Keleivis žemėje
Pabaiga. Pradžia Nr. 1
Rugsėjo 9 diena
Atmintyje išplaukia nemažai prisiminimų, bet turiu paskubėti. Pataręs man pasilaikyti pinigus, Polas atsistojo ir išėjo, ir tą dieną jo nebemačiau. Tada, kad prasiblaškyčiau, ir ryžausi aprašyti visa ką, kas mane buvo ištikę vaikystėje ir vėliau, iki dabar. Man iš tiesų atrodė, kad mano gyvenime esama kažko nepaprasto ir kad raštu išklojęs savo prisiminimus geriau tai suprasiu. Tad darbavausi prie jų visą dieną ir, nenorėdamas miego, visą naktį. Kuo labiau ši užduotis judėjo į priekį, tuo labiau ji man patiko. Kitos dienos rytą buvau parašęs tai, kas, kaip maniau, bus paskutinė mano rankraščio eilutė, nes nenorėjau nieko pridurti – ir čia padariau atradimą, kuris mane sukrėtė.
Jau savo atvykimo dieną atidaviau skalbėjai nedidelį baltinių maišelį. Po dviejų dienų man juos atnešė išskalbtus, ir aš paieškojau kišenėje piniginės su savo pinigais: jos ten nebuvo. Paieškojau kitur, bet ne ką sėkmingiau – radau tik nedidelę sumą, kurią man buvo įdavęs Polas. Skalbėja, dalyvaudama šioje scenoje ir matydama mano sumišimą, pasakė galinti keletą dienų palaukti ir išėjo. Būčiau galėjęs jai sumokėti iš pinigų, kurių dar buvo likę, bet mane apleido jėgos, ir aš kurį laiką nugrimzdau tarsi į kokį stingulį.
Čia manęs aplankyti atėjo Polas. Daugmaž atsitokėjau iš nuostabos ir svarsčiau, ką daryti. Taigi jis atėjo pačiu laiku, kad man ką nors patartų. Bet jaučiau savyje keistą prieštarą. Rimtai įtariau jį pavogus pinigus tą pačią dieną, kai jis sudegino mano knygas. (Iš tiesų prisiminiau palikęs pinigus kostiumo kišenėje, o kostiumą padėjęs į šalį ir apsivilkęs naujesnį.) Kodėl nejaučiau dėl to jokio pasipiktinimo? Kodėl, priešingai, nuoširdžiai apsidžiaugiau jį matydamas? Net rengiausi atskleisti, koks esu sutrikęs, tarsi mano padėties ironija nebūtų badžiusi man akių. Prieš mane buvo vagis, aš tuo neabejojau, ir vis dėlto ką sau maniau? Maždaug štai ką: „Jis geras, ir tu turi paprašyti, kad jis tau padėtų. O ką jis padarė, nesvarbu.“ Šios mintys taip knibždėjo mano galvoje, kad buvau nuo jų apdujęs, kaip galima apduiti, supamam šurmulio.
– Ką man daryti? – paklausiau aš jo.
– Yra daugybė būdų užsidirbti pinigų, – atsakė jis. – Ar jūsų knygos nieko jūsų neišmokė?
Klausimas man pasirodė žiaurus, bet toks teisingas, kad kurį laiką neįstengiau jo apmąstyti. Jis nušvietė visą mano gyvenimą. Aš nieko nemokėjau, iššvaisčiau laiką skaitydamas ir nepešiau iš to jokios naudos. Praėjo ištisi metai, kuriuos praleidau taip, lyg dėdė turėtų gyvuoti amžinai ir rūpintis mano gerove iki mano dienų pabaigos. Buvau pasibaisėjęs tuo bejėgiškumu, kurį atskleidžiau savyje; man knietėjo riktelėti Polui: „Nepalikite manęs! Atsiduodu jums visais atžvilgiais. Jūs įsakinėsit, o aš eisiu, kur liepsite.“ Bet mane sulaikė išdidumas. Puolęs į neviltį apsidairiau ir staiga išvydau save veidrodyje, kabančiame ant sienos, taip, kaip dar niekad iki šiol nebuvau matęs. Tai buvo neryžtingumo ir baimės atvaizdas. Akys išplėstos, burna pražiota; mačiau, kaip, stengdamasi kvėpuoti, sunkiai kilnojasi mano krūtinė. Norėjau nusisukti, bet man pasirodė, kad mano galva atsukta į veidrodį ir ta kryptimi įtvirtinta, ir aš nenorom žiūrėjau į tą veidą, kuris nenorėjo palinkti nei užmerkti akių. Argi niekad nebuvau pastebėjęs, kad mano lūpos kone baltos, bejėgės, plonos? Skruostai išblyškę; akys, įstatytos pernelyg toli viena nuo kitos, žvilgsnį darė keistą, šią akimirką jis mane gąsdino. Argi niekuomet nebuvau matęs šio veido? Ūmai pasibaisėjau savim ir abiem rankom užsidengiau akis.
Polas atsisėdo priešais mane. Kai mano rankos nusviro, išvydau jį taip pat aiškiai, kaip ką tik save veidrodyje. Bet man nesiseka jo aprašyti – visi žodžiai, kurie ateina į galvą, rodosi netikslūs ar per silpni, kai bandau juos pritaikyti jam. Jo bruožai netaisyklingi ir stambūs, tačiau žvilgsnyje esama kažko ypatingo, kažko tokio romaus ir pasibaisėtino, jog atrodo, kad jo veidas spinduliuoja. Jaučiu, jis negali nei apgauti, nei nuskriausti. Ir dar jaučiu, kad, manęs neniekindamas, jis mato visą mano silpnumą ir vienas gali mane vesti į priekį.
Po žiaurių pastangų tariau jam:
– Darysiu, ko panorėsite, jei sutiksite man pagelbėti.
Tada jis susimąstė, ir aš kelias minutes stovėjau prieš jį. Mano širdis siaubingai daužėsi, aš galvojau: „Perduodu tau rūpinimąsi visais mano planais. Darysiu tai, ką man liepsi daryti.“ Galop jis pakėlė į mane akis ir atsiliepė:
– Manau, turite išsisukti pats vienas.
Aš tylėjau, ir Polas beveik tuojau pat išėjo.
Likęs vienas kelioms minutėms nugrimzdau į baisią neviltį. Taigi aš išduotas, o vienintelis žmogus, kuriuo pasiklioviau, nuo manęs nusisuko. Mano išdidumas žiauriai kentėjo, nes buvau pažemintas prieš nepažįstamąjį, kuriam taip stigo paprasčiausio gailestingumo. Bet esama tarsi kokio nevilties įpročio, kuris vadinamas rezignacija, ir toji rezignacija netruko pasireikšti. Pagalvojau, kad nusipelniau užgaulių, kurias patyriau, kad patirsiu dar ir visokiausių kitų, kol paminsiu po kojom savimeilę ir puikybę. Jaučiau apmaudų pasitenkinimą, kartodamas sau tuos dalykus ir, taip sakant, apžvelgdamas visą savo negandos mastą.
Ir staiga pasirodė, kad mano sielvartas neturi dingsties, nes pats to sielvarto objektas – iliuzinis. Negaliu apsakyti, kaip ryškiai man toptelėjo ši mintis, tarsi akinanti šviesa būtų nutvieskusi sielą ir grąžinusi gyvastį. Kaip galėjau taip ilgai klysti, prisirišti prie knygų, pinigų, prie paties savęs, savo ramybės? Ar tikrasis sielvartas neturėtų prislėgti pajutus, kad esi auka visos tos gerovės, kurios taip troškai? Šis atradimas mane taip sujaudino, jog išsitiesiau ant lovos, kad nesusmukčiau. Dabar pasaulis gali baigtis ir gyvybė mane apleisti. Visi regimi dalykai egzistavo tik tam, kad mane gundytų, ir, sielos nušvitimo sukrėstas, aš akimirksniu išsižadėjau visų tų dalykų – bet kokio žemiško prieraišumo, bet kokios vilties patirti laimę žemėje. Man pasirodė, kad tada mano dvasia atsiskyrė nuo kūno ir aš buvau atplėštas nuo savęs. Rankos ėmė drebėti, kakta žliaugė prakaitas. Riktelėjau ir pakilau, bet čia pat susmukau, tarsi būčiau nublokštas ant žemės.
Nežinau, kiek laiko taip tįsojau, bet kai atsikėliau, buvo tamsu; į langus barbeno lietus. Pajutau aštrų skausmą pakaušyje ir begalinį silpnumą visame kūne. Įžiebęs lempą ant stalo radau raštelį, pasirašytą Polo vardu. Perskaičiau, ir jis išslydo man iš rankų. Jame buvo šie žodžiai: „Pasirodys kažkas galingo ir globos tave ir ves visais gyvenimo keliais, jeigu nesipriešinsi.“
Visą naktį neužmigau. Auštant užrašiau tą pasakojimą, kurį ką tik perskaitėte.
(Sulig tais žodžiais rankraštis baigiasi. O dabar štai laiškai ar laiškų fragmentai, galbūt nušviesiantys kai kurias tamsias Danielio OʼDonovano pasakojimo dalis.)
I
„Fairfax Revue“ redaktorius
ponui Čarlzui Dreitonui
Ferfaksas, 1895 m. rugsėjis
Pone,
nenustebinsiu jūsų sakydamas, kad tragiška Danielio OʼDonovano baigtis čia sukėlė didžiulį susijaudinimą ir sužadino begalinį smalsumą. Mums rūpi sužinoti viską, kas susiję su jūsų sūnėnu. Daugybė žmonių veržiasi aplankyti jo kambarį; kai kurie tvirtina, kad ten vaidenasi. Prašau atleisti, kad vardiju jums šias detales, kurios gali jus tik įskaudinti, bet tuoj suprasite, kokios jos svarbios jums ir man.
Profesija įpareigoja mane skelbti viską, kas vyksta mūsų mieste, ir aš pats lankiausi ponaičio OʼDonovano kambaryje kitą dieną po jo mirties. Mane lydėjo panelė Smit, kuriai priklauso namas; niekas prieš mus nebuvo į tą kambarį įžengęs nuo to laiko, kai jį paliko ponaitis OʼDonovanas. Tada stalo stalčiuje mes radome ganėtinai ilgą rankraštį, su juo aš nedelsdamas susipažinau ir jis galėjo priklausyti tik paskutiniam kambario gyventojui. Panelė Smit pradėjo jį skaityti su manimi, bet netrukus metė skaičiusi ir išėjo, palikdama mane kambaryje vieną. Grįžo po kelių minučių, nešina sąsiuviniu, kuriame visi jos gyventojai buvo prašomi pasirašyti ir raštu pateikti įprastą informaciją. Ponaitis OʼDonovanas buvo tą formalumą atlikęs; jo vardas buvo paskutinis sąsiuvinyje. Taigi šis autografas mus įtikino, kad stalčiuje atrastas rankraštis rašytas jo ranka, kaip ir manėme.
Panelė Smit leido man išsinešti tą dokumentą su sąlyga, kad baigęs skaityti atiduosiu jį valdžios atstovams. Aš nedvejojau; nedelsdamas atidaviau jį spaustuvininkui. Manau, jūs pritarsite man, pone, kai sužinosit, kad jūsų sūnėnas kaltinamas pats pakėlęs prieš save ranką. Toji žiauri nuomonė linkusi sklisti ir daugelio žmonių sąmonėje virs įsitikinimu, jeigu šiai klaidai, tokiai neteisingai ir mirusiojo atminimui, ir jo šeimos orumui, nebus iškelta kokios nors priešpriešos. O juk aš vienintelis galiu įrodyti, kad ponaitis OʼDonovanas niekada neketino nusižudyti – tai visiškai akivaizdu iš jo rankraščio. Taigi tas rankraštis spaustuvėje. Jo atspaudai bus jums atsiųsti tą patį vakarą. Tikiuosi, pone, jūs suprasite priežastis… ir t. t.
II
Čarlzas Dreitonas Redaktoriui
Savana, 1895 m. rugsėjis
Pone,
galite ramiai spausdinti minėtą rankraštį; jūsų priežastys man atrodo pagrįstos. Tik gaila, kad negalėjote parodyti man šio rankraščio prieš jį publikuodamas (vis laukiu tų atspaudų, kuriuos minėjote), ir tikrai ironiška prašyti manęs leidimo jį spausdinti, kai jūsų mašinos jau sukasi.
Žinoma, jūs prisiėmėte atsakomybę už visus smulkius šmeižtus, kurie būtų galėję išslysti iš po mano sūnėno plunksnos. Atleidžiu jam, jeigu jo rankraštyje tokių esama, nes pats to nenorėdamas jis iškraipo faktus, apie kuriuos pasakoja; ne kartą turėjau progos tuo įsitikinti. Tačiau šis sąmoningumo trūkumas nežinomas visuomenei, taigi ji gali kuo puikiausiai priimti už tikrą pinigą tai, kas, tiesą sakant, tėra fikcija tuose lapuose, kuriais jį pristatote. Tad manau, kad iš tiesų būtina po jų pateikti šį pasakojimą, kurį jums šiandien siunčiu. Jis susijęs ir su manimi, ir su mano sūnėnu ir ištaisys klaidas, kurių jis galėjo padaryti, o drauge papildys jo pasakojimą ten, kur jis galėtų atrodyti nepakankamas.
Kitą antradienį lankysiuos Ferfakse. Tad turėsiu progos ilgiau su jumis pasikalbėti apie visą tą reikalą. O kol kas štai mano rankraštis.
Galbūt žinote, kad esu našlys. Apie žmoną jums nieko nesakysiu, nebent tiek, kad mudu visiškai nesutarėme ir po šešių santuokos mėnesių aš suvokiau, kad padariau klaidą, ją vesdamas. Nusprendžiau kuo mažiau su ja matytis ir, kadangi aplinkybės privertė mus gyventi viename name, ištisas dienas praleisti savo bibliotekoje, kurioje užsidarydavau dusyk apsukdamas raktą. Nemanykite, kad toks užsidarymas buvo man skausmingas. Knygas ir studijas mėgstu labiau už visa ką.
Mano vienatvė buvo tobula. Niekuomet neatsiliepdavau, kai kas nors belsdavo į duris, ir išeidavau iš bibliotekos tik pavalgyti. Įsivaizduojate, kokios paskui kildavo scenos.
Nepasakosiu apie jas, juk su mano tema jos tiesiogiai nesusijusios. Slinko metai. Žmona buvo iš prigimties plepi ir kentėjo, negalėdama su manimi pasikalbėti. Ji retai kur išeidavo dėl priežasčių, kurių nėra reikalo aiškinti. Daug skaitydavo.
Netikėtai pastebėjau, kad ji paseno. To, su kuriuo gyveni kasdien, nematai senstant ir padarinius suvoki tik tada, kai jie, jei drįsiu taip pasakyti, išryškėję ir bado akis. Dabar žmona dalį dienos praleisdavo megzdama, o visą kitą laiką leisdavo mišiose, nes ėmė skrupulingai praktikuoti Romos katalikų tikėjimą. Vilkėjo juodai kaip našlė ir nekentė manęs, kaip nekenčiama vyro, kuris turėtų būti miręs, deja, anaiptol taip nėra.
Švelnius jausmus ji perkėlė į savo tėvą, kurį savaitei po mano santuokos praslinkus pamačiau įsikuriant pas mus. Tai vaidingas senis, mane niekinantis, nes aš netarnavau ketverius metus kaip jis vieno Pietų generolo pulke. Po dukters mirties jis paliko mano namus.
Po mano santuokos praėjus devyneriems metams mano svainį, kurio niekada nesu matęs, pakirto gana paslaptinga liga, tarsi kokia chroniška melancholija, su kuria jis grūmėsi ar mėgino grumtis pasitelkęs kvaišalus. Nežinau, kiek jais piktnaudžiavo, tačiau mirė vos keturiasdešimties. Netrukus išprotėjo jo žmona; dabar ji gyvena pas savo gimines.
Svainis turėjo dešimties metų berniuką; paaiškėjo, kad aš vienintelis galiu priglausti tą vaiką ir juo pasirūpinti. Nenorėjau, bet įsikišo įstatymas ir mane privertė.
Danielis, kai jį atsiuntė pas mane, buvo gležnas berniukas, regis, nerimastingas ir slapukas. Skurdžiai apsirengęs, rankoje tempė didžiulį lagaminą, kuriame, prisimenu, buvo tik drabužių pamaina ir kelios paveiksluotos knygelės. Prisipažinsiu, vaikų aš nemyliu. Pastebėjau šį turint bruožų, kurie man pasirodė keisti ir išties nemalonūs. Mano akivaizdoje jis beveik neprasižiodavo ir atrodė įtarus iš prigimties. Kai tardavosi esąs vienas, neramiai dairydavosi ir pusbalsiu niūniuodavo. Kartais netikėtai išpuldavo iš kambario, kuriame buvo, ir rėkdamas dumdavo į sodą. Tada teta vėl jį parsivesdavo; jis tylėdavo ir rausdavo. Dažnai stebėdavau jį, kai jis to neįtardavo, norėdamas pamatyti, kiek yra paveldėjęs savo tėvų charakterio.
Danielis atrodė itin linkęs pulti į religiją ir prietaringą savo tetos praktiką, ir aš įtariau, kad ji slapčia siuntė jį mokytis katekizmo. Bandžiau jį apsaugoti nuo tos įtakos ir kiek galėdamas įteigti teisingas idėjas. Keliskart per mėnesį pasikviesdavau jį į savo kabinetą ir šiek tiek pamokslaudavau, svarbiausia, kalbėdavau apie jo pareigą būti išmintingam, apie skolą artimiesiems ir sau pačiam. Tačiau vengiau per daug jį mygti iš baimės, kad neatsargiai nepažeisčiau to, kas jam buvo įgimta. Tiesą sakant, aš turiu savo teoriją apie vaikų auklėjimą. Mano nuomone, reikia leisti jiems vystytis savaimingai, tai yra kaip jie patys tai supranta. Tegu žaidžia, jeigu mėgsta žaisti, o jei mėgsta skaityti, teskaito, kas patinka. Galiausiai jie tikrai atskirs grūdus nuo pelų ir atras, kas jiems tinka. Todėl Danielio į mokyklą neleidau. Palikau jį jam pačiam, stengdamasis ištaisyti tik tas savybes, kurios man atrodė dirbtinės ir prieštaravo protui. Uždraudžiau eiti į bažnyčią, bet visais kitais atžvilgiais daviau visišką laisvę. Jis mėgo knygas; leidau iš bibliotekos svetainėje imti viską, kas jam galėtų būti įdomu.
Vis dėlto Danielis augo mano akyse, ir aš ėmiau kurti jam įvairiausius planus. Jis vis mažiau kalbėjo ir šiek tiek atsiverdavo tik mano žmonai. Atrodė geibus ir dažnai valandų valandas sėdėdavo sode – kartais su knyga, bet dažniausiai dykas, sunėręs ant kelių rankas. Kai jam sukako septyniolika, nusprendžiau įdarbinti jį savo reikmėms ir panaudoti, ugdant jo potraukį literatūriniams dalykams, kurį nujaučiau turint. Aš pats užsiimu filosofinio pobūdžio tyrimais… ir t. t.
(Kita šio laiško dalis neįdomi ir niekuo nepapildo Danielio OʼDonovano pasakojimo. Jo autorius, rodos, rašo tik iš malonumo išsipasakoti.)
III
Panelė Smit „Fairfax Revue“ redaktoriui
Ferfaksas, 1895 m. rugsėjis
Pone,
štai pasakojimas apie tai, kas nutiko mano namuose tarp praėjusio rugsėjo antrosios ir šeštosios, tai yra nuo Danielio OʼDonovano atvykimo į šiuos namus iki tos akimirkos, kai jaunuolis juos paliko. Jau pradedama skleisti iškreiptus faktus. Prašom tikėti tik tuo, ką pati turiu garbės jums apie tai pasakyti.
Taigi rugsėjo antrąją mane pakvietė prie durų gan nedrąsus skambutis, ir prieš atidarydama pagalvojau, kad tai koks nors vargeta, – tad šiek tiek nustebau, pamačiusi ant slenksčio padoriai apsirengusį jaunuolį su lagaminu. Tai buvo studentas, bet, žinote, jie niekuomet neatvyksta anksčiau nei antra rugsėjo savaitė. Buvau nustebinta, kad šis taip anksti ėmėsi ieškoti kambario. Buvo išblyškęs ir truputį gunktelėjęs, lyg būtų pavargęs. Man nelabai patiko jo žvilgsnis, bet jis atrodė gerai išauklėtas, ir aš parodžiau jam kambarį, jį jis iškart išsinuomojo. Buvo vienas.
Kitą rytą, kai jis pusryčiavo, užlipau į jo kambarį, lydima tarnaitės, norėdama pati įsitikinti, ar jis pratęs prie tvarkos ir švaros, kurių reikalauju iš savo nuomininkų. Iš pradžių buvau labai patenkinta. Drabužius jis buvo pasikabinęs į spintą ir labai kruopščiai išrikiavęs ant židinio knygas, bet jas apžiūrėjusi aptikau dalykų, kurie man nepatiko. Beveik visos knygos buvo romanai, net, kaip man pasirodė, užsienio kūrinių vertimai. Galų gale pasigailėjau, kad čia nėra Šventojo Rašto. Nutariau, kad toks knygų pasirinkimas ne į gera, ir nusprendžiau stebėti savo gyventoją taip, kad jis nieko negalėtų įtarti. Jis užlipo į savo kambarį po kelių minučių, kai iš jo išėjau, ir iki rytdienos niekur nėjo – tik pietų ir vakarienės.
Po pietų pasitaikė proga užlipti į trečią aukštą; einant pro ponaičio OʼDonovano duris, mane sustabdė balsai. Ar sakiau jums, kad paprastai leidžiu laiką viename pirmo aukšto kambarėlyje, kur užsiimu siuvimo darbais? Pro langą, prie kurio sėdžiu, puikiai matau sodo vartelius, taigi ir įeinančius, ir išeinančius žmones. O kadangi tą dieną niekas nebuvo įėjęs, nusprendžiau, kad ponaitis OʼDonovanas kalba pats sau vienas, ir pasiklausiau. Jis kalbėjo per tyliai, kad galėčiau suprasti viską, ką sako, bet, sprendžiant iš tono, kuriuo tarė kai kurias frazes, supratau, kad labai apmaudingai prikaišioja sau kažkokį nusižengimą, kurį padarė. Pastebėjau, kad jis nejuda iš vietos, – o tai neįprasta žmonėms, kurie kalba vieni. Ar ne tiesa, kad jie mėgsta vaikštinėti pirmyn atgal, vis kalbėdami su savimi? Po valandėlės jis nutilo, ir aš tyliai užkopiau į trečią aukštą jau gailėdamasi, kad įsileidau į namus pašalaitį, kurio elgesys man atrodė keistas.
Kitą rytą jis išėjo gana anksti, apsivilkęs rūpestingiau negu pirmą dieną. Nutaikiau akimirką ir vėl užlipau į jo kambarį. Prisipažinsiu, labiausiai bijojau, kad per neatsargumą mano namuose nekiltų gaisras. Ši baimė manęs niekada nepalieka, ji virto tarsi kokia manija nuo to laiko, kai nuomoju kambarius studentams. Šituo nepasitikėjau labiau negu visais kitais, kuriuos buvau priglaudusi iki šiol. Bet jo kambarys buvo tvarkingas; nustebau pamačiusi, kad jis buvo netgi pasiklojęs lovą – to iš jo nereikalavau. Nepajutau jokio dūmų kvapo ir buvau beišeinanti, bet, paskutinįsyk apsižvalgiusi, pastebėjau, kad ant židinio nebėra knygų. Jų nebuvo nei ant stalo, nei spintoje, kurią pravėriau; svarsčiau, ką jaunuolis galėjo su jomis padaryti, – ir čia staiga išvydau jas, sukrautas į krūvelę prie židinio. Akimirką apstulbusi sustingau. Kamgi jas atsivežė pas mane, ar tik tam, kad kitą dieną jas sunaikintų? Tačiau buvau per daug nusistačiusi prieš tas knygas, tad pritariau tokiam žingsniui ir kiek pamąsčiusi nusprendžiau jam padėti. Pati nuėjau atsinešti žabų ryšulio, jį padėjau po dūmtraukiu, paskui, nuleidusi pakuros dureles, atidariau langą ir uždegiau šakeles. Viskas užsiplieskė kone iš sykio. Pakėliau dureles ir grįžau prie darbo, pasiuntusi tarnaitę iššluoti kambario.
Po pusvalandžio pamačiau grįžtantį ponaitį OʼDonovaną. Žengė jis sparčiu žingsniu ir beveik bėgte įpuolė į namus.
Kai jis paskui save uždarė kambario duris, neatsispyriau pagundai nusėlinti paskui jį laiptais ir, vėl užėmusi vakarykštį postą, ėmiau klausytis. Didžiai mano nuostabai, jaunuolis gan ilgai nepratarė nė žodžio. Tik išgirdau, kaip žengė keletą žingsnių, paskui sustojo ir stovėjo lyg įbestas. Aš pati bijojau bent krustelėti, kad jis manęs neišgirstų, ir čia jis ištarė kažkokius žodžius, bet jų nesupratau, ir tokiu keistu, tokiu pasikeitusiu balsu, kad pajutau, kaip mane staiga apėmė keistas nerimas, ir aš kuo tyliau nusėlinau žemyn. Vėl ėmiausi rankdarbio ir pastebėjau, kad mano rankos dreba.
Dabar viskas perša man mintį, kad tas jaunuolis buvo pamišęs. Dėl to bemat pajutau siaubingą baimę, tačiau ją suvaldžiau ir neišsidaviau, bet tą pačią popietę nuėjau pas savo pusbrolį Tomą Torntoną. Žinot, jis dėsto teisę, ir sunku būtų rasti geresnį patarėją. Apsakiau jam reikalą. Jis išklausė mane nepertraukdamas, paskui iš mano pasakojimo padarė tokią išvadą: negalėdamas patvirtinti, kad jaunasis OʼDonovanas tikrai išprotėjęs, leidžia sau manyti, kad jį kamuoja rimtas dvasinis sutrikimas ir būtinai reikia jį stebėti. Nedelsdama paprašiau jo praleisti pas mane vakarą ir nenuleisti akių nuo Danielio OʼDonovano, kol jis sėdės prie stalo, – negalėjau to padaryti pati, nes, kai svečiai valgo, turiu darbo virtuvėje. Pusbrolis kiek padvejojęs sutiko, ir mes nusprendėme…
(Čia Elizos Smit rankraštį pertraukiame ir pateikiame daktaro Torntono pasakojimą, kuris mums pasirodė išsamesnis ir tikslesnis.)
Ferfaksas, 1895 m. rugsėjis
Kai pusseserė išdėstė man savo vizito priežastį, pasvarsčiau, ar atvejis iš tikrųjų toks rimtas, kaip jai atrodo, ir ar verta trukdyti mano draugą daktarą Dašvudą, kaip ji prašė. Tačiau, kad ją nuraminčiau – nes atrodė susinervinusi, – parlydėjau namo ir pažadėjau praleisti jos namuose visą vakarą ir pats stebėti jaunąjį Danielį OʼDonovaną. Per savo praktiką esu turėjęs reikalų su daugybe žmonių teisme ir pasigirsiu, kad vyliausi nesunkiai atskleisiąs užuomazgą tos psichinės ligos, kuria sirgo jaunuolis. Pažiūrėsime, ar man pavyko.
Kai grįžome pas pusseserę, buvo jau beveik penkios. Ji iš karto panūdo nusivesti mane laiptais aukštyn pasiklausyti prie Danielio OʼDonovano durų. Tokių dalykų nemėgstu, bet pusseserė taip spyriojosi, kad galop teko nusileisti; mes drauge užlipome iki durų antrame aukšte. Kelias minutes stovėjau nekrustelėdamas, bet nieko negirdėjau; nusprendęs, kad jaunuolis skaito arba rašo, pasakiau pusseserei, kad lipu žemyn, o ji tegu paruošia man arbatos. Pusseserė nulipo su manimi. ►
► Kol ji triūsė virtuvėje, įsitaisiau valgomajame prie krosnies ir, išsitraukęs iš kišenės knygą, ėmiau skaityti. Po ketvirčio valandos pasirodė panelė Smit; ji pati nešė padėklą ir padėjo jį ant stalo. Atrodė sunerimusi ir pusbalsiu tarė:
– Regis, girdžiu kažką lipant žemyn. Jei tai jis ir jeigu norės su manim pasikalbėti, jūs privalote būti šalia.
Įtikinau ją, kad jos sumanymas nevykęs. Ar mane išvydęs jis nesutriks? Vadinasi, ji turi pasimatyti su juo viena, bet kad aš girdėčiau, ką jis nori jai pasakyti. Ji linktelėjo galva ir skubiai išėjo, neuždariusi durų, taigi niekas, joks žodis, ištartas gretimame kambaryje, negalėjo praslysti man pro ausis. Reikia paaiškinti, kad tas kambarys žvelgia į sodą ir viena puse šliejasi prie valgomojo, kur sėdėjau aš, o kita – prie prieškambario. Jame mano pusseserė darbuojasi ir priima žmones, kurie nori su ja pasikalbėti. Tai ne visai svetainė, bet, kaip matote, ją atstoja. Kai ji ten įėjo, pagaliau išgirdau žingsnius, kuriuos jautresnė jos ausis jau anksčiau buvo pagavusi, bet jie nedvejodami praėjo pro kambarį, kuriame sėdėjo pusseserė, ir nutolo prieangio link. Bemat pažvelgiau pro langą, pro kurį buvo matyti varteliai ir sodo alėja, ir pamačiau pasirodant minėtą jaunuolį. Jis buvo gan aukštas; atrodė nerangus. Alėja priėjo iki vartelių – žingsniavo nuleidęs galvą, susibrukęs rankas į kišenes, bet ūmai atsisuko į namą. Taip galėjau apžiūrėti jo veidą. Jis mane sukrėtė, tikriau, paliko nemalonų įspūdį, tarsi būtų buvęs neapsakomai bjaurus. Bet bjaurus jis nebuvo, tik atrodė labai susirūpinęs. Be to, negalėjau paaiškinti savo nuostabos ir sutrikimo, kai pamačiau jį atsigręžiant į mus. Gal kažkas buvo jo žvilgsnyje.
Išgirdau, kaip aiktelėjo pusseserė.
– Dieve mano, Tomai, – pratarė ji, – pažiūrėk į tą veidą!
Danielis grįžo atgal. Paskui išgirdau, kaip jis lipa atgal priebučio laiptais ir netrukus beldžiasi į pusseserės duris. Jis įėjo. Aš tyliai grįžau į savo vietą prie krosnies ir nuklausiau tokį pokalbį: Danielis OʼDonovanas kalbėjo pasitikėjimo kupinu balsu, bet buvo justi, kad tas tonas nėra jam įprastas ir tikriausiai kainuoja nemažai pastangų.
Iš pradžių jis paaiškino, kad nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms prarado savo pinigus; paskui nutilo. Akimirką tvyrojo tyla; išgirdau pusseserę jam sakant:
– Tikiuosi, tų pinigų jūs nepralošėte, pone.
Jis iškart atsiliepė:
– Ne, panele, niekados gyvenime nesu lošęs. Mane apvogė.
– Apvogė? Tikrai?
– Taip, tikrai.
– Ar žinote, kas vagis?
– Taip, panele, bet jums leidus verčiau apie jį nekalbėsiu.
– Ką gi, pone, – tarė pusseserė kiek šaltesniu tonu, – tai ką norite man pasakyti?
Tada jis ėmė kalbėti taip greitai ir neaiškiai, kad pusseserė turėjo jį pertraukti ir priversti pakartoti kai kurias frazes – o gal ji bijojo, kad aš neišgirdau? – ir iš tiesų aš nesupratau nieko, ką jis sakė. Galop iš pusseserės atsakymų supratau, kad jis prašąs priimti jį ne kaip studentą, kuriam nuomojamas kambarys, o kaip tarną, kurį suderėta priglausti ir maitinti. Šis pasiūlymas man pasirodė toks keistas, kad nesusilaikiau ir nejučiom šūktelėjau, bet, manau, niekas neišgirdo. Pusseserė tylėjo. Nujaučiau, kad ji tokia pat apstulbusi kaip aš ir nežino, ką atsakyti.
Galop ji trumpai tarstelėjo Danieliui OʼDonovanui, kad jo prašymą apgalvos, ir jis išėjo. Vos paskui jį užsidarė durys, pusseserė išdygo prieš mane.
– Na, pusbroli, girdėjote? – paklausė ji. – Ką man daryti?
Kurį laiką svarstėme tą klausimą. Kiek nuodugniau jį apgalvojus, Danielio OʼDonovano prašymas atrodė visiškai protingas. Mano pusseserė buvo vienintelis žmogus, kurį jis čia pažinojo. Kas čia nuostabaus, kad jis patikėjo jai savo bėdas? Be to, atkreipiau jos dėmesį, kad jis tikriausiai galėtų parašyti tėvams, bet aiškiai nusiteikęs apsieiti be jų pagalbos. Tai buvo taškas jo naudai. Jo atvirumas leido manyti, kad jis įstengtų suderinti tarno ir studento pareigas. Geriau nestumti jo į dar didesnę neviltį. Jis buvo toks jaunas; per anksti pastūmėti jį į neviltį.
Pusseserė mano samprotavimams pritarė, bet jaučiau, kad kažkas joje priešinasi mano patarimui. OʼDonovanas jai nepatiko. Man jis taip pat nepatiko; nepatiko jo akys ir tas keistas spindesys, kurį jose įžvelgiau. Jis atrodė klastingas ir slapukas, panašus į žmogų, rezgantį ką bloga. Tačiau aš bijojau būti neteisingas. Jei nebūčiau matęs jo sode, jei būčiau girdėjęs tik jo pokalbį su pussesere, jis būtų man padaręs gerą įspūdį, nes jo balsas žadino pasitikėjimą. Neužsiminiau apie tą pojūtį ir patariau pusseserei pažadėti jaunuoliui, kad pasamdys jį, pavyzdžiui, patarnauti prie stalo ir jam nereikės mokėti nei už valgį, nei už kambarį. Nėra reikalo jums aiškinti, kad pusseserei dar vieno tarno nereikėjo – ji jau turėjo dvi pagalbininkes merginas, bet iš geros širdies sutiko Danielį išbandyti. Aš apsiėmiau paieškoti jam kokio nedidelio darbelio mieste pas savo draugą notarą. O kol kas mane domino, kaip jis susidoros su tarnyba, kurios imsis šiandien.
Pusseserė parašė jam raštelį ir pakišo po durimis. Tą patį vakarą Danielis nulipo į virtuvę.
Pamiršau jums pasakyti, kad dieną prieš atvyko trys nuomininkai. Visi jie buvo Danielio amžiaus jaunuoliai, bet tokie pat linksmi, koks jis atrodė rimtas. Vienas jų darė kitiems įspūdį tuo atlaidžiu ir pašaipiu sąmoju, gan būdingu šio krašto vaikinams. Jis buvo augesnis už bičiulius ir kalbėjo su jais apsimestinai valdingu tonu, kol galop pats ėmė į tai rimtai žiūrėti, matydamas, kad jo klausomasi su pasigėrėjimu ir niekada nepamirštama atsiliepti į jo juoką ir pokštus. Turėjau progos tai stebėti savo atvykimo dieną, kai susėdome aplink stalą laukdami, kol mums patieks vakarienę.
Mano dešinėje sėdėjo tas gražbylys. Kairėje – juodai apsirengusi dama, apsigobusi pečius didele skara, kurios galus prilaikė, sukryžiavusi ant krūtinės. Žili jos plaukai buvo lygiai sušukuoti virš kaktos su sklastymu per vidurį. Veido bruožai labai griežti; ji netarė nė žodžio, bet mačiau, kaip be garso kruta jos lūpos.
Greta jos sėdėjo kur kas jaunesnė moteris, lyg ir jos giminaitė, gal dukra ar dukterėčia. Atrodė beveik tokia pat rimta kaip vyresnioji, bet jos veidas dvelkė žavesiu ir švelnumu. Jos plaukai buvo sušukuoti paprasčiau ir kukliau, bet ji negalėjo sukliudyti vešlioms garbanoms kristi aplink smilkinius, kai palenkdavo galvą, o tai atsitikdavo dažnai, nes ji atrodė drovi.
Taigi tą dieną, kai Danielis pradėjo savo tarnybą, prie stalo mūsų buvo šešetas. Jis įėjo paskui jauną negrę, kuri nešė didžiulį dubenį ir, regis, vos tvardėsi, kad neprunkštelėtų. Pastebėjau, kad jis išblyškęs labiau, negu man pasirodė pirma. Buvo apsikrovęs lėkštėmis, jas ėmė dėlioti prieš mus, bet drebančia ranka ir taip, lyg jam stigtų jėgų.
Tuo metu tarnaitė išėjo. Apėjęs stalą, Danielis grįžo prie manęs ir pakišo man mėsos patiekalą. Prisipažinsiu, aš nekantriai krustelėjau. Negalėjau ištverti to žvilgsnio, kurį jaunuolis svaidė aplink save. Atrodė apkvaitęs, ir trys studentai ėmė juoktis. Imdamas dubenį jam iš rankų, tyliai pasakiau:
– Eikite ir sėskitės. Mes įsidėsime valgio patys.
Jis pakluso netardamas nė žodžio ir nuėjęs atsisėdo ant kėdės prie durų, kur galėjau į valias jį stebėti. Atrodė toks sutrikęs, kad pajutau jam gailestį. Argi tai, ką jis darė, buvo koks žeminantis dalykas? Aš pats esu dirbęs padavėju Haimarketo koledže. Bet tai buvo visai kas kita.
Kitos dvi dienos man prabėgo labai greitai. Dabar aš valgiau pas pusseserę. Danielis, atrodo, apsiprato su savo tarnyba, bet buvo išsiblaškęs ir laisvu metu žvelgdavo pro langą, tarsi tykodamas ko ateinant. Aš vienintelis kreipiau į jį dėmesį. Nujaučiau, kad studentai jo nemėgsta; kai jis paprašydavo jų paduoti duonos ar vandens, jie apsimesdavo į jį nežiūrį. Na, o dvi moterys beveik visada sėdėjo nudelbusios akis ir niekad nepersimesdavo nė žodžiu.
Dabar priartėju prie įdomiausios šios istorijos vietos. Trečios dienos vakarą Danielis atrodė sunerimęs. Mačiau, kaip jis raukia antakius, žiūrėdamas pro langą, bet buvo tamsu. Mėnuo dar nebuvo patekėjęs. Mano kaimynas juokėsi mažiau negu pirmąją dieną; abu jo bičiuliai atrodė praradę ūpą, ir aš džiaugiausi dėl Danielio, nes jie lengvai būtų galėję pasityčioti iš keistos jo išvaizdos ir nereginčio žvilgsnio, kurį jis įbesdavo į mus, kai jo ko nors paklausdavom.
Mes jau beveik baigėme vakarieniauti; Danielis sėdėjo ant kėdės prie virtuvės durų. Tai buvo jo vieta.
Nenuleidau nuo jo akių, bet jis, regis, nesuvokė, kad jį stebiu. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į duris to mažo kambarėlio, kurį jums minėjau, – to, kuris susisiekia su prieškambariu. Panorau paklausti, į ką jis taip įdėmiai žiūri, bet sumojau, kad kalbasi su savimi. Jo lūpos labai greitai judėjo; išgirdau tarsi kokį murmesį. Jį girdėjau ne tik aš. Mano kaimynas išgąstingai žvelgė į Danielį. Jaunesnioji iš moterų taip pat žiūrėjo į jį, bet ramiu veidu ir be menkiausios nuostabos. Juodos jos akys buvo kupinos švelnumo ir ramybės.
Staiga Danielis atsistojo ir pasuko prie durų, nuo kurių neatplėšė žvilgsnio. Ėjo lėtai, lyg kiekvienas žingsnis reikalautų iš jo didelių pastangų. Nežinau, kodėl taip susijaudinau. Man atrodė, kad Danielis niekada neprieis tų durų ir tuoj sukniubs. Pagaliau jis uždėjo ranką ant durų rankenos ir skubiai ją spustelėjo. Ir išėjo. Pasiekęs prieangį leidosi tekinas. Išgirdau trinktelint vartelius.
Atrodo, aš atsistojau. Akimirką iš nustebimo negalėjau pratarti nė žodžio. Pažvelgęs į savo kaimynę, vyresniąją iš dviejų moterų, pamačiau, kad tokie pat jausmai atsispindi ir jos veide.
– Kaip manot, kas dedasi to jaunuolio sąmonėje? – paklausiau jos galop.
– Jei išeinant jo veido išraiška nebūtų buvusi tokia keista, – atsakė ji, – būčiau pamaniusi, kad jis supainiojo duris. Bet jis išėjo iš sodo.
– Jis beprotis, – rausdamas sumurmėjo mano kaimynas. – Esu tuo tikras.
– Tada reikėtų bėgti paskui ir jį sulaikyti, – stodamasi pasakė senoji dama.
Jaunesnioji taip pat atsistojo. Ji visa išraudo ir pusbalsiu pratarė keletą žodžių.
– Manau, bėgti paskui jį nėra prasmės, – pasakė.
– Kodėl? – unisonu paklausėme mudu su kaimyne.
Tada ji ištarė tuos keistus žodžius:
– Todėl, kad jis pakliuvo į rankas, galingesnes už mūsų. Jis jau toli, ir jūs jo niekada nepasivysit.
Drebėdamas atsisėdau. Pernelyg gerai žinojau, kad toji moteris neklysta ir kad Danielis bėga į savo pražūtį ar išsilaisvinimą, ir jokia žemiškoji galia nepajėgs jo nukreipti nuo tikslo. Nebelijo; tekėjo mėnuo. Blausi šviesa nutvieskė kelią. Jaunuoliai pasišalino pačioje to pokalbio pradžioje, sakydami, kad Danielį nesunkiai pasivys. Čia pasirodė mano pusseserė, priviliota tos nedidelės scenos šurmulio. Keliais žodžiais paaiškinau jai, kas atsitiko. Ji kurį laiką tylėdama žiūrėjo į mus, paskui apsigobė skarą ir išėjo. Mačiau, kaip eina per sodą ir atidaro vartelius. Akimirką pastovėjo ant kelio ir t. t.
Panelės G. laiško ištrauka
(Jis buvo išspausdintas vėliau.)
…Ta pačia proga siunčiu jums paskutinį „Fairfax Revue“ numerį, kuris tikrai jus sudomins. Sakykit, ar esate girdėjęs istoriją, keistesnę negu jaunojo OʼDonovano? Manau, būtume galėję apsaugoti jį nuo siaubingo galo, kuris jo laukė; nesu iš tų, kurie tiki antgamtiniais ženklais. Aš manau, kad jis tapo paprasčiausio karštinės priepuolio auka ir kad buvo nusikalstama geriau jo neprižiūrėti. Mano brolio nuomonė kitokia. Jis buvo informuotas apie visą tą reikalą, ir, pasak jo, Danielis OʼDonovanas buvo „malonės ištiktas“; bet toji malonė, priduria jis, dažnai veikia pagal žmogaus, kurį ji ištinka, charakterį. Romiuosius ji atverčia įtikinimo būdu, smarkiuosius ir išdidėlius parbloškia. Ar jinai, išdrįsiu parašyti, būtų paveikusi to bepročio sielą? – bet, pasak jo, ji bus veikusi beprotiškai arba išmintingai, nelygu ar pažvelgsime į ją žemiškuoju, ar aukštybių lemtu požiūriu. Dar jis tvirtina, kad toji pirmalaikė mirtis – palaiminimas ir kad jis pačiu laiku užbaigė gyvenimą, kupiną dvejonių ir dvasios kančių. Dieve mano, kokie žiaurūs tie mokslo vyrai! Tokie samprotavimai privers jus suvirpėti, bet jūs žinote, kad mano brolis gan plačių pažiūrų, ir galiu lažintis – Bažnyčiai tie malonės klausimai atrodo kitaip negu jam. Žinoma, jūs nė žodžiu neprasitarsite apie visa tai, ką jums rašau.
Ar jūsų nenustebino šis nedidelis pamokslas? Jūs nė neįtarėte, kad sena jūsų draugė pasinėrusi į teologiją kaip koks pirmas pasitaikęs klebonas. Dabar paklausykite, ką teigiamo sužinojau apie jaunojo Danielio istoriją. Bet, pirmiausia, ar jums sakiau, kad pažinojau jo tetą, kai ši buvo susižadėjusi? Vargšė moteris iš tiesų nesėkmingai ištekėjo. Ar galite patikėti, kad ji ištekėjo už vyriškio iš Šiaurės, – dveji metai prieš karą? Už tokio pono Dreitono iš Niujorko. Per karą jis su žmona gyveno Europoje, o 1867-aisiais lyg niekur nieko parvažiavo į Savaną. Tačiau kalbama, kad jis niekuomet niekur nesirodo. Nežinau, kuo jį traukia šis miestas. Bet grįžtu prie jo sūnėno. Šis sakosi vieną praėjusio mėnesio rytą sutikęs mano brolį kelyje, tačiau mano brolis išeina iš namų tik po pietų, be to, jis – vienintelis vietinis dvasininkas. Vadinasi, tą malonųjį pasivaikščiojimą, kurį mums aprašo, jaunuolis bus įsivaizdavęs. Tai sumenkina visą pasakojimą, nes jeigu jis suklydo vienoje vietoje, tai galėjo suklysti ir kitoje. Taip pat neabejotina, kad asmuo, kurį jis vadina Polu, – jo pakrikusio proto vaizdinys, nes žmonės, pažinoję Danielį OʼDonovaną, vieningai tvirtina, kad jis visados būdavęs vienas. Bet keisčiausia toje istorijoje ne tai. Jūs žinote, kad tasai nelaimėlis tarėsi vieną dieną gavęs laiškelį iš to, kurį vadina Polu; sakau „tarėsi gavęs“, nes iš tikrųjų parašė jį pats, nesuvokdamas, ką daro. Argi ne tai mes vadiname automatiniu rašymu? Beje, jūs kur kas daugiau žinote apie tą keistą, tą negražią istoriją ir t. t.
1925
Iš: Julien Green. Le Voyageur sur la terre. Paris: Librairie Plon, 1930
Vertė Jonė Ramunytė
