„Ginklai skirti žudyti, o knygos – skaityti ir permanyti.“

„Šiaurės Atėnai“ reiškia palaikymą rašytojui Mariui Ivaškevičiui, Nacionalinės meno ir kultūros premijos tikrai vertam menininkui. Gerbdami partizanų auką ir jų kovos reikšmę Lietuvos laisvei, laikomės pozicijos, kad visus reiškinius galima analizuoti ir vertinti. Ne vien knygą (kuri bent jau niekam neatėmė gyvybės), bet ir pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje. Ginklai skirti žudyti, o knygos – skaityti ir permanyti. Gražu ir teisinga, kai laisvėn atveda ne pralietas kraujas, o knygos (nemenkinant partizaninio pasipriešinimo reikšmės).

Bet laisvė nėra ideologija, kuria disponuoti galėtų vien valdantieji. Seimas nėra jokia Lietuvos širdis; širdys yra žmonių. Laisvė yra bendras visų turtas; taip pat ir žodžio laisvė, ir žmogaus teisės, ir menininko talentas. Kaip kitados Vytautas Kubilius straipsnyje „Talento mįslės“ suabejojo menininko palankumu konjunktūrai, taip ir mes abejojame „ideo-logiškai teisingų“ kūrinių ir simbolių menine verte.

Kultūros lauke nėra sudėtinga atskirti pelus nuo grūdų, jei žmogus yra išsiugdęs kasdieninį skaitymo įprotį, humanistikos instinktą, lituanistikos refleksą. Tai taip pat paprasta, kaip kažkada disidentams buvo nesunku atskirti savą nuo svetimo. Bėda ta, kad pasaulis keičiasi greičiau už žmones, todėl kartais atrodo, kad tarp to, už ką jie kovojo, ir to, už ką kovojama dabar, egzistuoja praraja. Tai saviapgaulė.