Vienas kitas vis tolstančio sausio vaizdas

 

Važiuoja!..

 

Važiuoja!.. Šis šūktelėjimas – perspėjantis, verčiantis susitelkti, pasiruošti – tomis neužmirštamo Sausio dienomis nesyk skambėjo. Nesyk ir aš jį į telefono ragelį tariau, surinkusi Sąjūdžio būstinės telefono numerį.

Mat iš mūsų buto langų atsiveria vaizdas į Kapsų gatvės gale raudonuojantį pastatą, tuometinį komisariatą. Aplink jį tomis dienomis vyko nuolatinis judėjimas: tai suvažiuodavo, tai išvažiuodavo kariškos mašinos, kartais atviros, kartais dengtos, slepiančios nematomus žmones ar krovinius; tai viena kita, tai ištisa virtinė; įvairiu paros metu… Kartais pataikydavai pamatyti ir tuos momentus, kai minios kariškių sulėkdavo prie mašinų ir sušokdavo į jas. Dažnas vaizdas – užmaskuota karinė technika komisariato kieme.

Baugiausiai virtinės judėjimas atrodydavo vėlai vakare ar naktį, kai nuo sunkvežimių žibintų nušvisdavo visa gatvė, kai, rodydavos, ir mūsų buto kampus perskrodžia galingi prožektoriai.

„Važiuoja… Grįžo…“ – perduodavau žinias Sąjūdžio būstinėje budintiems žmonėms, tiesą sakant, tiksliai ir nežinodama, ar tai svarbu, ar reikalinga, ar tokia informacija kam nors gali padėti. Kartais suskaičiuodavau, kiek kolonoje mašinų, bandydavau paaiškinti, kokios jos.

Prisipažinsiu: būdavo momentų, kai atrodydavo, kad iš to pastato erdvės stebimi ir mūsų langai, kad išgirstami ir mano telefoniniai pranešimai. Dėl tokių nuojautų man ir pačiai dabar juokinga, bet tada nerimas dažnai buvo šalia.

 

„Raudesa“

 

Grįždavau po darbo, paskubom šį tą pasitvarkydavau, pasiruošdavau rytdienai, prisitepdavau sumuštinių, prisipildavau į termosą arbatos ir traukdavau prie Parlamento. Ir taip kasdien. Daugelis. Tada atrodė, kad visi. Namuose nesinorėjo būti. Atrodė, kad mūsų reikia ten.

Bet dabar ne apie tai. Dabar apie sumuštinius. Visi prisimena, kad tomis dienomis ir taip nepigūs maisto produktai staiga nežmoniškai pabrango. Buvau įpratusi pirkti kuo pigesnius. Bet negi į budėjimą prie Parlamento nešiesi sumuštinius su „šlapia“ dešra (daktariška)? Juk ne viena valgysi – ir kitus vaišinsi. O rūkytos dešros tiesiog neįperkamos. Ir štai parduotuvės vitrinoje žvilgsnis užkliūva už vienos rūšies – „Raudesa“: ir į rūkytą panaši, ir ne per brangiausia, ir kieta, plonais griežinėliais supjaustyti galima.

Taip ir tapo „Raudesa“ budėjimo vakarų produktu. Gal turtingesnė, gal vaišingesnė, svetingesnė norėjau ten jaustis? O namuose patiekdavau pigesnę. Ir niekas nesiskundė. Nedejavo. Buvo svarbesnių dalykų.

 

„Drąsa“

 

Kiekvienąkart, kai tik einu S. Konarskio gatvės šaligatviu pro LRT rūmus, prisimenu savo „drąsos“ demonstravimą tuos rūmus užėmusiems kariškiams…

Tada jie leido eiti tik kita gatvės puse, bet aš kaip ėjau ta neleistina dešine puse nuo pat M. K. Čiurlionio gatvės, taip ir neperėjau į kitą. Vienas kareivėlis, toks kresnas, neaukštas, sustabdė mane, užstojo kelią ir tvirtai sukomandavo: „Nelzia po etoi storone chodit’“ („Negalima šia puse vaikščioti“). O aš atsakau: „A ja privykla tak chodit’“ („O aš įpratusi taip vaikščioti“). Tada jis dar kartą, prieš mane stovėdamas, pakartojo, kad negalima. Aš jam: „Eto ne vaš, a moi trotuar“ („Tai ne jūsų, o mano šaligatvis“).

Neprisimenu, kiek užtruko tas mūsų dialogas, ką dar mes ten vienas kitam aiškinom, bet po kiek laiko kareivis pasitraukė prie kiek toliau stovinčių kitų sargybinių, o aš išdidžiai nužingsniavau savo puse tolyn.

Vaikiška buvo ta mano, suaugusios moters, „drąsa“, bet tąsyk aš tikrai jaučiausi nugalėtoja.

 

Kelias nuo Naujininkų iki Seimo

 

Buvom ką tik sugrįžę iš budėjimo prie Vyriausybės rūmų. Jei ne sustirusios mergaitės – mano duktė ir jos draugė, neseniai grįžusi iš Indijos ir apsivilkusi tik plona striukyte, – būtumėm dar ir likusios ten. „Dar daug naktų teks budėti, dabar svarbiausia – nesusirgti“, – aiškinau besispyriojančioms ir nenorinčioms eiti namo. Jokios tragedijos ženklų lyg ir nesimatė. Žmonės kaip niekad daug dainavo, atrodė linksmi, bendraujantys.

O namuose iš televizoriaus ekrano jau sklido neramios žinios. Iki šiol girdžiu virpantį Eglės Bučelytės balsą, matau jos išsigandusias akis, koridorių su bauginančiomis okupantų figūromis.

Sūnaus namuose dar nebuvo. Vyro taip pat. Paskambinu tėvams. Į Seirijus. Žinau, kad iš toli viskas dar baisiau atrodo. Jie verkia. Raminu. Sakau, kad mes namie, esam saugūs. Paskui liepiu dukrai likti namuose, o pati išeinu ieškoti sūnaus, kuris su draugu nuo mūsų atsiskyrė ir kažkur pradingo.

Įsuku į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę. Dieve mano! Kas gi ten, tolumoje?! Matau lyg ugnies pliūpsnius. Girdžiu… Negi šūviai, sprogimai? Kaukiančios mašinos… Skubu į priekį. Gatvės kažkodėl tuščios. Tik už geležinkelio tilto porą žmonių sutinku. Jie perspėja, kad ten šaudo, kad yra daug žuvusių. Dar labiau skubu, beveik bėgu. Kur dabar sūnus?!

Rodos, nė nepajuntu, kaip atsiduriu prie Lukiškių aikštės, paskui prie Seimo rūmų. Niekur nematau nei sūnaus, nei jo draugo. Sutiktų pažįstamų klausinėju ir apie juos, ir apie tai, kas įvyko, kas vyksta.

O prospekte tvyro kažkokia ypatinga šviesa. Aikštėje priešais Seimą, rodos, dar šviesiau. Apima nekasdienio, nežemiško ritualo būsena. Kunigas R. Grigas teikia visuotinį nuodėmių atleidimą. Laimina. Minia meldžiasi. Pirmą kartą esu tokios visuotinės maldos vyksme. Jis kažkoks keistai slopus, o kartu stiprinantis. Tampi vienas iš daugelio. Galintis netekti, galintis mirti, galintis laimėti.

Grįžtu namo. Jau išgirdusi, kas įvyko prie Televizijos bokšto, kas vyksta prie Lietuvos radijo. Prie Seimo ateisiu rytą: sako, reikia, kad čia būtų žmonių. Gal nedrįs pulti.

O rytas jau čia pat. Sūnus jau irgi grįžęs. Ką tik. Išsigandęs. Nesako, kurioje vietoje buvęs. Apsiverkiam. Jie ir dėl manęs buvo išsigandę.

Paskui užmiega, o aš išeinu. Tikrasis budėjimas dar tik prasideda.

Atodrėkis. Sniegas jau ne toks baltas.

 

Sudaužytas fotoaparatas

 

Kitą vakarą sūnus vėl rengiasi išeiti ten, kur, jau žinojom, labai pavojinga. Pasiima ir fotoaparatą, kuriuo jau buvome nufotografavę ne vieną budėjimo momentą, ne vieną piešinį ar kitokią tos aplinkos detalę. „Negalima eiti. Neleidžiu. Pavojinga…“ – šiais ir panašiais žodžiais kategoriškai uždraudžiu.

Tada pirmą kartą pamačiau savo šešiolikmetį sūnų tokį įtūžusį. „Visi eina, visi! Kodėl man negalima?!“ – šaukia jis raudodamas ir… trenkia fotoaparatą į grindis.

Tas suskilęs fotoaparatas stovi iki šiol. Kažkur nusimetė ir apšviestos juostos su bandytais įamžinti vaizdais.

 

Tautinė juosta

 

Kai prie Parlamento ėmė rastis savadarbių atminimo ir pagerbimo ženklų žuvusiesiems, žmonės prie jų uždegdavo žvakutes, meldėsi, giedojo, puošė gėlėmis, aukojo rožinius, savo parašytus žodžius. Kiekvienam norėjosi didvyrius pagerbti, kaip nors atsidėkoti už jų drąsą ir žygdarbį.

Prisiminiau, kad sesuo man buvo pasakojusi, jog Loreta kartu su ja yra dainavusi etnografiniame ansamblyje, turėjusi tautinius drabužius. Paskui Loretą, taip pasipuošusią, mačiau fotografijose, dokumentinių filmų kadruose.

Tad vieną vakarą, nuėjusi prie Parlamento, apjuosiau kryžių tautine juosta. Tai, man rodės, buvo tinkamas pagarbos ir dėkingumo, amžino ryšio su tėvynės žeme ženklas – toji tradicinė juosta su lietuviškais ornamentais geltoname fone.

Vis matydavau ją prigludusią ar besiplaikstančią. Paskui tas spontaniškas memorialas buvo pertvarkytas. Nežinau, kur atsidūrė juosta, – gal vėjai nunešė, gal lietūs spalvas nuplovė, saulė išblukino, gal žemelėn nuleista buvo. Liko ji mano atminty kaip jungtis tarp buvusių, esančių, būsimų, kaip tolstančio Sausio šviesos atšvaitas…