„Ikea“ ar menininkų puodukai?

Prisipažinsiu, išgirdusi, kad parodos tematika – puodukas, nejučiomis ekspoziciją nurašiau į neįdomių ekspozicijų gretas. Panašius jausmus išgyvenu susidūrusi su tradicinės keramikos kryptimi. Nors keramika mano subjektyviame meno olimpe yra aukštose vietose, teatleidžia man keramikai, nežinau, kodėl tokius jausmus išgyvenu. Kartais susimąstau, ieškodama atsakymo, ir jį atrandu visai čia pat: galbūt dėl to, kad gyvename realybėje, kurioje esti kapitalistinis perteklius, ir man, išlepintai žiūrovei, reikia kažko daugiau nei sudėtinga technika sukurto puodelio. Kam man eiti į parodą, jeigu galiu nueiti į „Ikea“? Kiekvienoje monopolinėje parduotuvėje rasi n variacijų stilingų indų, kiekviename legaliame ir nelegaliame kino tinklalapyje rasi n variacijų filmų, kas penktoje Vilniaus gatvėje vyksta naujų parodų atidarymai, spektaklių premjeros, geležinkelio stotyse ar apleistose bažnyčiose šiuolaikinio meno instaliacijos… Ir ši banguojanti pasiūla, be abejo, yra nuostabi, nes tai reiškia išaugusią paklausą. Žmonės gali rinktis, visuomenės kultūra ir verslas klesti, menininkai, nepaisant ekonominio sunkmečio, kuria, organizuoja, pristato vis naujus meninius iššūkius…

Ir vis dėlto tenka pripažinti, nors ši gausa turi daug pozityvių aspektų, kurie liudija naujiems etapams bręstančią kultūrą, drąsėjančią meno plastiką ir idėjinę raišką, dabar menininkams reikia gerokai labiau pasistengti, kad nustebintų savo išlepintus žiūrovus, kurie darosi reiklūs ir įnoringi. Galbūt pasirodysiu nemadinga menotyrininkė, tačiau menas mane turi jaudinti. Jeigu ne formaliai, tai idėjiškai. Keliauju po skirtingų meno sričių ekspozicijų sales, parodų atidarymų iškilmingose prakalbose girdžiu vardijant autoriaus nuopelnus, skaitau aprašymus, stabteliu, prikišu nosį arčiau kūrinio… ir ne. Nieko. Nieko nejaučiu, nors pagal išvardytus nuopelnus turėčiau neabejotinai jausti, tačiau ne. Nieko. Nors tu ką, mano vidiniam meno vertintojui neįdomu. Būna gražu, tačiau trūksta turinio. Būna turinys, bet be estetinio, kokybinio polėkio, kuris meną iškelia kaip nepriklausantį  įprastų daiktų ir pramogų kategorijai.

Tačiau kartais būna ir taip, kad vidinis vertintojas suklysta, o mažiausiai lūkesčių turėjusi tematika, stilistinė kryptis, paroda, mažai kam težinoma galerija, pasislėpusi pramoniniame rajone, ar negirdėtas autorius iš tiesų nustebina bei įkvepia daugiau, nei tikėjaisi.

Ir štai… Puodukas. Šioje parodoje, antrus metus pristatomoje Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje (Vokiečių g. 2), apsilankiau taip pat antrą sykį. Ir pirmas dalykas, kuris abiem atvejais nustebino, – tai dalyvaujančių menininkų skaičius. Pirmaisiais metais ekspoziciją sudarė 55 autorių kūriniai, šiemet – 80, kurių dalis prisijungė iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos. Įdomu ir tai, kad šiemet parodos lankytojams pristatytas parodos katalogas, kuris, tiesą pasakius, suteikia platesnę galimybę detaliau apžiūrėti kūrinius nei matymo diapazoną ribojantis vitrinos stiklas. Kai kurie puodeliai tiesiog prašosi apžiūrimi 360 laipsnių, tačiau įdomūs meniniai sprendimai atsiskleidžia tik atsivertus parodos katalogą ir įsigilinus į tai, ko iš pirmo sykio nepavyko pastebėti. Visgi, nepaisant kelių techninių nepatogumų, naujas parodos formatas pristato labai skirtingą ir tuo įdomią šiuolaikinių keramikų panoramą, kurioje viena šalia kitos rikiuojasi tradicinė archaika ir šiuolaikiniai konceptai – kartais tokie nedalomi, o kartais tarsi magneto poliai nesusieinantys.

Kalbant apie mažųjų formų parodas, nors užsienyje jos itin populiarios, Lietuvoje jau daug metų nebuvo imtasi organizuoti šio formato. Galbūt dėl to, kad menininkai, griuvus sovietinei blokadai, pradėjo vis labiau ir labiau eksperimentuoti su keramikos galimybėmis, neišvengiamai toldami nuo tradicinio šios meno srities funkcionalumo. Taip pat mažoji forma įpareigoja. Pirmiausia dėl paties iššūkio sau kaip autoriui – esi priverstas laikytis tam tikrų taisyklių, kurios riboja meninę saviraišką. Tačiau būtent čia slypi visa mažųjų formų parodų populiarumo ir ypatingumo paslaptis: autoriaus valiai paliktas idėjinis pagrindas bei improvizacija gali labai greitai ir aiškiai atskleisti menininko profesines galimybes ir brandą. O žiūrovas, net ir neturintis meninio išsilavinimo, sunkiai apgaunamas – joks diplomas nenurungs gryno meninio pajautimo, kai visi sustatyti vienoje scenoje.

Bene įdomiausias keramikos parodos „Puodukas 2018“ ekspozicijos aspektas – stilistinė menininkų įvairovė. Nors kyla abejonių dėl tam tikrų darbų atlikimo, bendrame reginyje jie visi kažkaip maloniai atrodo. Stilistiniai ir kokybiniai kontrastai tarsi tampa „cinkeliu“, keliančiu stebėtojo susidomėjimą, – man pasidaro smalsu, autorius sąmoningai ar nesąmoningai pasirinko vienokią ar kitokią raišką, ką jis pats man galėtų papasakoti apie procesą ir idėją. Net ir patys keisčiausi (kokybės požiūriu) kūriniai spinduliuoja savotiška ironija ir žaismingumu. Vis dėlto, regis, šių metų parodos ekspozicijoje menininkus būtų galima suskirstyti į kelias grupes: figūratyvaus konceptualizmo interpretatoriai, formaliuoju ir idėjiniu atžvilgiu daugiausia eksperimentavę su temos plėtote, tradicinės archaikos ir šiuolaikinio konstruktyvizmo sintetintojai, pirmenybę teikę skirtingų technologinių savybių išryškinimui objektiškoje raiškoje, bei literatūrinio magiškojo realizmo akcentų turintys minimalistai, labiausiai išlaikę puodelio formą, tačiau temą interpretavę per tapybiškus, skulptūrinius, estetinius akcentus, kartais tarpusavyje neatsiejamai susijungusius.

Ir iš tiesų daugeliu atvejų puodukas tampa skulptūriniu plastiniu objektu, kuriuo siekiama kuo meistriškiau atskleisti ne tik medžiagų savybes, technologiją, bet ir savitą požiūrį, o gal net savotišką poziciją, manifestą, atliepiantį dabartinių laikų eksperimentines tendencijas ir iš to kylančius ginčus. Bene labiausiai dėmesį patraukiantys darbai išsiskiria neįprastomis temos interpretacijomis, pavyzdžiui, konceptualusis latvio Janio Kupčo „Puodukas viduje“ vos keliomis plastinių linijų užuominomis kelia norą praplėšti šį keraminį maišelį ir patikrinti įsivaizduojamą puoduką, ar šis atitinka mintyse susikurtą. Linijinėmis užuominomis sužaidė ir latvė Mairita Folkmanė, kurios puodelis pastatytas ant pjedestalo, tačiau kubistinio patoso turinti raiška iš pirmo žvilgsnio verčia gerokai atidžiau įsižiūrėti, kol išryškėja jo vingiai ir siluetas. Žaismingi ir saviironiški Giedrės Bardzilauskės naktipuodis „Naktinė arbatėlė“ ir Virginijos Armonavičiūtės „Nemiga“. Greta šių darbų konceptualaus minimalizmo estetika išsiskiria Jurgitos Braziūnienės keturkojė „Taurelė tauriems gėrimams“, Algimanto Patamsio „Kąsnis“, Ramutės Juršienės „Rasotas“, Rasos Justaitės-Gecevičienės „Išvirkščias“, o figūratyviniais plastiniais sprendimais sudomina iš porceliano sukurti, besisukančius spiralinius sūkurius primenantys „Du vestuviniai kapučino puodukai“, kuriuos pristatė latvė Ilzė Emsė-Grynberga, Lilijos Olšauskienės „Konstruktyvus puodukas“, Ilonos June-Junevičienės „Gruodžio pumpurai I–II“. Iš visų pusių patyrinėti norėjosi ir Živilės Bardzilauskaitės-Bergins siurrealistinį „Žaismą“, ironiškai popartinį latvio Jurio Berginio „Puoduką 2018“. Ir tai tik maža dalis autorių gerokai platesnėje bei stilistiškai margesnėje parodoje, kurioje netrūksta ryškaus profesionalumo ir šiemet, beje, akivaizdžiai drąsesnio žaismo su tema.

Apskritai mažųjų formų paroda labai temperamentinga ir ją reikėtų apžiūrėti bent trumpai stabtelėjant prie kiekvieno puodelio. Ekspozicijoje galima atrasti savų favoritų, tarp kurių nemaža dalis – ne tik gerai atpažįstami keramikos meno profesionalai, bet ir kūrybinį kelią dar tik pradedantys studentai. Ir šios, regis, iš pirmo žvilgsnio mažai ką galinčios nustebinti mažosios formos man priminė, kad žaviuosi ne tik keramika kaip begalinių techninių galimybių menu, bet ir pačių autorių pasiryžimu, išlaikant pagarbą tradicijoms, atskirti meną nuo produkcijos, ieškoti naujų meninių galimybių bei idėjinių sprendimų, leidžiantis į profesinius eksperimentus. Nes tik taip keičiasi meno istorija, o ji vis dėlto kasdien teberašoma mūsų visų.

Žinau, galbūt skamba per daug pretenzingai. Tačiau nieko negaliu su savimi padaryti, man vis dažniau norisi kalbėti ne tik apie įvykį kaip faktą, bet ir apie reikšmę bendrame diskurse – koks jis, menas, yra dabar, kas teigiamo ar neigiamo kyla iš visų esamų įvykių. Ir čia vis dėlto tikiu, kad menui reikalinga idėja, kuri gali būti sąmoningai ar intuityviai infiltruota. Taip pat menui reikalingas laisvas pasirinkimas. Dėl to materialiam kūriniui neužtenka būti gražiam, mat gamtos reiškiniai taip pat gražūs, tačiau nuo mūsų nepriklausomi ir dėl to aiškiai atskirti nuo meno sąvokos. Pabaigoje norėtųsi prisiminti Plotiną ir jo pavyzdį su dviem akmens luitais. Vienas yra toks, kokį sukūrė gamta, o prie kito prisilietė žmogaus ranka, paversdama jį skulptūra. Pastarasis akmuo gražus dėl to, kad jam suteikta meniškoji idėja ir tobulas techninis atlikimas, kas šį akmenį paverčia didingesniu už gamtos kūrinį. Ir grožis čia visai kitoks. Jis patį netobuliausią daiktą – skylėtą, rauplėtą, beformį – dėl jam suteiktos minties ir kokybinio pjūvio pavers kur kas įdomesniu nei estetiškai malonų reginį. Taigi, žvelgdama į tradicinį fasadą turinčius ar jį cituojančius keramikų puodelius, daugeliu atvejų jaučiu šią pagarbią meninę distanciją, kurios, tikiu, niekada neturės „Ikea“ ar „Maximos“ puodeliai. Nors viskas, žinoma, priklauso nuo pačių autorių. Tačiau kai sugrįžtu antrus metus šalia vitrinos Vokiečių gatvėje, sugrįžtu ne dėl to, kad gražu pažiūrėti, o dėl to, kad įdomu ir grožis čia savaime… kitoks.

Tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2018“ šių metų sausio 4 d. buvo perkelta į Trakų Vokės dvaro erdves, ekspozicija veiks iki sausio 30 d.