Senoji astronomija: nuo Japonijos iki Lietuvos

Yra pagrindo manyti, kad ausčių (žr. paaiškinimus) sukūrimo metu dar egzistavo babiloniečių įvestas (ir graikų perimtas) 8 metų trukmės kalendorius. Ilgus amžius stebėdami dangaus šviesulių patekėjimą, pirmykščiai žmonės galėjo suvokti, kad praslinkus 8 metams Venera grįžta į tą patį žvaigždyną, o Mėnulis apie Žemę apskrieja 99 sykius. T. y. vieną kartą per 8 metus Mėnulio pilnatis sutampa su ilgiausia arba trumpiausia metų diena (trumpiausiu arba ilgiausiu Saulės šešėliu). Iš to kyla aštuonmečio ciklo, kurį graikai vadino eneida arba oktoeteride, esmė: 5 × 584 = 8 × 365 = 99 × 29,5 = 2920 dienų.

Veneros laiko sandarą atspindi tekstas apie našlaitę Anelytę. Našlaitei Anelytei (Mergelės žvaigždynas; toliau vartojamos santrumpos) motina mirdama palieka vyno šulnelį, aukso obelį ir gražią karvytę (Tauro žv.). Po kiek laiko pas Anelytę atvažiuoja pirštis jaunikis (Šaulio žv.). Anelytės pamotė (Hidros žv.) įsinori už jo išleisti kurią nors savo dukrą (iš pradžių vieną, paskui antrą ir trečią). Tačiau jaunikis jas visas paslapčiomis sudegina. O kai pati ragana atvažiuoja aplankyti tariamojo žento, jis prie durų pastato degutu išteptą arklį (Pegaso žv.), šis prilipusią laumę nuneša į ežerą ir ten prigirdo („Anelytė“ (AT 511) – BLII 160).

Laiko pentagrama: našlaitė Anelytė – Mergelė; karvytė – Tauras; jaunikis – Šaulys; pamotė – Hidra; degutu išteptas arklys – Pegasas.

Penkianarė „Anelytės“ (kaip ir kitų ausčių) struktūra analogiška 8 metų ciklo struktūrai. Mat 8 metus Austėja (Venera) keliauja iš vieno žvaigždyno į kitą, kol grįžta į tą pačią vietą. Kelionės metu ji penkis kartus „užsuka į savo dvarus“. Detalų jų aprašą yra palikę kinų astronomai. Stebėjimai vykdyti prieš Hanių dinastijos pradžią (206 m. pr. Kr.): „Kai [Austėja] pasirodo rytuose, ji pasirodo In-ši (Pegaso α) dvare ir išnyksta Dziuje (Spica) dvare; ji pasirodo Dziuje ir išnyksta Di (Aldebaranas) dvare; ji pasirodo Di ir išnyksta Czi (Šaulio g) dvare; ji pasirodo Czi ir išnyksta Liu (Hidros x); ji pasirodo Liu ir išnyksta In-ši“ (PA 100).

Austėjos stočių kaitą lemia sinodinis periodas, kuris susideda iš kelių fazių: Aušrinės pavidalu ji po žemutinės jungties (konjunkcijos) matoma apie 240 dienų; viršutinės jungties laikotarpiu nesirodo maždaug 90 dienų; kaip Vakarinė ji matoma dar apie 240 dienų; žemutinės jungties metu nesirodo maždaug 14 dienų. Iš viso 584 dienos.

Taigi sinodinis periodas, kurio intervalas – 19,8 mėnesio arba 584 dienos, padeda nustatyti, kokiu dažnumu kinta „nakvynės vietos“. Jeigu, tarkime, pirmąsyk Austėja patekėjo Mergelės žvaigždyne (Spica), tai antrąsyk ji sušvis Tauro žvaigždyne (Aldebaranas). Tai atsitiks praėjus 584 dienoms. Trečią sykį Austėja pasirodys Šaulio, ketvirtą – Hidros, o penktą – Pegaso (arba jam analogiško Vandenio) žvaigždynuose. Penki intervalai po 584 dienas ir sudarys 8 metų laikotarpį.

Ausčių figūros prieš mūsų akis išnyra tokia pat tvarka, kokia Austėja lanko savo „nakvynės namus“. Belieka jas sugretinti su žvaigždynais. Tarkime, našlaitę simbolizuoja Mergelė, karvutę padėjėją – Tauras, jaunikaitį – Šaulys, pamotę raganą – Hidra, degutu išteptą žirgą – Pegasas.

Varlės karta. Kinų sąrašas nurodo, kokia tvarka išsidėsto Austėjos (Veneros) stotys: Mergelė, Tauras, Šaulys, Hidra ir Pegasas. Tačiau kartais egzistuoja ir atvirkštinė jų rikiuotė, t. y. atvirkštinė aša (reversas). Tokių ausčių, kuriose atsispindėtų nuotakos ciklas ir atvirkštinis avų pobūdis, esame aptikę tiktai penkias. Dvi priklauso japonams, o po vieną – osetinams, turkmėnams ir lietuviams.

Jėlės (nuotakos) ciklas

Vienas valstietis, matydamas, kad sausra baigia sunaikinti jo ryžius, nutaria, kad tas, kas pagirdysiąs jo lauką, gausiąs vieną iš trijų dukterų. Kitą dieną žiūri – pasėliai pilni vandens ir laikas tesėti pažadą. Klausia vienos ir kitos dukters, tačiau abi atsisako tekėti už ežerų valdovo. Ateina eilė jauniausiajai dukteriai (Mergelės žv.). Ji atsako tekėsianti, tačiau tėvas tegul jai nuperkąs tūkstantį adatų ir du perlus: vieną – „Išgerk Vandenį“, o kitą – „Sudegink, Ugnie!“ Kai priartėja vestuvių metas, jaunėlė sėda ant žirgo (Pegaso žv.) ir atjoja prie ežero, kuriame gyvena slibinas (Vandenio žv.). Įmeta į ežerą vieną perlą – vanduo nuslūgsta, išberia adatas – jos susminga į slibino kūną, sviedžia kitą perlą – ežeras sudega ugnyje. Atšokuoja varlė (Hidros žv.), duoda senės odą ir pamoko, kaip gauti tarnaitės vietą. Mergelė pradeda tarnauti turtuoliui. Dieną ji – kuprota senė, kuri šlavinėja pašalius, o naktį, kai nusimesta odą, – gražuolė. Vieną sykį šeimininko sūnus senės lange pamato žiburį, o prie jo neapsakomo grožio mergelę su knyga rankose. Jaunikaitis (Šaulio žv.) ją įsimyli ir nieko nebevalgo. Visos tarnaitės iš eilės neša valgius, tačiau jų pastangos nueina perniek. Tuomet tėvas valgį įduoda senajai šlavėjai. Ši nusimeta odą ir išsipuošia. Jaunikaitis, pamatęs mergelę, pirmą sykį nusišypso ir netrukus iškelia vestuves (Tauro žv.). Japonų pasaka „Senės oda“ (JA 119).

Laiko pentagrama (reversas): jaunėlė duktė – Mergelė; žirgas, slibinas, ežerų valdovas – Pegasas, Vandenis; varlė burtininkė – Hidra; šeimininko sūnus – Šaulys; vestuvės – Tauras.

●

Viena senė mato – žaltys tuoj tuoj praris varlę. „Ei, žalty, – paprašo ji, – jeigu tu neliesi varlės, aš tau savo dukterį atiduosiu.“ Šliužas nuvingiuoja į tankią žolę, o senę suima baimė, ar iš tiesų nereikėsią tesėti pažado. Parbėga namo, liepia dukteriai apsivilkti gražiausia suknele ir apsimesti mirusia. Vos tik duktė (Mergelės žv.) atsigula, duryse išdygsta didingas samurajus ir paprašo atiduoti nuotaką. Senė ima gailiai rypuoti ir praneša apie ją ištikusią nelaimę. Jaunasis samurajus, nieko nesakęs, virsta milžinišku slibinu (Vandenio žv.), iškiša ugninį liežuvį, septynis kartus apsivynioja apie karstą ir dingsta iš akių. Motina atkelia dangtį ir, radusi mirusią dukterį, ją palaidoja. Naktį atsibasto vagis. Jis atkasa kapą ir mergaitė atgyja. Bijodami slibino keršto, jie bėga iš kaimo ir girioje atranda lūšnelę. Joje su savo senele (Hidros žv.) gyvena velnias. Senelė yra ta pati varlė, kurią išgelbėjo mergelės motina. Senelė keleiviams duoda dvi stebuklingas kepures, kurias užsidėjęs žmogus tampa nematomas. Velnias, uostydamas pėdas, išsiveja keleivius, o kai pamato dvi kepures, pūsteli į jas. Viena kepurė su vyriškiu nulekia toli į rytus, o kita su mergele – toli toli į vakarus. Mergelė gauna darbo pas vieną turtuolį: nešioja vandenį, šluoja kiemą ir atlieka kitus juodus darbus. Naktimis ji apsivelka gražiausia suknele ir kamaraitėje virš arklidės skaito knygą. Ją pamato turtuolio sūnus (Šaulio žv.) ir iš meilės suserga. Burtininkas pasako tėvams, kad jie turį savo sūnų apvesdinti su ta mergina, iš kurios rankų jis paimsiąs dubenėlį ryžių. Visos tarnaitės viena per kitą veržiasi pas jaunikaitį, tačiau šis net nepažvelgia į jų pusę. Lieka viena – varlės kepurė. Tuomet ji greitai nusiprausia, susišukuoja, apsivelka nauja suknele ir nuneša padėklą su valgiais. Pamatęs ją, jaunikaitis iš karto pasveiksta ir tėvai juos apvesdina (Tauro žv.). Japonų pasaka „Varlės kepurė“ (JA 128).

Laiko pentagrama (reversas): duktė – Mergelė; žaltys, samurajus, slibinas – Vandenis; varlė močiutė, velnio senelė – Hidra; turtuolio sūnus – Šaulys; vestuvės – Tauras.

●

Trys broliai verčiasi medžiokle. Sesuo namuose verda valgyti arba žaidžia su septyniomis Saulės dukromis. Kartą užgęsta židinys. Mergaitė (Mergelės žv.) išeina ieškoti ugnies ir randa laužą, prie kurio guli milžinas (Vandenio žv.). Šis į rėtį pripila pelenų ir žarijų. Mergelė grįžta namo. Jos pėdomis atseka didgalvis baisūnas. Išsigandę broliai pasislepia. Pelytė duoda žirkles, šukas ir veidrodį ir liepia bėgti. Ją išsiveja siaubūnas. Bėglė meta žirkles, ir iškyla didelis, status kalnas. Iš veidrodžio atsiranda jūra, o vietoj šukų – didelė, tanki giria. Plyname lauke stovi aukštas bokštas, o jame verpia moteris. Mergelė paprašo pagalbos. Moteris liepia priverkti du kibirus ašarų. Paskui nuleidžia šilko giją ir užkelia ją. Prie bokšto atskuodžia milžinas. Moteris (Hidros žv.) užkelia jį į viršų, nukerpa virvę, ir jis užsimuša.

Šeimininkė išvažiuoja į malūną ir palieka seseriai septynis raktus: šešis kambarius leidžia atrakinti, o septintojo – nevalia. Sesuo atidaro pirmąjį, o ten – septynios mergelės ir septyni suakmenėję kūdikiai. Praveria septintąjį – uždraustąjį: Viesulas pastveria ten kabojusius šilko marškinius ir nuneša toli į jūrą. Žvejai ištraukia juos ir padovanoja aldarui. Aldaras nutaria tą mergelę, kurios tie marškiniai, sūnui už pačią paimti ir išsiruošia kelionėn. Šeimininkė, jų rankose pamačiusi šilko marškinius, pagaliau viską suvokia. Vos tik jaunikis (Šaulio žv.) peržengia pilies slenkstį, atgyja visi žmonės ir daiktai, paversti į akmenis. Vadinasi, ne šiaip sau užklydo mergelė, šviesi kaip Aušros žvaigždė. Burtininkė iškelia vestuvių puotą (Tauro žv.), ir aldaras su sūnumi ir marčia iškeliauja namo. Osetinų pasaka „Trys broliai ir sesuo“ (OK 137).

Laiko pentagrama (reversas): trijų brolių sesuo – Mergelė; didgalvis milžinas – Vandenis; verpianti moteris, burtininkė – Hidra; aldaro sūnus – Šaulys; vestuvės – Tauras.

●

Pamotė, sužinojusi, kad Giulnara – gražesnė už Mėnulį ir Saulę, ją išveda į dykumą. Nubudusi mergė (Mergelės žv.) pamato, kad nėra nei tėvo, nei pamotės, nei kupranugarių. Gailiai apsiverkia ir patraukia, kur akys veda. Galiausiai aptinka tris kibitkas, kuriose gyvena devai.

Vieno devo (Vandenio žv.) pati pakviečia užeiti į vidų. Ji naktį Giulnarą slepia duobėje. O kai devas išvyksta medžioklėn, jos abi žaidžia ir linksminasi. Šitaip prabėga keletas dienų. Viena senė (Hidros žv.) pamato žaidžiančią mergaitę ir nusprendžia žūtbūt ją išgelbėti. Ji įsmeigia adatą į kelį, ir Giulnara apalpsta. Visi pamano, kad mergaitė mirusi. Devas liepia numirėlę užkelti ant kupranugario ir išginti į stepę. Jo pati išpuošia kupranugarį, tarsi jis gabentų nuotaką, ir paleidžia jį. Nešulį aptinka du valstiečiai. Vienam atitenka kuprys, o antrajam – mirusi mergaitė. Pakeliui į kapines jis susitinka senę. Ši liepia mergę gabentis namo ir kviesti svečius į vestuves. Bernas (Šaulio žv.) paklauso. Kai jie įžengia į kibitką, senė ištraukia adatą ir Giulnara atgyja. Jaunikaitis negaišuodamas prikviečia svečių ir iškelia vestuves (Tauro žv.). Turkmėnų pasaka „Giulnara“ (TČ 17–21).

Laiko pentagrama (reversas): Giulnara – Mergelė; devas su pačia – Vandenis; senė burtininkė – Hidra; valstietis, renkantis kurą, – Šaulys; vestuvės – Tauras.

●

Vienas ūkininkas nusamdo mergę (Mergelės žv.) grūdams malti, kuriuos neša aitvaras (Vandenio žv.). Sūnus įsigeidžia ją vesti. Tėvas užpyksta, kad ji bekraitė. Paskui nusileidžia, girdi, jei ji sumalsianti niekotėlę grūdų, tai galėsiąs ją imti. Morta su bernaičiu pradeda malti, bet vis tiek nesumala. Taip vieną vakarą ir kitą. Tada ji nueina pas vieną senelę (Hidros žv.) ir paprašo jos pagalbos. Toji pataria paimti naują molinį puodą, uždegti žvakę ir, nunešus ant girnų, apvožti. Mergė pakiša po puodu žvakę. Kai ateina dvylikta, ji atidengia puodą ir ant niekotėlės krašto pamato gaidį, iš gerklės bepilantį grūdus. Pradeda gražiai prašyti. Gaidys liepia iškepti kiaušinienę iš dešimties kiaušinių, o tuomet viskas būsią, kaip ji norėsianti. Morta iškepa kiaušinienę. Vos apsuka girnas, žiūri, kad jau niekotėje nebėra grūdų. Šeimininkas, išvydęs tuščią geldą, nusimena. Prašo parodyti kraitį. Morta nueina į pirkią ir drebančia širdimi atidaro kraičio skrynią. Juk, tarnaudama kitiems, daug jo nesukrausi. Bet kai pradeda imti savo audinius, tai ir galo nematyti. Ir vis vienas už kitą gražesni. Tuomet šeimininkas paprašo parodyti pinigus. Morta atidaro kitą skrynią, ir toji – pilna auksinių. Dabar ji supranta, kad viską jai sunešė aitvaras. Tėvas nusprendžia, kad Morta tinkanti jo sūnui (Šaulio žv.). Jaunieji labai apsidžiaugia ir po dviejų dienų iškelia vestuves (Tauro žv.). Lietuvių pasaka „Aitvaras“ (LU 232–234).

Laiko pentagrama (reversas): samdinė Morta – Mergelė; aitvaras gaidys – Vandenis; senelė, burtininkė – Hidra; šeimininko sūnus – Šaulys; vestuvės – Tauras.

●

Austėjos stotis ženklintų šie astrosimboliai: Mergelę – jaunėlė duktė, trijų brolių sesuo, dykumoje palikta Giulnara, samdinė Morta; Vandenį – slibinas, ežerų valdovas, žaltys, samurajus, didgalvis milžinas, devas, aitvaras juodas gaidys; Hidrą – ragana, varlė, burtininkė, močiutė, velnio senelė, verpėja, viena senė; Šaulį – turtuolio, aldaro ar valstiečio sūnus; artimą Taurui stotį – vestuvės.

Krinta į akis stiprus mergės ir slibino ryšys. Jis būdingas visai Rytų kultūrai. „Senės odoje“ dar ryškūs senovinio žmonių aukojimo vaisingumo ir vandens dievams pėdsakai. Anot daugelio pasakojimų, ryžių sodinimo metu viena iš merginų būdavo užkasama gyva į žemę. Bėgant laikui šio žiauraus papročio atsisakyta, tačiau kai kurie jo elementai išliko. Iki šiol per ryžių sodinimo šventę dalyvių suknelės ištepamos purvu. Tuo pabrėžiamas maginis ryšys tarp merginų ir lauko dievybių. Tautosakoje ryžių sodintojos garbinamos kaip jų sužadėtinės arba žmonos, o liaudies dainose laikomos jų dukterimis (JA 372).

Galima įtarti, kad ryžių sodinimo ritualas priklauso platesniam kosmogoninio ritualo ciklui. Ypač todėl, kad mūsų tiriama atvirkštinė aša prasideda Mergelės ir Vandenio (slibino) figūromis. Šiame tarpsnyje dar nerandame žirgo. Atrodo, kad Varlės kartos atstovai daugiausia keliauja pėsčiomis. Žirgas šiose pasakose minimas tik vieną sykį ir tai, atrodo, atsitiktinai. Trumpai šmėsteli arklidžių įvaizdis.

Bendrumai ir skirtumai: mergelė (kaip ir kitų ausčių herojė) priversta palikti namus: bėga nuo slibino arba didgalvio milžino, stoja tarnauti turtuoliui, slapstosi devo namuose; varlė (ragana, burtininkė), viena vertus, padeda merginai, kita vertus, ją išbando; turtuolio namuose mergelė yra beteisė: ji neturi vardo, titulo, turto, drabužių, išvaizdos (yra paversta sene), ryšio su savo šeima ir dirba įvairius pripuolamus tarnaitės darbus; ragana gali pasiversti varle, turi galią keisti žmogaus išvaizdą: mergei duoda senės odą arba varlės kepurę; geba žmones paversti į akmenis; gali numarinti ir vėl atgaivinti; žino, kaip bendrauti su aitvaru; įveikiamas slibinas (didgalvis); pašalinama devo grėsmė; ragana – velnio giminaitė (senelė); pasakojimas apvainikuojamas mergės ir jaunikaičio vedybomis.

Pastebimi ir kai kurie saviti, tiktai Varlės kartai būdingi bruožai: raganą ir slibiną paprastai sieja artima bičiulystė arba giminystė (ragana – slibino močiutė, motina, žmona), o šįsyk į akis krinta varlės (rupūžės) ir žalčio (gyvatės) konfrontacija, būdinga ir baltų, slavų bei Balkanų tautų arealui; gyvatė / žaltys atitinka Griausmasvaidžio priešininką, o varlė / rupūžė, kaip rodo folkloro tyrinėjimai, gali sietis su Griausmasvaidžio paverstais vaikais ir žmona. Juos su lazda bandąs išskirti žmogus tarsi susitapatina su Griausmasvaidžiu. Tuomet jis pats tampa „griausmo šeimininku“ arba pradeda reikštis kaip stebuklingas jo padėjėjas (SC 137–154); žūsta slibinas, tačiau jį įveikia ne jaunikaitis, o moteris: mergelė, jos motina arba burtininkė. Atrodo, kad jo mirtis priklauso prie privalomųjų (ritualinių) veiksmų; į raganos gyvybę niekas nesikėsina ir ji lieka gyva; mergė pelno raganos prielankumą, ko jėliškose austėse niekada nepasitaiko (jeigu tik jos nepriklauso atvirkštinei ašai).

Iš visos slibinų draugijos ryškiausiai išsiskiria mūsų aitvaras. Jis nepanašus į nieką! Pats įdomiausias dalykas, kad jis yra sodiečio įnamis, nors plika akimi ir nematomas. Norint jį pamatyti, reikia atlikti tam tikrus veiksmus ir apeigas, kurios siejasi su girnų ir „naujo puodo“ magija. Šeimininkas, norėdamas „įdarbinti“, privalo jį prisijaukinti ir sudaryti sutartį, paskui už jo paslaugas mokėti sutartą mokestį ir tos sutarties šventai laikytis. Prielaidą, kad mūsų aitvaras priklauso tai pačiai slibinų šeimai, akina kelios aplinkybės. Kalbininkas Olegas Trubačiovas jį kildino iš iraniečių pati-vara – drakonas, piktoji dvasia (plg. lenkų poczwara – pabaisa, baidyklė). Jo manymu, senesnioji forma aitivaras yra kilusi iš labai seno iranietiško paiti-vara prototipo (VN 147). Šią etimologiją remia vaikų žaislo – skraidyklės – pavadinimas: lietuvių – aitvaras ir rytų slavų – zmei (slibinas, drakonas); pukys – baisus smakas (BL VII 115) ir pūkis – aitvaras, kaukas (LŽ X 861).

Verčia suklusti ir Adomo Brėmeniečio 1075 m. pateikta žinia, kad aisčiai (Estland) garbina sparnuotus drakonus („drakones adorant cum voluribus“), kuriems aukoja iš pirklių nupirktus gyvus žmones. Be to, svarbi ir pati astrosimbolių koreliacija – tarpusavyje jie puikiai dera.

Jeigu turime ciklą, vadinasi, juo buvo skaičiuojamas laikas. Lieka mįslė, kodėl ciklas prasidėdavo Mergele. Ar tam įtakos turėjo moteriški rugiapjūtės darbai? O gal viską lėmė patogus pavasarinis vestuvių laikas, kai smakas kovėsi su šv. Jurgiu ir buvo jo nugalėtas? Gal atsakyti į šiuos klausimus ryšis būsimi atidūs skaitytojai.

– –

Paaiškinimai

Aldaras – dvarininkas

Aša – kalendorinis 8 metų ciklas

Austė – pasaka, kurioje atsispindi 8 metų ciklas

Austėja – Venera

Ava – ženklas, simbolis

Devas – kipšas, piktoji dvasia

Kibitka – dengtas vienkinkis keturratis vežimas

Niekočia – geldelė grūdams supilti

Literatūra

BL – Lietuviškos pasakos. Surinko dr. J. Basanavičius. Shenandoah, Pa., 1898–1902, t. 1–2.