Venesuelos nelaimių šaltinis – gamtos ištekliai?
Šio teksto rašymo dieną (sekmadienį, vasario 3 d.) Venesueloje tęsiasi politinė suirutė. Viskas prasidėjo sausio 23 d. opozicinės „Voluntad Popular“ partijos vienam iš įkūrėjų Juanui Guaidó pasiskelbus laikinai einančiu pareigas šalies prezidentu. Šeštadienį šalies sostinėje Karakase rinkosi dešimtys tūkstančių protestuotojų, išreiškiančių palaikymą demokratiją žadančiam J. Guaidó ir raginančių atsistatydinti prezidentą Nicolásą Maduro, kuris nesidairydamas žengia pirmtako Hugo Chávezo nubrėžta autoritarinio socializmo trajektorija. Šie protestai nė kiek nestebina, turint galvoje, kad gyvenimas Venesueloje jau kelerius metus artėjo prie humanitarinės katastrofos: šalį krečia hiperinfliacija, parduotuvėse trūksta būtiniausių maisto produktų, o vaistinės ir ligoninės neturi paprasčiausių medikamentų. Skaičiuojama, kad pastaraisiais metais dėl tokių sąlygų iš šalies išvyko 3 milijonai gyventojų, daugiausia kitų Lotynų Amerikos šalių ir Karibų regiono kryptimis („Number of refugees and migrants from Venezuela reaches 3 million“, Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra, 2018 m. lapkričio 8 d.).
Ieškodami šiandieninių Venesuelos nelaimių priežasčių, politikos apžvalgininkai pirštais baksnoja į neapdairią N. Maduro ekonominę politiką, Kubą, Kiniją, Rusiją bei kitus išorės veikėjus, narkotikų kartelius ir kitas priežastis. Tuo metu politologai trina rankas grįždami prie išteklių prakeiksmo tezės – juk Venesuelos naftos resursai yra vieni didžiausių pasaulyje. Ką teigia ši teorija ir kokiu mastu ją galime taikyti Venesuelos atvejui?
Gamtos išteklių prakeiksmas
Empiriniai tyrimai rodo, kad pasaulyje esama atvirkštinės koreliacijos tarp to, kiek valstybė turi gamtos išteklių, ir jos politinio, ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio. Bet kodėl ne gamtos išteklių trūkumas, bet jų gausa yra vadinama prakeiksmu? To priežasčių ne viena.
Pirma, gamtos ištekliai yra naudojami pilietiniams karams finansuoti – kas šiandien nėra girdėjęs apie Užsachario Afrikos kruvinuosius deimantus? Pavyzdžiui, Dramblio Kaulo Krante deimantų pardavimas užsienio rinkose padėjo finansuoti 2002 m. prasidėjusį ir beveik dešimtmetį trukusį karinį konfliktą. Antra, gamtos ištekliai įgalina korumpuotą elitą. Gamtinių dujų ir naftos turtingoje Rusijoje tai padėjo iškilti oligarchams ir sukūrė vieną didžiausių socialinę atskirtį turinčių visuomenių pasaulyje. Persijos įlankos monarchai irgi valdo gausius naftos išteklius ir gaunamomis pajamomis finansuoja valstybės biudžetą, tad regiono šalių gyventojams beveik nereikia mokėti mokesčių. Atrodytų, rojus, tačiau apie kokią politinę atskaitomybę galima kalbėti, jeigu nėra mokesčių? Ir jeigu nėra atskaitomybės, apie kokias demokratijos prošvaistes galima kalbėti? Trečia, nuo gamtos išteklių eksporto priklausoma šalis turi mažai paskatų investuoti į kitus ekonominius sektorius, tai padidina jos priklausomybę nuo kainų svyravimų pasaulinėje ekonomikoje (vadinamoji olandų liga). H. Chávezas žadėjo Venesuelos klestėjimą, tačiau 2013 m. po jo mirties pareigas perėmus N. Maduro pasaulinės naftos kainos smarkiai krito ir šalyje prasidėjo ekonominė krizė.
Naftos išteklių politika Venesueloje
Anksčiau pateikti pavyzdžiai sufleruoja, kad gamtos išteklių prakeiksmas kaip niekada dažnai pasireiškia naftos turinčiose šalyse. Venesuela turi didžiausias Žemėje naftos atsargas – 302 mlrd. barelių (1 barelis = 159 litrai), juodąjį auksą ji išgauna nuo 1914 m. ir nafta sudaro 98 proc. visų iš eksporto gaunamų šalies pajamų („Annual Statistical Bulletin“, OPEC, 2018). Jeigu tokia gamtos išteklių gausa Venesueloje vietoj palaiminimo tapo prakeiksmu, atrodo, kažkas negerai su jų valdymu.
Vieni pirmųjų blogų ženklų pradėjo rodytis dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. 1973 m. kilus Jom Kipuro karui, naftą eksportuojančios arabų valstybės paskelbė naftos embargą Izraelio rėmėjams. Ši krizė kaip niekad pravertė Venesuelai ir ji greitai tapo viena turtingiausių Lotynų Amerikos šalių: kelis kartus išaugusios naftos kainos ne tik papildė valstybės iždą milijardais dolerių, bet ir paskandino šalį korupcijoje. Skaičiuojama, kad vien 1972–1997 m. iš biudžeto buvo išgrobstyta beprotiško dydžio suma – apie 100 mlrd. dolerių (Rocio Cara Labrador, „Venezuela: The Rise and Fall of A Petrostate“, Council on Foreign Relations, atnaujinta 2019 m. sausio 24 d.). Ir kaip jau žinome, pastaraisiais metais sulėtėjusi Venesuelos naftos gavyba turėjo ypač liūdnų pasekmių šalies ekonomikai. Kritikai kaltina naftos išteklius valdančią valstybinę kompaniją „Petróleos de Venezuela, S. A.“ (PDVSA): teigiama, kad ji laiku neatsiskaito su rangovais, neskiria pinigų infrastruktūrai atnaujinti, įdarbina nekompetentingus asmenis ir apskritai vengia pati grąžinti dalį sukaupto kapitalo į gamybą. Be to, PDVSA didelę dalį gaunamo pelno yra priversta paskirti mokėjimams už Rusijos ir Kinijos suteiktas paskolas („Venezuela. Executive Summary“, U.S. Energy Information Administration, atnaujinta 2019 m. sausio 25 d.).
Institucijų prakeiksmas?
Akylesnis skaitytojas turbūt jau spėjo pagalvoti tą patį. Kuo čia dėti ištekliai, jeigu viskas priklauso nuo to, kaip žmonės juos naudoja? Tiesą pasakius, pozityvistinį politikos mokslą užvaldžiusi gamtos išteklių prakeiksmo teorija spėjo tam tikrus mokslininkus ir užknisti. Kai kurie empiriniai tyrimai kaip tik rodo, kad gamtos išteklių gausa asocijuojasi su didesniu demokratiškumu, stipresnėmis liberaliomis vertybėmis ir efektyvesne kapitalistine santvarka (Victor Menaldo, The Institutions Curse: Natural Resources, Politics, and Development, Cambridge: Cambridge University Press, 2016, p. 292). Bet šiam sąryšiui būtina svarbi sąlyga: skaidrios, efektyvios ir nekorumpuotos politinės institucijos.
Tokios institucijos yra vienas iš svarbiausių J. Guaidó politinių pažadų venesueliečiams. Kita vertus, H. Chávezas irgi žadėjo gražių dalykų. Kad ir kaip baigtųsi dabartinė politinė krizė, padėtis Venesueloje nepagerės, kol nebus iš esmės sprendžiamas naftos išteklių valdymo klausimas.
