Du ispanų poetai
José Ángelis Valente (1929–2000) ir José Corredoras-Matheosas (g. 1929) – ispanų poetai, bendravardžiai, vad. 6-ojo dešimtmečio poetinės grupės atstovai, vertėjai, abu baigę teisės mokslus ir gavę po Nacionalinę premiją už poeziją (Valente – 2001 m., Corredoras-Matheosas – 2005 m.). Šie poetai gretintini dėl eilėms būdingo meditatyvumo. Corredoras–Matheosas linkęs į minties sintezę, orientalizmą (dzeno mokymo motyvai). Valente su orientalizmu siejamas mažiau, jo poezija įvardijama kaip „pažinimo kelias“, o vėlesniuoju kūrybos etapu tampa „tyliąja poezija“.
Čia spausdinami Valentės poezijos rinkinio „Būsimos knygos fragmentai“ (Fragmentos de un libro futuro, 2000) ir Corredoro-Matheoso 1962–2004 m. kūrybos laikotarpio eilėraščių vertimai.
Vertėja
JOSÉ ÁNGEL VALENTE
Stoka
Šis sapnas, kurį baigiu sapnuoti ir kurio ploname krašte pasidarei nematoma, ribojasi su niekuo.
In pace
Miegi nugrimzdęs savo naktyje. Esi ramybėje. Aš draskau užšalusias tavo nebūties sienas, jos dar nesuskeldėjusios nuo laiko, kuris negali tęstis ant tavo vokų. Tu – pelenai. Aš kraujas. Tavo balsas – lengvas lapas. Akmeninė ši daina. Tu jau net nebesi tu. Aš, tu – tuštuma. Mano atmintis apie tave trapi, nutolusi, tu jau niekad manęs ja neatminsi.
Erdvė
Ir visi dalykai dėl to, kad taptų, žiūri į tuščią savo niekio atspindį.
Niekas
Esi
savo šviesoje nematomas, negimęs,
vienas, vienintelis.
Tavo žvilgsnis įsistebeilija
į tavo nebūtį ar į neįmenamą
tavo pavidalo įsiveržimą tuštumoje.
Ir palieki ten pėdsaką savo žingsnio.
Išėjau paskui tave.
Grąžink mane savo akims,
kurias nešioju savo subraižytuose viduriuose.
Mėnulis
Ateini.
Nesi.
Išnyksti.
Būna stiprių vėjo gūsių,
tirštų debesų.
Pateki staiga.
Pasireiški šviesa.
Tiktai mirksniu.
Nustoja kritęs tavo neapčiuopiamas šydas
akloje mūsų sapnų pradžioje.
Nulis, įmanomybės forma
Kambaryje pusiau įmūrytas senas medinis laikrodis. Vaikas paliečia laikrodį: švytuoklė sustoja. Kaip dieviškumas skiriasi nuo jo formos, taip ir laikui, judesių skaičiui, nesvarbi jo suma. Tik sustojusioj švytuoklėj glūdi tikroji laiko esmė.
Horizontas
NESIBAIGIANTI pabaiga, prie kurios artėju,
kur niekas nesibaigia,
kur ne-būtis pradeda
tyra neišvengiamybe
nesibaigdama būti.
Aušra
TUŠTUMA.
Neturėti,
nejausti tavo kūno kaitros.
Viktorijos Grybaitės piešinys
JOSÉ CORREDOR-MATHEOS
●
Neklausk savęs,
kas tu esi iš tikrųjų,
jei tik iš tikrųjų esi Tu.
●
Kai surasi tylą,
tai ir žodis
amžiams užtils.
(Galbūt tada kalbės
tai, kas dabar nebylu.)
Turiu tylėti,
jei randu žodį,
kurio pakaktų nesakyti.
●
Nėra nieko, ką liesčiau,
kas nevirstų niekuo.
Priešaky nėra laiko,
kurio nebūtų mano užnugary.
Nieko artimo ar tolimo,
kas turėtų sau vietą.
Nepaisant viso ko,
aš šypsausi ir rašau,
tardamas sau: tai nenaudinga,
tardamas sau: tai nenaudinga.
●
Buvimo žmogumi iliuzija,
apleistas pliažas, debesis.
Nežinau, kiek dar
šis eilėraštis
tirtės tavo rankose,
jei tėra tik garsas
lapuose.
Monserrat
Ar su šia ramybe
užsimiršta tai, kas svarbu?
Girdėt žolės augimas,
jei pagalandi klausą.
Kažkas, galbūt užmiršto,
taip pat grįžta augti
ir leisti šaknis.
Girdisi tik balsas.
Viskas pamiršta savo vardus.
Kalba medis.
●
Kažkas ką tik įbrėžė
nenorom, šaka.
Kažkas praeina, palikdamas
savo kūno skutus. Mano mėsa
gudobelėj
spindi, tamsuodama nakty.
●
Žinau, kas yra kalnas,
nes jis niekad nejuda,
nes neaiškus
kybo
tarp žemės ir dangaus.
Žinau, kas yra kalnas,
nes jam nereikia
žinoti, kad esu čia,
kaip įbestas, įsižiūrėjęs į jį.
●
Mano kūnas yra šis medis,
kalnas ir upė.
Niekas, ničniekas to nežino,
tik aš, kuris tai užmirštu.
●
Jūra:
kol į ją žiūri,
garuoja.
Epitafijos būdu
Čia niekas nesiilsi.
Sekite savo keliu
link nieko
ir trinkit šį vardą
atmintyje.
●
Nes viskas spindės
lyg pirmąsyk,
jaučiant, kad šviesa
geria tai, kas buvo
mintys,
sausas, vienatinis jūros lašas
tirpdo uolas, kurios išsitiesia
prieš tavo akis,
kontempliuojančias
pasaulio didybę,
kai tavęs jau nebėra.
●
Matai jūrą
tolumoje.
Begalinė paguoda
žinoti,
kad vieną dieną
tu tapsi
jos vandenyse
vien tik banga
sulūžus.
●
Šviesa tolumoje.
begalinė nostalgija
nežinia ko.
●
Eilėraštis tik parašomas.
Ar perskaitytas, ar išgirstas,
jis
perteikia tą pačią lapo skrydžio
ar debesies plaukimo
prasmę?
Palaiminga ši akimirka,
kurioje apraiška
išbudina manyje kažką,
kas nesu aš.
●
Dabar beliko laukti,
kada viskas pranyks
ir pats laukimas
taps tuščiu įvardijimu.
Jau niekad nebelūkuriuoti –
vienądien sulaukti.
●
Tuštuma, visata.
Nei saulių, nei planetų,
nei upelių, nei kalnų.
Nėra nei tavęs, nei ne, nei nieko.
Tik klaidžiojanti šviesa,
žaizdojanti naktį.
●
Giliai kvėpuoju dulkėmis
visų kelių.
Regiu, kaip medžiai
tampa dūmais, niekuo.
Kaip saulės šviesa
anglies ir pelenų pavidalu yra.
Šventykla sugriūna.
Kam dar klausinėti.
●
Nėra jokios priežasties
liūdėti.
Nėra jokios priežasties
liūdėti
nei džiaugtis.
Niekam nėra jokios priežasties.
Ir būk sau laimingas.
●
Lijo, ir staiga nustojo lyti.
Rašiau, ir staiga nustojau rašyti.
Vertė Laura Stašaitytė
