Stebuklas

Apie dailę svajojau nuo vaikystės, mėgau piešti ir lipdyti. Gyvenome prie upės, radusi pakrantėje molio, parsinešdavau į namus. Lipdžiau neraginama ir nemokoma, miestelyje dailės mokyklos nebuvo. Ruoštis stojamiesiems egzaminams į aukštąją mokyklą neturėjau galimybių, nežinojau netgi, kad reikalingas specialus pasiruošimas. Atvažiavusi į Vilnių laikyti egzaminų, aplankiau mamos pažįstamos bičiulį, jis ruošė moksleivius stojamiesiems į tuometinį Dailės institutą. Išgirdęs, kad darbų neatsivežiau, korepetitorius patarė pasilikti per žiemą Vilniuje ir ruoštis egzaminams:

– Nueik pažiūrėti, kaip vyksta egzaminai, kitais metais bus lengviau psichologiškai.

Nemokė manęs nieko, tik paskolino rusų kalba parašytą knygą apie akademinį piešimą, vieną dalį iš trisdešimt keturių; tris teptukus paskolino, specializuotoje parduotuvėje nupirko akvarelės dėžutę – o spalvų gražumas!.. kiekviena lyg saldainis įvyniota į sidabrinę foliją ir kvepia medumi. Gipsinių galvų ir natiurmortų anksčiau matyti neteko, Dailės instituto koridoriuose ant sienų iškabinti piešiniai nustebino: svarsčiau, kodėl visi piešia vis tą patį, juk žmonės skirtingi, jie mąsto savitai. Paklausti neturėjau ką.

Troškimas pateisinti mamos lūkesčius neleido pabėgti supratus, kad nieko, ko reikalaujama stojant į Dailės institutą, neišmanau. Per namų darbų peržiūrą žmonės klojo ant grindų didelio formato tapybos natiurmortus ir akademinio piešimo darbus. Mano kompozicijos (mama atsiuntė autobusu surinkusi namuose), atliktos spalvotais pieštukais ant piešimo sąsiuvinio lapų, skyrėsi ne tik dydžiu, neturėjau nė vieno eskizo iš natūros. Jaučiausi prastai, norėjau prasmegti skradžiai grindis, bet peržiūra vyko senuosiuose Dailės instituto rūmuose, pranciškonų vienuolyne, grindys akmeninės, teko stovėti iki pabaigos. Už ištvermę buvau apdovanota – peržiūra baigėsi stebuklu, už iliustracijas gavau aukščiausią balą, egzaminus laikyti leido. Galbūt dėstytojai buvo įgrisusios puodynės su verbomis ir gipsinės galvos, o gal piešinėliai priminė ką nors ar paprasčiausiai pralinksmino? Ji užkalbino mane, paklausė, iš kur atvykau, kodėl pasirinkau šią specialybę. Patarė paduoti dokumentus į kitą katedrą, kuri, jos manymu, man tiko labiau. Argumentai, kodėl turėčiau taip pasielgti, įtikino, patarimo paklausiau. Po metų šią dėstytoją sutikau antrą kartą, priėjusi teiravosi, kaip sekasi; neįsidėmėjau jos vardo nei pavardės, bet prisimenu su meile – sujaudino žmogiškas rūpestis. Neabejoju, kad patyriau stebuklą, padėjo ne tik dėstytoja, leidusi man laikyti egzaminus, bet ir žmonės, su kuriais kartu stojome: vaikinas, rizikuodamas būti pašalintas, padėjo per piešimo egzaminą, nors buvome konkurentai, abu stojome į tą pačią specialybę. Taip pat padėjo būsimi keramikai, su kuriais egzaminus laikėme vienoje auditorijoje.

Prieš kiekvieną egzaminą ėjau į Aušros Vartų koplyčią ir meldžiau:

– Dieve, padaryk, kad aš įstočiau…

Mačiau ant sienų votus iš aukso ir sidabro, šimtus padėkos ženklų, sukabintų nuo lubų aplink šventą paveikslą: žmonės prašė, buvo išklausyti, dėkojo, atnešdavo votą – širdies pavidalo votų buvo daugiausia. Į koplyčią ateidavau ne mišių metu, melstis nemokėjau, net „Tėve mūsų“ maldos nebuvau girdėjusi. Stojamuosius egzaminus Vilniuje išlaikiau sėkmingai, rudenį išvykau į Taliną studijuoti meninės knygrišystės; lietuviai pagal mainų programą turėjo šešias vietas Estijos valstybinėje dailės akademijoje, tuo metu vadintoje Dailės institutu. Tapytojas, kuriam grąžinau man paskolintus tris teptukus ir knygą, stebėjosi:

– Negaliu patikėti, kad tu įstojai – tai neįmanoma!

Pamenu, prieš egzaminus mane suglumino jo įsitikinimas, kad neįstosiu. Nepasakojau apie Aušros vartus, jaučiausi ir pati prisidėjusi prie šio stebuklo – man gi užteko nuovokos paprašyti. Sunkiausia buvo ryžtis laikyti egzaminus, įveikti abejones; viskas, kuo užsiėmiau, buvo nauja, nepatirta ir nepažįstama. Gyvenau viena dideliame, svetimame mieste, sesuo pasirūpino, kad mane apgyvendintų universiteto bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje; sesuo universitete studijavo teisę, vasarą išvyko į studentų darbo ir poilsio stovyklą. Keramikai, su kuriais dalinomės viena auditorija, prieš piešimo egzaminą aiškino, kaip turiu elgtis įėjusi į patalpą:

– Griebk molbertą ir nešk jį kiek galėdama arčiau pastatymo, žiūrėk, kad rakursas būtų geras.

Mūsų grupė piešė vienoje auditorijos pusėje, o keramikų kitoje. Nedrįsau prisipažinti, kad nežinau, kaip atrodo daiktas, kurį man patarė griebti, o rakursas yra kas? Nusprendžiau – ką kiti ims, tą ir aš. Egzamino metu netikėtas pasirodė reikalavimas piešti stovint, popieriaus lapą prisegus prie vertikalios plokštumos, namuose visuomet piešdavau jį pasidėjusi ant stalo. Dar labiau nustebau per skulptūros egzaminą, matydama, kad vaikinai ir merginos lipdo mediniais pagaliukais. Vienas keramikas, pamatęs, kad lipdau pirštais, pasiūlė paskolinti pagaliuką, aš atsisakiau – jausti molį lipdant man buvo svarbu. Jis priėjo juokdamasis ir pataisė steku (taip vadinosi pagaliukas) Veneros, kurią lipdžiau, akių vokus.

– Žiūrėk, taip lipdyti patogu, – paaiškino.

– Aš galiu pirštais suformuoti voką, tai paprasta, – atsakiau.

Gavau ketvertą iš skulptūros (penkių balų sistemoje), tai buvo aukščiausias įvertinimas grupėje; netvėriau džiaugsmu, kad savarankiškos pamokos, parsinešus iš paupio molio, nenuėjo veltui. Bendravau su nepažįstamais žmonėmis, girdėjau skirtingas nuomones ir vertinimus apie aukštąją mokyklą, kurioje troškau studijuoti. Keramikai aiškino:

– Kokie alaus barai Taline, ar žinai?! Būtinai aplankyk.

Jie buvo vyresni, jau vedę, stojo į vakarinį skyrių. Kartą pietaujant „Šešupėje“ su drauge (ji taip pat atvažiavo į Vilnių laikyti egzaminų), prie mūsų stalo prisėdo vyriškis. Išgirdęs, apie ką kalbame, ir pamatęs teptukus, kyšančius iš mano rankinės, mandagiai pasiteiravo:

– Stojate į Dailės institutą?

Vyras prisistatė, pasisakė pavardę, vėliau matydavau šį žmogų nuotraukose žurnaluose „Dailė“ ir „Kultūros barai“. Mes įsikalbėjome, jis prisiminė savo stojamuosius egzaminus:

– Sugaišau dvidešimt metų, kol pasiekiau pripažinimą, įsigijau gerą studiją, bet dabar iškeisčiau visa tai į šeimą – į mylinčią žmoną ir dvi dukreles…

Mačiau, kad žmogus kalba nuoširdžiai, susitikome atsitiktinai, papietavome ir išsiskyrėme, nebuvo prasmės meluoti ar dėtis kažkuo kitu. Supratau, kad ne visuomet įmanoma suderinti kūrybą ir šeimą, ypač menininkui, aistringai siekiančiam šlovės. Įsiminė skaudus prisipažinimas, nors nuotaika prie pietų stalo tvyrojo šviesi: mes gyvenome viltimi, o vieninteliu troškimu, kurį tuomet puoselėjome, buvo galimybė laimingai išlaikyti stojamuosius. Man pavyko įstoti tą pačią vasarą, draugei, kuri svajojo apie sceną ir aktorystę, kitais metais.