Keleivis žemėje

 

Tęsinys. Pradžia Nr. 1

 

Kitą dieną, anksti ryte, uždariau lagaminą ir išėjau iš namų. Dėdė dar miegojo. Tokį laiką pasirinkau, nors traukinys, kuriuo turėjau išvykti, išvažiavo gerokai vėliau. Apskaičiavau, kad laiškas pasieks dėdę maždaug mano išvykimo metu. Ta mintis, kuri vakar mane jaudrino, dabar vertė susimąstyti, ir aš apgailestavau dėl kai kurių savo poelgių. Ar aš neišdaviau dėdės? Kad ir ką sakytum, žmogus, kuriam meluoji, – o aš pamelavau, – tampa tarsi kokiu teisėju ir išauga melagio akyse. Labai aiškiai tai jaučiau, bet kelionė netrukus išvaikė liūdesį, ir aš visokeriopai atsidėjau malonumui pasvajoti apie nežinomą laimę, žvelgdamas pro langą į kraštovaizdžius, kuriuos mačiau pirmą kartą. Kitą dieną po pietų pasiekiau Ferfakso miestą.

Jis išsidėstęs slėnio gilumoje; išvysti jį netikėtai, pasibaigus kalvų grandinei, dengiančiai jį tarsi uždanga. Per jį teka upė, įsispraudusi tarp stačių krantų. Visos gatvės skendi medžiuose, išgrįstos rausvomis plytomis, o namai tūno krūmais apsodintų sodelių gilumoje. Miestas rimtas ir tylus, visiškai kitoks negu mano gimtasis miestas. Čia nepamatysi žmonių, besiilsinčių priebutyje ir besivėduojančių popietės kaitroje. Sakytum gyventojai niekuomet niekur neina, ir prospektai visada tušti.

Sėdau į karietaitę, kursuojančią tarp stoties ir universiteto. Ji pervažiavo miestą ir sustojo prie didelio medžių juosiamo parko. Virš vartų perskaičiau užrašą geležinėmis raidėmis: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus. Paėmiau lagaminą ir išlipau.

Rimbo galu vežėjas nurodė man pastatą, kurio stogo kraigas buvo matyti tarp medžių parko gilumoje.

– Jums tereikia stumtelėti vartelius ir eiti tiesiai, – pasakė, – bet jei atvykstate į mokslus, tai dar turite laiko. Mokslo metai prasidės tik po dviejų savaičių.

Pajutau, kad raustu. Ar vertėjo skubėti, kad atvykčiau pora savaičių anksčiau už visus? Ką veiksiu tą porą savaičių? Matyt, mano veidas išdavė sumišimą, nes vežėjas, jaunas vyras, apsivilkęs kone kaip valstietis, dardant karietaitei, kuri vėl pajudėjo, šūktelėjo man:

– Neketinau jūsų įžeisti!

Atsukau jam nugarą ir įėjęs pro vartelius nužingsniavau alėja. Man prie kojų straksėjo voveraitės ir be baimės spitrijosi į mane, turbūt laukdamos vaišių, kuriomis visi jas lepindavo. Aukštai aukštai virš mano galvos tarp šakų ošė smarkus vėjas. Ėjau greitai. Man atrodė, kad mane gali pamatyti iš namų parko pakraštyje, kitoje kelio pusėje. Pagaliau pasiekiau pastatą, kurį vežėjas buvo rodęs man iš tolo.

Per kelias pasivaikščiojimo minutes susipažinau su visu universitetu. Jį įrėmina du dideli antikos stiliaus pastatai, stovintys vienas priešais kitą dviejuose didžiulės stačiakampės vejos galuose. Pora nedidelių namelių eilių rikiuojasi lygia greta su pievute, nuo kurios juos skiria dengta galerija. Pagaliau šen bei ten tame aptvare auga aukšti įvairių rūšių medžiai.

Apsukau pievelę ir grįžau prie didesnio iš dviejų pastatų, to, kuris buvo kritęs į akis nuo vartelių. Tai buvo Romos Panteono kopija, tik pastatyta iš plytų, išskyrus balto marmuro kolonas. Iš visų pusių Panteoną juosė erdvi terasa; vienoje pusėje ji kilo virš miesto, kuris buvo matyti tarp medžių, kitoje – virš plačiai išsidriekusios pievos ir medžių guotų, kuriuos kirto kelias, vedantis kalvų link. Prisėdau ant turėklų iš miesto pusės ir susimąsčiau. Turėjau praleisti dvi savaites mieste, kuriame nieko nepažinojau. Ką man daryti? Ar nereikėtų pirmiausia pasistengti susirast kambarį? Bet mintis eiti ir belstis į nepažįstamus namus man nelabai patiko, nors žinojau, kad galiausiai teks tai padaryti. Tačiau noras kuo ilgiau atidėti tą nemalonią akimirką įkvėpė mintį, kuri man pasirodė puiki. Aš pernakvosiu viešbutyje – mačiau jį prie stoties – taigi iki rytdienos nebereikės galvoti apie kambarį. Paskui po truputį apsiklausinėsiu apie įvairius pensionus, laikomus mieste. Tad ketinau stotis, bet čia pamačiau kažką prie manęs artinantis. Uždėjau ranką ant lagamino ir likau sėdėti nejudėdamas.

Nepažįstamasis pasisveikino, linktelėdamas galva. Buvo aukštas, labai paprastai apsirengęs – tamsiai mėlynu kostiumu, pasiūtu pagal seną madą. Jo veidas buvo griežtas ir valingas. Atrodė vyresnis už mane, ir iš pradžių man toptelėjo mintis, kad jį pažįstu, nors negalėjau prisiminti, kur buvau sutikęs.

Nustebau, kad negirdėjau jo artinantis. Pasijutau ir sunerimęs, ir laimingas. Nors į terasą plieskė saulė, šios atokios vietos tyloje buvo kažin kas slėpiningo. Aš skendėjau keisčiausiose svajose. Akimirką tariausi suklydęs, pamaniau, kad prieš mane nieko nėra.

Tačiau taip pat linktelėjau galva. Priėjęs prie manęs, jaunuolis sustojo ir tarė:

– Spėju, kad jūs čia dviem savaitėm pirma laiko ir atvykote mokytis. Ar aš klystu?

Linktelėjau galva.

– Atspėti nesunku, – kalbėjo jis toliau, – nes mano atvejis toks pat. Bet, matau, jūs dar nesusiradote kambario, – tarė pažvelgęs į mano lagaminą. – Aš taip pat ne. Norite, kad paieškotume drauge?

Neatsakiau; jis vėl prašneko:

– Atvažiavome taip anksti, kad galėtume rasti gražiausius kambarius mieste. Patarčiau jums pasirinkti kokį nors netoli universiteto.

Akimirką dvejojau. Staiga pasirodė, kad daug kas priklauso nuo mano atsakymo, bet nepažįstamojo žvilgsnis buvo tiesus, ir tai padėjo man apsispręsti. Be to, džiaugiausi sutikęs tokį paslaugų žmogų ten, kur nieko nepažinojau. Padėkojau ir, paėmęs į dešinę ranką lagaminą, nušokau ant žemės.

Slapčia tikėjausi, kad jis pasirūpins visomis smulkiomis derybomis, kurių prisibijojau, ir paklausiau jo, ar gerai pažįsta miestą, ar turi nusižiūrėjęs kokį namą. Jis atsakė, kad ne.

Mes leidomės prie vartelių, jų užrašą jis perskaitė balsu, pridurdamas taip, lyg tai, ką sakytų, būtų ką tik perskaitytų eilių tęsinys:

– O toji tiesa neatrandama taip lengvai, kaip jums, regis, atrodo, nei taip, kaip jūs tikitės.

Nutylėjau; bijojau, kad jis neimtų nemaloniai postringauti apie tai, kas man labai patiko, ir taip neatstumtų nuo savęs. Bet jis nutilo; mes tylėdami žingsniavome gatve, kurioje rikiavosi pilki namukai, šmėkščiojantys sodelių gilumoje. Ant kelių prieangių kolonų buvo užrašai, kuriuose galėjai perskaityti: „Nuomojami kambariai“.

Pasitaręs su savo palydovu, stumtelėjau vieno tų sodų vartelius. Svarstyti dėl pasirinkimo nereikėjo – visi namai alėjoje buvo pastatyti pagal vieną pavyzdį. Pasakiau tai balsu, matyt, kad išloščiau laiko. Paskui pabandžiau praleist savo palydovą pirmą ir nusekiau jam pavymui, bet jis, man rodos, perprato mano manevrą ir šiurkštokai tarė:

– Tarsitės, žinoma, jūs, nes kambario reikia jums. Na, o aš išsinuomosiu mieste.

Tie žodžiai mane užgavo. Pamačiau, kad jis perprato mano charakterio silpnybę ir yra pasiryžęs ją ignoruoti.

Paskambinau į duris. Po gana ilgo laiko mums atidarė moteris: sena, labai tiesi, aukštaūgė, vilkinti juodos gelumbės drabužiais, su kepuraite ilgais kaspinais. Ji pasirodė tokia rūsti, kad mane sukaustė drovumas, ir prabilau į ją neaiškiu balsu. Ji išklausė mane nepertraukdama, paskui lipšniai paklausė:

– Ar turiu suprasti, kad jūs – studentas ir jums reikia kambario?

Išraudęs atsakiau:

– Taip.

Ką apie mano narsą galvoja mano palydovas? Nedrįsau į jį pažvelgti, o jis tylėjo.

Senoji ponia nusivedė mus į antrą aukštą ir pirma mūsų įžengė į didelį kambarį; iš karto pravėrė langines. Vaizdą temdė platanas; blanki šviesa krito ant pajuodusio tviskančio parketo. Kampe stovėjo lova su kolonėlėmis, kitame – paprastutis stalas ir kėdė pinta sėdyne. Viskas atrodė skrupulingai švaru, bet net jei šis kambarys būtų buvęs prastai užlaikomas, būčiau jį išsinuomojęs nepaisydamas nieko. Skubėjau baigti tą reikalą.

– Labai gerai, – tariau pusbalsiu.

– Tai ir puiku, – atsiliepė senoji dama; ji stovėjo kambario viduryje, sunėrusi rankas.

– Šitas kambarys man labai tiktų, – pasakiau jai kiek patylėjęs.

Ji linktelėjo galva:

– Kaina – dešimt dolerių ir penkiolika už maitinimą.

Aš taip pat linktelėjau ir padėjau lagaminą ant kėdės.

– Vakarieniaujame šeštą, – toliau kalbėjo senoji ponia, – pusryčiai aštuntą, pietūs antrą. Rytais jus pažadinsim septintą valandą.

Ji išėjo, nelaukdama atsakymo, ir pabrėžtinai atsargiai uždarė duris.

– Na, – tarė mano palydovas, per visą tą scenelę, per kurią parodžiau taip mažai ryžto, nepravėręs burnos, – jūs patenkintas?

Buvau labai patenkintas, tik stebėjausi, kad viskas įvyko taip greitai ir, nepaisant tiek dvejonių, taip paprastai. Beje, nuo to laiko, kai palikau dėdės namus, savo kelyje dar nebuvau susidūręs su jokia kliūtimi. O juk tikėjausi daugybės sunkumų – man atrodė normalu, kad jų turėtų būti. Negalėjau atsistebėti, kad prireikė tiek mažai pastangų visiškai pakeisti gyvenimo būdą ir padaryti jį nepriklausomą. Argi dabar aš neturiu savo kambario?

Tame kambaryje išbuvome iki vakarienės. Aš iškrausčiau lagaminą, o mano palydovas, sėdėdamas ant kėdės, stebėjo, kaip kraustau. Kartkartėm ko nors manęs pasiteiraudavo apie mano skonį ir užsiėmimus, bet taip nuoširdžiai ir drauge taip santūriai, kad būtų buvę nemandagu jam neatsakyti. Dažnai tai, ko klausdavo, atrodė nereikšminga, ir mane ėmė juokas iš to, ką laikiau visišku jo naivumu. Jis klausinėjo apie daiktus mano lagamine, kai juos krausčiau, norėjo žinoti, ar seniai juos turiu, ar esu prie jų prisirišęs, ar nenorėčiau labiau to, o ne šito. Tasai tonas man nebuvo nesmagus. Buvau nustebintas ir pamalonintas, kad manimi taip domimasi, ir mėgavausi, pateikdamas smulkmenų dar daugiau, nei buvo teiraujamasi.

Kai viskas buvo sutvarkyta (tada aš instinktyviai atsargiu judesiu įspraudžiau į švarko kišenę banknotų ritinėlį), sumojau, kad pradeda temti ir beveik nieko nebematyti. Norėjau uždegti lempą, stovinčią ant stalo, bet ji buvo tuščia; radau tiktai žvakę alavinėje žvakidėje. Mano palydovas nebetarė nė žodžio, bet jaučiau, kad mane stebi; dėl to buvo nejauku, ir man atlėgo tik tada, kai apie mus nutvisko šviesa, tegu ir blyški. Galop jis pakilo ir pasakė:

– Jums neatėjo į galvą paklausti mano vardo, bet kadangi dažnai matysimės, turite žinoti, kaip į mane kreiptis, – vadinkite mane Polu.

Taręs šiuos žodžius, jis paspaudė man ranką ir išėjo. Nesigailėjau, kad išėjo, nes norėjau pabūti vienas ir su malonumu rikiavau ant židinio knygas, kurias buvau atsivežęs. Čia buvo Merės Šeli „Frankenšteinas“, Bairono „Vampyras“, Hotorno romanai ir keli prancūziškų knygų vertimai, tačiau pastarieji priklausė mano dėdei, ir aš ketinau juos kada nors jam grąžinti. Buvau labai prisirišęs prie tų knygų. Skaičiau jas daugybę kartų, kai kurios buvo aptriušusios, bet dėl to tik dar labiau jas mėgau. Dažnai kur eidamas įsikišdavau vieną jų į kišenę; žodžiu, apie tuos penkiolika ar dvidešimt aptrintų tomelių mąstydavau dažniau negu apie ką kita savo gyvenime. Man dingojosi, kad nebūčiau jautęs jokio malonumo dėliodamas jas ant židinio, jei Polas – juk toks buvo jo vardas – būtų čia. Ir man rodėsi, kad ištraukus iš lagamino jis nužvelgė jas be jokio atlaidumo, bent jau nieko nepasakė ir nepaprašė parodyti; toks nesidomėjimas man buvo keistas.

Staiga kažkas skimbtelėjo varpeliu laiptuose. Užpūčiau žvakę ir nusileidau į valgomąjį. Tai buvo gan nedidelis kambarys, liūdnas ir blausiai apšviestas. Didžiąją jo dalį užėmė ilgas stalas be staltiesės ir kad apeitum jį, reikėjo spaustis prie sienos. Ant jo buvo išdėliotos didelės lėkštės ir pintinėlės su duona. Ant sienos kabėjo spalvotas generolo Li portretas ir istorinio paveikslo reprodukcija. Atsisėdau. Kadangi niekas nesirodė, netrukus ėmiau valgyti duoną, tačiau be apetito ir, taip sakant, iš dyko buvimo. Mane dažnai netikėtai pagauna liūdesys – matyt, dėl vienišo gyvenimo. Sunkiai to liūdesio atsikratau, nes nelabai suvokiu jo priežasties ir todėl labai kenčiu. Liūdesys mane dažniausiai užgula vakarais, ir tuomet atrodo, kad naktis, gaubianti žemę, niekada nesibaigs. Tokiomis valandomis protas nė kiek manęs negelbsti, ir visos mano mintys tik ir sukasi apie prislėgusią neviltį. Ieškau išsigelbėjimo mėgindamas skaityti.

Netikėtai mane ir apniko nuotaika, kurią ką tik aprašiau, – kai ėmiau valgyti duoną laukdamas, kada man patieks vakarienę. Staiga pasigailėjau to, ką buvau padaręs; aš įžvelgiau visus savo buvusio gyvenimo, visiškai išvaduoto iš tikrų rūpesčių, privalumus, laisvę leisti laiką, kaip patinka. Ir kodėl visa tai palikau? Dėl to, kad dėdė kasdien vertė praleisti nuobodų pusvalandį savo bibliotekoje!

Man atrodė, kad duona, kurią ryju, tuoj mane uždusins. Pagaliau jauna negrė pravėrė duris ir koja vėl jas uždarė. Ji nešė dubenį, jį pastatė ant stalo, nepatikliai į mane dėbčiodama. Ji vilkėjo dryžuotos drobės suknele ir ėjo čiūžčiodama numintais batais. Išeidama užspaudė ranka burną, kad užgniaužtų sukilusį juoką, ir skubiai uždarė paskui save duris. Išgirdau ją barantį balsą.

Beveik nieko nevalgęs užlipau atgal į savo kambarį, kiek tik buvo įmanoma anksčiau. Kol manęs nebuvo, čia kažkas įkūrė ugnį, nes naktis buvo vėsi. O žvakę pakeitė lempa su dideliu matinio stiklo rutuliu. Pristūmiau kėdę prie ugnies ir išsitraukiau iš kišenės knygelę, ją atsiverčiau kur pakliūva; tada įnikau skaityti triaukšdamas du obuolius – savo desertą.

Skaičiau maždaug valandą, ir tada į kambarį įžengė naujasis mano draugas. Negirdėjau jo lipant ir taip nustebau, netikėtai išvydęs jį priešais, kad jis paklausė, ar mane išgąsdino. Paskui pasidomėjo, ką skaitau; padaviau jam knygą: tai buvo vieno prancūziško romano vertimas. Jis gūžtelėjo pečiais ir iškart jį man grąžino. Vėl įsikišau knygą į kišenę.

Jo veidas atrodė toks ramus ir užtikrintas, kad tą neryžtingą akimirką žvelgiau į jį pradžiugęs. Supratau, jog neseniai mane užplūdo liūdesys dėl to, kad nebuvo jo, – nes jį matydamas vėl atgavau dvasią ir padėkojau, kad atėjo. Jam pačiam, rodos, buvo su manimi gera; jis buvo linkęs pašnekėti. Paaiškino pavakarieniavęs mieste ir ryt ryte ketinąs pasiieškoti kambario, paskui paklausė, regis, labai susidomėjęs, ką šiais metais ketinu studijuoti. Atsakiau jam tuo mieliau, kad su juo jaučiausi ne toks drovus, ir pačiais bendriausiais bruožais išdėsčiau jam planus, kurių dauguma buvo sukurpti čia pat ir atsitiktinai. Nejučia ėmiau pasakoti jam savo pabėgimo istoriją ir gana natūraliai atskleidžiau kai kurias buvusio gyvenimo aplinkybes. Jis stovėjo prieš mane, atsirėmęs į stalą, ir įdėmiai klausėsi. Retsykiais pertraukdavo, prašydamas paaiškinti smulkmenas, pro kurias per greitai prašokau. Taigi mačiau, kad mano pasakojimo klausosi susidomėjęs. Ši išpažintis nepažįstamajam buvo man didelė paguoda, ir atrodė, kad atsikratau didžiulės naštos. Ir regėjosi, kad mano gyvenimas ar veikiau nuobodi ir niekinga jo dalis baigiasi ir jau tą patį vakarą prasidės kitas, laimingesnis ir veiklesnis. Bet negalėjau savęs kaltinti dėl jokios rimtos klaidos, nors kaip tik tai ir atrodė klaida, tarsi kokia apsileidimo nuodėmė. Pirmą kartą svarsčiau, kaip čia yra, kad nesu kentėjęs slaptingų pagundų, apie kurias byloja Šventasis Raštas, ir man atrodė, kad mano jaunystei trūko kažko nepažįstamo, ir gero, ir baisaus. Būčiau norėjęs turėti žeminančių nuodėmių, jas išpažinti, ir, manau, tik įgimta pagarba tiesai kliudė man jas išrasti.

Kai nutilau, Polas atsitiesė ir tylėdamas pažvelgė į mane. Matydamas į save įsmeigtas tokias griežtas jo akis, pagalvojau: „Nenorėčiau su tavim susipykti.“ Tačiau atlaikiau tą žvilgsnį su vidine ramybe, kuri mane patį nustebino.

– Nagi, parodykit man savo knygas, – tarė jis pagaliau.

Aš jam apie jas buvau daug kalbėjęs.

– Štai, – atsakiau, rodydamas knygas ant židinio.

Ir kad jis galėtų gerai įžiūrėti, atsikėliau ir apšviečiau jas lempa.

Jis kurį laiką žiūrėjo į jas, bet jo veide neišvydau nė menkiausio pasitenkinimo virptelėjimo. Pasveikinau save tarsi su kokiu pranašumu, kurį pagaliau atskleidžiau turįs.

– Tik tiek? – paklausė jis, baigęs apžiūrą.

Linktelėjau galva.

– Jūs pamiršote tą, kurią įsidėjote į kišenę.

– Teisybė, – atsakiau, – galime padėti ją greta kitų.

Ir pastačiau ją paskutinę eilėje. Netrukus išsiskyrėme, nepamiršę sutarti, kad rytoj vėl pasimatysime.

 

Sapnas

 

Tą ir kitą naktį aš kelis kartus susapnavau tą patį sapną. Kietai miegojau, bet viską aplink save mačiau taip gerai, lyg būčiau būdravęs. Balta šviesa klojo ant grindų lango keturkampį. Švelnus vėjelis judino tiulio užuolaidas; jos atrodė gyvos.

Girdėjau tolygų miegančiojo alsavimą: tai buvo mano alsavimas, mačiau save lovoje, nepaaiškinamai susidvejinęs. Mano veidas buvo išbalęs, lūpos kartais prasiverdavo, ir tada girdėdavau aimaną, kuri mane šiurpino. Rankos gulėjo ištiestos ant antklodės.

Alsavimas darėsi vis sunkesnis, atodūsiai kimūs, neatpažįstami. Ar tai aš taip miegu? Palinkau prie veido vildamasis suklydęs. Tai iš tiesų buvau aš.

Tada panūdau kilstelėti sruogas, dengiančias miegančiojo kaktą, ir nušluostyti jam nuo skruostų prakaitą, bet tuoj pat pajutau rankas slegiant didelį svorį ir pamačiau jas, ištiestas ant antklodės. Pirštai vos judėjo, ir nuo tų pastangų miegančiojo skruostais sruvo prakaitas.

O akys buvo atmerktos ir žvelgė į lubas. Palinkau prie jų, bet jos manęs nepamatė. Lūpos virpėjo, lyg bandydamos išspausti garsą. Netikėtai jos prasiskyrė, ir aš išvydau dantis, paskui liežuvį; riksmas išsprūdo iš krūtinės. Man pasirodė, kad aš išsilaisvinau ir, puolęs prie durų, palikau kūną, tįsantį ant lovos.

Durys, prie kurių dar nespėjau nė prisiliesti, trankiai atsidarė, ir į kambarį įėjo Polas. Jo galva buvo nepridengta; plaukai krito ant veido. Drabužiai suplėšyti, išterlioti purvu. Norėjau jį užkalbinti, bet joks žodis neįstengė išsprūsti man iš lūpų. Priėjau prie lovos. Ir čia pamačiau, kaip kūnas pastyra ir abiem rankom įsitveria antklodės. Siaubingas drebulys perbėgo jį nuo galvos iki kojų, o akys užvirto akiduobėse. Galop jis vėl susmuko ant lovos.

Dabar mes buvom lauke ir traukėme spėriu žingsniu. Ėjome universiteto link, o žemė slysčiojo mums po kojom, nes visą vakarą lijo. Man rodėsi, kad žingsniuojame valandų valandas. Nebežinojau, kur einu, bet prieš mane žengė Polas, kartkartėmis vis atsigręždamas ir įremdamas į mane sustingusias akis.

Mes žingsniavome keliu per lauką, paskui kelias nėrė į mišką; einant mišku pastebėjau, kad kylame aukštyn. Kopėme labai ilgai, ir staiga Polas leidosi bėgti, iškėlęs rankas ir šaukdamas: Paskaitos baigėsi!

Tada aš pasispaudžiau ir nukūriau paskui savo vedlį. Netrukus jis sustojo miškingos keteros viršūnėje, ir kai jį prisivijau, pamačiau, kad mes stovime ilgame kelyje, kurio pabaigos nematyti. Bet Polas paėmė mane už rankos, ir mes nužingsniavome iki to kelio galo. Tenai nebebuvo medžių, ir aš išvydau, kad mudu esame plynėje, prie pat bedugnės krašto. Čia ir sustojome. Iš bedugnės gelmių sklido garsus riaumojimas. Išsigandau, bet žvilgtelėjau žemyn. Aušra nutvieskė dangų, ir aš pamačiau didelius urduliuojančius vandenis, įnirtingai besidaužančius tarp dviejų uolėtų sienų. Kartais vanduo srovės vidury įdubdavo, ir prieš mane atsiverdavo bedugnė, iš kurios veržėsi tolimi šauksmai, bet neramios bangos tučtuojau ją užliedavo. Tada išgirdau Polo balsą, jis šaukė: Gyvųjų vandenų šaltinis! – ir čia pat kritau ant žemės.

Kai atsipeikėjau, vėl buvau savo kambaryje, šalia lovos. Buvau vienas. Ant lovos tįsojo mano kūnas, bet ne taip, kaip jį palikau. Galūnės buvo išklaipytos ir plūdo krauju, lyg nuo jų būtų nudirta oda. Veidas pasikeitęs, bet taip, kad negaliu ryžtis aprašyti. Tada mane pagavo toks siaubas, kad ėmiau lekuoti kaip pergąsdintas žvėris, ir čia pastebėjau, kaip prasiskiria lūpos ir burna po truputį žiojasi riksmui – ir mane pažadino riksmas, išsprūdęs iš to veido.

Susapnavau tą sapną tris kartus ir kaskart atsibusdavau, perimtas didžiausio siaubo, nes man atrodė, kad sapnas darosi vis ryškesnis ir tolydžio artėja prie tikrovės – bet kokios tikrovės? Dabar žinojau visas tos naktinės išvykos smulkmenas, žinojau, kad praėjęs universitetą patrauksiu keliu, vedančiu į mišką, tą mišką pereisiu ir pasieksiu kelią, kuriuo reikia eiti iki galo. Tada išgirsiu didžiųjų vandenų riaumojimą, išsigąsiu ir neteksiu sąmonės, bet toji baimė – dar niekai. Tikroji baimė manęs laukė mano kambaryje, ji buvo tokia šiurpi, kad išplėšdavo mane iš to košmaro.

Kai atsibudau trečią kartą, dangus jau blyško, ir nuo lango krito pilkas spindulys. Nors buvo dar labai tamsu, bijojau vėl užmigti. Atsikėliau ir įžiebiau lempą, paskui uždariau langą ir sėdau prie stalo. Galva sviro ant krūtinės; akys lipte lipo. Tada, kad vėl nepasiduočiau kraupiam miegui, prisiverčiau rašyti.

Iš pradžių išvedžiojau vos kelis žodžius, per daug negalvodamas, ką darau. Ir pamačiau, ką parašęs: Gyvųjų vandenų šaltinis! Bet ūmai mano plunksna palengvėjo, ir aš ėmiausi rašyti, lyg mane stumtų kažkokia ranka.

Manau, tai turėjo trukt gerą pusvalandį. Prisimenu, plunksnos skrebėjimas popieriumi buvo užvaldęs visą mano dėmesį. Galop nušvito aušra, ir mano galva nusviro ant stalo. Išmiegojau be jokių sapnų iki ryto.

Kai pramerkiau akis, pirmas rūpestis buvo sudeginti tai, ką buvau parašęs, nes man nesisekė išnarplioti viso to prasmės. Buvo gėda, kad atsidaviau šitokiai keistai pramogai.

Po pusryčių apsivilkau savo padoriausią kostiumą ir išėjau į sekretoriaus biurą, kur turėjau užsiregistruoti. Tikėjausi, kad Polas eis su manim, bet jis nepasirodė, todėl apie dešimtą išėjau vienas. Oras buvo gražus, visur tylu, ir aš jaučiausi ramesnis nei pirmą dieną.

Sužinojau, kad biuras bus atidarytas tik po savaitės, o kadangi iki pietų liko beveik trys valandos, nusprendžiau pasivaikščioti.

Tolau nuo universiteto ne tuo keliu, kuriuo buvau atėjęs, bet priešinga kryptimi. Nežinau, kodėl netrukus ėmiau spartinti žingsnį, ir veikiai man ėmė stigti kvapo. Leidausi duobėtu keliu, nusėtu dideliais akmenimis, ant kurių tolydžio klupčiojau.

Ir vėl buvau susijaudinęs; staiga man pasirodė, kad nuo kažko sprunku. Bet ar minėjau, kad kartais mane ištinka išgąsčio priepuoliai? – negaliu paaiškinti nei jų kilmės, nei dingsties. Tai mano luošumas, tai, kas mano gyvenime liūdna ir gėdinga, ir tai, nuo ko kenčiu, negalėdamas pats to perprasti. Kodėl aš ne toks kaip visi? Kartais jaučiu, kad už viso to, ką darau, viso to, ką mąstau, esama visokiausių dalykų, kurių niekados nesuprasiu. Ar jie kyla ne iš manęs, ne iš mano smegenų? O jeigu iš manęs, tai kodėl tokie man svetimi? Ar aš nepriklausau sau? Ar kažkuri mano paties dalis yra man nepasiekiama?

Tos mintys, kurias pakrikai užrašau ir kurių nedrįstu vėl perskaityti, beveik visada būdavo mane apsėdusios, bent jau nuo to laiko, kai pradėjau mąstyti apie save. Kartais jos įgauna bauginančią išraišką ir kažkokiu būdu, kurio negaliu tiksliai nusakyti, regis, įgyja fizinį pavidalą ir tampa man priešiškos. Kokiems vaikiškiems poelgiams tąsyk mane paskatina mano kančia! Aš užsikemšu ausis. (Nerašyčiau to, jei įtarčiau, kad kam nors bus lemta tai perskaityti.)

Taigi duobėto kelio viduryje mane pagavo tas keistas išgąstis; rodės, kad mane vejasi. Svaigulio pagautas užmerkiau akis ir rėkdamas leidausi bėgti į priekį, bet netikėtai ūmus skausmas pervėrė man galvą ir privertė sustoti. Kelias minutes buvau kaip apkurtęs.

Kai vėl atsimerkiau, susigriebiau stovįs pamiškėje, kylančioje stačia įkalne. Kaip galėjau jos neįžiūrėti iš taip arti? Maniau, ji kur kas toliau. Mano išgąstis atlėgo (jis visada atlėgsta, kai leidžiuosi bėgti), tačiau buvo neramu, ir aš grįžau atgal.

Prisiverčiau eiti lėtai ir tvardytis, žingsniuoti kaip visi. Netrukus pasiekiau vieškelį, juosiantį universitetą. Juo ėjo keletas žmonių; kai kurie jų su manimi sveikinosi, lyg mane pažinotų. Toks mandagumas mane labai sujaudino. Vienas dvasininkas sustojo ir mane užkalbino. Gal tai buvo universiteto kapelionas, nes jis, rodos, pažinojo visus dėstytojus ir papasakojo man apie kiekvieno jų dėstomą kursą. Jis man patarė studijuoti matematiką ir pasiteiravo, ar aš uoliai skaitąs Bibliją. Mes paėjėjome keletą žingsnių drauge. Jis kalbėjo švelniu, bet tvirtu balsu ir iškamantinėjo mane apie viską, ko jo luomo žmogus yra pratęs klausinėti. Nuo Biblijos perėjome prie maldos, paskui prie dorumo. Klausinėjamas apie dorumą, pasakiau jam, – nes jis po truputį mygo mane šia linkme, – kad kaip ugnies vengiu eretiškų knygų, netgi laikyti tokias savo kambaryje, nes ištvirkimu Biblijoje taip bjaurimasi, kad atrodo, jog tai labiausiai smerktina nuodėmė. Tada jis man atsakė, kad nereikia visko painioti, ir netrukus mane paliko. Man buvo labai malonu su juo šnekėtis.

Po poros valandų grįžau į savo kambarį. Čia radau Polą, sėdintį prieš dar žioruojančius pelenus, – matyt, būta didelės ugnies. Mano žvilgsnis išsyk nukrypo į židinį.

– Jūs dairotės savo knygų, – tarė Polas, sekdamas mano žvilgsnį. – Nupirkau jas iš jūsų po aštuoniasdešimt centų už tomą. Turėjote jų keturiolika. Paskaičiuokite pats.

Tylėdamas žiūrėjau į jį. Jis išsitraukė iš kišenės kelis banknotus ir monetą ir įspraudė man į delną.

– Perskaičiuokite pinigus, – pasakė.

Buvau per daug nustebęs, kad nepaklusčiau, ir automatiškai perskaičiavau banknotus. Staiga paklausiau jo:

– O kurgi mano knygos?

– Aš jas sudeginau, – atsakė jis.

Tada suvokiau, kad dar niekad nebuvau patyręs tokios sielvarto kartybės; tie paprasti žodžiai man atvėrė nepažįstamą pasaulį. Pinigai išslydo iš delno. Nesusiprotėjau paklausti Polo, kodėl jis sunaikino mano knygas, neatėjo į galvą net ant jo supykti – tik supratau, kad iš jų teliko pelenai. Jis pakėlė pinigus ir įbruko juos į mano švarko kišenę.

– Pasilaikykite juos, – tarė. – Jums jų prireiks.

Kadangi žiūrėjau į jį, netikėtai prisiminiau, kad tai jį mačiau Bonaventūro kapinėse, kai vaikštinėjau po giraitę.

Jis paėmė mane už rankos ir pasodino ant kėdės.

(Čia baigiasi pirmoji rankraščio dalis. Antroji datuota porytoj.)

 

Pabaiga kitame numeryje

 

 

Iš: Julien Green. Le Voyageur sur la terre. Paris: Librairie Plon, 1930

Vertė Jonė Ramunytė