Nespalvota „Šaltojo karo“ iliuzija

 

Atsiliepimo apie „Šaltąjį karą“ rašyti neketinau: žiūrėdama šį filmą gana maloniai praleidau laiką kine, bet poreikio prie jo grįžti nebuvo. Tačiau pagyrimai „Šaltajam karui“ nustebino ir paskatino tarti kelis žodžius, kuriuos priešingu atveju būčiau tiesiog nutylėjusi. Manau, kad būtent aukšti įvertinimai įpareigoja labiau apsvarstyti šį filmą ir pagalvoti, ar jis išties vertas būti elitinio kino pavyzdžiu kitiems režisieriams.

 

 

Daug vilčių teikęs filmas

 

Suteikti apdovanojimai sufleruoja vienareikšmišką atsakymą – taip. Europos kino akademijos sprendimu šiame filme pagrindinės veikėjos Zulos vaidmenį atlikusi aktorė Joanna Kulig pelnė geriausios Europos aktorės nominaciją. Režisieriui Pawełui Pawlikowskiui teko geriausio Europos režisieriaus titulas (geriausio režisieriaus titulą gavo ir Kanuose). Pats „Šaltasis karas“ tapo geriausiu Europos filmu, o jo scenarijus įvertintas kaip geriausias Europos scenarijus.

Ar tai tikrai geriausias Europos filmas? Nepasakyčiau. Geriausias Europos scenarijus? Tituluočiau jį kaip daugiausiai vilčių teikusio Europos filmo labiausiai nuvylusį scenarijų. Galbūt daug kas prieštaraus tokiai nuomonei, tačiau atverkime kelią diskusijoms.

Kanų kino festivalyje geriausio režisieriaus titulą gavęs P. Pawlikowskis jau pažįstamas žiūrovams. Filmo „Ida“ sėkmė (2013 m. geriausio filmo užsienio kalba „Oskaras“) įpareigojo ir pakėlė kartelę. Todėl naujas darbas „Šaltasis karas“ buvo laukiamas su dideliu entuziazmu.

Tie, kuriems patiko „Ida“, greičiausiai nenusivylė pamatę ir „Šaltąjį karą“. Filmas netapo naujų meninių ieškojimų objektu, režisierius savo žiūrovų skoniui liko ištikimas – ėjo panašiu stilistiniu keliu kaip ir „Idoje“, tačiau „Šaltąjį karą“ paskyrė amžinajai meilės temai. Filmas kurtas su ypatingu dėmesiu. Nepriekaištinga aktorių vaidyba, puikus garso takelis, kerintis vizualumas rodo, kad filmą režisavo meistro ranka, prie jo dirbo didžiulė komanda.

Abejingų nepaliko šio filmo kinematografija. Łukaszas Żalas – štai pavardė, kurią iš tiesų reikėtų žinoti, kalbant apie „Šaltąjį karą“. Kinematografijos meistras liko neįvertintas Europos kino akademijos, tačiau sugebėjo sukurti puikų reginį, dėl kurio verta ateiti į kino salę. Daugelis pažymi, kad kone kiekvienas kadras taip išbaigtas ir nepriekaištingai sukomponuotas, jog sustabdytas atrodo tarsi nespalvota meninė fotografija. Beje, Ł. Żalas su Ryszardu Lenczewskiu kūrė ir „Idos“ kinematografiją.

 

Siužeto girgždesys

 

Tačiau ar susifokusavus į vizualumą nepritrūko dėmesio turiniui? Šį filmą žiūrėti smagu. Kinematografija puiki nuo pirmos iki paskutinės filmo minutės, o siužetas išlaiko įtampą maždaug iki pusės – iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas Viktoras (akt. Tomasz Kot) pereina Berlyno sieną ir pasitraukia į Vakarus.

Iki tol vyksmas įtraukiantis, meilės istorija įtikinanti, filmą pagyvina kietas Viktoro kolegės charakteris, politinio prisitaikymo tema, tautosakos rinkimo epizodai ir komunistinio bloko šalims būdingos buities realijos, kurios iš šiandieninės perspektyvos atrodo įdomios ir tiesiog juokingos. Vėliau siužetas neišlaiko duoto tono, o banalokos scenos antroje filmo pusėje tarsi dangsto neturėjimą daugiau ką papasakoti arba, kitaip tariant, scenarijaus spragas. Veiksmas Viktorui pasitraukus į Vakarus – kelionės, bėgimai vienas nuo kito ir netikėti susitikimai – iki galo neįtikina.

Realiame gyvenime ši meilės istorija turbūt būtų pasibaigusi Viktorui kirtus Berlyno sieną. Tačiau filme ji įgauna tęstinumą ir tai sunkiai sekasi įgyvendinti. Norima pavaizduoti fatališką meilę, o veiksmas pradeda strigti, kartais atrodo dirbtinis, tarsi pasigendama veiksmų logikos ir prasmės. Veikėjai lengvai skiriasi, siekia susigrąžinti vienas kitą ir vėl skiriasi. Galiausiai, sumokėję didelę kainą už galimybę būti kartu (Viktoras ištveria įkalinimą, Zula fiktyviai išteka, kad jam padėtų), nusižudo. Tiesa, labai vaizdingoje ir simboliškoje bažnyčios griuvėsių aplinkoje. Šiaip pagrindinių veikėjų mirtis yra neblogas režisieriaus sprendimas – ji melodramose visada šiek tiek sugadina nuotaiką žiūrovui, bet bendrą filmo lygį kilsteli.

Sakoma, jausmuose ir gyvenime logikos ieškoti nereikia. Iš tiesų, tai pagrindinis argumentas, kuris formaliai gali atremti priekaištus scenarijui. Bet filmo apsiaustas, pasiūtas vien iš emocinio pamušalo, negrindžiamas stipriais ir įtikinamais charakteriais, vis dėlto atrodo neužbaigtas, jam trūksta svorio, kad ir į kokias simbolines potekstes nukreiptų vaizdinis lygmuo.

Truputį keista žerti pagyras kinematografijai, kuri oficialiai liko neįvertinta, ir abejoti scenarijumi, kuris apdovanotas Kino akademijos. Tačiau atsiribojant nuo vertinimų verta pažiūrėti į šį filmą kitu aspektu – per tam tikrą emocinę distanciją ignoruojant jo nepriekaištingą vizualumą.

Galbūt tokios „dalybos“ nėra visiškai etiškos – filmo scenarijus ir kinematografija sudaro organišką meno kūrinio visumą, kuri turi didesnį poveikį nei atskirų dalių suma, tačiau tokį skaidymą suponuoja pačios nominacijos (kinematografijos, scenarijaus).

 

Zulos sėkmė ir pralaimėjimas

 

Režisieriaus sprendimas, labai didele dalimi prisidėjęs prie šio filmo sėkmės, yra pagrindinės filmo veikėjos Zulos vaidmens atlikėjos pasirinkimas.

Joanna Kulig – puikiai vaidinanti nestandartinio grožio aktorė. Nestandartinis grožis – sąvoka, kurią kiekvienas suvokia savaip. Jį galima nebent palyginti su paveikslu, kurio iš pradžių nelabai supranti, dėl to į jį žiūri, kol galiausiai žiūri jau dėl to, kad negali atitraukti akių. Arba kaip alyvuogės, kurių iš pradžių lyg ir nemėgsti, o paskui ryji po indelį vienu ypu. J. Kulig pasirinkimas pasiteisino – sulaukta daugybės liaupsių, aktorės darbas įvertintas kino kritikų.

Vis dėlto Zulos charakteryje slypi ir viena didesnių šio filmo silpnybių. Pagrindinės veikėjos eksponavimas tarsi jaukas vyriškajai auditorijai: į akis krinta seksistiniai Zulos bruožai. Ji kuriama lyg tradicinio moteriškumo ikona, kuri abejingų palikti negali ir, kaip matyti, nepalieka. Standartinės „žavios moters“ klišės jau daugelį kartų sėkmingai išbandytos kine. Šia korta mušama ir „Šaltajame kare“. Kokia ji?

Zula (arba bet kuri kita žavi herojė) – kraują kaitinančių dainų atlikėja, temperamentinga šokėja, blondinė, kaustanti aplinkinių dėmesį, geidulinga, atsidavusiai mylinti, dėl meilės galinti padaryti viską, ryžtinga ir kartu moteriškai silpna. Tiesiog iki skausmo standartinė scena, kai ji dainuoja Paryžiaus bare.

Motinystei vietos nėra vyrams patrauklios moters paveiksle. Neatsitiktinai Zulos kaip motinos vaidmuo neplėtojamas, vaikas atsiranda kaip naudingos santuokos, norint padėti Viktorui, priedas, veikėjas, kurio pagrindinis uždavinys – sukti liepsningą Viktoro ir Zulos meilės karuselę.

Kad Zulos charakteris dar labiau atsiskleistų, o ir siužete atsirastų papildomos įtampos – sukuriama priešprieša su Viktoro drauge poete, besisvaidančia tokiais žudančiais žodžiais kaip „metafora“, dėl kurių Zula pasijunta visiškai sugniuždyta.

Zula geria tualete (visa tai pateikiama tikrai be galo estetiškai), o išgėrusi šoka ant stalo (kaipgi filmas be žavios moters šokio ant stalo?). Alkoholis ir graži moteris – štai ką nori matyti tradicinis vyras ir šiame filme tai dažnas derinys.

Paryžiaus intelektualinis elitas vaizduojamas susvetimėjęs, snobiškas ir taip pabrėžiamas gyvas, nuoširdus Zulos charakteris, tikra širdis, neapraizgyta kompromisų ir metaforų pinklėmis.

Perspaudimo jausmą dar pakursto ta pati nepriekaištinga estetika. Zulai trūksta tikroviškumo, visose scenose ji kerinti, tarsi padūmavusio žvilgsnio manekenė iš moterų žurnalo nuotraukų.

Galbūt šis Zulos ikoniškumas ir banalokos meilės scenos pavergė netikėtai gausią publikos dalį, kuri vis dėlto patikėjo šia istorijos dalimi ir nepajuto dirbtinės potekstės.

Pagrindinis herojus Viktoras, Zulos mylimasis, – aukštas, lieknas, tamsiaplaukis, – viena vertus, yra geresnio gyvenimo ir savirealizacijos ieškantis menininkas, kita vertus – beviltiškas įsimylėjėlis. Šis patrauklus bruožas (ne toks dažnas realybėje) pasireiškia tuo, kad pametęs galvą dėl meilės jis gali paskui mylimą moterį sekti į pasaulio kraštą.

Tačiau netikėta bėda – mylimasis šiek tiek pardavęs sielą velniui (spaudžia Zulą dėl dainininkės karjeros pergulėti su kitu). Bet jeigu Viktoras to nedarytų, nebūtų dramos varomosios dalies, – siužetas, filmui persiritus į antrąją pusę, nori nenori reikalauja įtampos, vedančios į kulminaciją. Kalbant apie Viktoro charakterį, praėjus po filmo kelioms savaitėms turbūt būtų sunku net ir prisiminti, kuo jis daugiau pasižymėjo.

 

Istorija su balta prijuoste

 

Kokia istorinės Šaltojo karo epochos funkcija ir poveikis siužetui bei estetikai? Šaltasis karas filme užima išskirtinę vietą – „okupuoja“ jo pavadinimą. Nurodydamas į istorinį turinį, apvilia tuos, kurie ieško istorinio filmo, pagardinto meilės istorija. Viskas atvirkščiai.

Iš esmės Šaltasis karas suteikia melodramai pikantiškumo ir padeda sukti veiksmą. Kaip gaminant baltąją mišrainę banalokus ingredientus patiekalu paverčia majonezas, taip šis laikmetis suteikė filmui draudimų, slapstymosi, įtampos aurą, o visam filmui – skonį.

Kartais atrodo, kad Šaltasis karas filme interpretuojamas gan laisvai. Pavyzdžiui, tarp Vakarų ir Rytų filmo herojai keliauja gana lengvai. Taigi žiūrovas retkarčiais gali ir pamiršti, kad vyksta Šaltasis karas. Jugoslavijoje suimtas Viktoras vėl dirba Paryžiuje, Lenkijos Liaudies Respublikoje gyvenanti Zula išteka už italo, išdygsta ant Viktoro slenksčio Prancūzijoje.

Kalbant apie vizualinį aspektą, tai vaizduojant šią epochą puikiai dera balta ir juoda. Estetinių privalumų laikmetis teikia ir daugiau – galima kurti skoningus minimalistinius vaizdus, šiek tiek pakurstyti nostalgiją šeštojo dešimtmečio rūbams ir šukuosenoms.

Filme vaizduojama komunistinio ir kapitalistinio pasaulių priešprieša. Sukaustyta, Staliną garbinanti Lenkijos Liaudies Respublika yra priešingybė bohemiškai Vakarų atmosferai.

Režisierius atiduoda duoklę istorinei tiesai, vaizduodamas komunistinio pasaulio ydas, bet į Vakarus jis žiūri su nusivylimu. Prancūzijos intelektualinis elitas pateikiamas kaip terpė, kur moralinės vertybės interpretuojamos savaip arba jų išvis atsisakoma. Iš pokarinio kaimo atvykusiai gyvenimo nesugadintai Zulai tai atrodo nesuvokiama. Tai primena vieną atraminių komunistinės propagandos kolonų – dirbtinai kurtą moralinę žmonių priešpriešą tarp paprastos komunistinės liaudies ir snobiškų Vakarų buržujų.

Turbūt neatsitiktinai šiame kontekste mezgasi ir pagrindinė filmo drama. Zula negali prisitaikyti „sugedusioje vakarietiškoje visuomenėje“. Jiedu su Viktoru pradeda svetimėti. Todėl Zula padaro lemiamą sprendimą – ji vis dėlto pasirenka grįžti į komunistinę Lenkiją.

Beje, kalbant apie nostalgiją ir grįžimą: P. Pawlikowkis pristatydamas „Šaltąjį karą“ viename interviu yra pasakęs, kad žmonių jausmai pokario Europoje buvo tyresni, juose daugiau gilumos. Filmo siužetas atskleidžia, kad ta aptakiai režisieriaus įvardinta pokario Europa – tiesiog komunistinio bloko šalys. Juk pokarinės Europos atstovų – paryžiečių jausmai filme tikrai nevaizduojami kaip tyri ir gilūs.

 

Kas toliau?

 

Jei tą patį scenarijų įstatytume į spalvotą „holivudinį“ filmą su „holivudine“ aktore, ar vis dar sakytume, kad tai geriausias scenarijus? Ar jis kaip elitinio kino aukso grynuolis žėrėtų rožiniuose Holivudo pabarstukuose? Yra rizika, kad, numetus visus kerus, kurie pavergė žiūrovų širdis, pasirodytų, jog šis filmas yra konstruktas, kurio tikslas – žaidžiant patikrintomis klišėmis tiesiog patikti žiūrovui arba, kitaip tariant, tiesiog būti mylimam.

Vis dėlto „Šaltasis karas“ yra fenomenas, kuris parodė estetikos svarbą vertinant šiuolaikinį kiną. Gražūs kadrai gali atsverti silpnokai sulopytus veikėjų charakterius ir banaloką siužetą. Filmo populiarumas parodo ir daugiau dalykų apie mūsų visuomenę, pavyzdžiui, moteriškumo sampratą, silpnybę sovietinei stilistikai ir amžiną meilės karo metu temos populiarumą.

Ar šis filmas tinkamas pavyzdys jauniems režisieriams? Taip, tai geras pavyzdys, kaip būti mylimam. Bet norėtųsi, kad talentingi kūrėjai energiją nukreiptų kiek kita linkme, kurdami filmus, kurie ne pataikauja, bet keičia pasaulį.

Kai prasklaidai visą emocinę-estetinę dulksną, ši istorija vietoj gilios ir dramatiškos gali atrodyti tiesiog truputį pompastiška. Kai iliuzijos nebelieka ir atsibundi, žvaliai pagalvoji: o tai koks kitas filmas būtų iš tiesų vertas geriausio Europos filmo titulo?