Gyvatė

 

Davidas Herbertas Lawrence’as (1885–1930) – anglų prozininkas, poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, vienas įtakingiausių XX a. anglakalbių rašytojų. Be jį išgarsinusių romanų, tokių kaip „Sūnūs ir meilužiai“ (1913), „Vaivorykštė“ (The Rainbow, 1915), „Mylinčios moterys“ (1920) ir kt., yra parašęs ir beveik 800 eilėraščių; geriausiuose ir originaliausiuose poetiniuose tekstuose, parašytuose laisvųjų eilių forma, poetizuojama gamta ir chtoniškosios jos galios, plėtojamos gyvybę ir vitališkumą naikinančios moderniosios vakarietiškos civilizacijos temos.

 

 

Fortepijonas

 

Moters sopranas plaukia link manęs švelnioj sutemoj,

Kol išvystu lyg pro šydą praeity tolimoj

Po fortepijonu berniuką, kuris stygoms gaudžiant

Prie dainuojančios motinos dailių pėdų prisiglaudžia.

 

Slėpininga dainos galia užvaldo mano jausmus,

Aš pravirkstu, širdy pajutęs, kaip noriu grįžt į namus,

Kur sekmadienio vakarais, už lango pūgai nutykus,

Skambėjo giesmės svetainėj, dūzgė fortepijono stygos.

 

Ir veltui dainininkės balse tuoj pasigirsta ryžtas,

Fortepijonui ėmus grot appassionato. Sugrįžta

Vaikystės palaima, mano vyrystę vienu sykiu

Nušluoja prisiminimai, ir aš lyg vaikas verkiu.

 

 

Valtyje

 

Pažvelk į jas, mieloji,

Žvaigždes vandeny, šviesesnes

Už tas, kur danguj, ir baltesnes

Už vandens lelijas!

 

Švyti žvaigždžių atšvaitai, mieloji:

Kiek tavo taurėje žvaigždžių?

Kiek tavo sieloj paslapčių?

Ar viena – mana, – mieloji, tiktai?

 

Kai per žvaigždes iriuos, mieloji,

Žiū, kaip vartos, kraipos jos

Ir dingsta greit už eldijos,

Kaip ir tavo, sūkuriuos, mieloji?

 

Putojančioj tėkmėj

Sutykšta žvaigždės visos, –

Bet jos danguj laikysis, sakai,

Kaip visada ramiai.

 

Bet tu pažvelk! Aiman,

Atskrieja kibirkštis iš skliauto.

Ten nesaugu net joms, sakau tau!

O kas bus man, mieloji, man?

 

O kas bus, kai vienąsyk,

Mieloji, ir tavo žvaigždė nukris?

Ar tamsa mus kaip kapas praris?

Ar alpsi, alpsi, mieloji, sakyk?

 

 

Bučiniai traukiny

 

Mačiau, kaip miestai sukas

Jos ilguos plaukuos;

Kaip šiaušiasi ražienos

Rudenio laukuos,

Ir blaškos bailios avys

Traukinio languos.

 

Ir kol mums šis pasaulis

Sukosi ratu,

O mūsų širdys plakė

Tuo pačiu ritmu,

Jos kaklą palytėjau

Lūpom tuo metu.

 

Tačiau širdis išliko

Rato vidury,

Nelyg pasaulio šerdis,

Siausmui atspari,

Nors žemė ir siūbavo

Šėlsmo sūkury.

 

Jos kvapas man kuteno

Nosį maloniai,

Jos kaklo vėl ieškojo

Mano bučiniai,

Ir buvo mūsų širdys

Tartumei dvyniai.

 

Ir lekiantis pasaulis

Džiugesiu svaigiu

Ar dervišas patrakęs

Padūkusiu šokiu

Apsuko mano protą

Su savim sykiu.

 

Bet širdis manoji

Liko vidury,

Kaip kompaso rodyklės

Ašis nejudri,

Ir darniai su tavąja

Plakė sūkury.

 

 

Kolibris

 

Vaizduotėje regiu, kaip kitame pasaulyje,

Pirmykščiame, nebyliame, toli toli

Pačioj šiurpiausioj tyloj, kur tik šnopavimas ir gaudesys,

Kolibriai zujo išilgai takų.

 

Anksčiau nei atsirado sielos,

Kuomet gyvastis tebuvo materijos gniužulas, pusiau negyvas,

Ši mažutė žiežirba purptelėjo sužėrėjus

Ir nuzvimbė tarp nerangių, didžiulių ir mėsingų stiebų.

 

Man regis, nebuvo dar gėlių tada,

Kuomet kolibris blykstelėjo anksčiau už sukūrimą.

Man regis, jis persmeigė ilgu snapu stingrias kamienų gyslas.

 

Gal jis buvo didelis,

Kaip sako, samanos ar driežiukai buvo kadaise dideli.

Gal buvo plėšri, bauginanti pabaisa.

 

Mes žvelgiame į jį ne pro tą ilgo Laiko teleskopo galą,

Mūsų laimei.

 

 

Žmonės Naujojoj Meksikoj

 

Kalnai, marška aptraukti,

Aplinkui baltą tyrų žaizdrą –

 

Kol saulė keliauja aplinkui,

Aplinkui ir aplinkui tyrus,

Tie kalnai niekados nepakyla, kad nueitų.

Jie negali, negali pabust.

 

Jie įsikūrė stovykloj ir užmigo

Per paskutines sutemas

Indėnų dievų;

Ir pabust jie negali.

 

Indėnai šoka, bėga, trepsi –

Veltui.

Baltieji stato aukso kasyklas, o kalnai jas griauna

Miegodami.

 

Indėnai juokias per miegus

Iš baimės,

Kaip miegantis žmogus, miegot nustojęs ir negalintis pabust,

Ir gulintis lyg negyvas ir šaukiantis, o jo šauksmas tylus,

Nes jo kūnas negali pabust;

Ir jis juokias iš baimės, grynos grynutėlės baimės miego gniaužtuos.

Tamsi plėvelė apvelka jo valią, slėgdama žmogų

Net kai jo protas švysteli pabudus;

Miego plėvė nelyg juoda skraistė.

 

Mes vaikštom per miegus po šitą šalį,

Nakvišos baimės išplėstom akim.

Mes šaukiam, kad mus kažkas prikeltų,

Bet mūsų šauksmas miego stinguly nebylus,

Ir mes tai žinom.

 

Penitentai plaka save, kol paplūsta kraujais,

Visaip mėgindami pabust nors valandėlei;

Perplėšti to miego plėvę…

Veltui.

 

Indėnai manė, kad baltieji juos pabudins…

O iš tiesų baltieji ropščias per miegus į kalnus,

Joja, amžinai miegodami, per tyrus,

Šaudo vienas kitą, apstulbę ir apkvaišę nuo nakvišumo,

Manydami, kad mirtis kažką pažadins…

Veltui.

 

Gimę su marškinėliais,

Juoda plėve ant veido,

Ir nepajėgūs jos nuplėšti,

Nors protas jų budrus.

 

Kalnai, marška aptraukti,

Aplinkui baltą tyrų žaizdrą;

Ir nors saulė laigo po dangų lyg paleista nuo grandinės,

Jie pasikelt negali, jie lieka po marška.

 

Taosas

 

Pastaba: Beje, Taosas garsėja ir paranormaliu reiškiniu. Dalis miestelio gyventojų teigia girdintys keistą, nepaaiškinamą garsą, pramintą „Hum“, nuo kurio niekaip negali pabėgti. „Hum“ vadinasi net vietinio žurnalo skiltis. Man jo išgirsti nepavyko.

 

 

Gyvatė

 

Atšliaužė gyvatė prie vandens lovio

Karštą, karštutėlę dieną, kai aš tik su pižama, kaitros nualsintas,

Atėjau iš jo atsigerti.

 

Gilioj, neįprastai kvapnioj tamsaus ir didelio pupmedžio paunksnėj

Aš nusileidau laiptais nešdamas ąsotį

Ir štai turiu laukti, stovėti ir laukti, nes ji atsidūrė prie lovio anksčiau negu aš.

 

Ji išsmuko tamsoj iš plyšio molinėj sienoj

Ir ant glotnios papilvės nučiūžinus savo gelsvai rudą vingrumą per akmeninio lovio kraštą

Paguldė galvą ant akmeninio dugno,

Ir ten, kur skaidrūs lašai kapsėjo iš čiaupo,

Tiesiais nasrais ji siurbčiojo vandenį,

Plokščiom dantenom traukė jį į save, į savo ilgą vingrų kūną,

Patyliukais.

 

Tas gyvis buvo prie lovio anksčiau negu aš,

O aš, atėjęs po jos, laukiau savo eilės.

 

Ji pakėlė galvą gerdama, kaip tai daro galvijai,

Ir nužvelgė mane blausiu žvilgsniu, kaip žvelgia gerdami galvijai,

Ir švystelėjus dvišaką liežuvį trumpam susimąstė,

Vėl galvą nuleido, dar atsigėrė truputį,

Ruda kaip žemė, auksinė kaip žemė, iš degančių žemės įsčių atslinkus

Sicilietiškos liepos dieną, Etnai rūkstant.

 

Mokytas balsas prabilo many:

Ją reikia nudėti,

Nes Sicilijoj juodos gyvatės yra nekenksmingos, o geltonos – nuodingos.

 

Ir aidėjo balsai many: jei būtum vyras,

Paėmęs lazdą, jai trenktum ir pribaigtum ją.

 

Bet ar aš turiu prisipažinti, kaip ji man patiko,

Kaip džiaugiaus, kad atšmėžavo kaip nebyli viešnia atsigert iš mano vandens lovio

Ir vėl grįžo – romi, nuraminta ir nedėkinga –

Į degančias žemės įsčias?

 

Ar buvo tai bailumas, kad nedrįsau jos nudėt?

Ar iškrypimas, kad panūdau kalbėtis su ja?

Ar nuolankumas, kad man tenka pajusti tokią garbę?

Toks pagerbtas pasijutau.

 

Ir vis tie balsai:

Jei nebijotum, ją nudėtum!

 

Ir iš tiesų aš bijojau, labai bijojau,

Bet net ir taip dar labiau pagerbtas jaučiaus,

Kad ji naudojas mano svetingumu,

Išnirusi iš slėpiningos žemės tamsuojančių vartų.

 

Ji sočiai atsigėrė

Ir pakėlė galvą, mieguistai, tarsi apgirtus,

Ir švystelėjo ore liežuviu, juodutėliu lyg šakota naktis,

Tartum aplaižydama lūpas,

Apsižvalgė ore kaip nieko nematanti deivė

Ir lėtai pasuko galvą,

Lėtai, labai lėtai, lyg trigubam sapne,

Ėmė vinguriuodama traukti savo romų ilgumą

Ir vėl šliaužti į skeldinčio mūro spragą.

 

Ir jai kišant galvą į šiurpią skylę,

Ir jai lėtais gyvatiškais ringiais sliuogiant vidun

Nelyg koks šiurpas, nelyg koks priešginumas prieš jos traukimąsi į tą klaikią, juodą skylę,

Prieš tą sąmoningą šliaužimą juodumon ir neskubų dingimą,

Apėmė mane nūnai, kai ji pradėjo kelionę atgal. 

 

Aš apsidairiau, pastačiau ąsotį,

Pakėliau gumbuotą rąstgalį

Ir sviedžiau į lovį taip, kad net sutraškėjo.

 

Nemanau, kad pataikiau į ją,

Bet jos dar nedingusi kūno dalis, kurią supurtė negarbingos skubos traukuliai,

Suzigzagavo lyg žaibas ir pranyko

Juodoj skylėj, molialūpiame sienos plyšy,

Į kurį, tvankią tylią popietę, žvelgiau pakerėtas.

 

Ir iškart pasigailėjau,

Pagalvojęs, koks niekingas, neskoningas, nedoras šis veiksmas!

Pasibjaurėjau savim ir mokyto žmogaus balsais savyje.

 

Aš pagalvojau apie albatrosą

Ir panorau, kad sugrįžtų ji, manoji gyvatė.

 

Nes ji man atrodė kaip karalienė,

Lyg karalienė tremtyje, nukarūnuota požemio karalystėj,

Tačiau kurią vėl greitai karūnuos.

 

Ir šitaip aš praleidau progą, duotą vieno

Iš gyvatos viešpačių,

Ir turiu už ką atgailauti:

Už savo menkystę.

 

Taormina, 1923

Vertė Linas Rybelis