Kauno miesto gatvių elegija

Pabaiga. Pradžia Nr. 2

Nuo P-18 priklausančio, virš kairiojo Nemuno kranto iškilusio Jiesios piliakalnio (dar vadinamo Napoleono kalnu) atsiveria P-3 – Nemuno karalienės – panorama. Dešiniajame Nemuno krante esantys, iš rytų, vakarų ir pietų Lietuvos upių karaliaus vandenų skalaujami Aukštieji ir Žemieji Šančiai, taip pat kairiajame Nemuno krante – kitoje upės kilpoje – esantys Panemunė ir Vičiūnai sudaro Kauno 3-iojo pašto, vienintelio, kurio valdos išsidėsčiusios abiejuose Nemuno krantuose, aptarnaujamą teritoriją. Būtent P-3 priklauso ilgiausia Nemuno kranto linija. „Krantas“ yra vienas iš P-3 raktažodžių. Žemuosiuose Šančiuose esančios Nemuno krantinė, Kranto alėja ir 20 Kranto gatvių sudaro dešimtadalį visų P-3 priskirtų gatvių. 1920 m. miesto plane 1919 m. prie Kauno prijungtų Žemųjų Šančių gatvių pavadinimai skamba kitaip negu dabar. A. Juozapavičiaus prospektas pažymėtas kaip Didžioji gatvė. Vokiečių gatvė – kaip Liuterių gatvė. Latvių gatvė – kaip Port Artūro gatvė. Kranto alėja – kaip Panemunės gatvė. O visos Kranto gatvės turi savo skirtingus pavadinimus. Tiesa, jau 1929 m. miesto plane Žemųjų Šančių gatvių pavadinimai beveik nesiskiria nuo dabartinių.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. dešinysis ir kairysis Nemuno krantai atsidūrė skirtingose valstybėse. Dešinysis su Kauno miestu tapo Rusijos imperijos dalimi, o kairysis atiteko Prūsijai. 1807 m. Lietuvos Užnemunė tapo Napoleono įkurtos, nuo Prancūzijos priklausomos Varšuvos kunigaikštystės dalimi. O 1812 m. birželio 24 d. daugiau kaip 600 tūkstančių prancūzų ir jų sąjungininkų armija ties Kaunu – ten, kur dabar Kranto 14-oji gatvė, – persikėlė per Nemuną ir pradėjo žygį į Rusijos gilumą. Pasakojama, kad Napoleonas stebėjo savo kariuomenės persikėlimą nuo dabar jo vardu vadinamo kalno. Mažiau nei kas dešimtas iš persikėlusių per Nemuną grįžo namo. Kitiems Nemunas tapo kelio į mirtį pradžia. Traukdamiesi iš Rusijos kai kurie ją pasitiko 1812 m. gruodį visai šalia tos vietos, kur prieš pusmetį persikėlė per Nemuną, – Linkuvos dvare šalia dabartinių Šilainių. Aišku, ir pati Didžioji armija (La Grande Armée) buvo anaiptol ne gyvybės nešėja. Užėmę Kauną be jokio pasipriešinimo, prancūzai miestą apiplėšė ir suniokojo. Tarytum pateisindama savo gimimą antikrikščioniškosios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos prievartoje, Didžioji armija ypač negailestingai nusiaubė baroko perlu vadinamą Pažaislio vienuolyną. Kaune kilo badas, ėmė siautėti dizenterija, suklestėjo netvarka ir savivalė. „Kai armija įžengė į miestą, kareiviai puolė po namus ieškoti maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – savo dienoraštyje įvykius aprašė nežinomas vienuolis. Didžioji armija buvo daugiatautė. „Tautos“ – dar vienas P-3 raktažodis. Čekai, danai, estai, gudai, latviai, norvegai, olandai, rusai, suomiai, švedai, ukrainiečiai, vokiečiai turi savo vardais pavadintas gatves Žemuosiuose Šančiuose, kuriuose yra ir Rygos, Talino, Helsinkio gatvės. Senstančios, vaikų gimdyti nenorinčios, merdėjančios Europos – kurios dvasinis mirimas prasidėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais – tautos. Prancūzų gatvė yra pagrindinė Aukštųjų Šančių gatvė. Kadaise čia būta kelio, kuriuo Didžioji armija traukė Rusijos gilumon. Beje, ši gatvė, tapusi Kauno miesto gatve Aukštuosius Šančius prijungus prie Kauno 1931 m., tarpukariu vadinosi Napoleono gatve. Joks kitas politikas nelietuvis nebuvo pagerbtas laikinosios sostinės gatvių pavadinimais. Gal todėl, kad „Tautos vadas“ žavėjosi šia istorine asmenybe ir slapta gretino save su ja?

P-3 teritorijoje nėra Lietuvių gatvės. Ji yra P-CP teritorijoje šalia Aukštaičių, Žemaičių, Dzūkų, Zanavykų, Kapsų gatvių. Tačiau Panemunėje yra Karaliaučiaus, Ragainės, Įsruties, Gumbinės, Gilijos, Girdavos, Gavaičių, Kinčių, Kaukėnų gatvės, primenančios apie atėjūnų sunaikintą Mažąją Lietuvą. O Žemuosiuose Šančiuose yra Žemaitijos miestų – Skuodo, Mažeikių, Kretingos, Darbėnų – vardais pavadintos gatvės. Aukštuosiuose Šančiuose – skirtingų Lietuvos regionų miestų (Kaišiadorių, Stakliškių, Semeliškių, Vievio, Lentvario, Grigiškių, Jašiūnų, Ratnyčios, Alsėdžių, Žarėnų) vardais pavadintos gatvės. Po 1990 m. nė viena iš paminėtų gyvenviečių neišaugo. 1989 m. Skuode gyveno 8 730 žmonių, 2018 m. – tik 5 429. Kaišiadoryse – atitinkamai 10 964 ir 7 644. 1914 m. Mažeikiuose gyveno 3 869 žmonės. Pirmosios Lietuvos Respublikos egzistavimo pabaigoje 1939 m. Mažeikiuose gyveno 5 618 žmonių. Visai kitokia antrosios Lietuvos Respublikos statistika. 1989 m. Mažeikiuose gyveno 43 547 žmonės, 2018 m. – jau tik 33 281. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, kuri buvo tautinė, nacionalinė valstybė, miestai ir miesteliai augo. Neoliberalioje antrojoje Lietuvos Respublikoje jie nyksta. Beje, Aukštuosiuose Šančiuose yra Dysnos, Vileikos, Breslaujos ir dvi Ašmenos gatvės. Pažvelkime į šių Baltarusijos miestų demografinę raidą. Dysnoje 1989 m. gyveno 2 500 žmonių, 2018 m. – 1 462. Vileikoje – atitinkamai 28 080 ir 26 760. Breslaujoje – 9 500 ir 9 829. Ašmenoje – 14 748 ir 16 835. Visoje Baltarusijoje 1989 m. gyveno 10,2 milijono žmonių. 2018 m. Baltarusijos gyventojų skaičius yra 9,5 milijono. „Paskutinio Europos diktatoriaus“ valdoma Baltarusijos valstybė yra daug draugiškesnė baltarusių tautai ir kitoms Baltarusijoje gyvenančioms tautoms už antrosios Lietuvos Respublikos režimą, sumažinusį Lietuvos gyventojų skaičių nuo 3,7 iki 2,8 milijono.

Dar vienas P-3 raktažodis yra „fauna“. Niekur kitur Kaune nėra tiek gatvių, pavadintų paukščių vardais, kaip Panemunėje. Iš žinduolių vardais pavadintų gatvių tik P-9 teritorijoje esanti Šermuonėlių gatvė ir Karmėlavos pašto aptarnaujamas Briedžių takas yra ne Panemunėje su jos Balandžių, Čiurlių, Elnių, Genių, Kiaunių, Kiškių, Kregždžių, Kuosų, Kurtinių, Paukščių, Sakalų, Stirnų, Šernų, Vanagų, Vilkų, Volungių gatvėmis, Gandrų, Gegučių, Lakštingalų, Tetervinų, Žuvėdrų alėjomis ir Lapių taku. Tačiau su Nemuno karaliene atsisveikinsime paminėdami gatvę, turinčią ne tokį romantišką pavadinimą.

Buvau maloniai nustebintas, kai 1935 m. Kauno plane pamačiau Plento gatvę, kurioje gyvename pastaruosius 15 metų. Pasirodo, Plento ir greta esanti Surgautų gatvės, kurios yra pagrindinės Panemunės arterijos – Vaidoto gatvės – „intakai“, yra vienos iš 505 istorinio Kauno gatvių. Negana to, ši gatvė pirmą kartą buvo pažymėta kaip gatvė, turinti savo pavadinimą, jau 1917 m., t. y. tada, kai dar nebuvo tokių istorinio Kauno gatvių kaip Žaliakalnyje (tai P-9 teritorija) esančios Minties Rato, Gėlių Rato, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, J. Mateikos, S. Moniuškos, J. I. Kraševskio gatvės, Vydūno, J. Basanavičiaus alėjos. Tačiau pavadinimą pirmieji jai suteikė ne lietuviai ir ne rusai, o Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą užėmę vokiečiai. Okupacinės vokiečių valdžios leistas laikraštis „Kownoer Zeitung“ 1917 m. išspausdino „Plan von Kowno und Umgebung“, kuriame dabartinė Plento gatvė pažymėta kaip Franke-
-Strasse. Reprezentacinį Nikolajaus prospektą vokiečiai pervadino į Kaiser-Wilhelm-Strasse. 1920 m. kartografo Stasio Andriukaičio išleistame pirmajame lietuviškame laikinosios sostinės plane Kaiser-Wilhelm-Strasse – jau Laisvės alėja. O štai buvusiai Franke-Strasse ir kai kurioms kitoms gatvėms, kurioms vokiečiai buvo sugalvoję pavadinimus, lietuviško pakaitalo tuomet dar neatsirado. Matyt, pedantiški vokiečiai rimtai ruošėsi įsisavinti savo Drang nach Osten rezultatus. Lietuvybei tai, aišku, nieko gero nežadėjo.                

Nemuno karalienė Užnemunėje turi du pažus – nedidelius Rokuose ir Vaišvydavoje esančius P-10 ir P-20. Pirmasis su jo Rokų, Rokelių, Rokakiemio, Vainatrakio, Bernardinų Plytinės, Baltaragio, Mėnulio gatvėmis ir viena iš dviejų Kauno gatvių, pavadintų krikščionių šventųjų vardais, – Šv. Antano gatve – skatina prisiminti nužudytąjį kunigą R. Mikutavičių. Jiestrakio, Senajiesio, Girmuonio, Maišio, Juodupės, Striaunės, Vyčiaus gatvių pavadinimai atiduoda pagarbą Jiesiai ir jos intakams, o Marijampolės plentas veda į didžiausią Užnemunės miestą, susitraukusį nuo 52 100 gyventojų 1991 m. iki 35 758 gyventojų 2018 m. Antrasis su jo Vaišvydavos plentu, Vaišvydo, Piliuonos, Mergasalio, Lavyso, Dienos, Rasos, Rūko, Pašvaistės gatvėmis primena vyskupus kankinius V. Borisevičių ir M. Reinį. T. Kosciuškos, J. Jasinskio, M. Prozoro, E. Pliaterytės gatvių pavadinimai primena apie pralaimėtus 1794 ir 1831 m. sukilimus, o Aštrago, Dabintos, Kračkiemio, Laumėnų, Mozūrų, Tursono gatvių pavadinimais pagerbti Kauno marių dugne amžiną atilsį suradę kaimai.

Kita Nemuno ir Kauno marių pusė skalauja P-31, P-14 ir P-23 krantus. Tik nedidelė P-31 dalis priklauso istoriniam Kaunui. 1935 m. plane dabartinėje P-31 teritorijoje miesto riba eina Varpo, Saulės, Gričiupio, dabartine Studentų gatve (anuomet buvusia Tvirtovės alėjos dalimi) Nemuno link. Pėsčiųjų Trijų Mergelių tiltu persikėlusius iš P-3 į P-31 mus pasitinka Biržiškų, M. Riomerio, A. ir J. Gravrogkų, S. Šalkauskio, A. Purėno, K. Baršausko gatvės. Pirmosios Lietuvos Respublikos ir sovietmečio profesūros atstovų vardais pavadintos, taip pat Rytų, Vakarų, Žiemių, Pietų, Lygybės, Vienybės, Brolybės, Gričiupio, Pašilės, Topolių, Slėnio, Naručio, Žuvinto gatvės – tai P-31 veido bruožai. Myliu šį veidą – veidą tos, kuri kaip niekas kitas Kaune myli vabzdžius. Visos vabzdžių vardais pavadintos gatvės Kaune – Elniaragių, Jonvabalių, Skruzdėlių, Svirplių, Žiogų takai – yra P-31 priklausančiuose Amaliuose. Bet labiausiai aš myliu ilgas P-31 kasas – iš vakarų į rytus nusidriekusias ir siuntų godžias Chemijos, Draugystės, Elektrėnų gatves. 1989 m. surašymo duomenimis, Elektrėnuose buvo 15 871 gyventojas. 2018 m. jų liko 11 258.

1946 m. prie Kauno prijungtuose Petrašiūnuose yra tik trys didelės gatvės (neskaičiuojant Ateities plento, kuris tik prasideda Petrašiūnuose). Labai myliu P-14 su 36 gatvėmis, nedidukėmis – tokiomis kaip Laimos, Vaivos, Naglio, Guobų, Kedrų gatvės – ir didelėmis, siuntų godžiomis R. Kalantos, T. Masiulio, M. Gimbutienės gatvėmis. Niekur kitur Kaune smurtine mirtimi mirusių asmenų vardais pavadintos gatvės nėra tokios patogios ir naudingos skirstytojams kaip P-14 teritorijoje esančios žymiausio Lietuvos savižudžio ir 1991 m. sausio 13 d. didvyrio vardais pavadintos gatvės. R. Kalantos užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ O kas kaltas dėl to, kad lietuviai pirmauja Europoje ir yra vieni pirmųjų pasaulyje pagal savižudybių skaičių? Ar tik ne santvarka, pakeitusi R. Kalantą nužudžiusią santvarką?

Mirusių asmenų vardais pavadintų gatvių „svoris“ 1961 m. prie Kauno prijungtame Palemone – visiškai priešingas. Prie Kauno marių prigludusioje P-23 teritorijoje su ja nusidriekusiu Ateities plentu, Palemono, Marių, Pamario, Kopų, Keramzito, Pravienos, Apaščios, Kražantės, Skirvytės, Gryžuvos, Biruliškių gatvėmis ir daugybe įvairių augalų vardais pavadintų takų tik dvi nedidelės – durpininkystės specialisto V. Taujenio ir poetės S. Nėries vardais pavadintos – gatvės skatina prisiminti mirusius žmones. Poetės vardas į Palemoną, kur kadaise ji gyveno, buvo atkeltas iš Kauno centro, kai S. Nėries vardu pavadintai gatvei buvo grąžintas prieškarinis V. Putvinskio pavadinimas. Kaip ir kitoje Kauno marių pusėje esančioje Vaišvydavoje, Palemone esančių Apnarų, Rudmenos, Gastilionių, Šilėnų gatvių pavadinimai kviečia prisiminti marių vandenų prarytus kaimus.

P-9 teritorija yra abiejose Savanorių prospekto pusėse, pačiame šios ilgiausios Kauno gatvės viduryje. Pietvakarinė P-9 teritorijos pusė priklauso istoriniam Kaunui, jos šiaurė ir šiaurės rytai atsirado jau sovietmečiu. (P-9 šiaurės vakaruose esančios Kauno klinikos pradėjo veikti 1939 m.) 1935 m. plane miesto riba šiaurėje ir šiaurės rytuose eina Eivenių gatve, apima VII fortą, dabartinę A. Kačanausko gatvę (tuomet buvusią dabar nebeegzistuojančios Taikos gatvės – šios pavadinimą, spėju, „paveldėjo“ dabartinis Taikos prospektas – dalimi), dalį Kampo gatvės, kerta Savanorių prospektą (iki 1938 m. jis vadinosi Ukmergės plentu) toje vietoje, kur dabar yra „Hyper Maxima“, apima dabartinės Partizanų gatvės pradžią (1935 m. plane pažymėtą kaip Juškos gatvė) ir Taikos gatve eina Varpo gatvės link – tolesnę miesto ribos trajektoriją aprašėme pastraipoje, skirtoje P-31. Taigi P-9 teritorija yra pagrindinė istorinio ir sovietmečio Kauno susitikimo vieta. Tačiau iki Žeimenos, Varduvos, S. Žukausko ir Birželio 23-iosios gatvių – tai P-9 riba šiaurėje ir rytuose – sovietmečio Kauno gatvių tinklas nesiskiria nuo istorinio Kauno gatvių tinklo. Istorinio ir sovietmečio Kauno susitikimą simbolizuoja Kalniečių gatvė, prasidedanti dar Kauno centrinio pašto valdose ir pasibaigianti visai kitame gatvių pasaulyje – P-43 teritorijoje. Šalia Kalniečių gatvės esančių sovietmečiu atsiradusių gatvių – J. Lukšos-Daumanto, S. Lozoraičio, Riešutų, Purienų, Vijoklių, Nendrių, Ajerų, Žvangučių, Voveraičių, Ruduokių, Raudonikių, Ūmėdžių, Gaižiūnų, Ignalinos – tinklo struktūra kaip du vandens lašai panaši į šalia Kalniečių gatvės esančių istorinio Kauno gatvių – P. Dovydaičio, A. ir J. Vokietaičių, Darbininkų, Archyvo, Nasturtų, Kapsų, Molėtų, Leliūnų, Alantos, Želvos, Širvintų, Utenos – tinklo struktūrą. 1989 m. surašymo duomenimis, Utenoje buvo 34 430 gyventojų. 2018 m. jų liko 25 859.

Be Kalniečių gatvės ir Savanorių prospekto, dar penkios gatvės – Sukilėlių prospektas, Lazūnų ir Žeimenos gatvė šiaurėje, Taikos prospektas ir Partizanų gatvė rytuose – iš P-9 su tankiu gatvių tinklu veda mus į P-41, P-42 ir P-43 gatvių pasaulį, kuriame skirstytojo laukia kitokio pobūdžio iššūkiai. Šiame pasaulyje – tik 43 gatvių pavadinimai, kuriuos įsiminti labai paprasta. Mažieji Nemuno karalienės pažai P-10 ir P-20 gali pasigirti atitinkamai 64 ir 129 gatvių pavadinimais! Tačiau būtent tas laikas, kai atvažiuoja pašto mašinos su siuntų maišais iš P-41, P-42 ir P-43, yra skirstytojų darbo dienos kulminacija. „Ar Dainava jau atvažiavo?“ – teigiamas atsakymas į šį klausimą reiškia, kad maišai su siuntomis iš Taikos, Šiaurės, Pramonės, V. Krėvės prospektų, Islandijos plento ir Partizanų, Kovo 11-osios, Birželio 23-iosios, P. Lukšio, S. Žukausko, P. Plechavičiaus, K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago, V. Landsbergio-Žemkalnio, Geležinio Vilko, Ašigalio, Pakraščio, Muravos gatvių jau pasiekė AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centrą, ir maišų, kuriuos reikia atidaryti ir kurių turinį reikia išskirstyti, krūva pagaliau nustos augti. Dainava, Kalniečiai ir Eiguliai panašūs į vėžlio kiautą, sudarytą iš šimtų retame gatvių tinkle išdėstytų tipinių 5, 9, 12 ir 16 aukštų namų, saugojantį minkštuosius miesto organizmo audinius, persmelktus tankaus kraujagyslių – Žaliakalnio, Naujamiesčio, Senamiesčio, Užneryje ir Užnemunėje esančių gatvių ir gatvelių – tinklo. Visi mirusieji, kurių atminimas įamžintas šio „kiauto“ gatvių pavadinimais, pradedant vienu dažniausiai skirstytojų prisimenamų V. Krėve ir baigiant tik retkarčiais prisimenamais J. Tonkūnu ir K. Šakeniu, anapusybėn iškeliavo XX a. Visų jų likimas vienaip arba kitaip yra paženklintas komunizmo arba nacizmo. P. Plechavičius kovą su komunizmu pradėjo dar Pietų Rusijoje kaip buvusios Rusijos imperijos armijos karininkas ir kartu su generolu S. Žukausku bei pulkininku K. Škirpa tęsė ją grįžęs į Lietuvą, o 1919 m. vasario 8 d. kautynėse su bolševikais prie Kėdainių žuvęs P. Lukšys tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės kareiviu, kritusiu Nepriklausomybės kare. (Tarpukariu jo vardu vadinosi dabartinė Šv. Gertrūdos gatvė, einanti nuo Kauno pilies nedidukės Šv. Gertrūdos bažnyčios – vienos seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių, esančios Laisvės alėjos gale, – link.) V. Krėvė ėjo ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas marionetinėje 1940 m. Liaudies vyriausybėje, o V. Landsbergis-Žemkalnis – komunalinio ūkio ministro pareigas po 1941 m. birželio 23 d. sukilimo (vienas aktyviausių jo rengėjų buvo K. Škirpa) sudarytoje prieštaringai vertinamoje Lietuvos laikinojoje vyriausybėje. Nacių okupacijos sąlygomis generolo P. Plechavičiaus organizuotai Vietinei rinktinei, nepavykus (P. Plechavičiaus dėka) jos panaudoti kovai Rytų fronte už Lietuvos ribų, nebuvo leista pasitarnauti tikslui, dėl kurio ji buvo sukurta, – kovai su sugrįžtančiu bolševizmu Lietuvos teritorijoje. Vienas iš šios kovos vadų A. Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudytas 1957 m. O 1959 m. į okupuotą Lietuvą iš Australijos grįžo V. Landsbergis-Žemkalnis. Į okupuotą Lietuvą grįžo ir buvę švietimo ministrai J. Tonkūnas ir K. Šakenis. Tiesa, ne iš Australijos, o iš Sibiro.

Didžiausias skirstytojo iššūkis P-41, P-42 ir P-43 gatvių pasaulyje – vadinamosios „skirstomos gatvės“, aptarnaujamos dviejų, trijų arba net dar daugiau paštų. Tokių gatvių esama ir kitose Kauno dalyse (iš viso 55), tačiau „kiauto“ gatvių pasaulyje jų „svoris“ – didžiausias. Sėkmingas darbas šiame pasaulyje reikalauja įsiminti tam tikras skaičių kombinacijas. Gerai, jeigu „gatvės skirstymui“ pakanka įsiminti vieną kombinaciją iš dviejų skaičių. Antai Šiaurės prospekto atveju tokia kombinacija yra 13–53. Ji reiškia, kad nelyginiai namų numeriai nuo 13 iki 53 priklauso P-42 kompetencijai, visi kiti (lyginiai ir nelyginiai) – P-43 kompetencijai. Partizanų gatvės atveju kombinacija sudėtingesnė: 15/26; 61/68. Ji reiškia, kad nelyginiai numeriai nuo pradžios iki 15 ir lyginiai numeriai iki 26 priklauso P-9 kompetencijai, toliau einantys nelyginiai numeriai iki 61 ir lyginiai numeriai iki 68 priklauso P-43 kompetencijai, o toliau einantys visi kiti (nelyginiai ir lyginiai) numeriai iki labai ilgos gatvės galo – P-41 kompetencijai. Tačiau ir ši kombinacija yra nesudėtinga, palyginti su Taikos, V. Krėvės prospektų ir Islandijos plento atvejais, – kiekvieną iš šių gatvių dalinasi 4 paštai, o Savanorių prospektą – net 7 paštai. Laimei, ir „kiauto“ gatvių pasaulyje esama svarbių, daug siuntų pritraukiančių „neskirstomų“ gatvių. Viena tokių yra Ukmergės gatvė Eiguliuose. 1989 m. surašymo duomenimis, Ukmergėje gyveno 30 410 žmonių. 2018 m. jų buvo 20 591.

Tenka atsiprašyti P-CP gatvių ir jų pavadinimais pagerbtų mirusiųjų – dėl vietos stokos negalime jiems skirti deramo dėmesio. Kita vertus, Kauno centro gatvės ir taip yra dažniau prisimenamos už kitų Kauno dalių gatves, o kai kurias iš jų prisiminėme ir čia. Kitų P-CP gatvių pavadinimais pagerbtus mirusiuosius patikime šventosios Gertrūdos globai. Deja, iš visų Lietuvos miestų ir miestelių vardais pavadintų P-CP gatvių vienintelė Vilniaus gatvė turi vardą miesto, kurio gyventojų skaičius nuo 1991 m. sumažėjo palyginti nežymiai. 1991 m. Lietuvos sostinėje gyveno 597 700 žmonių, 2018 m. – 536 692 žmonės. Tačiau sąlyginis Vilniaus demografinis stabilumas apie visos šalies demografinę situaciją pasako ne daugiau kaip turistų iš užsienio pilna Vilniaus gatvė Kaune, kurios restoranuose nuo ryto iki vėlios nakties smagiai liejasi vynas ir alus, – apie Kauno demografinę būklę. Antrojoje Lietuvos Respublikoje nyko ir tebenyksta tiek Aukštaitijos ir Dzūkijos, kurių miestų ir miestelių vardai vyrauja P-CP teritorijoje esančių gatvių pavadinimuose, tiek P-CP teritorijoje esančių gatvių pavadinimais pagerbti Žemaitijos ir Suvalkijos miestai ir miesteliai. Šiauliai, Anykščiai, Zarasai, Rokiškis, Kupiškis, Raguva, Biržai, Salakas, Turžėnai, Trakai, Gruzdžiai, Varėna, Merkinė, Liškiava, Valkininkai, Smalininkai, Stakiai, Telšiai, Raseiniai, Daugai, Šakiai. Traukiasi net kurortai. Palangoje 1991 m. gyveno 20 800 žmonių. 2018 m. jų buvo 15 385. 1989 m. surašymo duomenimis, Druskininkuose buvo 22 500 gyventojų, 2018 m. – 12 441. Birštone atitinkamai 3 537 ir 2 381. Išskyrus Vilnių ir Raudondvarį, jokia kita gyvenvietė Kaune nėra pagerbta taip kaip Jonava, kurios vardu pavadintoje P-CP teritorijoje palei Nerį nusidriekusioje, Kleboniškio link vedančioje gatvėje – net 314 namų numerių. 1989 m. surašymo duomenimis, Jonavoje buvo 36 520 gyventojų. 2018 m. jų liko 27 062.

Mes vėl ten, iš kur pradėjome savo kelionę per Kauną prieš laikrodžio rodyklę, – Užneryje. Jeigu būtų galima atsukti laikrodžio rodyklę atgal, galėtume atsidurti Kaune, kuriame mažiau gatvių, bet daugiau žmonių. Prieš mane – 1999 m. „Briedžio“ leidyklos išleistas Kauno žemėlapis. Romainių, V. Nagevičiaus, Chodkevičių, Bivylių, Berlainių, Beržų, Gailios, Lukštinės, Tymo, Vieškeliuko, Žaliabalnės gatvės. Tai visos žemėlapyje pažymėtos Romainių ir Aukštutinių Kaniūkų gatvės. 1999 m. gimė mūsų dukra Kotryna, ir Kaunas gavo dar vieną gyventoją, kurių tada dar buvo apie 390 tūkstančių. Per 20 metų Kaunas neteko daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų, tačiau P-8 aptarnaujamų gatvių skaičius šiandien – net 112, ir net 10 metų Kauną skirstanti Danguolė prisipažįsta, kad P-8 gatvių pasaulis jai sunkiausiai perprantamas. Gal P-8 gatvių pavadinimai yra tokie nepatogūs atminčiai todėl, kad jie patys – o 9 iš 10 jų atsirado jau XXI a. – dar nėra įsišakniję miesto istorinėje atmintyje? Į vakarus nuo Vakarinio lanksto (o vakarai – kaip viena iš 4 pasaulio krypčių – krikščionybėje simbolizuoja mirtį) IX forto kaimynystėje gimstančios Kauno – miesto, nuo 1991 m. netekusio kas trečio savo gyventojo, – gatvės įkūnija paradoksalų mirties ir gyvenimo sambūvį. P-26, P-18, P-3, P-9, P-CP gatvių pavadinimais sparčiai augantis pirmosios Lietuvos Respublikos Kaunas pagerbė kritusius Lietuvos didvyrius ir mirusius šviesuolius. Tarsi šagrenės oda besitraukiantis antrosios Lietuvos Respublikos Kaunas savo naujai gimstančioms gatvėms irgi suteikia mirusiųjų vardus. P-8 teritorijoje tokių gatvių – beveik trys dešimtys. Viena mažiausių jų – pačiame vakariniame miesto pakraštyje, vos už poros šimtų metrų nuo Nevėžio esanti L. Karsavino gatvė. Kartu su kitais žymiais kultūros veikėjais 1922 m. iš bolševikinės Rusijos ištremtas istorikas ir filosofas Levas Karsavinas nuo 1928 m. gyveno ir kūrė Kaune, iš pradžių Žaliakalnyje esančioje Žemuogių gatvėje, vėliau – prie dabartinio Ramybės parko (jo vietoje 1847–1959 m. buvo pagrindinės Kauno kapinės) esančioje Krėvos gatvėje. Gal iš tikrųjų P-8 teritorija yra tinkamiausia vieta prisiminti 1931 m. Kaune išleisto vieno gražiausių mirčiai apmąstyti skirtų tekstų filosofijos istorijoje – poemos „Apie mirtį“ – autorių, klaususį: „Kas gi tai per gyvenimas, jeigu jame nėra mirimo?“