Parūkymai su Bal Machšovesu

Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių Varšuvoje leistų tarpukario jidiš savaitraščių „Literarishe bleter“ („Literatūros puslapiai“, 1925, Nr. 38). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoveso ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgstamas „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos.

Marc Chagall. Bal Machšoves. 1918

Apskritai man iki šiol susidarė įspūdis, kad su laikinosios sostinės žydų literatų ir menininkų aplinka vienaip ar kitaip susiję asmenys mėgo rūkyti ir rūkė. Yra išlikusi ir panaši tarpukario Kauno poeto Dovydo Framo, įsikandusio papirosą ar cigarą, fotografija, tiesa, daryta veikiausiai jau jam emigravus į Pietų Afriką 1927 m.¹ Matyt, rūkymas ir tais laikais buvo svarbus bohemiško gyvenimo būdo atributas. Antai Ario Glazmano novelėje apie keturių draugų – tapytojo, poetės, rašytojo ir paties pasakotojo – kompaniją vienas jų, Nojechas Snegas, prisimena, kaip jie „[…] kartą visą naktį praleido restorane. Tąsyk ilgai kalbėjo, gėrė ir daug rūkė.“² Moterims rūkymas buvo emancipacijos ženklas, pabrėžė jų siekimą laisvintis iš tradicinių žmonos ir motinos socialinių vaidmenų: Kalmeno Zingmano romano veikėja Nechomė Lichtenštein, atvykusi studijuoti į Kauną iš provincijos miestelio, papietavusi netoli Miesto sodo esančioje „lenkiškoje valgykloje“ taip pat „užsirūko papirosą“³.

Tačiau mes visai dar net ne Kaune. Penktajame Bal Machšoveso rinktinių raštų tome nurodyta, kad piešinys darytas 1918 m. Peterburge⁴. Kaip atsitiko, kad garsus žydų literatūros kritikas ir gydytojas kaunietis Bal Machšovesas (tikr. Izidorius Izraelis Eljaševas) ir kylanti avangardinio meno žvaigždė Markas Šagalas, atkeliavęs iš Vitebsko gubernijos, besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui susitiko tuometinėje Rusijos sostinėje? Ir kas juos abu sieja su žydiškuoju tarpukario Kaunu?

Lėtai ir lengvai įtraukiu (derinuosi prie piešinio nuotaikos, tik išpūsti dūmo nelaikydama pirštais cigaretės taip kaip gerbiamas kritikas, dievaži, dar neišmokau), imu vartyti biografijas. Bal Machšovesas gimė 1873 m. Kaune, išsilavinusioje, pasiturinčioje, religingoje ir gausioje Chajės Sorės Zalkės ir Šloimės Zalkindo Eljaševų šeimoje⁵. Iš aštuonių vaikų visi studijavo, kai kurie baigė universitetus. Iš pradžių tėvas išsiuntė dešimtmetį Izidorių mokytis į musaro pakraipos ješivą Gruobinioje, Latvijoje, o vėliau jis tęsė mokslus Šveicarijoje, baigė medicinos ir gamtos mokslų studijas Heidelbergo ir Berlyno universitetuose. Vis dėlto daugiausia dėmesio Bal Machšovesas skyrė literatūrinei veiklai. Turbūt vieni reikšmingiausių buvo jo Varšuvoje praleisti 1901–1905 m., kai jis ėmėsi rašyti apie šiandien jidiš literatūros kanonui priklausančius autorius Mendelę Moicherį Sforimą, Šolem Aleichemą, Icchoką Leibą Perecą, Šolemą Ašą ir kitus. Tai pelnė jam pirmojo profesionalaus modernios jidiš literatūros kritiko vardą, savo svarba žydų literatūros pasaulyje niekuo nenusileidusį išvardytiems rašytojams. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo pašauktas kaip karo gydytojas į centrinę Rusiją, o demobilizuotas persikėlė į Peterburgą, ten aktyviai reiškėsi rusiškoje spaudoje. Taigi piešinyje – jau subrendęs 45 metų vyras, pripažintas žydų literatūros kritikas ir publicistas, be kita ko, skaudžiai išgyvenantis asmeninę krizę – išsiskyrimą su žmona.

Markui Šagalui tuo metu buvo 31 metai. Jis taip pat buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę, bet veikiausiai netarnavo joje iki 1915 m. įvykusių vestuvių su Berta Rozenfeld⁶. Vėliau, žmonos broliui parūpinus jam tarnybą kariuomenės ekonomikos skyriuje, pora persikėlė į Peterburgą. Kilęs iš neturtingos žydų šeimos, Šagalas į Rusijos sostinę atvyko jau kaip tarptautiniu mastu žinomas menininkas. Tapybos studijas pradėjęs gimtajame Vitebske pas Jehudą Peną, tęsė Peterburgo meno mokykloje ir Paryžiuje. 1914 m. garsaus vokiečių ekspresionisto ir galerininko, žurnalo „Der Sturm“ redaktoriaus Herwartho Waldeno kvietimu surengė personalinę parodą Berlyne. Šagalo kūrybą žydiškajame kontekste vertinantys biografai pabrėžia jo prielankumą žydų folklorui, jidiš rašytojams ir literatūrai ir netgi teigia, kad bibliškieji jo darbai būtų visai kitokie, jeigu jis būtų naudojęs ne jidiškąjį Biblijos vertimą, o hebrajiškąją jos versiją⁷. Tad gal nenuostabu, kad, susipažinę per Žydų meno draugijos susirinkimą Maskvoje, Bal Machšovesas ir Šagalas netruko tapti draugais: „Bet mane traukė ir pati Eljaševo asmenybė, ne tik tai, apie ką jis kalbėjo. Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“⁸, – atsiminimuose rašė tapytojas. Peterburge jie kurį laiką gyveno kartu⁹. Veikiausiai tuo metu ir atsirado aptariamas piešinys.

Šis portretas – atokvėpio valandėlė. Bal Machšoveso rankos ilsisi, rūbai laisvai sukritę, lyg šiek tiek lietuje sumirkę, cigaretė burnoje gyvena savarankišką gyvenimą. Tačiau svarbiausia čia – įdėmus žvilgsnis, lengvai pakeltas kairys antakis, akys, iš kurių sklinda susimąstymas ir nenusakomas liūdesys. Amžininkai neretai atkreipdavo dėmesį į Bal Machšoveso mąslumą ir melancholiją, o biografai mini „nervų ligą“ ir atsikartojančius depresijos epizodus. Neatsitiktinis ir jo slapyvardis. Jidiš priešdėlis „bal“ reiškia „būti kažko savininku, turėti, būti už kažką atsakingam“, o „machšove“ yra „mintis“. Taigi „Bal Machšoves“ – „minčių turėtojas“, „minčių šeimininkas“, „mąstytojas“, „godų godotojas“. Šagalo atsiminimai puikiai atliepia piešinį:

„Vėliau, revoliucijos metais [1917–1918], Peterburge mes dažnai gyvendavome kartu. Sėdėdavome virtuvėje, vienintelėje šiltoje patalpoje. Kampe tarnaitė skalbdavo skalbinius, o mes gerdavome nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu. […]

Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų.

[…] galvojau apie savo iš dalies paralyžiuotą draugą, kuris turėjo labai mažai džiaugsmo savo gyvenime. Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį. O kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė.“¹⁰

1921–1922 m. jie abu atsidurs Kaune. Bal Machšovesas į gimtąjį miestą atvyks 1921 m. pradžioje kartu su karo sugrįžėlių banga. Kurį laiką įsitrauks į Kaune ėjusio dienraščio „Yidishe shtime“ („Žydų balsas“) veiklą, netgi trumpai bus jo redaktoriumi. Paliks nemažai šmaikščių, įžvalgių ir kritiškų refleksijų pavadinimu „In der heym“ („Gimtinėje“) apie to meto laikinosios sostinės realijas. Kaunas iki šiol jam turėtų būti dėkingas už švelniai kandžią plunksną, padedančią dar ir dabar apmąstyti miestą iš naujo. Veikiausiai nereikėtų nuvertinti ir jo įtakos tuo metu besiformuojančiai moderniai miesto jidiš literatūrai: referencijų į garsųjį kritiką ir jo tekstus rastume abiejų Kauno literatūrinių sambūrių „Vispe“ (1921, 1923) ir „Mir aleyn“ (1930) žurnaluose.

Šagalas, savo ruožtu, vykdamas į Berlyną, laikinojoje sostinėje turbūt praleido vos keletą dienų. 1922 m. gegužės 13 ir 14 d. Lietuvių meno kūrėjų draugijos patalpose (dab. Maironio g. 11) surengė darbų parodą ir skaitė paskaitą apie savo kūrybą¹¹. Apie didesnį pėdsaką miesto istorijoje kalbėti sunku. Ar jie buvo susitikę? Šagalas mini, kad kitą kartą Bal Machšovesą vėl pamatė tik garsiojoje Berlyno „Romanisches Kaffee“¹².

Tad tokie keli pasaulinio dydžio impulsai žydiškajam tarpukario Kaunui. Tam kartui kratau pelenus tiesiog ant grindų, nes peleninės neįžiūriu. Ir spėju, kad Šagalas vis dėlto nerūkė.

–  –  –

¹ Plg. Dovid Fram, Lider un poemes, Vilne, Yohanesburg: Dovid Fram farlag-komitet in Yohanesburg, 1931, puslapiai nenumeruoti.