties neigimu ir savidestrukcija.

 

Trečias būdas – tas, apie kurį kalba Arendt, arba susvetimėjimas sau pačiam, dalinė psichologinė savižudybė. Tai reiškia, kad žmogus išmoksta suspenduoti skausmo ir blogio paveiktą savo asmenybės dalį, numarinti, amputuoti ją ir nutildyti taip, kad iš jos nebegautum jokių apie blogį pranešančių ir nerimą keliančių signalų.