Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2012

 

Tęsinys. Pradžia 2018, Nr. 18

 

Sausio 8, sekmadienis. Pora laipsnių šilumos, snyguriuoja. Ėjau link Santariškių. Pirmą kartą pajutau, koks jaudinantis yra mašinų ratų išmaltas purvynas, padengtas plonytėliu sniego sluoksneliu. Užsinorėjau Vytauto B. fotografijos su purvynu.

 

Sausio 21, šeštadienis. Toks yra pasaulis, toks yra gyvenimas. Mano akys ašaroja, jas peršti, jos lipnios… Mano kojos vos pasivelka… Mano stuburas man leidžia pasėdėti tik tiek ir tiek… Bet kiek balandžių su nutrauktomis kojomis! Kiek kačių su iškabintomis akimis! Kiek vaikų, sergančių vėžiu… Visada esi per vidurį. Aš dar turiu Krishnamurti, o kiek žmonių jo neturi!

 

Sausio 22, sekmadienis. Nudžiugino Vytautas S. Sakė pametęs pinigus, raktus ir dantis [protezus]; pradžioje jaudinęsis, paskui nusiraminęs: juk būna daug blogiau…

 

Sausio 23, pirmadienis. Pasivaikščiodamas pamačiau, kaip sumėlynavo sniego fone dviejų stovinčių mašinų veidrodėliai: fantastiška.

 

Sausio 24, antradienis. Atėjo laiškas iš Austėjos Č. Rašo, kad, skaitydama mano tekstus, vietomis nori ploti ir šaukti, kaip norėdavusi per paskaitas. Puiku, velniai rautų. Puiku.

 

Vasario 3, penktadienis. Išvyka į Panevėžį [su leidėja Giedre ir jos Rimu; knygyne pristatinėjau „Vėlyvuosius tekstus“] buvo gana sėkminga. Smagiai slydome per šaltį [buvo apie minus trisdešimt] ir snieguotus laukus, saulei artėjant prie laidos. Nors miesto pakraštyje vos nesusidūrėme su kelią kirtusia juoda laidotuvių firmos mašina. Skaitydamas savo eilėraščius, įpuoliau į transą, į ekstazę. Todėl skaitėsi gerai. Ir tam būreliui žmonių, regis, patiko. Ir tai patraukliai moteriai pirmoje eilėje – taip pat, regis. Grįžtant oras buvo pilnas ledo kristalų, tad patyrėme optinę iliuziją ir vos neišlėkėme į kosmosą, kur šaltis daug didesnis. 

 

Vasario 10, penktadienis. Didžiausias šios dienos malonumas – Ričardo V. skambutis. Labai smagiai perskaitęs Krishnamurti [fragmentai iš „The Book of Life“]. Laiko tai geriausiu mano išverstu dalyku, sako, kad tai – būtent apie jo reikalus. Džiugu.

 

Kovo 2, penktadienis. Pradėjau mokytis mintinai Dylano Thomo eilėraštį „Especially when the October wind“. Pasiilgau jo tamsokos ir komplikuotos poezijos.

 

Kovo 22, ketvirtadienis. Kadangi žmogus yra sutvertas kentėti, tai priešintis kančiai, jos vengti – priešintis Kūrėjo valiai. Visi vengia, visi priešinasi.

 

Kovo 24, šeštadienis. Skaitau Donaldo K. „Kurčiam asiliukui“. Randu gražių eilėraščių. Principai tie patys [kaip ir ankstesnėse knygose], bet tebegyvas skausmingas gerumas, kartais kryptelnama į jo [lyrinio subjekto] pasaulio jungtį su evangeliniu.

 

Kovo 25, sekmadienis. Galvoju, kad kai išryškėja koks nežinomas asmens bruožas ar iškyla [aikštėn] jo poelgis – tai yra testas jo aplinkai. Tuomet paaiškėja, kiek tebegalioja bruožai ir poelgiai, už kuriuos jis buvo vertinamas. Smagus testas!

Gailiuosi, kad vakar Aniai nedaviau pinigų. Juk jinai žvelgė taip graudžiai… 

 

Kovo 26, pirmadienis. Baigiau skaityti Donaldą K. Sudėjus krūvon – gera knyga. Svarbiausia – daug kur yra skausmingumo. Bet – ir saldumo šiek tiek.

Rytą suformulavau: didžiausias egoizmas – palikti kitiems daryti visus nešvarius darbus.

 

Kovo 28, trečiadienis. Kasdien po kelis kartus imu bijoti gyvenimo. Tuomet kartoju: nebijok gyvenimo! nebijok gyvenimo! Prisimenu Krishnamurti; prisimenu zen mokymus; prisimenu haiku, kur valtis slysta upe, o abipus – nukritę lapai. Kartais padeda, kartais ne.

 

Kovo 31, šeštadienis. Skaitinėju „Kaimelį penkių gryčių“ [įdavė Linas K., tai – apie jo kaimą]. Juodas, juodas yra gyvenimas. „Los caballos negros son. / Las herraduras son negras.“

 

Balandžio 7, šeštadienis. Po pietų baigiau skaityti Mariaus I. „Išvarymą“. Labai gera pjesė: gyva, išraiškinga, žiauri, aporiška… Bet svarbiausia: tai nėra pjesė apie jokią emigraciją; tai yra pjesė apie pasaulį, kurio vienos dalys kankina kitas arba toji pati dalis kankina pačią save. Apie šitą dėsnį pjesė. Stebiuosi, kad jos gylio neįžvelgė dramatiškas dramaturgas /…/. Net atėjo mintis (baigus skaityti) parašyti, nuo jos atsispyrus, dar vieną „Sufalsifikuoto dienoraščio“ gabalą. Bet tai tik idėja.

 

Balandžio 22, sekmadienis. Krishnamurti sako, kad nėra pasaulyje tokio daikto kaip saugumas. Bet… Jei esi persismelkęs pasirengimu gyventi luošas, paniekintas, alkanas, be namų, apimtas visokių skausmų, t. y. susitaikęs (galutinai) su savo karma, manau, gali rastis saugumo jausmas.

 

Birželio 17, sekmadienis. Vakar susitikome su Vytautu S. Ir šiame fronte nieko naujo. Bet Vytautas pradžiugino kitkuo. Kai jam papasakojau apie Andriaus M. straipsnį „Š. A.“, jis pasakė, kad pirmaisiais tarybų valdžios metais [Rusijoje] būta šūkio: „Железной рукой прижмём человечество к счастью.“ Nesvarbu, ar tai tiesa. Svarbu, kad šūkis – verčiantis iš koto. Tai šiandien vis kvatojuosi, jį prisiminęs.

 

Birželio 18, pirmadienis. Stūmiau tolyn prisiminimus. Šį tą lyg ir pasisekė pasakyti. Manau, kad Jolantai su Danguole įdomiausia bus skaityti nuotykio su Savicku aprašymą.

 

Liepos 25, trečiadienis. Vakar paskambinau Adolfui P. Sakė mąstąs apie gyvenimo prasmę. Gal pernelyg skubotai išrėžiau, kad jos arba nėra, arba ji mums nežinoma. Pateikiau pavyzdį su šachmatų pėstininku: jis negali žinoti apie savo ėjimų prasmę, nes nemato partijos.

 

Rugpjūčio 1, trečiadienis [kaime]. Toliau skaitinėju Po Chü-I. Ką tik perskaičiau neblogą [eilėraštį], kuriame skundžiamasi, kad net septyneri budistinės praktikos metai nepadėjo įveikti ilgesio.

 

Rugpjūčio 9, ketvirtadienis [kaime]. Toliau skaitau Faulknerį [„Absalomai, Absalomai!“]. Kaip Satpenas mėgina surasti savo klaidą, kuri jam sutrukdė įgyvendinti savo gyvenimo sumanymą. Kaip mėgina su logika pagauti likimą…

 

Rugpjūčio 20, pirmadienis [kaime]. Vakar virš namo mačiau silpnutėlį vaivorykštės gabaliuką. Tiesiog – vos įžvelgiamą rausvumą su dar menkiau matomais poros spalvų dvelksmais šalia jo. Tokį spalvotą leisgyvį vaivorykštės fragmentuko atšešėlį. Manau, kad tai bus didžiausias šios vasaros įspūdis. O dešiniau buvo visai solidi vaivorykštės atkarpa.

 

Rugpjūčio 22, trečiadienis. Pirmoji tezė: manęs negali ištikti niekas, kas nebūtų gyvenimas. Antroji tezė: kodėl tai turi ištikti kitą, o ne mane. Šiandien šiodvi tezės mane labai guodžia.  

 

Rugsėjo 16, sekmadienis. Didžiausias šios dienos laimėjimas – kad bent du kartus, gulėdamas ant ortopedinio matraco, smagiai nusikvatojau iš žmogiškųjų konvencijų.

 

Rugsėjo 22, šeštadienis. Eidamas pasivaikščioti sutikau ant savo lenktų kaip kavaleristo kojelių krypuojančią alkoholikę Anią. Aišku, kad prašė pinigų. Aišku, kad daviau. Štai kur kančia…

 

Spalio 2, antradienis. Sapnavau, kad kilau į liftą panašiu įrenginiu. Žinojau, kad vykstu lyg į kosmosą, lyg į kitus pasaulius. Žinojau, kad negrįšiu. Buvo truputį baugu – kaip ten bus. To „lifto“ kabinoje buvo dar pora keleivių. Jie man davė kažkokią knygą, kurią turėjau perskaityti ir po to jiems išdėstyti, – lyg tikrino, kiek aš tą tekstą supratau…

 

Lapkričio 15, ketvirtadienis. Rytą perskaičiau gerą Ievos G. tekstą (tęsinį) apie kelionę į Iraną. Labai geras. Labai tirštas. Pynęs persipynęs, bet skaityti – smagu. Po pietų nusiurbiau dalį lentynų. Galva vėl apniuko, Kašubienės ir Greimo laiškai nesiskaitė. Tik pastebėjau, kad ji, panašiai kaip aš, laiko save instrumentu, per kurį teka gyvybinė energija. Pažįstama man tai.

 

Lapkričio 17, šeštadienis. Toliau skaitau Greimą su Kašubiene. Įdomu. Pasakyčiau, kad jos formuluočių daugiau man prilimpa negu jo. O iš jų abiejų vystomų idėjų man labai maloni nesusikalbėjimo idėja.

 

Lapkričio 18, sekmadienis. Mano gimimo dienelė. Vaizduojuosi, kad dabar manyje dvi tendencijos. Viena (silpnesnė) – būti pasyviam, plūduriuoti, leistis nešamam. Ji ima veikti, kai jaučiu begalinį laiko ir erdvės kontekstą bei knibždėlynų knibždėlyną jame. Kita (stipresnė) – vis ką nors padaryti, atlikti, suspėti, imtis. Šioji veikia, kai esu įprastiniame, konvenciniame, „galiojančiame“ kontekste.

Konvencijos, konvencijos… Genialus Absoliuto išradimas ir tęstis, gyvuoti žmonių giminei, ir būti kankinamai. 

 

Gruodžio 10, pirmadienis. Labai gražus rytas: daug sniego ir pilka. Ant balkono parapeto – prisnigta per sprindį. Dygieji surfinijų stagarai – sniege. Ant liežuvio vėl Lorca: „Campo sin caminos / y ciudad sin tejados…“ 

 

Gruodžio 12, trečiadienis. Dvyliktų metų dvylikto mėnesio dvylikta diena… Bet… Kokia konvencija! Juk iš tikrųjų – tai jokių metų jokio mėnesio jokia diena, jeigu tą konvenciją atmeti… Plūduriuojame bala žino kada ir bala žino kur…

Vakar skambino Adolfas P. Mėginau jam dėstyti mintį, kad kokybės nei jis, nei aš, nei kas kitas neturime jokios – tai tik konvencija. Užtat turime unikalumą – visoje visatoje nė vieno tokio paties. Jis, aišku, arba nelabai suprato, arba nenorėjo suprasti. Jam rūpi vyriausybės programa, gaila jaunimo ir t. t.

 

Gruodžio 22, šeštadienis. Vakar gerokai paskaičiau Murakami [„Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“]. Įdomus gabalas apie 100 km bėgimą. Apie įėjimą į naują būseną (erdvę) po 75 km. Apie depresiją po bėgimo. Apie aktyvų pasyvumą.

 

B. d.