Tetulė iš Naujosios Vilnios

 

Minske, „Belsojuzpečat“ parduotuvėje „Globus“, – margumynas: laikraščiai, žurnalai, knygos, magnetukai, šokoladai „Liubimaja Alionka“, vafliai „Artek“. Pardavėjos – jaunos merginos, bet statusas jas įpareigoja viena į kitą kreiptis tėvavardžiu: Petrovna, Jakovlevna. Tarp kanceliarinių prekių gražiai gelsvuoja J. Kolaso poligrafijos kombinato pagaminti bloknotėliai, kurių „galiojimo laikas neribotas“, viršeliuose – Slucko juostos ornamentai ir didelių žmonių atvaizdai: Jankos Kupalos, Jakubo Kolaso. Chrestomatinės, t. y. „pabaltintų antkapių“ nuotraukos. Bet trečia bloknotėlių rūšis – su gražuolės moters profiliu. Kas gi ji, įkurdinta literatūros klasikų serijoje? Įmantriai išvinguriuotas šriftas neleidžia iš karto įskaityti vardo ir pavardės, bet trečiasis dėmuo, slapyvardis, „pasiduoda“ – Ciotka. Tai čia ji? Toji, kurios vardu pavadinta gatvikė Naujojoje Vilnioje? Tetulė? Gražuolė tetulė!

Kitose, kitur publikuotose fotografijose Alaiza Paškevič-Ciotka (1876–1916) tikrai ne tokia graži. O jos draugė Julija Janulaitytė-Biliūnienė atsiminimuose keliskart pabrėžia: ne gražuolė, nelabai graži; tiesa, pabendravus su ja, išryškėdavęs labai savitas tos mergiotės grožis.

Grožis jodviem buvo itin svarbus matas. Matmuo. Prieš apolonišką Jono Biliūno grožį Ciotkai kildavo noras klauptis. Ir yra atsiklaupusi. Apolonas – taip šį rašytoją titulavo jaunos moterys, jo talento gerbėjos, neabejojusios, kad jį tokį gražų padarydavęs talentas.

Ir Ciotką gražią darydavo temperamentas, charizma, aktorinis talentas, išjudindavęs iš sąstingio, įkvėpdavęs, nušviesdavęs viską aplinkui. Būna tokių žmonių, ir visi su jais veržiasi bendrauti, draugauti.

(Ar J. Biliūnienė save laikė gražuole? Jau po vyro mirties, po savo nuotykingosios kelionės į Italiją (drauge su Ciotka), nukeliavusi į Paryžių, šalia tenykščių moterų jautėsi prastai – labai pilnutė: „Jos, paryžietės, tokios gražios, prašmatnios, rodos, kad aš jų vietoj būčiau – karaliaučiau.“)

 

 

●

 

Ciotka – revoliucionierė. Tiesa ar klišė?

Taip, revoliucionierė, nelikusi nuošalyje per bruzdžius 1905-ųjų įvykius, tik kodėl jos kūrinių nėra lietuviškose pokarinėse baltarusių poezijos antologijose: „Iš baltarusių poezijos“ (1952), „Atplaukia Nemunu daina“ (1958)? Vertėjams buvo neįkandami? Ar kad autorė mirė jauna ir neturėjo progos pašlovinti Stalino saulės? J. Kupala ir J. Kolasas spėjo. Ciotka – lyg ne tokia, lyg kitokia revoliucionierė. Juk bajoraitė, dvarininkaitė. Ir socializmą suprato labai savaip, pasak jos vyro Stepono Kairio, lietuvių socialdemokratų lyderio, inžinieriaus. Taip pat – Vasario 16-osios Akto signataro, VLIK’o veikėjo (sovietmečiu baisiai neparankūs faktai, neįmanomi minėti pirmosios žmonos biografijoje).

Tai dar kažin kaip Ciotka būtų reagavusi į 1917-ųjų revoliucijos sumaištis ir baisybes?

Veikiau ji – kultūrinė, baltarusių savimonės revoliucionierė. Maksimas Gareckis, romano „Vilniaus komunarai“ autorius, Ciotką vadino baltarusių nacionaliste.

Laikau rankose istorinį dokumentą, Lietuvos socialdemokratų partijos atsišaukimą, lapelį su Ciotkos eilėraščiu „Kryžius laisvei“ ir netikiu savo akimis. Eilės baltarusių kalba, bet – lotynišku šriftu!

Vyko ne tik revoliucija, bet ir kitokia kova: baltarusių kultūros fronte grūmėsi Rytai ir Vakarai – kirilica ir lotyniškasis šriftas. Fronto linija – šlovingasis Vilniaus miestas.

Šapirografą, kuriuo spausdinti atsišaukimai, Ciotka slėpė ten, kur gyveno ir dirbo (felčere) – Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. Ligoninė – be galo moderni to meto kontekste, visos Rusijos mastu. Sako, įsidarbinti čia Ciotkai padėję Biliūnai.

Pramoninė Naujoji Vilnia sutraukė daugybę Ciotkos tėvynainių. Puikios oratorės liepsningų prakalbų ir eilėraščių beklausydami baltarusių kilmės (tačiau be jokios nacionalinės savivokos) darbininkai pasijusdavo baltarusiai esą.

Būdavo ir nepasiduodančiųjų. Vieną tokį aprašo M. Gareckis. Ciotkos paklaustas, kodėl nesišliejąs prie baltarusių, tasai atrėžęs turįs vienintelę priklausomybę: darbininkas, taigi internacionalistas, o tautybė – kažkokia atgyvena.

(Ir po šimto metų baltarusių kilmės žmonės laiko save lenkais, rusais, nežinia kuo, tik ne baltarusiais. Kad ir toje pačioje Naujojoje Vilnioje.)

„Lučynka“ („Balanėlė“) – taip vadinosi 1914 m. Vilniuje leistas baltarusiškas žurnalas, kurio literatūrinė redaktorė buvo Ciotka. Balanėlė – menka, graudi spingsulė, bet vis dėlto šviesa.

Po šimto metų – tarsi viskas iš naujo. 2013 m. leidykla „Mastackaja litaratura“ („Grožinė literatūra“) sumano leisti skaitinius „Lučynka“ – didelę knygą visai šeimai su graudžiu įžanginiu žodžiu: visiems būtina atkakliai ir rimtai mokytis baltarusiškai; perduoti kalbos įgūdžius savo vaikams ir anūkams…

1914-ųjų „Lučynkoje“ Ciotka kreipėsi į baltarusių jaunimą: ne toks tu tamsus, kaip apie tave šnekama, ne toks atsilikęs, kaip kaimynams atrodo; berneliai – kaip ąžuolėliai, mergelės kaip piliarožės; akys juk visų mėlynos, skruostai rausvi, plaukai rusvi, kanapiniai; švieskis, jaunime, dar labiau, būk susipratęs, būkite baltarusiais.

2013-ųjų „Lučynkoje“ leidėjai prašė: nepamirškime, neapleiskime savo kalbos, išmokime dar daugiau žodžių, kuo dažniau ja kalbėkim, klausykim baltarusiško radijo, skaitykim baltarusiškus laikraščius, žurnalus, knygas, būkime baltarusiais.

 

●

 

M. Gareckis kaip tikras proletaras radikalas socialdemokratą S. Kairį vadino lietuvių nacionalistu, revoliucionierę Ciotką – baltarusių nacionaliste. Taigi aktyvieji Varnų gatvės (dabar – A. Jakšto) darbininkų klubo paskaitininkai – graži nacionalistų porelė.

S. Kairys mokėjo baltarusiškai, Ciotka – lietuviškai. Susituokė jie 1911 m. žiemą Šv. Rapolo bažnyčioje Vilniuje, apsigyveno mediniame name Žvėryne, Pušų g. 11: kukliai, studentiškai, Ciotka nekentusi miesčioniško gyvenimo būdo. Santuokos liudininkai – Ciotkos broliai, susipratę baltarusiai. Vienas jų žus Pirmojo pasaulinio karo mėsmalėje, ir Aloiza per fronto liniją gabens jo palaikus namo, į gimtinę Lydos krašte.

1916 m. Ciotka gaus žinią apie tėvo mirtį. Po laidotuvių ji liks dvarelyje: siautės šiltinė, o ji – felčerė, gailestingoji sesuo. Padėti – kilnu, gražu. Užsikrės ir mirs. Daug nuveikusi, bet, pasak J. Biliūnienės, neatskleidusi visos savo dvasios jėgos. Talentų.

S. Kairys liks jaunas našlys, vėliau, po aštuonerių metų, ves Oną Leonaitę, teisininko Petro Leono dukrą. Senatvėje konstatuos, kad gyvenime jam teko pažinti moteris „tokio moralinio, nuolat širdies pašildomo lygio, į kurį mums, vyrams, nesiseka įkopti“.

 

●

 

Atmetus revoliucines klišes, susidarytų toks įvaizdis: dvasinga, gilios sielos, meno ir menininkų garbintoja, kilni, tauri, linkusi aukotis. Kaip Ivano Turgenevo „Išvakarėse“ herojė. Betgi ne, ji buvo daugiau. Iš J. Biliūnienės atsiminimų Ciotka kaip gyva išlipa į šiandieną. Ir yra ugnis ir žaibas. Pašėlusi entuziastė. Artistė. Kaip gyvas sidabras. Pokštininkė. Jos išspinduliuota energija ir po šimto metų pasiekia mus neišsisklaidžiusi.

Zakopanėje Liza Paškevičiūtė (štai toks mielas vardo ir pavardės variantas) gydėsi savo džiovą ir lankė sergantį J. Biliūną. Jam – beveik 40 laipsnių temperatūra, ir norėdama jį prablaškyti Ciotka ėmė vaidinti. Kažkodėl beprotę. Iš pradžių deklamavo, paskui įsijautė improvizuoti ir nebegalėjo sustoti. Kaip tikrai primadonai jai buvo sunku išeiti iš vaidmens. J. Biliūnienei jau ir nelabai jauku, o J. Biliūnas juokėsi, sakė, jeigu turėtų teatrą, priimtų ją vaidinti. Lvove ji bandžiusi pakliūti į teatro studiją, nepriėmę, išvaizda netikusi. J. Biliūnas tikino, kad jis tai jau tikrai būtų priėmęs.

„Laukdavom mudu jos.“ – „Biliūnas pražysdavo.“ – „Žmonės su ja darydavosi geresni, šviesesni.“ – „Juokas, kalbos. Pasakoja artistiškai, su humoru.“ – „Kasos gražios, akys žiba kaip mėlynos žvaigždelės.“

Lietuvių ir baltarusių literatūrinių ryšių tyrinėtojas Adamas Maldzis tvirtina, kad Ciotkos kūryba tipologiniu aspektu giminiška ankstyvosioms J. Biliūno eilėms ir apsakymams.

O temperamentas – matyt, kaip Aldonos Liobytės: artistizmas, talentas pasakoti ir juoktis, „ištraukti“, kas kitų sielose geriausia, šviesiausia, žaisminga improvizacija, polinkis į globėjiškumą, altruizmą ir t. t.

●

 

Jos draugystė su J. Biliūnu baltarusių biografų buvo suromantinta iki begalybės. Aukštų polėkių sielų bičiulystė ir bendrystė. Ilgos naktys prie ligonio lovos. Dvasingi pokalbiai. Gedulas rašytojui mirus…

Kad padėtų J. Biliūnienei išblaškyti liūdnus išgyvenimus (jų draugystės pagrindas – J. Biliūnas, kurio abidvi neteko), Ciotka ją ištempė keliauti po Italiją. Venecija, Florencija, Roma, Vatikanas. Muziejai, koncertai, opera. Romoje jos klausėsi garsiojo Caruso ir baisėjosi publika, kuri „apelsinus valgo, žieveles mėto“. Liza kalbos nemoka, tačiau jai knieti žiūrovus paauklėti – rodo visokius gestus ir grimasas, kad nutiltų, leistų klausytis muzikos ir nepaprasto balso. „Jos barnis italiukams patiko, sujudo kaip bitės avilyje.“

Viešajame transporte ji traukia italų vyrų žvilgsnius. Vienas, „tikras Apolonas“, uždainuoja. „Pulsiu aš jam į glėbį!“, „Atsiklaupsiu!“ – veržiasi Liza, tačiau J. Biliūnienė sulaiko. „Su kibirkštimis mergiotė buvo ta mano Liza.“

Popiežiaus joms neteko pamatyti – J. Biliūnienę tai be galo nuliūdino. Visą gyvenimą ji tai atsiminė kaip apmaudų nuostolį. Bet „pačios kaltos“ – kam neturėjo juodų drabužių.

Išvažiuodamos traukinyje italus vaišino vynu. Kalbėjosi „kaip vištos su žąsimis“: gestais, mimika. Tai reiškia – širdimis.

Kelionė išblaškė J. Biliūnienę „iš sustingimo ir gyvenimo ribotumo“. Beliko išmokėti skolas, kurių prisikaupė gydant J. Biliūną.

 

●

 

Po Italiją jie keliavo trise. Buvo dar ilgaplaukis Adalbertas Staneika, svajojęs prasimušti į didelius dailininkus. J. Biliūnienės akimis, nevalyvai apsirengęs, nelinkęs praustis. Ciotkai tokios miesčioniškos smulkmenos buvo nė motais – bet kuris mūzų tarnas vertas pagarbos ir susižavėjimo. A. Staneika liko Italijoje. Iš pradžių pagal užsakymus dekoruodavo sienas ir lubas, o vėliau prasimušė – į Lietuvos diplomatinę tarnybą. Taigi teko susitvarkyti plaukus, įprasti praustis ir rengtis pagal protokolą. Iš anos atmintinos kelionės liko A. Staneikos nupieštų Ciotkos portretų.

 

●

 

„Belsojuzpečat“ parduotuvė. Pagaliau įskaitau įmantrųjį šriftą – Alaiza Paškevič-Ciotka. Tetulė iš Naujosios Vilnios priminė apie save. Vilniaus vardas ir veidas. Einu prie kasos, nes Petrovna jau priekaištingai dirsčioja. J. Kupalos ir J. Kolaso neimsiu. Kitą kartą.