Žvėries viešpatavimo era

Vėl prikaupiau kelis filmus, kurių įspūdžiais noriu pasidalinti. Galvoju – ar ne per skambus recenzijos pavadinimas, betgi pradėsiu nuo Gasparo Noé „Ekstazės“. O ir du kiti apžvelgiami filmai – „Šaltasis karas“ ir „Favoritė“ – vienaip ar kitaip išryškina vidinius (mūsų) žvėris.

Taigi – „Ekstazė“ ir Noé. Žinau, kad daugelis kino gurmanų ir Noé gerbėjų laukė naujo filmo. Tarp maniškių žiūrėjusių – kelios stovyklos. Vieni „kaltina“ filmą režisūrine tuštuma ir ištęstumu – narkotikų poveikis mums, dideliems, teoriškai ar praktiškai gana aiškus. Iš tiesų – filmo siužetas sukasi apie tai: jaunuoliai, po pirmos bendros repeticijos kažkieno iš šokėjų trupės apsvaiginti narkotikais (įdedama į punšą), vienoj nesibaigiančioj nakty iš narvų išleidžia laisvėn savo vidinius žvėris. Tą procesą visą filmą žiūrovas ir stebi. Pasakysiu, kodėl filmas, nepaisant savotiškos vidinės statikos, man vis dėlto buvo įdomus ir vertintinas teigiamai. Visų pirma minėtinas ištęstumas – visą vakarą rėmina įvykiai-taškai: apsvaigę šokėjai išmeta į šaltį ir sniegą įtariamą „apsvaigintoją“, užsiima seksu (čia ir incestas – „nesakyk tėčiui“), smurtauja (spardoma net nėščia moteris), pameta galvą ir uždaro vaiką elektros skydinėj. Daugiausia fiksuotinas netilpimas savam kaily, „darkymasis“, pasimetimas, užpildantis visą filmo naktį. Man toks vaizdavimo būdas šiame filme pasirodė tikslingas – naktis, kuri yra pats pragaras, naktis, kuri, rodos, niekada nesibaigs, pagalba, kurios niekas negali suteikti, – desperacija, neviltis ir tamsa, tokia tiršta kaip kraujas. Nors bandai uždarytam ir klykiančiam vaikui sakyti, kad šalia – šventė. Dovanos ir balionai. Pats nebetikėdamas tuo, ką sakai. Simbolinis rakto pametimas, rakto ne tik nuo patalpos, kurioje uždarytas sūnus. Rakto nuo visos nakties. Ir tada tas ištęstumas stiprina tamsos ir beprasmybės įspūdį ir atrodo tikroviškai – kol visi nusmigs arba „užsilenks“, tol viešpatauja žvėris. Kitas man svarbus aspektas – narkotikai čia tik fonas, katalizatorius, kuris paspartina veikėjų pasąmonės iškvietimą paviršiun. Dar įdomiau – nėščia mergina, kurią vėliau spardo trupės draugė, rodos, visai nesisvaigino. Vis dėlto jos reakcija, patirtas šokas net be narkotikų – savidestrukcija, žalojimasis. Ir dar nespėję itin stipriai apsvaigti jaunuoliai kalba apie žmones išskirtinai kaip sekso objektus, su panieka, išryškindami instinktus, gyvuliškumą, dominavimą, užvaldymą, demonstruodami hegemoninį vyriškumą. Sudaiktindami, nusubjektindami. Todėl, kaip minėjau, LSD – daugiausia – tik išryškina tai, kas glūdėjo, – vidinius užkaborius, gilyn ir tamsyn.

Dar apie atsiliepimus – girdėjau nuomonių, kad ypatingos prasmės į šį filmą Noé neįdėjo. O aš radau keletą man svarbių prasmių. Pirma – įtampa tarp gyvybės ir mirties: vaiko motyvas ir nėščios šokėjos spardymas. Įtampa, kurios iškrovos filme yra netektis. Konstrukcija, gyvenimo potencija paverčiama destrukcija, niekiu. Kita prasmė – būvis kolektyve. Filme deklaruojama, o kitką galime nujausti – daug veikėjų tarpusavio intrigų, nepasitenkinimo, žodžiu, būrys ambicingų žmonių ir paskalos, nesutapimai, pavydas, geismas. Filme pasirodantis užrašas apie kolektyvo neįmanomybę labai taiklus. Dar vienas geras prasminis dalykas – filmo pradžioje šokėjams užduodami klausimai. Visiems jiems šokis yra tikslas, esmė, kūrybos apoteozė. Tačiau toks entuziazmas ir deklaracija tarsi užmigdo veikėjus, jie jaučiasi savipakankami, jiems negalioja moralės normos ir įstatymai. Tai, kas leidžiama menininkui, kas leidžiama Jupiteriui, – viskas dėl meno. Jie jauni, pasitiki savimi, puikiai valdo kūną, nors jų viduje didžiulės dykros, niekuo neužpildoma tuštuma. Pavaizduotas (perdėtas) pasitikėjimas savimi šokant ir vidinis pažeidžiamumas. Kad galėčiau atmerkti ar užmerkti akis, lašinu į jas pasaulio „gražintojų“ LSD. Kiek kitame kontekste prisiminiau „Prozako kartą“. LSD karta. Aptekusi krauju neišbrendamuose sniegynuose. Žiūrint, kaip ir veikėjams, gali pritrūkti oro.

Man patinka, kaip juda mobili filmavimo kamera, sekanti veikėjus tuose tamsos labirintuose. Muzika ir šokiai, spalvos šiame filme taip pat labai tiko. Žmogaus sielos skrodimas. Tikrai (ne tik) narkotikai.

Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ taip pat daugelio lauktas filmas. „Ida“ jau pelnė režisieriui „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba, dabar netyla spėlionės, ar ir „Šaltasis karas“ pelnys šį apdovanojimą. Mat Europos geriausio režisieriaus apdovanojimą 2018 m. Pawlikowskis gavo antrą sykį. Apie „Šaltąjį karą“ taip pat išgirdau įvairių vertinimų – Kreivarankio recenziją skaičiau čia pat, „Kultūros eskizuose“. Negaliu ginčyti kai kurių svariai išdėstytų kritiškų argumentų. Vis dėlto man filmas labiau patiko nei nepatiko. Ir ne todėl, kad esu „meilės dramų gerbėja“. „Šaltąjį karą“ vertinau kaip filmą, turintį daug neo noir žanro bruožų. Tada tie meilės nelogiškumai išorinės istorijos katastrofos fone tarsi pateisinami. Fragmentiškumo, užkadrinių įvykių, kuriuos gali nujausti ar žinoti iš istorinio konteksto, jausmų ištikties, tokios iki alpulio griaunančios ar nekreipiančios dėmesio į laiko perversijas, alogiškos, kad net užima kvapą, šaltojo širdžių karo, kurį, čia išsiskirdami, čia vėl susitikdami, kariauja Zula (akt. Joanna Kulig) ir Viktoras (akt. Tomasz Kot), prisodrintas šis filmas. Nepalankios išorinės aplinkybės, slaptumas, pavojus, politinis persekiojimas, Zula – femme fatale – „Šaltąjį karą“  noir aspektu tik gilina ir daro dar beprotiškesnį. Kitą dramos sluoksnį sudaro virš-drama – per meilės istoriją išreiškiamas veikėjų noras gyventi taip, tarsi neegzistuotų nei totalitarizmas, nei išorinis bei vidinis skurdas, nei dirbtinė užstalių kultūrėlė, nei meno prievartavimas. Ir šis nirtulingas užsispyręs troškimas verčia pamiršti pasekmes – kas bus Viktorui, šalies ir komunizmo išdavikui, užsimanius grįžti į Lenkiją? Logika diktuoja, kad supus kalėjime (geriausiu atveju), tačiau pats veikėjas leidžia sau tai „pamiršti“, tarsi paneigdamas, jog tas kitas, tikrojo Šaltojo karo nuniokotas pasaulis egzistuoja, desperatiškai „teigdamas“, kad jis laisvas, laisvas rinktis. Bene visą filmą veikėjai balansuoja tarp išorinių aplinkybių privalomybės ir vidinių troškimų – chrestomatinė situacija realybėje ir mene. Prisimenu Remarque’ą, savo paauglystės numylėtąjį. Skirtumas tas, kad „Šaltojo karo“ herojai nuolat plečia laisvės ribas, tačiau kaskart pralaisvėjus vis į jas atsimuša. Norėdama išlaisvinti mylimąjį, Zula parsiduoda ansamblio vadovui. Ir filmo pabaiga, nužymėta apleisto vienuolyno ir ovalių tablečių, laisvės ribas palieka kvestionuotinas.

Chrestomatinis (filmo laikotarpiui ir politinėms aplinkybėms) yra meno vaizdavimas – lenkų liaudies dainos „išprievartaujamos“, į ansamblio repertuarą įbrukant dainą, garbinančią Staliną.

Vizualika, dainų tematinis parinkimas filme taip pat buvo taiklūs. Zula dainuoja apie bernelį, kai jos mylimąjį iš salės išsiveda pareigūnai, – paveiki scena. „Dwa serduszka, cztery oczy“ – „Šaltojo karo“ leitmotyvas. Ir dar – „aš bernelį capt už kaklo…“

O šiaip man patiko Zulos – žavingos kaimo mergaitės ir damos Paryžiaus klubuose – kontrastai. Liaudies dainų, šokių ir džiazo. Tautinių rūbų ir suknelių giliomis iškirptėmis. Lenkijos, Jugoslavijos, Berlyno ir Paryžiaus. Dedu pliusą ir vaidybai. Liūdesio ir aistros estetika. Istorinis, politinis ir asmeninis pasąmonės „žvėris“, kuris pasiims, net jei atsisakysi jam atnašauti.

Yorgą Lanthimą įsidėmėjau dėl „Omaro“ ir „Šventojo elnio nužudymo“, apie pastarąjį esu rašiusi. Įdomu, kad režisierius šįkart pateikia visai kitokį filmą– nusikeliame į XVIII a. Angliją, karalienės rūmus ir begalines jų intrigas. Patiko šio filmo dvisluoksniškumas – čia labai daug ironijos, kuriamos pradedant kostiumais ir aksesuarais, baigiant manieromis, dvaro gyvenimo ritualais, pramogomis (ančių lenktynės), veikėjų charakteriais ir konfliktais. Komiškas ir pačios karalienės Anos Stiuart (akt. Olivia Colman) paveikslas: labai ironiškas ar juodai komiškas – pradedant išvaizda (barsukiškas makiažas), baigiant charakteriu ir įgeidžiais. Tačiau patį Anos personažą labiau interpretuočiau kaip tragišką. Galima juoktis dėl jos prieraišumo triušeliams, tačiau kai sužinai, kad karalienė yra palaidojusi septyniolika kūdikių ir gyvūnai – tarsi prarastų vaikų simboliai-priminimai, juokas nebeima. Anos Stiuart sumišimas aiškintinas ir pakrikusia psichika – tai įvertinus, personažas sieloj palieka gilaus liūdesio drūžę. Sudužę galingieji, palaiminti ir pakrikę savo valdžia.

Kita vertus, nepaliko įspūdis, kad per tą juodą humorą atskleidžiama labai daug rimtų dalykų – tiek apie pačias rūmų intrigas, tiek bendrąja prasme – apie mūsų aistras, veidmainystę, apie tai, kiek moralės galima „atiduoti“ dėl savo tikslo ir kaip greit keičiasi „galios ir nemalonės“ pozicijos. Įdomūs buvo ir simboliai – scena, kai į nuogą „pajacą“ didikai mėto apelsinus. „Pajacas“ priverstinai šypsosi. Kaip greitai iš to, kuris mėto, gali pavirsti į tą, į kurį mėto. Kaip greitai batu prie žemės spausdamas triušelį pats gali pavirsti tuo triušeliu, kurį mindo. Kaip trokšdama tikrumo (scena, kai pasidabinęs visais dvaro atributais būsimas vyras ateina į kambarį) Abigailė (akt. Emma Stone) apsimetinėja prieš karalienę.

Filmo pamatą ir sudaro Abigailės ir jos pusseserės Saros (akt. Rachel Weisz) kova dėl karalienės palankumo. Šalia – politiniai įvykiai, melancholiškos ir įtakoms pasiduodančios karalienės sprendimai, nulemsiantys šalies ateitį.

Šmaikštūs, sąmojingi dialogai, nutylėjimai, metaforos, gera aktorių vaidyba (labai giriu Olivią) ir techninis atlikimas. Man vos labiau patiko „Šventojo elnio nužudymas“, „mitas vs. istorija“, tačiau „Favoritę“ irgi, manyčiau, verta pažiūrėti.

Ar paklojote savo žvėrims patalus, kad jie jaukiai tūnotų laikmečio narvuose, ar užmigdėte (ne)amžinu miegu?