Baseinas

Praskriejo ir išnyko už horizonto naujienų pluoštas apie paskutinę praėjusių metų dieną atidarytą Fabijoniškių baseiną, prapleveno kainoraščiai, prakryksėjo pikti komentarai pavymui, o dabar prisirengiau parašyti ir aš. O ką: baseinas jau anksčiau davė suprasti, kad skubos nemėgsta, – viešose kalbose atsiradęs 2014 m. gegužę, žadėtas atidaryti dar iki uždarant Lazdynų baseiną (2017 m. liepą), įsileido lankytojus tik 2019-aisiais.

Atvažiavau sekmadienį apie pietus. Aptarnavo paslaugiai, bet čia gal man taip pasitaikė – sutikau pažįstamą iš mokyklos. Nustebau, kad prašoma vardo, pavardės ir telefono (bet ne dokumento) net perkant vienkartinį bilietą. Kita vertus, taip daro ir LVJC, ir dar reikalauja parašiuką už saugą padėt (nors apskritai čia neidealu – identifikacijos skirtos profiliuoti, o aš iš dinozaurų epochos atsinešiau fantaziją, kad individas turėtų turėti teisę nebūti profiliuojamas be aiškios, visuotinai suprantamos būtinybės). Įėjus – atskirtos spintelės batams ir kitkam, pačios spintelės patogiai suskirstytos; kitaip nei Kauno „Girstuty“, spintelėms naudojami du skirtingi rakteliai, ne mikroschemos, ir šitoj vietoj yra kur tobulėti (nors gauni šalia jų ir mikroschemą). Lazdynuose man toks raktelis yra ne sykį nepastebimai atsikabinęs ir net nugrimzdęs giliajam gale, kur 5 metrai. Atidžiai išžvalgiau dugną, ištraukiau, bet kokiam mokinukui gal ir būtų didesnio streso mano vietoj. Fabijoniškėse, beje, taip baisu nebus, čia visur seklu, 2 metrai. Kita bėda, kad rakteliai karštose pirtyse kartais pridega prie rankos ir lieka randas (patirtis iš Lazdynų), bet čia kol kas tai negresia, ir vėliau paaiškės kodėl.

Viduje maloniai nudžiugina šildomos rūbinės grindys. Tiesa, šildomos „plėmais“: toliau nuo spintelių šilčiau, arčiau – šalčiau, tad teko perklaust darbuotojų, ar tikrai šildomos, ar tik man vaidenasi. Šiaip ar taip – šiluma po pėdomis ne tik malonu, bet ir garantuoja, kad visa, kas priteškenta atėjus iš dušų, greičiau išdžius. Gal ir rečiau prireikia valytojų. Pastarųjų, beje, nesutikau visai (ir nebuvo baugiojo lazdynietiško valymo grafiko su perspėjimu „DĖMESIO – valo valytojos MOTERYS“), o tai yra geras ženklas. Būna, kam nesinori justi taksisto ar kirpėjo buvimo, o man patinka nesutikti valytojų. Jokiu būdu neniekinu šio užsiėmimo (mūsų mokykloj, pavyzdžiui, po pamokų reikėdavo patiems valytis klases; vienoje iš mano buvusių darboviečių buvo tarpas, kai nepasamdė valytojų, tad pietų pertrauką reguliariai skirdavom kabineto grindims plauti, ypač būdavo užsiėmimo žiemą). Visgi kažko nuo seno paniurstu, kai, likus po darbo, susikoncentravus į ką nors neatidėliotino, tenka blaškytis, nes įsiveržiama tvarkyti: „Tai gal aš greit, pakelkite kojas, va prabrauksiu ir vsio. Ne, sėdėkit sėdėkit, ko keliatės!“; kai skubant oro uoste pasitinka stendas „Tualetas šiuo metu valomas“; kai vyrų rūbinėj ar duše jautiesi turįs likti budrus ir mitriai dangstytis ar sukinėtis priklausomai nuo to, iš kurios pusės ateina moteris; manau, pagal lytis suskirstytas erdves verčiau valytų tos pačios lyties žmonės.

Aplinka – visiškai minimalistinė: tai nesikerta su 2014-ųjų vizija, o kad yra net dvi skirtingos pirtys, formaliai – sauna ir rusiška, netgi pranoksta pažadus. Pats anuomet klausiau, ar pirčių bus, ir sužinojau, kad nebūtinai, nes baseinas bus pirmiausia sportininkams, darbinis arkliukas Lazdynų baseinui pavaduoti, o paskui jau matysim. Žodžiu, dizaino taupiai; patį pastatą kažkas pavadino kelis dešimtmečius Lietuvon pavėlavusia brutalistine architektūra. Aš tada patikslinčiau, kad tai neobrutalizmas, o dar konkrečiau – loftų ir trumpo amželio kabakų hipsterizmas, kai šiuolaikiniai aksesuarai, kaip tos elektromobilių įkrovos ar sėdmaišiai (turi jie ir šių epochos simbolių laukiamajame), įbrukami tarp grubių sienų, kur apdaila ar danga tik ten, kur būtina, tiek, kad būtų užtikrintas minimalus funkcionalumas.

Plaukioti buvo grynas malonumas – lankytojų net ne šiaip mažai, o visai juokingas skaičius. Viso savo vizito metu buvau takely VIENAS, tokią prabangą turėjau prieš… hm, nežinau, ar užtektų rankos pirštų suskaičiuoti metų skaičiui. Galima tik pagirti, kad nors baseinas ir trumpas, 25 metrų, visgi jame nepatingėta įrengti 8 takelius; šitaip jis pajėgus pavaduoti ne ketvirtį Lazdynų, o visą pusę. Nueiti į baseiną – 10 eurų už kartą, 97 už mėnesį, 319 už metus (yra 3 ir 6 mėn. abonementai, kai kurioms žmonių grupėms nuolaidos; kainos kitokios, jei norima lankytis ir treniruoklių salėj, kai ji bus atidaryta). Įdomu, ar metai bus skaičiuojami kaip kituose baseinuose – ir Lazdynų, ir LVJC, ir „Olimpinė pradžia“ vasarą mėgsta užsidaryti mėnesiui kitam. Kainų dydis buvo aiškinamas tuo, kad baseinas pirmiausia skirtas sportininkams, ir tą galima suprasti: jie, ilgai skriausti, daugiau nei metus tąsyti po Elektrėnus ir Širvintas, nusipelnė savo valandos. Taip pat, paaiškinta, kainos ne tokios ir blogos, jei perki metinį abonementą (ir eini kasdien – šitai neakcentuojama, nes rask tu žmogų, kuris eis kasdien, neina ir neis, nes kartais bus išvykęs, kartais sirgs, kartais – tiesiog neturės ūpo, net jei gyvens šalia). Čia tereikia priminti, kad 50 metrų Lazdynų baseino kainos 2010 m. siekė 10 litų už apsilankymą (tačiau buvo galimybė pirkti metinį abonementą už 250 litų ir buvo dar toks konceptas kaip nevardinis abonementas, kuriuo galėjai paeiliui dalintis su šeimos nariais ir draugais). 2017 m. prieš uždarymą Lazdynų baseinas kainavo 10 eurų, dabar tiek kainuoja 25 m baseinas, ir manau, kad dalis nepatenkintųjų dėl Fabijoniškių baseino kainų iš tiesų yra sunerimę, tai kiekgi kainuos „modernus daugiafunkcis“ 50 metrų baseinas, kai jį irgi atidarys. Į dar gilesnius pamąstymus mus vestų klausimas, kaip čia nutiko, kad valstybės ir savivaldybės lėšomis statyti baseinai veiks visiškai komerciniu pagrindu.

Šiaip ar taip, baseinas, žinoma, yra gerai. Tikrai pravartu Fabijoniškių, Pašilaičių, Perkūnkiemio gyventojams. Kas plaukimui neabejingi, siūlyčiau bent kartą apsilankyti pasižiūrėti, gal ir užkabins – bendros sąlygos gana komfortiškos (Lazdynų baseiną mėgau, bet dėl jo įrangos ir interjero dažniausiai reikėdavo įspėti, jei drįsdavau kam rekomenduoti). Pats ir toliau eisiu į LVJC – ir dėl kainos, ir dėl praktinių sumetimų – jį greitai pasiekiu pėsčiom. Sūkurinių vonių, egzotinių pirčių įvairovės ar šiaip poilsio mėgėjai daug naudos jame neras – baseinas buvo žadėtas kaip įrankis sportui, fiziniam krūviui, toks jis ir padarytas. Galbūt jei įšils dabartinės pirtys, dar visai apsimokės mėgstantiems įsitaisyti jose. Iki tol – kelios mintys dėl smulkių detalyčių.

Vieši užrašai visur lietuvių kalba (buvo mintis, o kodėl nepadarius mažesnių anglų kalba apačioj). Tada aptikau priešingų atvejų, pvz., iš baseino į vyrų dušus įeiti gali tik paspaudęs mygtuką „Exit“, tokį kaip prie laiptinės durų, negana to, ir ten šalia, ir šiaip visur yra dar kažkokių neveikiančių daviklių; regis, ir buvimo laiko indikatorius tebendravo angliškai. Smulkūs nepadarymai iki galo, būdingi, beje, ir kitiems objektams.

Baseino kopėtėlės apačioje, po vandeniu, buvo nepritvirtintos ir man išlipant siūbavo. Nežinau, kas nutiks, kai pradės lankytis ta dalis Lazdynų publikos, kuri tipiškai sveria pusantro karto, jei ne dvigubai tiek kiek aš.

Po baseino paprastai norisi valgyti kaip vilkui, o maisto ten nėra. Gal atsiras su sporto sale? „Girstutyje“ mačiau net burokėlių sulčių, už jas galėjai susimokėti apyranke, visai kaip vandens parkuose ar kai kuriuose sporto klubuose. Lazdynų baseinas turėjo, o LVJC turi kavines. Beje, nepastebėjau ir galimybės nusipirkti maudynių įrangos tiems, kurie pamiršo ar neturi (o štai LVJC turi maudymosi reikmenų automatus). Gal kliaunamasi didelių prekybcentrių ir degalinės artumu? Gal čia jau mano neatidumas, bet nepamenu ir vandens aparato.