Tūnantis drakonas migruoja į safarį?
„Kinija yra miegantis milžinas. Leiskime jam miegoti, nes kai pabus, jis sudrebins pasaulį“, – tokius žodžius yra ištaręs Napoleonas Bonapartas. Drebinti pasaulį Kinija pradėjo neilgai trukus po Mao Zedongo mirties 1976 m., sukūrusios galios vakuumą ir leidusios pagaliau liberalizuoti vargiai funkcionuojančią ir už visuotinį badą šalyje atsakingą planinę ekonomiką. Mėgstantiems Šaltojo karo logiką – atrodo, ši Rytų milžinė po truputį išstumia Rusiją iš pagrindinės Jungtinių Valstijų geopolitinės oponentės vaidmens. Pastaruoju metu apie Kiniją dažniausiai kalbama prekybos su JAV kontekste, netgi teigiant, kad naujausias „Apple“ akcijų kritimas yra susijęs su sulėtėjusiais „iPhone“ pardavimais Kinijoje, – šiuos, anot kai kurių leidinių, sukėlė neformalus vartotojų boikotas. Taip pat kaip apie šalį, kartu su JAV atsakingą už visuotinį atšilimą. Tačiau Kinijos santykiai su besivystančiais pasaulio regionais ilgą laiką nesulaukė pernelyg didelio vakarietiškomis save laikančių šalių dėmesio.
2015 m. Kinija Afrikos vystymuisi suteikė paskolų, kurių vertė siekia 60 milijardų dolerių. Nors šios paskolos „nėra įpareigojančios politiškai“, jos „neturėtų būti leidžiamos tuštiems projektams“, – teigė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas praėjusių metų rudenį vykusiame šeštajame Kinijos ir Afrikos bendradarbiavimo forumo suvažiavime Pekine. Šie įvykiai atkreipė Vakarų dėmesį ne tik į tai, kad Kinija jau kurį laiką investuoja į infrastruktūros projektus Rytų Afrikoje, bet ir į tai, kad žemyno valstybės pradeda įvesti mandarinų kalbą savo vidurinio švietimo sistemose, tikėdamosi, kad šie įgūdžiai ateityje bus naudingi darbo rinkoje. Pasirenkamąsias mandarinų kalbos pamokas moksleiviams siūlo Kenija ir Pietų Afrikos Respublika, o Ugandoje šios klasės yra privalomos (Abdi Latif Dahir, „Kenya will start teaching Chinese to elementary school students from 2020“, Quartz Africa, 2019 m. sausio 8 d.). Vieni teigia, kad kinai užsiima naujuoju kolonializmu, užkraudami žemyno valstybėms skolų naštą ir išnaudodami pigią darbo jėgą. Kiti, tarp jų ir Afrikos valstybių lyderiai, tiki Kinijos vystymosi pažadais. Tad kokie yra abiejų stovyklų išsakomi argumentai ir kam šie skirtingi diskursai yra naudingi?
Naujojo kolonializmo diskursas
Į Kinijos investicijas įtariai žiūri nemažai politikų, žurnalistų, akademikų. Štai ekonomisto Pano Mourdoukouto, rašančio amerikiečių verslo leidiniui „Forbes“, nuomonė yra griežta: kinų korporacijų paskirtis Afrikoje, anot jo, yra „išnaudoti žmones ir pasisavinti išteklius“ ir ši strategija yra netgi „blogesnė“ nei tai, ką Europos kolonizatoriai išdarinėjo merkantilistiniais laikais (Panos Mourdoukoutas, „What is China Doing in Africa?“, Forbes, 2018 m. rugpjūčio 4 d.). Tiesa, P. Mourdoukoutas nepaminėjo, kad XIX a. Kinija pati buvo tapusi viena didžiausių merkantilistinio kolonializmo aukų – britų sukelti Opijaus karai milžiną užmigdė ilgiems dešimtmečiams.
Didelė dalis Kinijos ekonominę veiklą Afrikoje kritikuojančios ir kolonialistine vadinančios retorikos mus pasiekia iš Jungtinių Valstijų. Tokiems teiginiams svarumo suteikia ir praeitų metų skolų krizė Zambijoje. Tačiau kol vietiniai protestuotojai lygina Kiniją su Hitleriu, politiniai komentatoriai pažymi, kad Kinijai priklauso mažiau negu trečdalis Zambijos skolų, o likusios – JAV ir kitoms Vakarų valstybėms (Vito Laterza ir Patience Mususa, „Is China really to blame for Zambia’s debt problems?“, Al Jazeera, 2018 m. spalio 11 d.). Regis, turime klasikinį „juokiasi puodas, kad katilas juodas“ atvejį. Juk JAV dominavimas tarptautinėje prekyboje netgi įkvėpė savarankišką akademinę discipliną, Dependencia: ši teorija piešia juodą ir baltą centro išnaudojamų periferinių valstybių paveikslą ir kaip pavyzdį dažniausiai naudoja Jungtinių Valstijų ekonominę politiką Lotynų Amerikos šalyse. JAV pačios puikiai žino, kad dominavimas augančiose rinkose yra didžiulė paspirtis Kinijos ekonomikai, kurios augimas grasina geopolitiniu disbalansu. O Afrikos šalims tokio bendradarbiavimo suteiktos pamokos gali sukelti ir autoritarinės lyderystės pagundų – juk pasitelkusi stiprios rankos politiką Kinija praėjusio amžiaus pabaigoje ištraukė šimtus milijonų savo piliečių iš skurdo.
Paspirtis vystymuisi?
Tačiau atrodo, kad Afrikos valstybių lyderiai Kinijos atėjimą mato didžiąja dalimi pozityviai – pasirodo, Kinija Afrikoje turi reputaciją kaip kitas kultūras ir visuomenes gerbianti valstybė (Mehari Taddele Maru, „Why Africa Loves China“, Al Jazeera, 2019 m. sausio 6 d.). Vis dėlto įdomu, ką jie mano apie represinę Kinijos politiką Tibeto ar uigūrų atžvilgiu? Nepaisant to, Ruandos prezidentas Paulas Kagame teigė, kad jo žemynas nekantrauja tapti Kinijos kuriamo Naujojo šilko kelio dalimi (Ivan R. Mugisha, „Rwanda’s Kagame endorses Chinese investment in Africa“, The East African, 2018 m. rugsėjo 4 d.). Svarbu ne vien tai, ką mano lyderiai. Afrika yra žemynas, į kurį sparčiai skverbiasi technologijos, o šias kinai eksportuoja viliojančiomis kainomis. „Bloomberg“ praneša, kad Vakaruose menkai žinoma Kinijos kompanija „Transsion“ parduoda 3 iš 10 mobiliųjų telefonų žemyne (Lulu Yilun Chen, „The Chinese Unknown That’s Making Africa’s Phones“, Bloomberg Businessweek, 2018 m. kovo 28 d.).
Drakono saugotis yra protinga. Tačiau kaltinantieji Kiniją Afrikos kolonizavimu patys to dažnai nesuprasdami pamina žemyno valstybių suverenumą, vaizduodami jų lyderius ir visuomenes kaip aplinkybių įkaitus. Nors ir politiškai nestabilus, Afrikos šalių valstybingumas (ir su pertraukomis – demokratiškumas) tęsiasi jau daugelį dešimtmečių, tad gal reikėtų leisti žemynui pačiam rinktis savo partnerius (ir mokytojus).
