Tūta
Nuotrauka iš AdM (Klaipėdos krašto darbo grupės) archyvo
Atmintis, prisiminimai ir istorija yra paslaptingos jėgos. Laikas neatkuria to, ko netenkame. Daug kas iškrinta, kaip rašė vokiečių rašytojas Erichas Kästneris, pro stambaus didelio rėčio akutes tuštumon, o ši lieka tuščia, kad ir kiek jon bekristų. Nuotraukoje matome septynerių metų Dieterį Teublerį iš Natkiškių Klaipėdos krašte. 1941 metų rugsėjo 1 diena, kai vaikai po vasaros atostogų peržengia mokyklos slenkstį. Kai kurie jų tai daro pirmą kartą, tad ši diena jiems, o ypač jų tėvams būna išskirtinė.
Tą 1941 metų vasarą vokiečių karo mašina Rusijos platybėse dominavo tiek sausumoje, tiek ore, karo pasekmės buvo juntamos ir Klaipėdos krašte. Netoli Šilutės, šalia Macikų, veikė didelė sovietinių karo belaisvių stovykla Stalag I C (po poros metų čia bus įkurta JAV, Anglijos, Naujosios Zelandijos karo lakūnų belaisvių stovykla Stalag Luft VI), gyventojams, kaip ir visoje Vokietijoje, maisto produktai buvo normuojami, krašto ligoninėse jau gydėsi sužeistieji Rytų fronte, ūkiuose dirbo belaisviai arba atvežtieji darbams, tapę beveik šeimos nariais, o pačios šeimos vis dažniau karo paštu gaudavo lakoniškus pranešimus: „Jis žuvo už Tėvynę ir Fiurerį…“ Tačiau užnugaryje karo pokyčių dar nebuvo jaučiama. Rugsėjo pirmąją tebegyvavo tradicija pirmokams į pirmąją pamoką atsinešti šilkiniais kaspinais perrištas saldumynų tūtas, kurios būdavo įvairaus dydžio – mažos, vidutinės arba labai didelės. Priklausomai nuo tėvų piniginės storio. Tėvai per pamoką stebėdavo atžalas laikydami šias tūtas, pripildytas Velykų kiškučių, datulių, figų, apelsinų, pyragaičių, vaflių, auksinių karkvabalių. Bent jau taip būdavo Vokietijos didmiesčiuose prieš karą. Nors karo nepritekliai sumažino tūtų turinio asortimentą Klaipėdos krašte, pirmosios pamokos tradicijos nenutrūko.
Praeis treji metai ir šiame krašte prasidės kruvinas chaosas. Kai rusų kariuomenė vasarą įsiveržė į Lietuvą ir, stumdama Trečiojo reicho dalinius, pradėjo artėti pajūrio link, Klaipėdos krašto gyventojams buvo įsakyta evakuotis. Žmonės persikėlė per Nemuną į Rytprūsius, bet rugpjūčio viduryje, frontui stabtelėjus Žemaitijoje, krašto ūkiuose dirbusiems gyventojams buvo įsakyta grįžti namo ir nuimti derlių. Apgaulinga ramybė tęsėsi neilgai. 1944 metų spalio pradžioje keturios pirmojo Pabaltijo fronto armijos, nustūmusios silpnas vokiečių užtvaras, prasiveržė link pajūrio. Ūkininkai paliko namus ir paskubomis į vežimus susimetę mantą puolė bėgti Rytprūsių link. Žemai pikiruodami sovietų lėktuvai mėtė bombas į vežimų kolonas ir šaudė kulkosvaidžiais, o prasiveržę tankai traiškė pabėgėlių kolonas… Kai kas sugebėjo pabėgti į Klaipėdą. Miestą žiedu apsupo sovietų kariuomenė, anot ten kovojusio Guy Mouminoux knygos Le Soldat oublié, „dieną ir naktį iš uosto išplaukdavo perkrauti laivai. Prie krantinių besibūriuojantys pabėgėliai tapo patogiais rusų pilotų taikiniais. Minioje sproginėjo bombos, žmonės rėkė, bet vis tiek likdavo laukti kito laivo. Žandarai mėgino raminti minią, bet jokie žodžiai čia nebeturėjo prasmės. Daugelis nusižudė, ir niekas nebandė jų sulaikyti.“
Kokias karo audras perėjo Dieteris Teubleris, laikantis saldumynų tūtą? Jam kaip ir dešimtims tūkstančių pabėgėlių vežimais, o gal ir garlaiviu per Baltijos jūrą su šeima pavyko pasiekti Vokietijos žemes, kurias kontroliavo Sąjungininkų kariai. Bet šią akimirką, laikydamas rugsėjo pirmosios tūtą, tėvų sode jis žvelgia į mus apie ateitį dar nieko nežinodamas.
