Eilės

 

●

 

kančiai perkeitus širdį ką tu neši

žydintį kryžių kuris kaip ašis

šio bepradžio pasaulio sklidino tos

dvasios gelmei nušvitusios Dievo gamtos

 

●

 

minties šviesa

spinduliuojanti sferose

dvasiagelmės būties

neišsakomas erosas

 

●

 

bučiuoju žodžio astralinį kūną

švelniai liečiu jo tyrą paviršių

būtyje kur niekio ar tapsmo nebūna

prasidės amžinybė ir viską pamiršiu

 

●

 

pasaulį pradėjus ir baigus

lyg sutvėrus gėles

psichokosminis sąmonės žaibas

jungiantis minčių daleles

 

●

 

matematiniai dydžiai bejėgiai

ten kur sparnuota dvasia

geria išmintį kosminę Vedų

po Budos saule šviesia

 

●

 

jeigu malda nekeičia tavęs

keiski maldą galėk

iš labirinto į šviesą išves

ir bus mintis kaip strėlė

 

●

 

rožiniu debesiu prisidengus

alsuoti tavim kaip šviesa

keliauti į metafizinį dangų

žvaigždėtų gėlynų rasa

 

●

 

kaip melo tėvas griežiantis dantimis

muzikėlę pragaro pragaištingą

Dievo daiktus apdergęs griovėjas sustingo

suakmenėjo aklasis žvėris

 

●

 

būties centre nirvanos medis stovi

kaip Budos veido nušviesta būtovė

širdies bemintė einanti prieš srovę

minties miražų iškreiptoj tikrovėj

 

●

 

siunčiu astralinę šviesą

tau mano meile tyli

per dykumą eikime dviese

nuo šio pasaulio toli

 

●

 

tikėjimo ir pasitikėjimo akimis

žiūrėti į tai ką dvasia sukūrė

žodį kaip dievišką daiktą imi

žvelgi į antgamtės jūrą

 

●

 

po nušvitimo medžiu tavo šuolis

asana žvaigždėtos minties

tuštumoje lyg baltasis vienuolis

medituoji tarp gyvybės ir mirties

 

●

 

Budos mokinys ant viršūnės suklupęs

geria iš kosminės sąmonės upės

būtis absoliutas neaprėpiamas akiai

mintims per esybės tuštumą lekiant

 

●

 

stabdyki srautą tarta jei srautu

vadinsim sąmonę ir mintį tai kartu

sustotų ir bekūnėje būtis visa

antgamtės motina įdaiktinta šviesa

 

●

 

dvasiagelmė būtis iš kurios išėjimo nėra

tiktai žydintis laikas ir sielos gyvybė tyra

kreivas veidrodis aklas o tu jo bedugnę regi

absoliuto šviesoj praregėjusia meile degi

●

 

sutvėrėjas bekūnis o juda

begalybėn pasaulis vaiskus

dievo kaukolę laikantis Buda

amžinybėje žaidžia laiku

 

●

 

ant bedugnės krašto šokanti

chaoso muzikai skambant

nieko iš savo klaidų neišmokusi

prieš veidrodį kreivą nustemba

 

●

 

girdžiu kaip plaka Budos širdis

tarp tamsos ir šviesos pražydus

žodžiai ateina tylos sujungti

pro mentalinį majos šydą

 

●

 

kvailumas neapykanta

troškimai aistros

niekingi teršalai

telydi gaisras

 

●

 

turėti mylimą kraujo upę

kurios krantai juodi ir balti

kaip dievai labirinte suklupę

visatos centre prikelti

 

●

 

turėti mylimą sapno rožę

juodalapę žydrą žaliai

praregėjusią aklą nuo grožio

tarsi atspindį žodžio gelmėj

 

●

 

iš kokios meilės Dievas pragarą kūrė

nežinau žiūrėdama į pasąmonės jūrą

kur dievažmogio atspindys klajoja

ir atsiveria nuodėmės žaizda nelaboji

 

●

 

ir jis pradėjo matyti angelų veidus

debesyse gėlėse žvaigždėse

tarytum ugnis iš erdvės nusileido

ir perkeitė regą šventoji dvasia

 

●

 

daiktus permatai nes juose

atsispindi tavo dvasia

begalinė bepradė nuoga

amžinoji gyvybės banga

 

●

 

spinduliuoja anapus pasaulio

veidus paslėpę vardus

regi gelmę kosminės saulės

žydrą kaip dvasios vidus

 

●

 

užribiai psichokosmosą gilų

įžodinus tarsi dvasia

žvelgia į atvirą tylą

sąmonės rože šviesia

 

●

 

antgamtėje galios

kosminės žydros žalios

padėkite mano tėvynei

man ir broleliui

 

●

 

lyg panirus į kosminį nieką

į nirvaną bepradėj gamtoj

su samsaros ratu sujungtoj

tuštumos tarsi formos nelieka

 

●

 

aš neskinsiu gėlių

tarsi ašara gilių

aš sapnuosiu gėles

Dievo daleles

 

●

 

teverti amžinosios nakties

su juodais angelais susiteršę

atnašaujantys aukso veršiui

kas apsaugos nuo dvasios mirties

 

●

 

už Žaną jos astralinį kūną

suliepsnojusį anapus žvaigždžių

ugnyje kur šėtono nei Dievo nebūna

sustojusią širdį kaip varpą girdžiu

 

●

 

išbandymas meile mirtim beprotybe

įžodinus tuštumą dvasios visybę

sukantis samsaros ratu kurs vibruoja

po nušvitimo medžiu tobuluoju

 

●

 

veidai tie patys kaukės skirias

nėra kelių iš pažinimo girios

štai tas kurs kūniškai gražus o dvasioj miręs

tarytum pragaran dangaus paniręs

 

●

 

buvai paimta į astralinį dangų

mylimoji minčių karalystėj

išėjai paskui šviečiančią bangą

begalybės dugne paklysti

 

●

 

kodėl nemylite Dievo šviesos

kuri ateina iš kosminio ryto

saulė sklidina ugninės rasos

širdis amžina ir belaikė tarytum

 

●

 

tai mano siela gimė ten kur tu sustojai

iš Dievo dulkių žemei sutvertoji

o mūza dangiška nematomos minties

tarytum žodis gavęs prasmę iš būties

 

●

 

inkvizitoriaus genas giliai

žodžio kūną varstantys tamsos geiduliai

siela gimdanti nuo iliuzijų pagijai

iš savo sodo demoną išvijai

 

●

 

gamta gyvybė dieviškai nušvitus

žiedų ir sėklų žydragelmis kitas

pasaulį jungiantis matmuo gelmėj idėjos

lemtingas begalybės apogėjus

 

●

 

tavo saulė ir mano

jos susilies

virš meilės kaip meno

vidinės pilies

 

●

 

Šopeno širdis

tarp akmeninių sienų giliai

ją pasiekia

gintariniai garsų spinduliai

 

●

 

minties aureole šviesi

nematoma mirčiai esi

Dievas kosminis taškas likimas vaiskus

pradėjęs gyvybę save ir visus

 

●

 

už manęs tik Dievas

su žodžiu sujungta

minties tėkmė

astralinė dvasios gamta