Politinio aikido laikysena
Aikido yra toks japonų kovos menas, kuris siekia išnaudoti puolančiojo energiją prieš jį patį. Aikido meistras tiesiog stovi patogiai atsipalaidavęs ir vos tik užpuolikas pabando jam smogti arba sugriebti jį už drabužių, jis tarsi pratęsia užpuoliko judesį, nukreipdamas užpuoliko energiją norima kryptimi. Aikido meistro judesys baigiasi užpuoliko beviltišku kritimu ant žemės. Tačiau ką turėtų daryti aikido meistras, kai į jo namus įsilaužęs užpuolikas jo nepuola, o tiesiog jį ignoruodamas įžūliai pradeda krautis į savo maišą aplink esančius daiktus ir galiausiai užsivertęs jį ant pečių patraukia link durų? Įsivaizduokime, kad meistras iš nevilties bando benueinantį užpuoliką pešiodamas išprovokuoti pulti, tačiau viską daro taip švelniai ir nevykusiai, kad juo be vargo atsikratoma tiesiog žingsniuojant savo keliu ir į jo veiksmus nereaguojant jokiu pašaliniu judesiu. Tokiai įvykių eigai aikido meistras nepasiruošęs.
Dabartiniai valdančiosios partijos (vadinkime juos tiesiog valstiečiais) oponentai, kurių apstu tiek tarp politikų, tiek tarp žiniasklaidos atstovų, man primena šį sutrikusį aikido meistrą. Seniai pasimiršo laikai, kai premjero pareigas ėjo žmogus, rodos, sunkiai besiorientuojantis laike ir erdvėje. Vadinamosios dešiniojo trolibano pakraipos troliai šiandien turėtų su nostalgija prisiminti Birutės Vėsaitės informacines kontratakas feisbuke, kai nereikėdavo jokio gynybinio veiksmo apskritai, o puolančiosios kojos, vos tik žengdavo pirmą žingsnį, pačios susipainiodavo. Ši linksma ir paprasta tariamos politinės kovos rutina išlepino ne tik socialinių tinklų žvaigždes ir trolius, bet ir į juos supanašėjusius politikus ir žurnalistus.
2016 metų Seimo rinkimai atnešė daug netikėtumų, iš jų didžiausias buvo valstiečių triumfas antrame ture. Atėję valdžion jie tiesiog pradėjo imti ir krauti į savo maišą reitingus, populistinius projektus, postus, žiniasklaidą ir viską, kas, jų manymu, gulėjo ne ten ir priklausė ne tiems. Atsirado reikiami koalicijos partneriai, valstiečiams palankūs publicistai, iki tol marginalizuotos ir paraštėse tūnojusios grupės pajuto Seime turinčios kaip niekad daug bendraminčių. Sprendimų priėmimo buldozeris veikė ir tebeveikia beveik be trikdžių, aptingusiam ir susiskaldžiusiam establišmentui aimanuojant savo socialinių tinklų paskyrose.
Ir dabar tuos pasibaisėjimo pliūpsnius, kurie lydi Skvernelio pasisakymus, aš būčiau linkęs vertinti panašiai kaip to sutrikusio aikido meistro bandymus papešioti įsilaužėlį, naiviai tikintis, kad šis pats padarys kokius neatsargius veiksmus, nevykusiai tėkšis visu savo svoriu į žemę ir tuo visos meistro problemos baigsis. Jau sunku išvardinti visus Skvernelio leptelėjimus, kurie tariamai sukrėtė ir į akis užvertusio teisuolio pozą pastatė visus, kurie per tą laiką spėjo save pasiskirti viešojo intereso gynėjais. Iš pradžių visi su pasimėgavimu spekuliavo posakiu „jeigu nenorit policinės valstybės, turėsit kriminalinę“, neužmiršdami plėtoti teorijos, kokiais ypatumais pasižymi policininko mąstymas (įdomu būtų sužinoti, ar tie ypatumai taip pat taikytini kitiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams, pvz., ugniagesiams ir pasieniečiams). Vėliau sodžiaus išmintimi prisotintos Skvernelio mintys keitė viena kitą, o niekada už jį nebalsavusieji ir nuo pat pirmosios darbo dienos jį aršiai puolusieji nepamiršdavo su perspaustu pasipiktinimu pareikšti, kad dabar tai visos ribos jau peržengtos, visi dugnai pramušti ir žemiau kristi Skverneliui jau nėra kur. Tai kartojosi ir tai kartosis.
Mokytojų streikas prikišamai parodė viso to pešiojimosi absurdą. Valstiečių prastumta švietimo reforma sukėlė mokytojų pasipiktinimą, šis išvirto į protesto akcijas, iš kurių vienos metu simboliškai buvo užimta Švietimo ir mokslo ministerija. Skverneliui pareiškus, kad yra nerealu mokytojams gauti 1 000 eurų atlyginimą ir kartu turėti daug „laisvo laiko“, visi puolė piktintis, vadinti jį mentu ir diskutuoti apie tai, kiek mokytojui reikia laisvo laiko pasiruošti pamokoms. Iš tiesų ši Skvernelio žinutė reiškė paprastą dalyką – „papildomų pinigų neduosim“, ir aš nesu tikras, kad toks atsakymas yra blogesnis nei dantų užkalbėjimas apsimestiniu „išklausymu“, „įsiklausymu“, „išgirdimu“ ir „parodytu dėmesiu“. Pozicija nemaloni, bet bent jau aiški.
Tačiau viskas baigėsi tuo, kad iš visų informaciniame triukšme paskandintų protesto akcijų teliko pasipešiojimas dėl to, ar premjeras Skvernelis savo pasakymu „ketina perimti valdžią“ įžeidė žurnalistą Tapiną, aktyviai prisidėjusį prie protesto akcijų organizavimo. Diskusija apie sistemines švietimo problemas pasitraukė į antrą planą, užleisdama vietą svarstymams Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje, ar etiškai pasisakė Skvernelis, ar nelabai. Klausantis viešų diskusijų apie šį įvykį, kurį bandoma pateikti kaip vienišo piliečio kovą prieš Leviataną, buvo akivaizdu, kad kai kas vis dar nesugeba susitaikyti, jog Skvernelis nėra ministerijas painiojusios Birutės Vėsaitės atvejis, kai pakakdavo ją pasikviesti interviu, o visą savidestrukcinį darbą padarydavo ji pati.
Vėliau visi demonstratyviai pakraupo nuo Skvernelio pasisakymų apie moteris kandidates užimti ministro postą, dabar, kai rašau šį tekstą, yra sukilęs pasipiktinimo vajus dėl jo minčių apie prezidentūroje krykštaujančius vaikus. Pasibaigus šiai pasipiktinimo audrai, bus su nuostaba konstatuota, kad nei valstiečių, nei Skvernelio reitingams tai niekaip nepakenkė, ir taip iki kito isterijos socialiniuose tinkluose pliūpsnio. Ir problema yra ne tas pešiojimas, naiviai tikintis, kad Skvernelio kažkokiu stebuklingu būdu nebeliks, o tai, kad per kelerius metus šis veiklos imitavimas iš esmės pakeitė bandymus kurti laisvesnės Lietuvos viziją, kuri galėtų tapti alternatyva valstiečių formuojamam politiniam diskursui.
Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.
