Poezijos vertimai

 

MARK STRAND 

(1934–2014)

Eilės žiemai

                  Rosui Kraussui

Pasakyk sau,

kai šąla ir pilkuma krinta iš dangaus,

kad eisi

toliau, girdėdamas

tą pačią melodiją, nesvarbu, kur

atsidurtum –

tamsos skliaute

ar po pokšinčia mėnulio

žvilgsnio baltuma sniego slėnyje.

Šiąnakt, kai šąla,

pasakyk sau

tai, ką žinai, o tai niekas kita,

kaip melodija, kurią tavo kaulai groja

tau einant. Dabar pagaliau

galėsi prigulti po nedideliu žiemos

žvaigždžių laužu.

Ir jei nutiks taip, kad nebepavyks

eiti toliau ar grįžti atgal

ir atsidursi ten,

kur būsi pabaigoje,

pasakyk sau,

paskutinįsyk šalčiui plūstelint galūnėmis,

kad myli save tokį, koks esi.

 

 

 

Likučiai

 

Ištuštinu iš savęs kitų vardus. Ištuštinu kišenes.

Ištuštinu batus ir palieku juos šalikelėje.

Naktį atgal atsuku laikrodžius;

atsiverčiu šeimos albumą ir žiūriu į save vaikystėje.

 

Ką gero šitai duoda? Valandos jau atliko savo darbą.

Ištariu savo vardą. Ištariu sudie.

Žodžiai vienas kitą veja žemyn.

Myliu savo žmoną, bet atstumiu ją.

 

Mano tėvai pakyla iš savo sostų

į pieningus debesų kambarius. Kaip galiu dainuoti?

Laikas pasako, kas aš esu. Aš keičiuosi ir esu tas pats.

Ištuštinu iš savęs gyvenimą, ir mano gyvenimas lieka.

 

 

 

Palaikyti daiktų vientisumą

 

Lauke

aš esu lauko

nebuvimas.

Reikalas visada

toks pat.

Kad ir kur būčiau,

aš esu tai, ko trūksta.

 

Kai einu,

aš perskiriu orą,

ir visada

oras persikelia

užpildyti tarpų,

kur buvo mano kūnas.

 

Visi turime priežasčių

judėti.

Aš judu,

kad palaikyčiau daiktų vientisumą.

Vertė Artūras Cimbalistas