Aštuoneri metai po Tahriro: ant peilio ašmenų

 

Tahriro (Išsivadavimo) aikštė yra žiedinė sankryža, iš kurios keliai veda į vakarus link Nilo ir į Kairo centrą. Tahriras – didžiulė atvira erdvė, kurios viename krašte stūkso rausvas Egipto muziejus su senąją krašto istoriją liudijančiais eksponatais, o kitame – brutali savo architektūra „Mugama“, kur tvarkomi biurokratiniai ir administraciniai valstybės ir piliečių reikalai. Kiti šį pastatą praminė „Pabaisa“.

Prieš aštuonerius metus, 2011 m. sausį, čia prasidėjo masinės demonstracijos prieš šalį kelis dešimtmečius valdžiusį prezidento Hosnio Mubarako režimą. Sausio 25-ąją į Tahrirą susirinko tūkstančiai žmonių ir aikštės vardas bei nuotraukos pasklido po visą pasaulį. Data masiniams protestams pasirinkta neatsitiktinai – sausio 25-oji Egipte yra Policijos diena. Vis didėjantis policijos brutalumas civilių atžvilgiu žmonėms jau buvo įgrisęs iki gyvo kaulo, kaip ir besaikė korupcija, kylančios maisto kainos, politinės represijos ir nuolatinis žmogaus orumo trypimas. Demonstracijos, streikai, pilietinis nepaklusnumas, visuomenės organizavimasis „iš apačios“ ir pasitelkus internetą galų gale atvedė Egiptą prie slenksčio. Egiptas žengė žingsnį.

Po aštuoniolikos dienų, per kurias tūkstančiai sužeista ir įkalinta bei šimtai nužudyta, H. Mubarakas pranešė atsistatydinantis.

Taip prasidėjo revoliucija, vienų vertinimu, ji dar nesibaigė, kitų – jau yra pralaimėta. O dar kiti sako, kad tai apskritai nebuvo revoliucija.

H. Mubarakui atsistatydinus, po trumpo Musulmonų brolijos pasirodymo šalies valdymą perėmė kariuomenė ir perdavė Egiptą į prezidento Abdelio Fattaho al Sisi režimo gniaužtus. Politinės represijos dar labiau sustiprėjo ir šiandien Kairo gatvėse žmonės apie politiką nekalba.

Rašytojas ir kino kūrėjas Omaras Robertas Hamiltonas apie Tahriro įvykius yra rašęs: „Buvome naivūs, be jokios abejonės. Bet pasaulis buvo naivus kartu su mumis.“ Tomis dienomis – ir naktimis – jis rengė reportažus apie tai, kas vyksta; su bendražygiais subūrė nepriklausomą žiniasklaidos kolektyvą „Mosireen“, jų „YouTube“ kanalas buvo vienas žiūrimiausių.

Į savo debiutinį romaną „Miestas visados laimi“ (The City Always Wins) O. R. Hamiltonas sudėjo tų dienų ir naktų mintis, pokalbius ir potyrius. Pagrindinis veikėjas Khalilis, jo draugė Mariam ir fikcinio podkastus rengiančio kolektyvo „Chaosas“ kolegos iš protestų skuba į ligonines, kalėjimus ir morgus, lanko žuvusiųjų tėvus, tvarsto sužeistiesiems žaizdas ir bando suvokti, kas iš tiesų vyksta, koks kiekvieno iš jų vaidmuo šioje revoliucijoje ir ar ateitis dar įmanoma.

Jau išverstas į penkias kalbas ir pelnęs apdovanojimų, romanas kritikų yra giriamas už inovatyvų pasakojimo būdą, emocinį ir intelektualinį brandumą, gyvą ir jautrų vieno svarbiausių pastarųjų laikų pasaulio įvykių aprašymą. Naomi Klein apie knygą rašė: „Nepakeliama. Neįmanoma praleisti. Akinantis debiutas.“

Su O. R. Hamiltonu kalbamės Tarptautiniame Berlyno literatūros festivalyje.

 

Giedrė Steikūnaitė

 

– „Miestas visados laimi“ yra labai emocingas romanas – tarsi desperatiškos pastangos įkvėpti oro, neužtrokšti. Ką jis reiškia jums pačiam?

– Ši knyga yra visas mano gyvenimas. Tai istorinis, kartu ir emocinis liudijimas. Rašydamas norėjau perteikti visus besikeičiančius revoliucijos jausmus ir jutimines būsenas, todėl pasirinkau romano, o ne istorinio veikalo formatą. Jis leido atspindėti psichologinius pokyčius, patiriamus žmonių, kurie dalyvauja tokiame didžiuliame procese nuo pat pradžių, kai jis itin stiprus, iki galo – kai pralaimime. Tad emocija yra pagrindinis knygos variklis. Kartu su politine linija ji perteikia tai, kas išgyventa, ne sausus istorinius faktus.

– Sakote, kad ši knyga yra visas jūsų gyvenimas. Bet juk jis vyko ir prieš Egipto revoliuciją, ir tęsiasi po jos.

– Taip, bet aš gerai prisimenu, kaip jaučiausi tą dieną, kai revoliucija prasidėjo. Tuo metu buvau JAV ir, sužinojęs, kas vyksta, labai aiškiai pajaučiau, kad link to mano gyvenimas mane ir vedė. Jame viskas susidėliojo taip, kad atsidurčiau čia būtent šiuo momentu. O revoliucijos pralaimėjimas tapo ypatingo etapo pabaiga – tarsi su juo būtų pasibaigusi mano jaunystė, tarsi jis žymėtų perėjimą į kitą etapą, į kurį ateinu su visomis patirtimis ir nusivylimais. Tad į knygą sugulė visa, ką iki tol turėjau savyje.

– Ar galutinis rezultatas toks, kokio ir norėjote?

– Pradėjęs rašyti neplanavau sukurti aiškaus, užbaigto naratyvo. Pirmus kelis mėnesius, kai nė pats nežinojau, ką rašau, būčiau spėjęs, kad rezultatas bus labai abstraktus ir fragmentuotas, tačiau proceso metu jis įgavo aiškią chronologinę formą. Ilgai jai priešinausi, nes kai esi jaunas, tau atrodo, kad chronologija nereikalinga, verčiau puikuotis modernistinėmis inovacijomis… Tačiau po kurio laiko būtinybė suprasti dalykus laiko schemoje nusvėrė tas nuostatas ir galų gale knyga įgavo beveik klasikinę formą – bent jau tuo atžvilgiu, kad veiksmas joje prasideda 2011 m. ir baigiasi 2014 m. [Veiksmo chronologija romane nėra linijinė; trys jo skyriai vadinasi paeiliui: „Rytoj“, „Šiandien“, „Vakar“ – G. S.]

– Kas jus motyvavo rašyti? Revoliuciją patyrėte iš arti, tad turbūt jautėte atsakomybę dalytis patirtimis su kitais?

– Pasakiau sau, kad turiu daug medžiagos ir ją būtina dokumentuoti. Kad esu atsakingas kažkam, kas bus ateityje. Taip, jaučiau istorinę atsakomybę, bet taip pat ir paniką dėl savo atminties – jutau, kaip ji kinta. Jau tada pradėjau pamiršti tam tikrus dalykus. Apskritai mano atmintis trumpalaikė ir daug kas joje tiesiog pradingsta. Galbūt būtent tai man leido apeiti daugelį privalomų, bet sudėtingų klausimų: kas yra politinis menas, ką jis daro ir koks jo vaidmuo?

– O kodėl norėjote jų išvengti?

– Nes jie paralyžiuoja! (Juokiasi)

Revoliucijos metu dirbau, kūriau siekdamas žmones paveikti. Rengiau reportažus, kėliau į „YouTube“… Svarbiausia buvo pasiekti didžiules auditorijas, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų ir pasidalytų socialiniuose tinkluose, ir kad žmonės vėl išeitų į gatves jau rytoj. O perėjimas į kūrybos modelį, kur tokio spaudimo nėra, labai išlaisvina. Esi pats vienas ir potencialiai parašysi knygą, kuri nuguls kažkur ant bibliotekos lentynos. Ir tai gerai. Nėra spaudimo iškart, čia pat ir dabar, daryti stiprų poveikį ir matyti jo rezultatą.

– Negalvojote apie galimą jūsų kūrinio poveikį?

– Ši knyga nėra parašyta siekiant daryti poveikį esamuoju laiku. Ji nesako: va jums atsakymai į politinius klausimus; arba: štai ideologija, kuria derėtų sekti, ar ekonominiai principai, kurių reikėtų laikytis. Knygos veikėjai užduoda klausimus ir apie juos diskutuoja, bet pati knyga jokiu būdu nėra didaktinė. Romanas – tinkamiausia forma tam momentui išreikšti, nes jis refleksyvus ir leidžia į viena sudėti įvairius per revoliuciją vykusius dalykus. Kūryba revoliucijos metu privalo būti labai aiški: čia gėris, ten blogis, o čia tai, ką mes tikime privalantys daryti. Romanas visiškai kitoks, jame žymiai svarbiau daugiasluoksniai požiūriai, perspektyvos ir balsai, tad jis labai tiko istorinei refleksijai.

– Ar skiriasi, kaip knygą vertina tie, kurie patys dalyvavo revoliucijoje, ir tie, kurie ją stebėjo (ar ne) per televizorių?

– Žinoma, dalyvavusieji revoliucijoje reaguoja kur kas emocingiau. Rašydamas bandžiau rasti balansą ir sukurti pasakojimą, kuris būtų faktiškai tikslus ir vis tiek įdomus revoliuciją išgyvenusiems žmonėms, taip pat suprantamas išoriniam pasauliui. Beje, daug žmonių yra prisipažinę, kad jie dar nepasirengę šios knygos skaityti, jiems tai emociškai per sunku. Turi pasidėję ant lentynos ir perskaitys po 10, gal 20 metų.

– Jūsų mama yra garsi Egipto rašytoja Ahdaf Soueif, tėtis – britų poetas Ianas Hamiltonas (1938–2001), teta Leila Soueif – aktyviai visuomenės politikoje dalyvaujanti matematikos profesorė. Kaip augimas tokioje šeimoje veikė jūsų mąstymą ir gyvenimo kryptis?

– Buvau auginamas subtiliai, niekas nieko nekišo per prievartą. Mama man davė daug erdvės, niekad nebandė manęs įtikinti jokiomis politinėmis idėjomis – leido susivokti pačiam. Gyvenome Britanijoje, vasaras leisdavome Egipte. Su juo ryšį visad jaučiau. Tačiau, be jokios abejonės, svarbiausia politinė patirtis man buvo pirmoji kelionė į Palestiną. Buvau 16-os. Mama turėjo užduotį parašyti straipsnį britų laikraščiui „The Guardian“ ir norėjo, kad vykčiau kartu. Tai buvo mano politizacijos pradžia. Užaugusiems Vakaruose ir diasporos arabams – o galbūt ir apskritai visiems žmonėms – Palestina dažnai tampa vartais į pasaulinius politinius reikalus.

– Yra tokia kelerių metų senumo nuotrauka, kurioje matyti grafičio užrašas Kaire: „Atleisk, Palestina. Mes taip pat okupuoti.“ Ar galite pakomentuoti, ką tai reiškia?

– Dieve, nuo ko pradėti?! Žodžiai „mes taip pat okupuoti“: ir ten, ir čia tave valdo karinė galia, kuriai nusispjaut į tavo interesus, tave ji naudoja tik kaip pigią darbo jėgą; tu, žmogau, esi laisvai pakeičiamas ir tavimi galima lengva ranka atsikratyti. Matome tokius pačius gyventojų kontrolės metodus: politinis įkalinimas, namų griovimas, persekiojimas, šnipinėjimas, o visi resursai keliauja tik į „elito“ kišenes. Šiuo požiūriu Egiptas ir Palestina yra labai panašūs, kaip ir daugelis kitų kraštų. Matome kolonijinį, okupacinį santykį siekiant pasisavinti išteklius. Iki pat 2014-ųjų Egiptas buvo politinė realija, sukurta Kamp Deivido susitarimais [1978 m. juos pasirašė tuometinis Egipto prezidentas Anwaras as Sadatas ir Izraelio premjeras Menahemas Beginas, dalyvaujant JAV prezidentui Jimmy Carteriui; paskui buvo pasirašyta 1979 m. taikos sutartis tarp Egipto ir Izraelio – G. S.]; būtent tada Egiptas tapo ekonominiu JAV vasalu, vykdančiu tą pačią ekonominę politiką. Tad tarp Palestinos ir Egipto yra daugybė panašumų ir makropolitiniu, ir kasdienybės lygmeniu. Žmonių gyvenimai abiejose šalyse trikdomi vienodais metodais.

– Įžvelgiu ir kitą momentą – prarają tarp žmonių ir valdžios, ypač Palestinos klausimu. Daugelis regiono šalių politikų viešai deklaruoja „Laisvę Palestinai“, bet už nugaros elgiasi visiškai priešingai, bendrininkauja su okupacine jėga. O žmonės palaiko Palestiną, tačiau patys yra tiek užsmaugti, kad tiesiog neišgali pakilti į kovą ir už ją.

– Visiškai teisingai. Čia atsiprašoma ir konkrečiai už Gazą, nes Egiptas Gazos įkalinimo istorijoje yra kaltoji šalis numeris du – žmonės atsiprašo už tai, kad neturi galios sustabdyti Gazos kankinimo [nuo 2007 m. Izraelis su Egipto pagalba vykdo absoliučią Gazos blokadą; 365 kv. km dydžio Gazoje gyvena apie 2 mln. žmonių – S. G.]. Įtariu, kad šis aspektas sudarė didžiulę dalį pykčio, besikaupusio Egipte iki 2011 m. įvykių: žmonės pajuto prieš savo norą tapę Izraelio projekto bendrininkais ir nežinojo, ko imtis, kaip tik nuversti už tai atsakingą režimą. Visuomenę ypač supykdė du momentai: Gaza ir dujos [turimas omenyje korumpuotas sandėris, pagal kurį Egiptas pardavinėjo dujas Izraeliui už žemesnę nei rinkos kainą; pelnas atiteko ne valstybės biudžetui, o valdžiai ir jos parankiniams – S. G.]. Ši situacija emblemiškai įkūnijo kertinę problemą: tarptautiniai „elitai“ – vadinamasis „1 procentas“ – kraunasi turtus, nors deklaruoja esantys politiniai priešininkai, kad ir kurioje šalyje būtų, kad ir kokį politinį ar karinį statusą turėtų. O mes visi galime eiti po velnių.

Tai tebevyksta. Nuo 2011 m. Egipto valdžia itin stengiasi nuteikti žmones prieš Palestiną skleisdama melą: esą palestiniečiai nori iš mūsų atimti Sinajaus pusiasalį, neva Egiptą destabilizuoja ne kas kitas, kaip „Hamas“… Ir taip kasdien jau beveik aštuonerius metus. Nėra ko stebėtis, kad toks sąmonių nuodijimas turi poveikį. Ir nors fundamentaliu lygmeniu Egipto žmonės visad palaikys Palestiną, jie sumišę – tokiai aktyviai propagandai atsispirti nėra lengva.

– Koks Egiptas šiandien yra savo žmonėms?

– Egiptas – tai šalis ant peilio ašmenų. Skurdo lygis šiurpinantis, politinė priespauda didesnė nei bet kada anksčiau. Tai infrastruktūriškai griūvanti šalis, kuriai prognozuojama trečioji vieta pasaulyje pagal jūros lygio kilimą. Kairas yra bene labiausiai užterštas miestas pasaulyje, visa Nilo delta druskėja, gyventojų skaičius nuolat auga, didelė jų dalis nelankė mokyklos ir neturi pakankamai maisto. Metų metus buvo aišku, kad turi įvykti lūžis. Žmonės prikaupė daug pykčio, juos toks gyvenimas jau visiškai užkniso. Net ir fiziškai tai labai ribojanti šalis, nes šiame per dykumą einančiame vandens ruoželyje gyvena 100 milijonų, o tai taip pat sukelia jausmą, kad verdi psichologiniame puode. Tuo tarpu valdžia toliau lošia pasitelkdama dar daugiau ir dar brutalesnių policinių struktūrų, naudodama sisteminį kankinimą – tam, kad žmonės tylėtų. Nežinau… Lūžis vis tiek turi įvykti.

– Jūsų teta Leila, praleidusi daug dienų ir naktų Tahriro aikštėje, yra sakiusi, kad lūžis jau vyksta, nes Egipto žmonės atsikratė baimės tarsi grandinių: jie nebebijo valdžios ir jos teroro ir yra pasiruošę už tai paaukoti gyvybę.

– Manau, kad pasiekėme tašką, kai frustracija tampa stipresnė už baimę. Kad bijotum, turi turėti kažką, ką norėtum apsaugoti, išlaikyti. Bet jei tavo gyvenimas tapo visiškai apgailėtinas, jei nuolatos patiri pažeminimą – kada ateis tas momentas, kai pagalvosi: žinot ką, atsikirsiu šitam besikabinėjančiam policininkui, net jei jis mane už tai ir nušaus? Turbūt tai nėra racionalus, apgalvotas sprendimas. Jam reikalinga emocinė perkrova, pastūmėjanti į apskaičiavimus: ar tikrai verta gyventi taip žeminamam?

– Kaip manote, jei revoliucija Egipte būtų laimėjusi – kad ir ką tai reikštų, – ar ir kituose regiono kraštuose situacija būtų susiklosčiusi kitaip?

– To juk ir vylėmės, ar ne? Alsuojant revoliucija buvo gyvas jausmas, kad viskas tarsi sniego kamuolys siautulingai rieda nuo kalno, kad viskas susiję ir po vienos pergalės eis kita. Pamenu, vertinau tai kaip tautiniuose burbuluose vykstantį nacionalinį užkratą, nuo Egipto iki Sirijos. Kai mąstau apie tai dabar, nebesu tuo tikras. Dabar man atrodo, kad viskas pasaulyje turi įvykti vienu metu ir vienu atsikvėpimu, nes priešas yra ne nacionalinis, o tarptautinis. Sistema, siekianti išlaikyti status quo Egipte, sunaikinti ir padalyti Siriją, išnaudoti Libiją pelnantis iš jos dujų, yra ta pati globaliųjų „elitų“ sistema, ir jai nusispjaut į vergais turguje pardavinėjamus pagrobtus pabėgėlius. Nežinau, ar kokia nacionalinė sėkmė pasaulyje dar yra įmanoma. Net jei Egipte revoliucija būtų pavykusi, rinkimus laimėję sekuliarūs kandidatai, visa Mubarako ministrų šutvė būtų sėdėjusi teisme ir kažkaip būtume sugebėję neutralizuoti kariuomenę, vis tiek būtume turėję Saudo Arabiją, Persijos įlankos šalis, Izraelį, JAV, Rusiją, Italiją, kurie bandytų tai sustabdyti ir regioną vėl destabilizuoti. O ypač Egiptą, kuris absoliučiai nėra pajėgus savęs aprūpinti.

– O galėtų būti.

– Nežinau, ar begalėtų. Galbūt. Turime 100 milijonų žmonių. Egiptas neišgali savęs išmaitinti nuo maždaug 1910-ųjų, kai britų kolonizatoriai javų ir kitų maistui auginamų augalų laukus užsėjo medvilne. Egiptas visiškai savęs neaprūpina. Yra vilties, kad vieną dieną galėtų, bet tai užtruks dešimtmečius.

Priešas dabar yra toks tarptautinis, kad, nesant vieno tuo pat metu vykstančio visų valdžių kritimo ir jas pakeisiančios naujos tarptautinės ekonominės tvarkos, nesu tikras, ar nacionalinė revoliucija ar koks nors judėjimas galėtų ką nors pakeisti. Ypač tokioje šalyje kaip Egiptas, esančioje politinių sūkurių centre.

– Kaip su tuo kovoti ir nepralaimėti?

– Niekas nežino, kaip nepralaimėti. Manau, turi įvykti pokytis žmonių sąmonėje – jie turi suvokti, kad jų problemos nėra nacionalinės. Gyvename tokiu laiku: mums teigiama, kad dabartinei pasaulinei santvarkai nėra jokios alternatyvos. Turbūt tai ir yra didysis kapitalizmo triumfas – įtikinti žmones, kad kapitalizmas yra pačios gamtos sukurta „natūrali tvarka“. Žmonės klysta laukdami dar vienos politinės ideologijos, naujo Marxo ar naujos knygos, kuri įkvėptų naujoms idėjoms. Nemanau, kad mums būtinai reikia naujos idėjos. Galbūt verčiau grįžti prie senesnių arba tiesiog išsivaduoti iš dabartinės tvarkos gniaužtų atsisakant ją priimti kaip neišvengiamą. Dėl geresnio pasaulio privalome dirbti kiekvienas savo nacionalinėse teritorijose, ypač ten, kur egzistuoja rinkimai ir demokratija ir kur pastaruosius kelis dešimtmečius vis didėja korporacijų galia, vyksta surenkamų mokesčių nutekėjimas ir milžiniškų užjūrio finansinių tinklų plėtra. Privalome su tuo kovoti. Juk tie patys ekonominiai procesai vyksta kiekvienoje šalyje: „elitas“ vis turtingėja, vidurinė klasė nyksta. To pasekmė – vis sunkesnė paprastų žmonių finansinė padėtis. Europoje dėl jos kaltė suverčiama pabėgėliams ir tai gali privesti prie vieno iš dviejų: genocido (nerimą keliančių ženklų jau matome, tereikia pasiklausyti, kaip kalbama apie musulmonus) arba postnacionalinės sąmonės, gebančios suvokti, kad priešas yra Richardas Bransonas, Rupertas Murdochas ir Vladimiras Putinas, o ne pabėgėlė iš Sirijos.

– Man regis, vadinamuosiuose Vakaruose daugelis žmonių tiesiog gyvename patogiai ir todėl mums nelabai rūpi, kas iš tiesų vyksta už mūsų kiemo ribų.

– Keliaudamas po Graikiją ir Vengriją, kur rengiau reportažus apie pabėgėlius, negalėjau atsikratyti jausmo, kad žmonės pamiršo, kas iš tiesų yra karas. Lygiai kaip ir su klimato kaita: katastrofa jau vyksta, bet tai ne krizė, kurią emociškai jaustum panikos lygmeniu. O jei žinotume, kad po penkerių metų Žemę pasieks kometa ir mus visus pražudys? Supanikuotume ir imtumėmės veiksmų jai sustabdyti. Keista, bet į klimato kaitą taip nereaguojame. Tas pats diskursas ir pabėgėlių klausimu: žmonės elgiasi taip, tarsi visa prieš pabėgėlius nukreipta propaganda yra normalus dalykas, jie nebando jos sustabdyti ar bent atsverti rimta kairiąja politine linija. Tarsi būtų pamiršę, kaip staigiai gali prasidėti blogis ir koks baisus jis yra. Taip, Europa gyvena patogiai – ne taip gerai kaip prieš 30 metų, bet dar pakenčiamai. Žmonės tuo ir užsiėmę: norint išlaikyti tam tikrą komforto lygį reikia sunkiai ir nuolat dirbti, tad nebelieka emocinės erdvės ir laiko galvoti apie ką nors kita. Be to, internetas masiškai nukreipia mūsų dėmesį kitur, suspiečia mus į kišenines ideologines grupeles feisbuke. Vyksta milijonas dalykų, palaikančių ir skatinančių tokią mūsų būklę: esame labai užsiėmę, labai pavargę, labai išsiblaškę. O mums teigiama, kad tai – komfortas.

– Prieš pusantrų metų jūsų organizuojamas Palestinos literatūros festivalis paskelbė pertrauką – reikėjo laiko pergalvoti strategijas. Anksčiau tikėjote, kad jei tik pasaulis žinotų, kas iš tiesų vyksta Palestinoje – ir bet kur kitur, – situacija pasikeistų. Bet pasaulis žino, ir niekas nesikeičia – arba tik blogėja. Ar vis dar tikite meno, literatūros, kino galia pakeisti pasaulį?

– Nesu tikras, ar būtent tai turėtume daryti. Tai susiję su komfortu, apie kurį kalbėjome, o komfortas reiškia ir žmonių teisę negalvoti apie viso pasaulio problemas. Kodėl, pavyzdžiui, berlyniečiui turėtų rūpėti Siera Leonės bėdos? Žinoma, žmogiškuoju lygmeniu taip, tačiau dažnai tai pateikiama kaip atsakomybė viską sutvarkyti, o žmogus nežino kaip. Ir iš kur jam žinoti? Galbūt tai ir yra kultūrinės globalizacijos pasekmė. Rengiame istorijas apie tai, kaip žmonės kenčia kituose kraštuose, tikėdamiesi sukurti emocinį ryšį su auditorija; tačiau galbūt vienintelis teisingas kelias tai daryti yra parodyti, kaip tavo ar mano komfortas yra susijęs – ar nesusijęs – su tais kitais kraštais. Kitu atveju sekdamas visas blogas naujienas esi priverstas išsijungti, nes grėstų išprotėti. Todėl manau, kad galų gale turėsime pertvarkyti savo veiklą: Berlynas, Paryžius ar Niujorkas kultūros gauna – ten vyksta festivaliai, į juos atvyksta, tarkim, Senegalo kino režisieriai, tačiau šis procesas vienpusis, nes Senegalas gauna tik holivudinę produkciją. Tai kolonijinis kultūros tėkmės disbalansas.

– Omarai, ar ateitis šviesi?

– Esame keista karta. Mūsų tėvų karta – ir Egipte, ir Anglijoje – tikėjo, kad ateitis bus geresnė nei dabartis. Šiandien tai nebegalioja. Mūsų ateitis bus blogesnė nei dabartis. Tai keista būsena.

Tačiau manau, kad ateitis yra pilna galimybių. Didžioji dauguma žmonių Žemėje iš esmės trokšta tų pačių dalykų ir tikrai gali būti gėrio skleidėjai, jei tik turi tam erdvės ir kryptį. Prarasti tikėjimą žmonija ir laikyti ją tik žudyti gebančiais gyvūnais labai lengva, tačiau kasdieniame gyvenime sutinki žmonių, kurie įrodo, kad taip nėra. Tereikia tai atrakinti, išlaisvinti. Be jokios abejonės, yra dėl ko verta kovoti. Tačiau negalima tikėtis, kad tai bus šviesu ir gražu, nes…

– Nes užeis lietūs?

– Taip, nes užeis ir lietūs! Juk nežinome, ar šiuo metu esame labai ilgo vargo periodo pabaigoje ir jau tuoj tuoj pereisime į ką nors gražaus… ar gyvename pradžioje kažko, kas dar žymiai, žymiai blogės.