Vyriausybinis ežeras

 

Vienas savičiausių ir tituluočiausių Jungtinių Amerikos Valstijų poetų Jamesas Tate’as (tikr. James Vincent Appleby, 1943–2015) amžių sandūroje tvirtai ir negrįžtamai pasuko pasakojamosios formos eilėraščių kūrimo kryptimi, tačiau ir šiuose itin paprastos kalbinės raiškos tekstuose liko ištikimas provokuojamai ekscentriškos, tragikomiškos socialinės fantasmagorijos poetikai.

Eilėraščiai Right Conduct ir Thinking Ahead to Possible Options and a Worst-Case Scenario paimti iš Tate’o eilių rinkinio Memoir of the Hawk (2002), It Happens Like This – iš Lost River (2003), Father’s Day – iš The Ghost Soldiers (2008), Camp of No Return 2012 m. pasirodė portale poets.org, o The Government Lake, publikuotas 2019 m. sausio mėn. žurnale Poetry, yra titulinis š. m. vasario 7 d. išleisimo pomirtinio poezijos rinkinio eilėraštis.

(Daugiau Tate’o eilių vertimo publikacijų žr.: „Šiaurės Atėnai“, 2016, Nr. 17, ir „Metai“, 2018, Nr. 1, vertė A. Patiomkinas.)

 

 

Tinkamas elgesys

 

Berniukas ir mergaitė, drauge žaisdami, užmatė švilpiką ir puolė jį vytis. Švilpiko urvas buvo pamiškėj, ir jis saugiai šmurkštelėjo į jį, bet vaikai to nepamatė ir toliau skuodė į mišką. Labai greit juodu sumetė, kad pasiklydo, ir susėdę pradėjo sriūbaut. Neilgai trukus pasirodė toks žmogus, ir tai juodu dar labiau išgąsdino. Tūkstantį kartų buvo girdėję perspėjimą nesileist į kalbas su nepažįstamais. Tas žmogus tikino, kad jų nenuskriaus ir, tiesą sakant, net parvesiąs namo. Vaikai sutiko eiti drauge, bet, žmogui bandant užmegzti pokalbį, nieko neatsakė. „Judu elgiatės kaip karo belaisviai, – kalbėjo žmogus. – Man nelabai smagu, bet gal nieko tokio. Kai buvau vaikas, mama man irgi liepdavo nešnekėt su nepažįstamais. Bet aš šnekėdavausi, nes šitaip mokaisi. Man visad atrodydavo, kad tai, ką kala į galvą mamytė su tėtuku, nuobodu. O štai iš nepažįstamų žmonių gali sužinoti slaptų dalykėlių, tarkim, kaip išlaužti užrakintas duris ar kaip sutramdyti laukinį eržilą, – gyvenime naudingų dalykų.“ To žmogaus žodžiuose būta tiesos, tačiau vaikai buvo prigrasinti tylėti, išvėpėliškai tylėti susitraukusiame pasaulyje, kuriame jau girdėjo, kaip barasi jųdviejų motinos.

 

 

Negrįžtančiųjų stovykla

 

Sėdėjau senose, medyje pakabintose sūpynėse, tik nesisupau. Nuo pėdos nuslydęs pusbatis voliojosi ant žemės. Sesuo išpuolė iš namo kažko man pasakyti. „Rytoj važiuoju į stovyklą“, – pranešė ji. „Netikiu“, – atšoviau. O ji: „Ir važiuoju. Tai jau nuspręsta. Mama taip sakė.“ Daugiau tą dieną mudu nesikalbėjom. Niršau, kad ji darys tai, ko aš nedarysiu. Per vakarienę paklausiau mamos, kas tai per stovykla. „Ak, stovykla kaip visos“, – atsakė ji. Nelabai supratau, ką tai reiškia. Kitą dieną tėvai padėjo sesei susiruošti, o paskui jie išvažiavo, palikę mane pas kaimynus. Kai tėvai grįžo, viskas buvo kaip buvę, tik tiek, kad aš pasiilgau Meizės. Ir kas dieną pasiilgdavau vis labiau ir labiau. Iki tol nesupratau, kiek daug ji man reiškė. Vis klausinėjau tėvų, kada ji pagaliau grįš. O jie tik atsakydavo, kad greitai. Kad sesuo jau ilgai negrįžta, mokykloje pasiguodžiau keliems vaikams. „Ji niekada nebegrįš. Tai – mirties stovykla“, – paaiškino vienas jų. Parėjęs namo papasakojau tėvams, ką sakė anas berniukas. „Jis nesupranta, ką šneka“, – nukirto tėvas. Bet po kelių sesers nebuvimo savaičių aš ėmiau dvejoti. Tada, kai tėvai pradėjo kraustyti Meizės kambarį. „Ką jūs darot? – nustebau. – Taigi sakėt, kad Meizė greit grįš.“ – „Meizė nebegrįš, – atsakė mama. – Jai ten patinka labiau negu čia.“ – „Netiesa, aš jumis netikiu!“ – pareiškiau. Tėvas į mane pažvelgė taip, kad supratau, jog manęs laukia tas pats, jei nepasitaisysiu. Daugiau apie Meizę nė neužsiminiau.

 

 

Tėvo diena

 

Mano dukra gyvena už jūrų marių jau daugelį metų. Ji nutekėjo į karališkąją šeimą, todėl jai neleidžiama bendrauti su artimaisiais nei su draugais. Minta ji vien paukščių lesalu ir keliais lašeliais vandens. Mano dukra nuolatos svajoja apie mane. Jos vyras, Princas, nuplaka ją, jei pagauna svajojančią. Nuožmūs sarginiai šunys nepaleidžia jos iš akių. Buvau nusamdęs detektyvą, bet jį nužudė, bandantį ją išvaduoti. Valstybės departamentui esu parašęs šimtus laiškų. Man atrašė, kad situacija jiems žinoma. Niekada nemačiau savo dukros šokančios. Visad dalyvaudavau kokiam suvažiavime. Niekada negirdėjau savo dukros dainuojančios. Visad dirbdavau iki išnaktų. Norėdamas išpirkt savo kaltę vadindavau ją Princese, bet ji man niekad neatleido. Lesalėlė buvo antras jos vardas.

 

Būna ir taip

 

Kai prie Šv. Cecilijos bažnyčios klebonijos traukiau cigaretę, šalia manęs išdygo ožys. Beveik visas juodmargis, tik kur ne kur dar ir rustelėjęs. Kai patraukiau toliau, ožys sekė iš paskos. Pralinksmėjęs ir patenkintas vis dėlto mąsčiau, kokie įstatymai reguliuoja štai tokį judėjimą. Yra šunų vedžiojimo su pavadžiu įstatymas, bet kaip ožių atveju? Praeiviai šypsojosi ir grožėjosi ožiu. „Čia ne mano ožys, – aiškinau aš. – Tai – miesto ožys. Dabar tiesiog mano eilė prižiūrėti jį.“ – „Aš nė nežinojau, kad mes turime ožį, – nustebo vienas miestelėnas. – Įdomu, kada mano eilė.“ – „Greitai, – atsakiau. – Turėki kantrybės. Netrukus išmuš tamstos valanda.“ Ožys laikėsi mano pašonėje. Kai stabtelėjau, ir jis stabtelėjo. Jis pakėlė į mane savo akis, o aš įsmeigiau į jį savąsias. Man pasirodė, kad jis apie mane žino iš esmės viską. Keliavome toliau. Mudu pastebėjo patruliuojantis policininkas. „Kokį ožį galiūną tamsta turi!“ – pagyrė, sustojęs pasigėrėti. „Čia miesto ožys, – paaiškinau. – Jo giminei trys šimtai metų, tiek, kiek ir mūsų. Nuo pradžių pradžios drauge su mumis.“ Pareigūnas pasilenkė, norėdamas jį paliesti, bet susiturėjo ir pažvelgė į mane. „Nieko prieš, jei paglostysiu?“ – paklausė. „Palietęs šį ožį, pakeisi savo likimą, – atsakiau. – Čia jau tamstai spręsti.“ Jis labai įtemptai pamąstė, o paskui atsitiesė ir paklausė: „Kuo jis vardu?“ – „Jį vadina Taikos Princu“, – atsakiau. „Dieve, šis miestas – tikra pasaka! Kur bepasisuksi, visur paslaptys ir stebuklai. O aš – tiktai vaikas, amžinai žaidžiantis banditus ir policininkus. Prašau man atleisti, jei apsiverksiu.“ – „Atleidžiame, Pareigūne, – ištariau aš. – Ir puikiai suprantam, kodėl tamsta, labiau nei kas kitas, niekada neturėtumei kišti nagų prie Princo.“ Su ožiu patraukėme toliau. Buvo pradėję temti, ir mudu jau svarstėm, kur reikės apsistoti nakvynės.

 

 

Bandymas numatyti galimus pasirinkimo variantus ir blogiausią įmanomą įvykių seką

 

Aš staigiai suktelėjau vairą, kad aplenkčiau vidury kelio išdygusią voverę, bet kaip tik tada iš miško stryktelėjo elnias, ir aš buvau priverstas kaip įmanydamas užgulti stabdį, o paskui iškart mestis į kitą kelio pusę, nes iš ponios Benkroft kiemo ištipeno skunsas, staigiai grįždamas į savo juostą, jį gal kiek ir kliudžiau. Žvilgtelėjau į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, bet kaip tik tą akimirką iš šalikelės įkrypavo švilpikas, ir mano mašina vėl sulingavo nuo pašėlusio zigzago, tik jau nežinau, ar parbloškiau jį, ar ne, nes priešaky pamačiau kojotą, tykantį AUDInės. Ką gi, ką gi, burbtelėjau sau, ir likusį kelio galą įveikiau be incidentų.

 

 

Vyriausybinis ežeras

 

Kelią link žaislų parduotuvės buvo užtvėręs išvirtęs medis. Policininkas mašinų srautą kreipė į šalutinę gatvelę. „Kas atsitiko?“ – paklausiau jo. „Naktį žaibavo“, – atsakė tas. Nusukęs į šalį žvalgiausi, kaip sugrįžti atgal. Kitos gatvės taip pat buvo užblokuotos išvirtusių medžių, ir man nepavyko rasti gatvės, vedančios link žaislų parduotuvės. Aš vis važiavau, kol netrukus atsidūriau miesto pakrašty. Įsukęs į greitkelį važiavau toliau ir netrukus pamiršau ir žaislų parduotuvę, ir ko man tam mieste reikia. Važiavau lyg užhipnotizuotas, nepastebėdamas nusukti liepiančių kelio ženklų. Taip riedėjau turbūt kelias valandas, kol atitokau, tada nusukau į šalį, neturėdamas supratimo, kur atsidūriau. Važiavau tiesiu medžiais apsodintu keliuku, kurio abiejose pusėse driekėsi ūkininkų sodybos. Alėjos gale telkšojo ežeras. Pasistačiau mašiną ir išlipęs nupėdinau. Ežere buvo kelios prieplaukos. Vienoje iš jų stabtelėjęs, žiūrėjau, kaip ežere plauko ir nardo antys. Vidury ežero kažin kas sūpavosi. Stebeilijaus ilgai, kol pagaliau suvokiau, jog tai – žmogaus galva. Paskui, po kurio laiko, ji pavirto kokoso riešutu. Ne, tai buvo ant šono plūduriuojanti sena padanga. Pagaliau aš pasidaviau ir vėl įnikau stebėti antis. Jos staigiai pakildavo į orą, apsukdavo aplink ežerą ratą, o paskui taškydamos purslus vėl nutūpdavo į vandenį. Ganėtinai įdomus reginys. Iš užpakalio prie manęs žengė toks vyras ir tarė: „Pašaliniams prie vyriausybinio ežero lankytis draudžiama. Turite pasišalinti.“ – „Nežinojau, kad čia vyriausybinis ežeras. O kodėl lankytis draudžiama?“ – „Atleiskit. Turite pasišalinti“, – pakartojo jis. „Aš net nežinau, kur esu“, – pasakiau. „Vis tiek turite pasišalinti.“ – „O kaip tas žmogus ana ten?“ – parodžiau ranka į tą padangą. „Jis negyvas“, – išgirdau atsakymą. „Ne, jis nėra negyvas. Ką tik mačiau, kaip pajudino ranką“, – pareiškiau. Tas vyras išsitraukė iš dėklo pistoletą ir iššovė. „Dabar jau negyvas“, – ištarė.

 

Vertė Andrius Patiomkinas