Kas iš tikro luošina demokratiją?

Apie kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų stiprėjimą pasaulyje prikalbėta daug. Deja, ne visi, ypač tokių politinių platformų nariai ir rėmėjai, yra linkę pripažinti, kad šios tendencijos kelia grėsmę demokratijai. Juk demokratinei valstybei privalomas nuomonių, kad ir kokios jos būtų, pliuralizmas ir nuolatinė šias nuomones reflektuojanti valdžios kaita! Kalbos apie demokratijos atsitraukimą gali būti panašios į gąsdinimus nematomu baubu. Toks baubas dar visai neseniai atrodė žmogaus sukelta klimato kaita (žinoma, kai kuriems ji tokia ir tebėra), taip pat ir finansų krizė porą metų ar metus prieš burbulo sprogimą.

Grėsmės demokratijai realumą suvokti sunku dėl pasikeitusio jos pobūdžio. Esame pratę, kad demokratija nutrūktų su trenksmu – kaip nutiko sovietams įsiveržus į Baltijos šalis 1940 m., maršalui Branco įvykdžius karinį perversmą Brazilijoje 1964 m. ar Nigerijos generolui Babangidai nuvertus demokratiniu būdu išrinktą prezidentą Shagari 1984 m., – ir nors karinių perversmų besivystančiame pasaulyje dar pasitaiko nemažai, šiandien demokratijai pavojingesnė ne staigi žūtis, bet lėta erozija, ypač tose pasaulio vietose, kuriose demokratija jau seniai laimėjo, buvo institucionalizuota, konsoliduota ir visaip kaip įtvirtinta bei patvirtinta. Kadangi šį procesą aprėpti ir suvokti nėra lengva, viešos ir akademinės diskusijos dažniau sukasi apie simptomus, bet mažiau apie gilumines priežastis.

Simptomai

Įtampa tarp esminių liberalios demokratijos elementų yra sena kaip ir ji pati. Iš vienos pusės, demokratija yra taisyklių ir procedūrų visuma, įteisinanti pliuralizmą. Iš kitos pusės, demokratija yra laisve grindžiamų vertybių visuma, kurią kai kurie autoriai laiko universalia žmonių visuomenei ir kurios „negalima atmesti remiantis įsivaizduojamais kultūriniais tabu ar fiktyviomis tradicijomis“ (Amartya Sen, „Democracy as a Universal Value“, Journal of Democracy, 1999, 10 (3), p. 3–17, p. 17). Atrodo, kad norint išsaugoti demokratines vertybes kartais tenka riboti nuomonių pliuralizmą, t. y. net egzistuojant žodžio laisvei ne kiekvienas žodis gali būti išties laisvas. Problema ta, kad pasakyti, kada reikia durti pirštu ir tarti „stop“, gali būti labai sudėtinga ir subjektyvu. Juk balsavimo už nedemokratinę jėgą aktas paprastai yra grįstas konkrečiu ir suprantamu žmogišku nepasitenkinimu. Nepasitenkinimu laisvąja prekyba, dėl kurios gamintojai kraustosi į užsienį ir pigiau samdydami tenykščius darbuotojus palieka savo dirbančiosios klasės tėvynainius likimo valiai. Nepasitenkinimu pabėgėliams atviromis ES sienomis, kurių skaičius per karinius konfliktus Viduriniuose Rytuose neproporcingai išaugo. Arba nepasitenkinimu kultūrinėmis normomis, išplečiančiomis šeimos, seksualumo, lyties sampratas, primestomis politinę galią įgijusių „genderizmo ideologų“.

Jei bent vienas iš šių momentų rinkėjui imponuoja, tas rinkėjas balsuos už populistą ir / ar jo partiją, kurie ateina su paketu ne visai demokratiškų pasiūlymų ar nuomonių. Pavyzdžiui, ne viena tokia sėkmingai išrinkta politinė jėga remiasi patriarchaline pasaulio samprata. Anot Ispanijos feministinių organizacijų, praeitų metų gruodį rinkimuose Andalūzijoje sėkmingai pasirodžiusi ir į valdančiąją koaliciją patekusi kraštutinės dešinės partija „Vox“ skelbia karą moterims „vėl siekdama jas paversti vyrų vergėmis“ (Pilar Álvarez, „Un centenar de colectivos feministas se movilizan contra Vox y lanzan un aviso a PP y Ciudadanos“, El País, 2019 m. sausio 9 d.). Išrinktasis Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro žada „pataisyti tiek vyrus, tiek moteris“ remdamasis Biblija, kad ir ką tai reikštų (Gustavo Maia ir Hanrrikson de Andrade, „Bolsonaro cita Bíblia, Constituição, ataca esquerda e pede união pelo país“, UOL, 2018 m. spalio 28 d.). Na, o dabartinio JAV prezidento nuomonę apie moteris puikiai išreiškia kažkada leptelėta frazė apie griebimą už moters reprodukcinio organo. Nepaisant to, šiuos politikus remia krūva moterų! Nors Brazilijoje vyko šimtatūkstantinis feminisčių organizuotas protestas prieš J. Bolsonaro, apklausos rodo, kada prieš pat rinkimus jį rėmė apie ketvirtadalis moterų rinkėjų. Kliaunantis apklausomis rinkimų, atrodo, kad D. Trumpą taip pat rėmė bent apie pusė balsavusių baltųjų moterų.

Varomosios jėgos

Mano galva, yra bent keli demokratiją iš lėto ėdantys giluminiai procesai. Pirma, demokratijos eroziją galima iš dalies sieti su vakarietiškų visuomenių jaunimu, nepatyrusiu, ką reiškia gyventi stiprios rankos valdžios sąlygomis, ir prieš tokią valdžią nekovojusiu. Tiek Vakarų Europoje, tiek JAV jaunuoliai vis dažniau tapatinasi su kraštutine kaire ir cituoja Karlą Marxą. Tačiau didesnė problema ta, kad didžioji dalis jų patingės nueiti balsuoti. Mokyklose dėmesio pilietiniam ugdymui ir demokratijos svarbai taip pat galėtų būti skirta daugiau.

Antra, tiek politikai, tiek rinkėjai pamiršo, kad egzistuoja perskyra tarp priešininko ir priešo. Šios perskyros svarbą prieš gerus keletą metų priminė kanadiečių akademikas ir buvęs politikas Michaelas Ignatieffas. Anot jo, su priešininkais mes konkuruojame ir juos gerbiame, nes priešininkai žaidžia pagal taisykles. O priešai turi būti sunaikinti – net jeigu jie ir žaidžia pagal taisykles, jų galutinis tikslas yra tas taisykles panaikinti (Michael Ignatieff, „Enemies Vs. Adversaries“, The New York Times, 2013 m. spalio 16 d.). Vienu atveju ne  dominuojančiai nuomonei atstovaujanti politinė jėga, turėjusi būti gerbtina kaip priešininkas, kitų yra nupiešiama kaip priešas. Kitu atveju tokios jėgos gerbti nėra už ką ir ji pati save pateikia kaip visų priešą. Dar vieną demokratijos eroziją skatinanti tendencija yra diskurso monopolizavimas. Pavyzdžiui, JAV demokratų partija ne visuomet griežtai atstovavo pro-choice stovyklai abortų klausimu, tačiau šiuo metu ji yra beveik išgujusi visus savo pro-life narius. Taip, demokratų platforma tokiu būdu tapo nuoseklesnė, tačiau to kaina – praradimas nemenkos dalies konservatyvesnių rinkėjų, kurie tradiciškai rinkdavosi demokratus.

Psichologiniai tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys yra linkusios supaprastinti procesus, kurie joms atrodo sudėtingi. Taigi, polinkis dichotomizuoti politiką, t. y. žvelgti į ją gėrio ir blogio kategorijomis, yra natūralus ir sunkiai išvengiamas ne vien masėms. Būtent jis, o ne koks staigus perversmas, iš lėto ir sunaikins demokratiją, jeigu negrąžinsime jai abipuse pagarba grįsto dialogo.