V.

…nuskirtoji Lemtis nukris deramą akimirką kaip slyva.

 Tom Wolfe

Kaip pasakoje, buvote trys seserys. Tu – jaunėlė. Turėjote retus, senovinius vardus, jaunystėje nešiojote sukneles su apykaklaitėmis. Nė vienos neįsivaizduoju kaip merginos, atvaizdų neliko, matau jus tik kaip gyvenimo prilenktas raukšlėtas senukes. Tavo veidas – liūdniausias.

Vyriausioji ištekėjo, vidurinioji – taip pat, tu viena kažkodėl likai be poros. O sakoma, jog buvai išvaizdi ir stipri, darbus atlikdavai kaip niekas kitas. Šeimoje niekam nerūpėjai, valgydavai, kas likdavo nuo stalo, neturėjai naujo rūbo, buvai visų ujama ir paniekinta.

Tavo seserys gimdė vaikus, gyveno savo laimingus ar pusėtinus gyvenimus. Buvo žmonos, gaspadinės, motinos, senelės. Maitino savo šeimas: kepė duoną, sūdė mėsą, raugė kopūstus, virė uogienes. Sekmadieniais apsivilkusios švariais drabužiais su šeimynykščiais eidavo į bažnyčią, būdavo taip šviesu, kvepėdavo smilkalais ir kadagių šakelėmis, žolynais. Grįždavo po mišių kiekviena į savo namus, vyriausioji darželyje augino įvairiaspalvių levukų, o vidurinioji mėgo šiurpes. Kaime žinojo, kuri sesuo gabi juostų audėja, išmananti daugybę raštų, o kuri nuovirų ir pavilgų žinovė.

Kiekviena iš dviejų turėjo ką nors savita, buvo barninga arba tylesnė, juodbruva arba šviesaus gymio, o tu buvai trečioji, nei tokia, nei anokia. Kažkur turėjai savo kampą, ir taip slinko tavo dienos, pripildytos mažų, nereikšmingų dalykų. Mylėjai? Nekentei? Viskas išgaravo kaip migla ir likai žmonių atmintyje tarsi negyvenusi savo gyvenimo.

Dažnai galvoju, gal tavo seserys kaip du dideli, kuplūs medžiai užstelbė tave savo šešėliu, o gal toks buvo tavo likimas, kaip sakoma. Asketė. Užburtoji. Neperskaičiusi nė vienos knygos, neparašiusi nė vieno laiško, bemokslė. Kur klajojo tavo mintys?

Į gyvenimo pabaigą apsistojai prie upės, pas gerus žmones. Rytais tolumoje matydavai ūkų siaustomas žvejų valteles, regėdavai gyventojus kitame krante, kaip skruzdėlės bėgiojančius apie savo ūkius. Miške knibždėjo gyvybės, strazdai nusipurtydavo rasą, lesdavo raudonas uogas. Rudenį, lapijai nukritus, krūmynuose pasimatydavo daug apleistų paukščių lizdų.

Po mirties nepalikai nieko, neturėjai sraigės kiauto iš daiktų, prisirišimų. Kaip atėjai į šį pasaulį, taip ir išėjai – užbaigtas kūrinys.