Nė vienas nežino, kodėl viena ar kita knyga tampa bestseleriu

 

Britų žurnalistas BOYDAS TONKINAS, buvęs laikraščio „The Independent“ literatūros redaktorius, išgarsėjo tada, kai buvo atnaujinta verstinės literatūros premija – „The Independent Foreign Fiction Prize“ (IFFP), vienas prestižiškiausių tarptautinių literatūros apdovanojimų anglosaksiškuose kraštuose. 2015 m. IFFP buvo sujungta su tarptautiniu „Man Booker“ apdovanojimu. Tonkinas buvo pirmasis šių sujungtų premijų vertinimo komisijos pirmininkas. 2018 m. leidykla „Galileo“ išleido jo knygą The 100 Best Novels in Translation („100 geriausių verstinių romanų“). Latvijos portalas punctum.lv 2018 m. lapkričio 26 d. paskelbė šį rašytojo ir vertėjo Vilio Kasimo interviu su Tonkinu.

 

 

– Pokalbį norėčiau pradėti nuo verstinės literatūros statuso Didžiojoje Britanijoje. Prieš kelerius metus leidėjai ir literatūros žmonės daug kalbėjo apie nereikšmingą jos vaidmenį bendrojoje rinkoje, bet per pastaruosius dvejus metus padėtis, rodos, truputį pasikeitė.

– Jeigu kalbame apie literatūros vertimus į anglų kalbą Britanijos rinkoje, man atrodo, kad vertimų skaičius auga jau kurį laiką. Auga lėtokai, bet stabiliai. Nenorėčiau pernelyg prisiimti laurų, bet kai dirbau laikraščio „The Independent“ literatūros redaktoriumi, vertimus pagyvinome tarptautine literatūros premija. Tai buvo 2001-aisiais, prieš 17 metų. Per šį laiką gausėjo grožinės literatūros vertimų. Kalbu apie šiuolaikinę literatūrą, kuri visuomet buvo problema, nes klasikos vertimai Britanijoje turi tradiciją, tad dėl Balzaco, Tolstojaus tokių klausimų nekyla.

Bet šiandieninė grožinė literatūra… Manau, domėjimasis didėja iš visų pusių. Pirmiausia, esu aš ir mano kolegos laikraščiuose. Suprantama, yra leidėjų, kurie daug plačiau suvokia vertimų egzistenciją ir tai, kaip surasti kokybiškų vertimų. Gerai darbuojasi knygynai, ypač nepriklausomi knygynėliai, kurių darbuotojai labai entuziastingai nusiteikę tarptautinės literatūros atžvilgiu. Ir tada, žinoma, skaitytojai. Žmonės privalo sužinoti, kas yra prieinama, nes gerų literatūrinių vertimų leidyba yra tik viena darbo pusė. Kita pusė turi pasirūpinti tuo, kad žmonės žinotų, ką galima nusipirkti.

Nemanau, kad remiantis statistika galima daryti daug aprėpiančią išvadą. 2016 m., kai buvau tarptautinės „Man Booker“ premijos vertinimo komisijos pirmininkas, mes „Nielsen Bookscan“ užsakėme vertimų apimties tyrimą. Buvo nustatyta: nuo 2001 iki 2015 m. vertimų skaičius išaugo 96 proc. Įdomu ir tai, kad per šį laikotarpį verstinė literatūra sudarė tik apie 3,5–4 proc. bendrosios grožinės literatūros apimties, tačiau jos pardavimo apimtis buvo apie 7 proc. Kitaip sakant, vertimai buvo ekonomiškai vertingesni, palyginti su bendrąja literatūros mase. Tai buvo labai reikšminga informacija, su kuria galima eiti pas leidėjus ir sakyti: vertimai padės jums uždirbti. Nereikia galvoti, jog vertimai leidžiami vien todėl, kad tai – kilnus literatūrinis projektas.

– Manote, kad šios permainos prasidėjo kažkokioje konkrečioje vietoje? Ar tai buvo tie leidėjai, kurie tapo atviresni, ar…

– Aš manau, kad tai yra ciklas, jam būtinas kiekvienas veikiantis tarpsnis. Taip pat kaip ir aktyvesnis skaitytojų domesys. Jie turi daugiau žinoti ir daugiau domėtis, bet ir knygų prekiautojai turi būti smalsesni, labiau suinteresuoti vertimais. Jeigu pasiseka sukurti ciklą, paskui jis stiprėja savaime.

– Tada, jūsų manymu, būtent taip ir nutinka?

– Taip, taip. Nevertėtų persistengti, nes vertimų skaičius yra palyginti nedidelis, jeigu lyginsime su… jeigu lyginsime tik grožinės literatūros ir verstinės literatūros proporciją Anglijoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje – tenai ji yra kur kas didesnė. Bet grynais skaičiais verstinės literatūros pasiūla, be abejonės, didėja. Man atrodo, kad tai yra labai platus spektras: nuo labai ezoteriškų ar avangardo kūrinių iki komerciškų Šiaurės valstybių kriminalinių romanų autorių. Svarbu, kad šis diapazonas būtų platus, kad žmonės verstinės literatūros nesietų su kokiu nors konkrečiu žanru.

– Į anglų kalbą išverstos literatūros įvairovės trūkumu nesiskundžiama?

– Taip, yra leidėjų, kuriuos domina ambicingi literatūros kūriniai, ir, žinoma, yra leidėjų, ieškančių autoriaus, kuris būtų koks nors jaunasis Stiegas Larssonas, – vadinasi, būsimo tarptautinio bestselerio. Šiame lauke gerai jaučiasi ir nepernelyg ambicingi arba originaliosios grožinės literatūros kūriniai. Man atrodo, kad verstinės literatūros rinkoje yra būtent ši tuščia vieta – tikriausiai todėl, kad labai daug tokių kūrinių parašyti anglų kalba, tada sunkiau įtikinti žmones, kad jie kažką verstų ir užpildytų šią spragą.

– Atrodo, kad Latvijoje iš tiesų buvo tokia tuščia originaliosios literatūros vieta. Buvo pigi komercinė literatūra ir buvo veikiau avangardo literatūra. Kad užpildytume šią tuščią vietą, daug verčiame iš anglų ir prancūzų kalbų. Ko gero, todėl kartais kyla tokia nuojauta: autoriams atrodo, jog tam, kad juos verstų, leistų Britanijoje ir atvertų duris į kitą pasaulį, reikia rašyti kurios nors konkrečios formos tekstus.

– Manding, tai labai, labai blogas pasirinkimas. Nemanau, kad rašytojams ir leidėjams reikėtų bet kaip įsivaizduoti rinką – ne vietinę rinką, ne, juo labiau užsienio rinką. Man rodos, jie turi rašyti knygas, kurias jie patys geba parašyti.

– Jūsų manymu, ar mūsų dienomis galima kalbėti apie „britų romaną“, „prancūzų romaną“ ar „rusų romaną“ kaip kokių nors konkrečių požymių literatūrą?

– Aš ne… Man tai daryti visada būdavo labai sunku. Tai, ką aš skaitau, dažnai esti labai skirtingi tekstai, ir man sunku apibendrinti. Aš visada… Kai žmonės daro išvadas, man į galvą visad ateina tiek daug prieštaringų pavyzdžių, kad… Aš esu labai atsargus ir žvelgiu į tai įtariai, stengiuosi ne… Pastebiu, kad buvo kažkokios tendencijos, slinktys, bet sunku pasakyti, kad per pastaruosius 5–10 metų būtų vyravusi kokios nors konkrečios formos literatūra.

Klausydamasis Latvijos literatūros pristatymo galvojau: aš niekada negalėčiau panašiai pasakyti. Aš niekada negalėčiau priimti užsienio žurnalistų ar leidėjų ir jiems pasakoti: žiūrėkite, iki tokių metų buvo tokia britų literatūra, tuo ir tuo metu buvusios realizmo tendencijos, o tada viešpatavusios eksperimentinės tendencijos. Yra daug prieštaringų srovių, ir esu tikras, kad taip yra ir kitur.

– Taip kalbėti Latvijoje galbūt yra lengviau, nes čia neišleidžiama tiek daug literatūros.

– Taip, tada yra lengviau apibendrinti.

– Jūsų manymu, ar taip nutinka ir su skaitytojais bei medijomis? Pavyzdžiui, išeina kokia norvegų autoriaus knyga, ar laikraščiai prisimena Knausgårdą ir mano: aha, ar tai yra kas nors panašaus, ar jį galima vadinti būsimu Knausgårdu?

– Ir aš tai esu daręs. Jeigu pasirodo kurios nors šalies du trys romanai, pradedu ieškoti jungčių, kurti teoriją, sąryšio iliuziją, nors jokio sąryšio nėra, yra tik paprasčiausi sutapimai. Man atrodo, kad žmonėms patinka tai daryti, nes jie nori matyti aiškią tvarką, nors dažnokai yra klaidinančiai teigiama, kad, pavyzdžiui, visi norvegų autoriai kuria kriminalinę literatūrą. Tai, žinoma, netiesa, yra daug norvegų rašytojų, kurie niekada nerašytų to, kas laikoma kriminaliniais romanais.

Tai iš dalies priklauso nuo to, kaip reklamuota literatūra, kaip ji aprašyta. Aprašant būtina literatūros redukcija iki šūkio, paprasčiausios žinios. Aš nesu nekaltas. Esu rašęs tokius rašinius, bet man atrodo, kad tokie tvirtinimai tiesiog klaidina.

– Gal tai mano pastarųjų metų pastebėjimai. Atrodo, kad pastaruoju metu pasirodė įvairių mažų, būtent į vertimus susitelkusių leidėjų, pavyzdžiui, „And Other Stories“, „Comma Press“…

– Tai tiesa, šie naujieji leidėjai tampa vis įtakingesni. Man atrodo, kad tam yra įvairių priežasčių. Pirma, nors bendra vertimų apimtis auga, jų pradinė bazė lieka labai nedidelė. Kartais labai reikšmingi užsienio autoriai neturi savojo britų leidėjo, todėl mažieji leidėjai gali gauti teisę įsigyti jų kūrinius ir smarkiai paveikti literatūrinę aplinką.

Antra priežastis, žinoma, yra tai, kad dėl technologinių permainų šiandieną mažiesiems leidėjams reikia mažiau išlaidų. Visą darbą galima atlikti ant virtuvės stalo. Yra dotacijų sistema, kuri labai svarbi, ir aš tikiu, kad ji nedings. Pirma, vertimus subsidijuoja autorių kilmės šalys, jų kultūros organizacijos. Dar paremia Anglijos menų taryba. Šie pinigai gal labai daug ko nepakeičia, bet jie yra gana reikšmingi. Dar yra tokios organizacijos kaip Anglijos PEN centras, kuris irgi teikia dotacijas vertimams. Todėl, jeigu esi nedidelis leidėjas, yra būdų, kurie vertimus padaro prieinamus. Tai daug ką keičia.

Dar vienas aspektas – žmonių entuziazmas. Kartais jie patys esti vertėjai, kitąkart jie būna iš tarptautinės aplinkos, todėl dažnai jaučiamas jų pačių užsidegimas ir entuziazmas pasirinkus šią konkretaus darbo sferą.

Nenoriu kurti įspūdžio, kad tai yra lengva. Tai labai, labai sunkus darbas – šis lenktyniavimas su dideliais komerciniais leidėjais, kurie dažnai labai tvirtai susiję su JAV, Niujorko leidėjais. Didelėms leidykloms kur kas lengviau nusipirkti Britanijos ar JAV bestselerį ir negaišti laiko vertimams. Ir taip bus toliau, nes didžiulė JAV leidyklų galia gali būti tokia slegianti, jog paprasčiau sutikti, o ne priešintis.

Ir dar vienas ryškus faktas apie didžiąsias leidyklas. Jau minėjau, kad vertimų skaičius pradėjo augti nuo nedidelės pradinės apimties. Jeigu atsigręžtume į 6–8 dešimtmečius, tada Londone buvo įvairių labai gerų leidyklų, kurias labai domino Europos literatūra. Tam buvo konkreti priežastis: šių leidyklų vadovai buvo emigrantai. Pavyzdžiui, George’as Weidenfeldas, kuris įkūrė „Weidenfeld and Nicolson“, André Deutschas ir Tomas Maschleris, kuris įkūrė „Jonathan Cape“… Jie buvo austrai ir vokiečiai – žmonės, užaugę su Vidurio Europos kultūra, todėl jie, suprantama, išmanė šių valstybių literatūrą, o tai ir atspindėjo jų išleistos knygos. Kai jie paseno ir išėjo iš leidybos, nebuvo daug žmonių, turinčių tokią patirtį. 8–9 dešimtmečiais stiprėjo JAV įtaka.

Leidyba labai daug priklauso nuo pavienių žmonių ir jų asmeninių interesų.

– Noriu pakalbėti ir apie tarptautines literatūros premijas. Kartais kyla jausmas, kad likęs pasaulis žvelgia į premijas, kurias skiria Britanija ir JAV. Jei knyga apdovanojama IFFP arba tarptautine „Man Booker“ premija, tada dažnai imama domėtis ir kitose valstybėse, net autoriaus tėvynėje…

– Taip, iš pradžių aš to nesupratau. Pamažėl suvokiau: nors ši premija skirta britų skaitytojams, bet į ją žvelgia ir kiti žmonės, dažnai lemiantys vertimus, – leidėjai kreipia žvilgsnį į nominuotas knygas ir t. t. Buvo labai jaukus momentas, kai Reikjaviko literatūros festivalyje Islandijoje kalbėjausi su rašytoju Sjónu, kuris buvo atsakingas už ten pakviestus autorius. Aš jam sakau: koks sutapimas, čia daug rašytojų, kurie buvo nominuoti IFFP! Jis atsakė: ne, tai joks sutapimas. (Juokiasi)

Matote, ne toks buvo mūsų tikslas, mes tiesiog norėjome britų skaitytojus labiau informuoti, pateikti didesnę kūrinių įvairovę. Tik po kurio laiko supratau, kad mūsų nominuoti rašytojai pateikia informaciją ir užsienio leidėjams dėl galimų vertimų. Bet tai buvo ne mūsų planas ir tikslas. Vis dėlto džiaugiuosi, kad premija tapo tokia priemone leidėjams.

– Savaip įdomu, kad taip nutiko su Britanijos premijomis, nors tenai verstinė literatūra mažiau populiari nei kitur. Gal todėl madą diktuoja ji, o ne, pavyzdžiui, Prancūzija?

– Manding, jeigu sritis nėra tokia plati, tada yra galimybė sutelkti daugiau dėmesio. Man įdomu ir tai, kad pastaraisiais metais vertėjai tapo labiau pastebimi, juos suvienijo gimęs tarsi koks profsąjungos jausmas. Jie labiau tikri dėl savo teisių, koks jiems priklauso atlygis.

Man atrodo, kad Britanijoje vertėjai labiau pripažįstami negu tose valstybėse, kur jų yra daugiau. Jie turi daugiau darbo ir esti mažiau pastebimi, tiesiog įstrigę rutinoje, stengdamiesi kuo greičiau atlikti savo vertimus. Ir Britanijoje jie iki šiolei nėra gerai apmokami – jie privalėtų gauti kur kas daugiau, bet užtat sulaukia gana nemažai dėmesio. Jiems pasiseka reklamuoti savo autorius, jie tampa jų populiarintojais. Danielis Hahnas yra puikus pavyzdys.

Spalio vidury mirė žymi anglų vertėja Anthea Bell, išvertusi Kafką, Freudą, net komiksus apie Asteriksą. „The Economist“ jai paskyrė ištiso puslapio nekrologą. Nemanau, kad taip būtų nutikę prieš keliolika metų.

– Jūsų manymu, kas sukėlė šį didesnį susidomėjimą vertėjais, kodėl į juos buvo atkreiptas toks dėmesys?

– Na, man atrodo, kad čia pravartu sugrįžti prie to, ką sakiau pradžioje: jeigu visi elementai yra savo vietose – medijos, leidėjai, pardavėjai, skaitytojai, – tada yra galimybė sukurti tarsi kritinę masę, kuri patraukia daugelio žmonių dėmesį.

– Tada, jūsų manymu, jiems naudingas šis ciklas?

– Taip, ir noriu pasakyti dar kai ką. Pastaraisiais metais, kai išryškėjo nacionalizmo ir izoliacionizmo tendencijos, buvo nepatenkintų ir protestuojančių prieš šias tendencijas žmonių, parodančių, kad dalis tautos tam nepritaria. Kai politinė aplinka susiaurėja, daugelis trokšta išvykti kitur, praplėsti savo požiūrį.

 – Žinau leidėjų, kurie po Britanijos balsavimo dėl išstojimo iš ES atsigręžė į verstinę literatūrą parodydami, kad Europos kultūra vis dėlto yra reikšminga.

– Būtent taip. Man atrodo, taip pasielgė gana daug žmonių. Balsavimas buvo labai geras iniciatorius, neblogas postūmis. Tolesnė situacija iš dalies priklausys nuo to, kas nutiks politikoje ir visuomenėje, bet manau, kad žmonės yra motyvuoti tęsti tai, kas pradėta, ir tai nepradings. Greičiau net įgaus svorio.

– Galėtume galvoti, jei pastaraisiais dešimtmečiais Britanija tapo daugiakultūriškesnė, čia turėjo padidėti susidomėjimas kitų valstybių literatūra.

– Nenoriu perdėti, nes yra didžiulė dalis komercinių leidėjų, kurie kaip ir anksčiau to nedaro, ir tiktai verstinė literatūra, kuri jiems yra esminga, gali įsiveržti į šią labai komercišką rinką, tai kriminaliniai romanai ir gal dar kas kita. Bet dažnai pasitaiko tokių neįprastų knygų, kultinių knygų, tampančių sėkmės pasakojimais, ir nė vienas iki galo nesupranta, kodėl taip nutinka. Pavyzdžiui, buvo tokia Muriel Barbery knyga „Ežio elegancija“, kuri tapo dideliu bestseleriu ir buvo išleista daugeliu kalbų. Kartais knygos leidimas yra apipintas slaptimis – niekas nežino, kodėl kažkas tampa bestseleriu. Kartais juo tampa vertimas.

– Dar sunkiau savo knygas reklamuoti ir tokios sėkmės tikėtis leidėjams už Londono…

– Taip, yra problema su knygynais ir medijų dėmesiu, kai knygoms – visų formų literatūrai – jo skiriama vis mažiau. Per pastaruosius 10–15 metų tradicinės spaudos medijos pastebimai sumažino knygoms skirtos vietos. Dar yra įvairių interneto išteklių, bet jie nepasiekia tiek daug žmonių ir nedaro tokios įtakos kaip tradicinės medijos.

Man atrodo, kad spausdinti ištekliai gali ypač paveikti jaunuosius autorius ir dar neverstų rašytojų karjerą. Nemanau, kad toji įtaka Britanijoje yra tokia didelė kaip JAV. Pavyzdžiui, „New York Times“ recenzija gali sunaikinti arba iškelti knygą. Nemanau, kad pas mus kažkas panašaus būtų nutikę. Manding, tai turi ryšį su praeitimi, kai literatūros recenzijos kūrė pirminį impulsą. Būdavo ne viena recenzija, o kelios, kuriančios bendrą požiūrį.

Man gaila, kad BBC nesirengia nuoširdžiai dirbti su knygomis, joms turėtų būti išskirtinis dėmesys. Anksčiau, taip man atrodo, dažniau atsigręždavo į knygą. Nežinau, kas jiems trukdo, tarsi jie bijotų organizuoti tradicinę diskusiją apie knygas, neva ji būsianti nuobodi. Seniau šiuo požiūriu buvo geriau.

Šiaip ar taip, svarbiausia išlikti realistais, suprasti, kad verstinės literatūros rinkoje nevyksta didelių permainų, kad jos padidėjimas yra nedidelis, palaipsnis, toks, kokio mes viliamės.

 

Vertė Arvydas Valionis