„Šaltasis karas“ – filmas daugiau apie šaltį nei apie karą

Teigiami atsiliepimai apie filmą „Šaltasis karas“ (2018) buvo tai, nuo ko pasislėpti nepavyksta. Yra tokių naujienų, kurios neišvengiamai mus pasiekia, norime mes tai žinoti ar ne. Todėl nenuostabu, kad į šį filmą ėjau susikaupęs pamatyti viską, ką geriausio gali parodyti kinematografas. Nepasakyčiau, kad pavyko.

Po šio filmo peržiūros supratau, kad iš esmės visus žmones galima skirstyti į dvi kategorijas – į tuos, kuriems meilė ir su ja susijusios emocijos atima daugiau laiko negu apmąstymai apie totalitarizmo esmę, ir tuos, kuriems atvirkščiai. Jeigu jums taip pasisekė gyvenime, kad galite save priskirti prie pirmųjų, tuomet šis filmas, ko gero, yra skirtas jums, o jeigu jūs esate toks kaip aš, tuomet didelių lūkesčių dėl šio filmo neturėkite. Tuo atveju, jeigu dar nesate apsisprendę, galite savęs pažinimo tikslais jį pažiūrėti ir pagal tai, kiek jis jus įtraukė, pasidaryti atitinkamas išvadas.

Neverta iš karto po „Šaltojo karo“ peržiūros pulti į neviltį, jeigu jis jūsų nesujautrino. Iš karto skubu nuraminti primindamas, kad praėjo daugiau negu 20 metų nuo to laiko, kai kino ekranuose pasirodė „Titanikas“ su Leonardo DiCaprio ir Kate Winslet – „Oskarais“ apipiltas geriausias visų laikų filmas apie keleivinio laivo katastrofą. Tuomet visi irgi verkė taip, kad net ir man, bandžiusiam kitus guosti, kad viskas praeina, pasimiršta ir kad bus dar geresnių filmų su dar geresniais spec. efektais, kartais dėl to kildavo abejonių. Tačiau dabar, praėjus tiek laiko ir nufilmavus „Įsikūnijimą“, galima aiškiai konstatuoti, kad buvau teisus. O dėl „Šaltojo karo“, tai jį užmiršime dar greičiau, nepriklausomai nuo to, gaus jis „Oskarą“ ar ne.

31-ųjų Europos kino apdovanojimų ceremonijoje „Šaltasis karas“ paskelbtas geriausiu filmu. Nepaisant to, susidaro įspūdis, kad filmas buvo montuojamas kirviu. Prieš tai tuo pačiu kirviu iškapojus scenarijų, kuris, beje, pelnė analogišką apdovanojimą. Nedrįsčiau vienareikšmiškai teigti, kad tai yra blogai, tačiau įvairios filmo scenos labai staigiai meta iš vieno konteksto į kitą, lengvai iškerta iš siužeto linijos ilgus laiko tarpus, kurie filmo kūrėjams pasirodė neverti dėmesio. Man tokia istorijos pateikimo maniera yra prie širdies, nes visi nereikalingi ir pernelyg seilėti dalykai lieka už skliaustų. Kita vertus, įsivaizduokite, kad žiūrite sceną, kurioje jis ir ji pietauja restorane, ji jam pasako, kad myli jį, jis atsako, kad tuo netiki, tada ji įsmeigia sau šakutę į akį, klausiamai pažvelgia į jį ir tada jis sako: „Dabar tikiu tavim“ (to filme nėra, čia tik kaip pavyzdį pateikiau). Matydami tokį įvykių posūkį, juk norėtumėte sužinoti daugiau konteksto, kad geriau suprastumėte, kodėl ji pasielgė būtent taip.

Ironija yra kartais erzinantis, o kartais gelbėjantis dalykas. Vienas iš bjauresnių dalykų pasaulyje yra bukumo stūmimas pasitelkus ironiją. Kita vertus, ironija neretai iš tiesų yra nuoroda į papildomą prasmę. Galbūt dėl to, kad iš šio filmo  nemažai tikėjausi, nuo pat pradžių buvau linkęs jame vaizduojamų įvykių eigą suprasti kaip traktuojamą ironiškai. Antai filmo pradžioje yra scena, kai jis ir ji guli pievoje. Ji, pasirėmusi galvą ranka, žiūri į jo veidą, kuris nusuktas į šoną. Jo akys užmerktos. „Aš būsiu su tavimi visur ir visada iki pasaulio pabaigos“, – sako ji. Nesukruta nė vienas jo veido raumenėlis. „Aš pranešinėju apie tave“, – sako ji. Jis ir toliau nejuda, tačiau po kurio laiko jo akys atsimerkia. Kažkur tolumoje suklykia gervės. Man šis sulėtintas epizodas pasirodė juokingas. Galvoju, kad čia būtų geriau tikęs genių stuksenimas, tačiau gali būti ir taip, kad lenkams gervių klyksmas turi kokią papildomą prasmę, tik aš to nežinau.

Tačiau paskutinė viltis, kad „Šaltajame kare“ yra nors kiek ironijos, mirė tik pačioje pabaigoje, kai jisai savo noru grįžęs į Lenkiją gauna 15 metų kalėjimo ir jinai sėdėdama jam ant kelių sako: „Aš tavęs lauksiu“, o jis jai atsako: „Ne, geriau susirask normalų vyrą, kuris tave ištvertų.“ Iš to, su kokiu pakiliu rimtumu buvo pateiktas šis epizodas, net ir aš pagaliau supratau, kad čia tikrai nejuokaujama, nors man ir ši vieta pasirodė linksma. Reikalas tas, kad jau beveik pažiūrėjus visą filmą ir matant, kaip klostėsi santykiai tarp jo ir jos, akivaizdu, kad tarp „lauksiu“ ir „susirask“ absoliučiai nėra jokios kontradikcijos. Tai yra du dalykai, puikiai, tiesiog nuostabiai derantys vienas su kitu, kas, beje, ir paaiškėja filmui pasibaigus. Nesmerkiu, kad tai amoralu, perdėto idealizmo irgi nereikalauju, bet why so serious?

Sako, būna, kai vyras naktį pabunda spaudžiamas šlapimo pūslės, tingiai nenoromis eina į tualetą, grįžęs gulasi į santuokinę lovą ir ilgai žiūri į lubas, klausydamasis žmonos knarkimo. Jį apima nemalonus jausmas, kad žmona jį apgavo taip greitai pasendama kokiais dvidešimčia metų, o juk kitados jie buvo vienmečiai! Kaip buvo gerai tada, kai jie studijavo tame pačiame kurse. „Šaltojo karo“ herojų santykiai tokie, kad praėjus 20 bendro gyvenimo metų, atsidūręs analogiškoje situacijoje, jis greičiausiai nelabai turėtų ką prisiminti su nostalgija, nebent tuos lageryje atskirai nuo jos praleistus metus. Gal klystu ir tiek iš jo, tiek iš jos būtų galima visko laukti, tačiau man jie pasirodė skleidžiantys šaltį vienas kitam ir kiekvienam sekasi geriau, kai jie yra atskirai. Kaip esu girdėjęs sakant, žmonės yra per ledo dykumą keliaujančios dygliakiaulės, joms šalta, norėdamos pasišildyti jos glaudžiasi viena prie kitos, tačiau kuo arčiau glaudžiasi, tuo giliau bado viena kitą dygliais. Tai čia apie tuos „Šaltojo karo“ įsimylėjėlius.

Man nepatiko tai, kaip filme vaizduojamas istorinis kontekstas. „Šaltajame kare“ veiksmas prasideda 1949 metais, taigi praėjus vos 4 metams po Antrojo pasaulinio karo, tačiau neatrodo, kad filmo herojams tai aktualu. Keista, kad, gyvendami karo sudraskytoje, parklupdytoje ir nuo laisvo pasaulio atkirstoje Lenkijoje, kur tebegyvi prisiminimai, kokia trapi žmogaus gyvybė, jis ir ji elgiasi taip, tarsi turėtų labai daug laiko ir visą pasaulį. Gal čia mano jau minėtas scenarijaus autoriaus ir montuotojo kirvis neleido susidaryti įspūdžio, kad kirsti geležinę uždangą yra labai rimtas sprendimas, ko gero, vienintelis toks gyvenime, nes apima jausmas, kad nei jis, nei ji to iki galo nesuvokia. Kaip nelabai suvokia, koks skirtumas tarp pokario Lenkijos ir Prancūzijos. Arba jie suvokia, bet čia – Meilė. Tada jau aš nebesuvokiu. Mano nuomone, Antrasis pasaulinis karas turėjo sudaryti sąlygas išgyventi būtent tokiems žmonėms, kurie savo sprendimus daro vadovaudamiesi visiškai priešingais principais.

Pasibaigus filmui, kai juodame fone skambant melodijai ėmė slinkti raidės, kažko uždelsiau atsistoti ir išeiti. Po akimirkos pajutau, kad nė vienas žiūrovas nejuda. Jūs kada nors bandėte sėdėti kino teatre, kol pasibaigs tos juodame fone slenkančios smulkiomis baltomis raidelėmis surašytos pavardės visų prisidėjusių prie filmo sukūrimo? Jeigu ne, žinokite, kad tai tęsiasi gana ilgai. Pradėjau muistytis, tačiau niekas nejudėjo. Prisiminiau istoriją iš Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“: pasibaigus Stalino kalbos transliacijai per radiją visi plodavo atsistoję ir niekas nenorėdavo nustoti ploti pirmas, todėl taip ir stovėdavo plodami kokį pusvalandį, kol kuris nors apalpdavo. Kino salėje staiga trenkė folkmuzika, raidės tebeslinko, o visi tebesėdėjo. Galiausiai užsidegus šviesai visi kaip apduję ėmė nenoriai kilti iš savo vietų. Akies krašteliu suskaičiavau juos – žiūrovų buvo beveik 30. Žmonės, kas jums yra?

Iš kino salės išėjęs į sutemusį ir apsnigtą Vilniaus senamiestį pasijutau, tarsi vėl būčiau patekęs į nespalvotą filmą. Lauke buvo minusinė temperatūra ir dar kaustė kažkoks vidinis šaltis. Ko gero, likau kažko nesupratęs, gal reiks žiūrėti dar kartą. Bet tuo metu norėjosi užeiti, kur šviesu, groja muzika ir galima išgerti ko nors šildančio. Taip ir padariau.

Straipsnį skelbti kituose portaluose galima tik su autoriaus sutikimu.