šiaurės vasaros giesmės
I
sedrikai kelkis
šita naktis tai prasimanymas
tiksliausia iš lygčių
dailiausia teoremų
tiksli tarsi vanduo
kartojantis kūno paviršių
brendant į ežerą
aš negaliu pakęsti visko
kas turi pabaigą
sedrikai kelkis
ir perlaužki per pusę savo fleitą
šita šneka trumpa
vėjuotas vėlių šokis
lydi mus kur pavojai
tavo užuolaida nepralaidi juokui
tu aprengi mano moteris
nerangiu kalbėjimu
esi
paskutinis mozės skiemuo
skiriantis lytis ir kambarius
šita naktis tai prasimanymas
mano juodasis valtininkas
eterio pripildo taurę
ir irklų rėžiais vandeny
išraižo sutartinių partitūrą
sedrikai kelkis
šuns lojimas perskelia ežerą
kai pilyje balsų audra ir šokiai
prisikelia poetai
virsta valtimis ir sklando viršum tavo lovos
prisikelia jų moterys
virsta slyvomis ir sirpsta
sedrikai kelkis
žvilgsniu išglostyti jų kauliukus
II
apvalusis stalas tai prasimanymas
arba tik būdas mums kalbėtis
vidury nakties sukviesti šokančias vėles
įžiebti fakelus
kad baltutėlės šlaunys
viliotų tamsią valtį
į puotą ryjančią save
apvalusis stalas
yra virš ežero pasklidusi migla
kurios jau nuo maldos nebeatskirsi
prisimenanti liemenis arba raktikaulius
iš tūkstančio naktų maudynių džiaugsmo
tai šviečiantys langai
kurių atspindžiuose
bakcho kraujas apsuka ratus senų poetų gyslomis
ir valtininko prakeikimai
virsta nėriniais
apvalusis stalas tai prasimanymas
cigaretėmis žvaigždėlapiuose išpaišytos arklių galvos
iš pelkės sklindantis išminčiaus šauksmas
arba mes nuogi
pasikvėpinę vienas kito žvilgsniais
Mariaus Samavičiaus piešinys
III
kai buvau jaunas
skyriau plaukus per vidurį
dabinausi žygiais bei rubinais
ir panikos partitūras
dėliojau iš žvynų
žinau
yra tokia žuvis
kurios viduriuose
niūniuoja žėrinti kariuomenė
kvatojau iš kalbų apie meilę
kvatojau iš tų
kurie manė
jog žino kur eit
o savo moteriai
laiškuose vardinau savaitės dienas
be sekmadienio
kai pasenau
ėmiau šukuoti plaukus atgal
visus nuotykius patyriau
kambary
kur susistūmėm lovas
ir šiltu delnu
man nubraukdavai sapnus arba ligas
nugulėtoje odoje
skaitydavau laiškus
vos atskiriamus nuo žolės faktūros
dabar gi
tiesiog esu
atsivedu
Kajoko asiliuką
prie ežero
kurį išsikasėm anąnakt
IV
aš negaliu pakęsti visko
kas turi pabaigą
todėl
džiaugiuos kad būsiu taip trumpai
ir šita vasara
nepasibaigs
V
šitas ežeras tai prasimanymas
jie žmonės ir tiek
jie niekada neišmoks pasakyti
ką noriu jiems duoti
ar kuo juos paversiu
noriu mėnulio
dabar aš pakeliu miškus
ir šalia jo guluosi
mūsų kapas
kvepia barchatu ir dykumų šokėjais
jame liečiu raudoną tavo galvą moterie
noriu mėnulio
todėl dvare nieks negiedos
prakaito deimantais
puošiu mylimas nugaras
kol įsispraus istorijoj šitie arkliai
ir žėrintys kastuvai
jie nemokėjo pasakyti meilės
kuomet savo keiksmais ir pūslėmis
pradėjo šitą ežerą
jų tūkstančiai vežimų išsklaidys bevertį molį po laukus
susirinkus vandeniui iš užtvenktų upių
už lango veisis baltutėlės pilnatys
girdėjau kaip jie kalba
kad netolies kvėpuoja priešai
žinau
kad buvo ir tokių
kurie nuogi išbėgo pasiduoti
tačiau už miško jie terado vėją
nes nežinojo
kad priešų nė nebuvo
kad užkariavimai arba gynyba man kokti
kad aš iš gintarų
ir jų dukrų skaistybės
liesiu jaunatį
užburtas šokančių vėlių dūzgimo
dabar
kai pakeliu miškus ir šalia jo guluosi
(Kaligula mielasis mano)
jų provaikaičių smilkiniais
sruvena eteris
ir šiaurės šviesuliai dabina jų šlaunis
pilyje šokiai
ežere mėnulis
