Vyriškumas ir emocinė raiška postsocialistinėse valstybėse
Sovietinio režimo griūtis yra laikoma viena iš didžiausių demokratinio pasaulio pergalių. Politine pergale, kuri visiems asocijuojasi su išsivadavimu ir laisve. Valstybės išsivadavo iš totalitarinio jungo ir greitai pasuko savo keliu – į Vakarus!
Tačiau kur pasiliko paprastas žmogus? Kodėl pasakymas homo sovieticus, apibūdinantis asmeninę žmogaus nelaisvę, suformuotą totalitarinio režimo, yra vartojamas ir šiandien, beveik po 30 metų? Amerikiečių antropologė Nancy Ries apie perestroikos laikotarpio rusų nuotaikas teigia: „Buvo suprantama, kad gyvenimo strategijos turės pasikeisti, tačiau nebuvo aišku, kiek pats pokytis tęsis; daugelis nujautė, kad transformacijos metu laukia didelės kančios: individualios ir kolektyvinės, fizinės ir dvasinės.“ Šie žodžiai pranašauja skausmą ir sužalojimus, kurie lydės homo sovieticus tapatybę transformacijos ir išsilaisvinimo kelyje.
Sovietinėje santvarkoje buvo kryptingai formuojamas žmogus, sistemiškai klasifikuojami socialiniai lyčių vaidmenys. Anot australų sociologės Raewyn Connell, socialinės lyties formavimas gali būti kryptingas, siekiant politiškai didinti ekonominę naudą. Ir iš tiesų – sovietinė ideologija moterims numatė naują vaidmenį, siekė jas paversti darbininkėmis-namų šeimininkėmis. Tai turėjo būti augančios planinės industrijos ramstis.
O kaip su vyriškąja tapatybe? Ar sovietinis identitetas dar turi įtakos šiuolaikinio vyro tapatybei? Jeigu taip, kaip jis veikia šiuolaikinį vyrą? Kokios sovietinio identiteto pasekmės lydi šiuolaikinius vyrus? Ar aktualu šiandien kalbėti apie vyriškumą ir sovietinį identitetą?
Atsakymas į pastarąjį klausimą būtų teigiamas: apie sovietinio identiteto įtaką šiuolaikiniam vyrui kalbėti yra aktualu. Postsocialistinių šalių vyrų emocines traumas iliustruoja 2015 m. „Eurostat“ duomenys. Tarp 10 pagal savižudybių skaičių „pirmaujančių“ šalių 6 yra postsocialistinės (iš viso pateikti 32 Europos valstybių, iš jų 10 postsocialistinių, duomenys). Remiantis „Eurostat“ duomenimis, kurie iliustruoja postsocialistinių šalių vyrų negatyvią emocinę ir psichinę būklę, t. y. depresijos atvejus, iš 10 šalių, kuriose mažiausiai kreipiamasi dėl depresijos, 8 yra postsocialistinės. Duomenys tarsi sako, kad „šauniosiose“ buvusio Varšuvos pakto valstybėse vyrai neturi problemų dėl negatyvios emocinės raiškos – jie neserga depresija. Tačiau kaip suprasti duomenis, liudijančius, kad ten daugiausiai nusižudoma? Paradoksali situacija. Tai byloja apie negatyvias vyrų emocijas ir jų įtaką buvusiose komunistinėse valstybėse. Kodėl vyriška emocinė raiška postsocialistinėse valstybėse tapo skausminga ir problemiška?
Antropologai, atlikę tyrimus, Ukrainos visuomenės būseną ir jos požiūrį į psichikos ligas įvardija kaip potrauminio streso sindromą. Šis psichikos sutrikimų srities terminas reiškia, kad didelį sukrėtimą (stiprią baimę, išgąstį) patyręs žmogus šios traumos yra veikiamas visą gyvenimą. Antropologai, tirdami Ukrainos, kaip ir bet kurios kitos postsocialistinės valstybės, visuomenę, kalba apie jos individus, kurie neišvengiamai patiria šią traumą, būdami traumuotos (dėl represijų, prisitaikymo prie santvarkos, karo ir t. t.) visuomenės nariai. Ir tai nėra momentinė trauma. Tai gali būti iš kartos į kartą perduodama patirtis. Kitaip sakant, trauminė patirtis formuojasi sąveikaujant individams ir visai nebūtina, kad individas būtų patyręs tiesioginį sužalojimo poveikį. Trauminė patirtis formuoja nevisavertišką individų mąstymą, savivertės stoką. Tai virsta kultūriškai priimtina norma. Ukrainoje ši trauma yra reakcija į aplinkos (santvarkos) suformuotus dirgiklius. Pati trauma yra normalizuota. Kitaip sakant, Ukrainoje normalu nepripažinti savo skausmo, kentėjimo. Dėl to nesikreipiama į psichologus, psichiatrus, žmonės nepripažįsta, kad serga. Visuomenėje tokia trauminė patirtis yra norma. Normalu būti sužalotam.
Sovietinė ideologija ir vyrų emocinė raiška
Sovietinė propaganda konstravo naują socialistinio žmogaus tapatybę, kurios vienas iš bruožų – emocinės individų raiškos ir kolektyviškumo dermė. Socialistinė ideologija, veikdama per įvairias žiniasklaidos priemones, artikuliuojama politikų, siekė įrėminti vyrų emocinę raišką, suvienodindama ir padarydama ją kolektyvinę. Amerikiečių istorikė Christine Evans tirdama sovietinės propagandos sklaidą vartoja terminą „socialistinis gyvenimo būdas“, nusakantį šį ideologijos projektą. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje komunistų partijos suvažiavime Leonidas Brežnevas „socialistinį gyvenimo būdą“ apibūdino kaip emocinę ir etinę žmonių santykių atmosferą, pasireiškiančią per autentišką, kolektyvinį žmonių būvį, darantį valstybę tvirtą ir darnią. Komunistų partija varžymosi su Vakarais nesiejo su materialine gerove, gyvenimo standartais (aukštesniais Vakarų Europoje), akcentuodama moralines vertybes, kolektyvinį vientisumą.
Toks kolektyvinės vyriškosios tapatybės konstravimas būdingas buvusioms socialistinėms valstybėms. Jos raiška yra priešinga individualistinei (tuo metu ji sparčiai vystėsi vakarietiškoje kultūroje) emocinei raiškai, kuri yra nukreipta į asmenybės saviraiškos siekį. Susidūrus su kolektyviniu raiškos diskursu, reikalaujama, kad emocinė raiška būtų atšliejama nuo santykinio (asmeninio) bendravimo, asmeninės jausminės raiškos. Prioritetu tampa grupės (šiuo atveju valstybės) vertybės. Tai reiškia, kad vyrų jausminė raiška sovietinėje santvarkoje buvo laikoma beprasme, nes prieštaravo oficialiam ideologiniam vyriškumo diskursui. „Tikras“ sovietinis vyras ir jo asmeniniai išgyvenimai, emocijos buvo visiškai nesuderinami ir tarpusavyje nieko bendro neturintys. Paprastai tariant, vyrui reikšti emocijas nepriimtina ir nedera, nes tai atrodys tiesiog nevyriška.
Individualistinėje visuomenėje asmeninė jausminė raiška yra priimtina, visai kaip priimamas kiekvienas individas, jo skirtumai ir kitokia pasaulėžiūra. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir jo asmeninė raiška neturi apribojimų ir yra sveikintina. Kolektyvinėje sampratoje individai siekia prisitaikyti prie vyraujančių vertybių, kad neišsiskirtų, įgyvendintų savo lyčiai ir statusui priskirtus reikalavimus. Emocinis jautrumas čia yra vyriškąją tapatybę naikinantis veiksnys. Apie tai byloja amerikiečių sociologo Roberto Brannono teorijos The Blueprint for Manhood vyriškumo vaizdinys – tvirtas ąžuolas (sturdy oak). Teorijoje vyriškumas ir emocinė raiška prilyginami ąžuolo savybėms. Ąžuolas yra nepriklausomas, savimi pasitikintis, jo būsena nepaveiki išoriniams dirgikliams. Tai savybės, kurios yra tiesiogiai susijusios su jausmine raiška. Pasitikėjimas savimi yra vyriškumo komponentas, susijęs su gebėjimu kontroliuoti save, neišreikšti savo emocijų. Emocijų raiška labiau būdinga moterims.
Postsocialistinių šalių vyrų emocinės traumos ir alkoholizmas
Pasak Thomo Mayne’o Reido, „žmonės geria, norėdami vyne paskandinti savo rūpesčius ir sielvartą. Svaigieji gėrimai, kai jų išgeri tam tikrą dozę, gali numalšinti fizinį ir moralinį skausmą.“
Postsocialistinių valstybių visuomenėse vyriškojo identiteto konstravimas per emocinį uždarumą, nesugebėjimą reikšti savo vidinių išgyvenimų neišvengiamai atvedė prie socialinių problemų. Socialinės problemos ypač pradėjo ryškėti ekonominiu sunkmečiu (perestroikos metu) ir griuvus socialistinei santvarkai (9–10 dešimtmetyje). Psichikos ligos, didelis savižudybių skaičius, išaugęs sergamumas dėl tabako vartojimo ir alkoholizmo, trumpa vidutinė gyvenimo trukmė – visų šių problemų statistikos piramidžių viršūnėse yra vyrai. Tad kyla klausimas: kaip vyriškumas ir jausminė raiška (gal labiau tiktų „emocinė trauma“) daro įtaką destruktyviems visuomenės veiksniams?
„Didžioji dauguma mūsų moterų yra pavargusios nuo alkoholikų vyrų ir per daug ilgai užsitęsusio emocinio ir fizinio smurto, kurį patiriame.“ Tai yra vienas iš tūkstančių moterų rašytinių kreipimųsi į sovietines institucijas prašant pagalbos. Viena vertus, alkoholio vartojimas sovietiniam vyrui buvo svarbus vyriškumo atributas. Tai simbolinė išraiška, kad vyras yra „vyrų klubo“ narys. Kita vertus, alkoholio vartojimas postsocialistinių valstybių vyrams padėdavo atsverti trūkstamą emocinę raišką bendravimo metu. Alkoholis būdavo priemonė realizuoti kolektyvinėje visuomenėje taip trūkstamą kūrybiškumą, individualų statusą. Vyriškumas ir alkoholizmas buvo taip tarpusavyje susipynę, savaime suprantami norminiai dalykai, kad daugelyje postsocialistinių visuomenių tai tapo atributine problema. Net apdainuotas toks reiškinys kaip „mėlynasis pirmadienis“ (синий понедельник):
Šiandien mėlynasis pirmadienis,
Skauda galvelę, skauda,
O mano gražuolis, mano tinginiukas
Vis dar tuščiom kišenėm.
Vyriškumas ir jausminė raiška kolektyvinėje visuomenėje buvo pasmerkti tapti traumine patirtimi. Didelis alkoholio vartojimo indeksas rodo, kad vyrams tai tapo priemone, skirta kompensuoti visuomenėje trūkstamą ir stigmatizuotą psichikos ligų gydymo sferą (psichologų, psichiatrų pagalbą). Alkoholio vartojimas totalitarinėje visuomenėje vyrams tapo atsaku į trauminę patirtį. Emociškai izoliuota vyriškoji tapatybė prašyte prašėsi būti atveriama. Kolektyvinės visuomenės individui, kuris negali (o galbūt ir nemoka) išlieti savo jausminio patyrimo, tai tampa priemone, bent laikinai padedančia išsilieti. Neretai šis emocinis išsiliejimas būdavo smurto prieš artimus žmones ar save patį priežastis.
Sovietinės valdžios siekis kovoti su vyrų alkoholizmu buvo bevaisis. Problema kilo toli gražu ne iš paties alkoholizmo, su kuriuo kovoti buvo skirtos valdžios pastangos. Vyrų alkoholizmas – tik problemos simptomas, bylojantis apie rimtesnį negalavimą. Problema kilo iš ideologiškai kuriamos vyrų tapatybės. Kolektyvinė tapatybė nepalieka vietos jausmų raiškai, individas yra tik priemonė, reikalinga sisteminiam aparatui palaikyti. Nereikalingas jis kaip asmenybė. Reikalingas tik jo techninis atsidavimas, jo kūnas ir raumenų darbas.
Ant imperijos griuvėsių
Imperija griuvo. Tačiau jos griuvėsių dar likę. Vyrų emocinis kietumas, lydimas baimės ir nepasitikėjimo jausmo, yra dažnas mūsų ir kaimyninėse šalyse. Priklausomybės, savižudybės, savęs ir aplinkinių žalojimai – tai vaisiai, su kuriais mūsų šalyse susiduriama dažniau ir daugiau nei Vakaruose.
Kita vertus, tai labai ryškus paveikslas, kaip netinkamai buvo elgiamasi su vyriškąja tapatybe. Tai yra labai aiškus indikatorius, leidžiantis suprasti, kad vyras, būdamas sociali būtybė, negali būti emociškai izoliuotas. Vyriškumas turi būti siejamas ne su ąžuolui būdingu kietumu ir atsparumu išoriniams dirgikliams, o su atvirumu, gebėjimu išreikšti ne tik pozityvias, bet ir negatyvias jausenas.
