Žala

                                  Keli epizodai su Vytautu Žalakevičiumi     

Paskutiniais studijų metais vis dar gyvenau Maskvoje, bet vis dažniau būdavau Vilniuje. Šis neramus ir permainingas metas buvo kupinas įdomių įvykių, pažinčių ir nelauktų nusivylimų. Viena reikšmingiausių man buvo pažintis su Vytautu Žalakevičiumi. Kelis kartus buvom susitikę „Neringoje“ prie bendro stalo su kitais ištikimais kavinės lankytojais. Kiekvienas pokalbis su juo, net ir trumputis, atsitiktinis „Neringos“ fojė ar prie profesorių stalo, man buvo įdomus. Kartą, sužinojusi, kad jam pagaliau leido statyti filmą, sakau: „Vytautai, džiaugiuosi, kad Tau davė pinigų filmui!“ – „Taip, taip, viena ranka davė, kita – atėmė“, – atsakė niūriai. Pokalbiuose Vytautas niekuomet nesileido į smulkmenas, nesiguodė, nors visokių cenzorių trukdymus, savo scenarijų likimus išgyveno labai skaudžiai. Kaip ir jo kolegos, buvo persisunkęs kino studijos gyvenimu, savo kūrybiniais rūpesčiais. O kiek jų ten buvo – nesuskaičiuosi: cenzūra ir „derinimai“ instancijose, techniniai nesklandumai filmuojant ir aktorių kaprizai, prasti orai ir priverstinės prastovos…

Kartą jis Vytautą Nasvytį ir mane iš „Neringos“ pakvietė pratęsti vakaro į savo namus K. Požėlos gatvėje (dabar – A. Goštauto) ir geriant naktinę kavą su armėnišku konjaku papasakojo kelių savo scenarijų sumanymus ir likimus – absurdiškus jų aptarimus ir svarstymus, kuriuose buvo kaltinamas net plagiatu. Įsidėmėjau tada, kad fone visą laiką skambėjo džiazas, paklausiau, kokia gi čia stotis, o jis pasakė, kad jo senoviškame radijuje, rodos, „Telefunken“ trumposiomis bangomis visą laiką yra nustatyta Liuksemburgo stotis.

Kai būdavau Maskvoje ir Vytautas ten atvykdavo savo reikalais, ne kartą yra mane susiradęs. Kartą, man dar gyvenant pas Tamarą ilgajame komunalkos koridoriuje, apie kurį jau esu rašiusi, gilų viduržiemį, jis prisiskambino bendru visų gyventojų telefonu ir pakvietė mane pietų į „Pekino“ restoraną (anuomet dar draugauta su kinais) valgyti kažkokių trepangų. Pamenu, jaudinausi, norėjau gražiai atrodyti ir apsivilkau lengvą juodą taftinę suknelę pusilgėm rankovėm, nes net į galvą neatėjo, kad tame monumentaliame stalinistinio stiliaus rūme Majakovskio aikštėje bus taip šalta. Kai rūbinėje nusivilkau paltą, pamačiau, kad mano rankos pamėlusios, sušalusios, ir Žala, įdėmiai nužvelgęs mano mała czarna suknelę (tas pavadinimas į Lietuvą atėjo iš lenkiško žurnalo „Kobieta i życie“), slėpdamas ironišką šypsnį, patrynė jas delnais ir pasakė, kad grožis visais laikais iš moterų reikalavo aukų. Pasiūlė pradžioj eiti prie baro apšilti, siūlė net savo švarką; po truputį ėmėm ragauti kažkokius keistus kinų gėrimus. Nepasakyčiau, kad ir tie trepangai buvo skanūs mūsų menkai išlavintam sovietiniam skoniui, bet įdomu tikrai buvo. Juodi, pailgi gyviai dygliuotom nugarom didelėje tuščioje baltoje lėkštėje atrodė labai vieniši ir skoniu man priminė kažkada mūsų sode pusbrolio iškeptas lietuviškas sraiges. Vytautas papasakojo kelias pikantiškas vilnietiškas naujienas – tarp jų ir apie „Neringoje“ įvykusį konfliktą tarp profesoriaus Kazio Daukšo ir Aleksio Churgino (mat po pastarojo vizito profesorius pasigedo ant savo rašomojo stalo prieškarinio parkerio su aukso plunksna ir iridžio galeliu), pasiguodė turėsiąs sunkią dieną kino studijoje ir vėl lėksiąs į Vilnių. Tą kartą Vytauto paprašiau nuvežti mano tėvui jo užsakymu nupirktą vieną puikiausių prancūziškų konjakų – „Courvoisier“. Tėvas mėgo turėti įvairių rūšių gerų gėrimų ir pavaišinti svečią, o ypač – savo jau gerokai pasistūmėjusį darbe aspirantą. Įsigyti tokių ekskliuzyvinių gėrimų tada galėjai tik įžymiojoje Neglinnaja gatvės specializuotoje vynų parduotuvėje. Vytautas konjaką paėmė, bet nenuvežė, nes traukinyje su savo kinošnikų kompanija jį išgėrė. Mat jam statant krepšį ant lentynos jautrios kolegų ausys iškart išgirdo butelio dunkstelėjimą. Kai man prisipažino, ką padaręs, labai susijaudinau, nes su tėvu taip nejuokaudavau, bet Žala mane nuramino – klaidą netrukus atitaisysiąs – ir prašė tą istoriją pamiršti visiems laikams.

Dar įdomesnis susitikimas Maskvoje įvyko 1962 metais. Tuo metu sovietinės Rašytojų sąjungos sekretoriaus vietoje rezidavo Eduardas Mieželaitis, jau plačiai išgarsėjęs savo poema „Žmogus“, už kurią iš sovietinės valdžios buvo gavęs Lenino premiją. Į Maskvą atvykęs Vytautas Žalakevičius pakvietė jį, rašytoją Juozą Požėrą ir mane į slaptą plačiosioms masėms nerodomų užsienio filmų peržiūrą, kokias rengdavo tikriausiai visos šalies kino sąjungos. Taigi du vakarus iš eilės pasižiūrėjome net keturis žymių režisierių filmus. Pirmąjį vakarą po peržiūros Žalakevičius pasiūlė mums visiems drauge nuvažiuoti į Vnukovo oro uostą, kur galėsim skaniai pavakarieniauti ir ramiai pasišnekėti iki vėlumos. Tokios „iškylos“ anuomet buvo madingos – Vilniuje visi, kas troško ramybės arba konspiracijos, taip pat važiuodavo į oro uostą ar į populiarų Naujosios Vilnios restoranėlį. Vakarienė Vnukove iš tikrųjų buvo puiki, bet įdomiausia buvo pokalbiai. Niekuomet nepamiršiu, kaip Mieželaitis pasakojo apie karo pradžią, apie seną sunkvežimį, kuriuo su grupe komjaunuolių (o jis jau iš seniau buvo komjaunuolis) ar rašytojų važiavo iš Lietuvos į Rusiją, ir apie tai, kaip drauge buvęs Vladas Mozūriūnas paprašė vairuotojo mašiną sustabdyti, o išlipęs verkdamas puolė bučiuoti Lietuvos žemės taip su ja atsisveikindamas. Prisimindamas tai, Mieželaitis irgi apsiverkė. Matydamas, kad ir aš jaudinuos jo klausydama, suspaudė mano riešą ir pridūrė, kad atsimena mane nuo karo metų, kai matė kartą su tėvais, kokių penkerių metų, Lietuvos atstovybėje. Įdomūs buvo jo – lietuviškosios divizijos karo korespondento – liudijimai. Kalbėta apie Rusiją ir rusus, Požėra pasakojo apie Sibirą – gamtą, žmones ir jų papročius. Čia jau ir aš turėjau ką pasakyti. Kalbantis laikas bėgo greitai, ir nė nepastebėjom, kaip pradėta nurinkinėti nuo stalų, o naktinė valytoja, dideliu skuduru apsivyniojusi šluotą, ėmė plauti restorano grindis. (Nebuvo dar jokių madingų valymo priemonių.) Bet mūsų, kalbančių jai nesuprantama kalba, nevarė, leido patiems susiprasti. Kai mane parvežė namo, mano bobutė šeimininkė jau garsiai knarkė. Pirštų galais perėjau jos kambarį ir laiminga išsitiesiau savo siauroje lovoje.

Kitą vakarą vėl susitikom peržiūrose. Mano atmintin ypač įstrigo du paskutiniai filmai – Stanley Kramerio „Paskutinis krantas“, sukrečiantis žmonijos katastrofos apokaliptiniais vaizdais, ir Luiso Buñuelio „Viridiana“, apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Po peržiūros buvom tokie sujaudinti, kad kurį laiką visi tylėjom ir tik paskui pratrūkom dėkoti Žalai. O jis atrodė laimingas, suteikęs mums tokį malonumą. Apie save nė nekalbu. Ypač sujaudintas, tiesiog sukrėstas buvo Mieželaitis, gal pirmą kartą tokion peržiūron patekęs. Savo ruožtu jis pakvietė mus visus į savo butą pratęsti malonumo – pabendrauti, pasišnekėti, atsipūsti. Ilgai ilgai laukę taksi skvere prie Jurijaus Dolgorukio paminklo, pagaliau jo sulaukėme ir nuvažiavome į rajoną prie Rygos geležinkelio stoties, į naujų namų kvartalą, prie kurio visai šalia buvo mano nepamirštamoji Trifonovka, bendrabutis. „Rygos“ gastronome buvo pripirkta visko, kas geriausia, – visokios užkandos, vaisių, šampano ir armėniško konjako. Vyrai nešė pilnus maišus gėrybių.

Laikinas dviejų kambarių Mieželaičio butelis buvo kuklus ir švarus, bet nuobodžiai socdepiškai, valdiškai apstatytas. Buvau paprašyta padengti gan didelį svetainės stalą – paimti iš miegamojo spintos baltą staltiesę, iš virtuvės ir svetainės bufeto – indus, taures. Gale stalo atsisėdo šeimininkas, o aš – greta Požėros, gamtos ir socializmo dainiaus, priešais Žalakevičių, kad galėčiau matyti, kaip jis, pritvinkęs sumanymų, improvizuojantis paradoksalistas, kalba, kaip provokuoja, ironizuoja, karščiuojasi. Mieželaitis, tuo metu laikęsis „sausojo įstatymo“, paprašė Žalos pradžiai atkimšti šampaną. Vytautas įgudusia ranka paėmė butelį ir gan lengvai jį atkimšo, o čia ir įvyko siaubingas dalykas: šampanas šovė aukštyn ir likimo valia būtent namų šeimininkas buvo apipiltas nuo galvos iki kojų! Tamsus kostiumas pasidengė sidabriniais burbuliukais. Visi puolėm jo šluostyti medžiaginėmis servetėlėmis, kurias kartu su staltiese buvau išdėliojusi ant stalo (popierinių anuomet nebūdavo). Iš pradžių atrodė, kad Mieželaitis bus įsižeidęs, bet netrukus susiėmė ir pasakė: „Niekis. Eisiu persirengsiu.“ Mes, sumišę, aptvarkėm stalą, ir Žala išpilstė šampano likutį į tris taures. Grįžęs margu lietuvišku megztiniu vilkintis Mieželaitis pakvietė mus išgerti už nuostabų susitikimą ir, aišku, už tas dvi dienas patirtus įspūdžius.

Žala šiek tiek papasakojo apie matytų filmų režisierius, akcentuodamas jų laisvą požiūrį, savitumą – kokie jie skirtingi, nors kalba apie tą patį pasaulį, apie kraštutinį jų atvirumą, dalykus, kurie ir jam labiausiai rūpėjo; pasakė ir tai, kad Buñuelio jo tėvynainiai nemėgo, kad filmas ilgai buvo uždraustas rodyti… būtent už atvirumą kalbant apie piktžaizdes. Po to kažkaip nutilo, susimąstė. Nedaugžodžiavo ir Požėra, elgėsi kaip stebėtojas, tik kartais pritariamai galvą linkteldamas. Aš dar nežinojau, bet jie visi tikrai žinojo, kad tokiuose pereinamuosiuose „valdiškuose namuose“, kaip laikinas įžymaus lietuvio būstas Maskvoje, gali būti paslėpta klausanti ausis. Netgi – turi būti. Bet Žala staiga lyg pabudo ir pasisukęs į Mieželaitį prabilo: „Aš norėčiau Jūsų kai ko paklausti. Man tai rūpi ir nesupykit, supraskit mano atvirumą… Ar Jums neatrodo, kad jau gana to ŽMOGAUS? Ar ne laikas pradėti kalbėti tiesiog apie ž m o g ų?“ Anuomet toks pareiškimas vyresniam ir jau išgarsėjusiam poetui buvo šokiruojantis. Galbūt šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet tada ir aš net susigūžiau nuo Žalos žodžių – nuo netikėtumo! Stojo nejauki tyla. Bet Mieželaitis klausimą ir sykiu priekaištą priėmė stojiškai, ir juodu pradėjo diskutuoti. Buvau pernelyg susijaudinusi, kad įsidėmėčiau jų pokalbį. Žalakevičiui tada buvo apie trisdešimt, jis jau buvo išleidęs į pasaulį filmą „Adomas nori būti žmogumi“, „Gyvuosius didvyrius“, rašė savo keistus scenarijus, atrodo, jo galvoje jau kirbėjo „Vienos dienos kronikos“ ar „Niekas nenorėjo mirti“ sumanymai…

Atminty išliko ir dar vienas labai keistas epizodas. Nebepamenu to įvykio metų, bet greičiausiai tai buvo septintojo dešimtmečio viduryje. Vytautas paskambino ir paprašė būtinai ateiti į Karininkų namus (dabartinė Prezidentūra) ir pasižiūrėti karininkams rodomą filmą, jis lauksiąs manęs prie durų ir įves. Tai buvo kažkokia sovietinė fantastinė dokumentika apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį pradėjo, aišku, ne Sovietų Sąjunga. Atvedė, pasodino kažkur tarp karininkijos, o pats dingo. Pasižiūrėjusi tą bauginantį, rėksmingą, šlykščiai tikrovišką filmą kariams mulkinti, supratau, kodėl Vytautas norėjo, kad jį pamatyčiau, greičiausiai norėjo, kad palyginčiau su anuomet Maskvoje matytu talentingai sukurtu Kramerio filmu „Paskutinis krantas“.

Vėlesniais metais artimiau mums bendrauti nebeteko. Gyvenimas ir jį, ir mane įsuko į skirtingus sūkurius ir nebepaleido.