Naujamiestis

 

Šiandien esu dabartinio Vilniaus Naujamiesčio gyventojas. Įdomus ir keistas sutapimas (o gal visai ne?), kad mintis Naujamiestį materializuoti raidėmis kilo gruodžio 8 dieną. Su Vilniaus miesto dalimi ši data susijusi netiesioginiais, bet glaudžiais ir stipriais simboliniais ryšiais. Vienas jų vadintinas „negatyviu“, kitas – „pozityviu“ (ir tokia bei panašios dichotomijos yra be galo būdingos Naujamiesčiui).

1980 metų gruodžio 8 dieną Niujorke buvo nušautas Johnas Lennonas. Nei jis individualiai, nei garsusis „The Beatles“ ketvertas niekuomet nesilankė nei Vilniuje, nei okupuotoje Lietuvoje, nei net anuometinėje Sovietų Sąjungoje. Ką jau kalbėti apie Naujamiestį! Tačiau su Lietuva per Jurgį Mačiūną bei Joną Meką tam tikrų gijų turėjęs Johnas yra pagerbtas dabartinės Naujamiesčio seniūnijos teritorijoje – prie gyvenamųjų namų kvartalo „Oslo namai“ menininko Sauliaus Paukščio iniciatyva Jono Gencevičiaus sukurtu paminklu. Tai tartum iliustruoja kadaise skandalu virtusią, neatsargiai Jungtinėse Valstijose Lennono mestelėtą frazę, kad bitlai savo garsumu (tuomet jie buvo šlovės viršūnėje) nenusileidžia Jėzui Kristui. Iliustruoja, nes dabar tai yra vienas iš ryškiausių Naujamiesčio meninių akcentų, paveikumu ir matomumu rungtyniaujantis su ypač matomu šios dalies sakraliniu objektu – Šv. Hiacinto koplyčia (turint omenyje, kad kiti tikėjimo sferai atstovaujantys architektūriniai statiniai yra arba sunaikinti, arba užgožti įvairiausių istorinių reliktų bei peripetijų).

Pozityvesnė gija sietųsi su kita ne mažiau garsia ir legendine grupe – „The Doors“ ir jos dainininku bei poetu per se Jimu Morrisonu. Ne, Jimas, beje, per savo tėvą aukšto rango karininką turėjęs lenkiško kraujo, bet abejotina, kad tai būtų atmiešta žydruoju vilniukų rašalu, taip pat neturi nieko bendro su Naujamiesčiu gimimo, gyvenimo, lankymosi aspektais. Tačiau vien jau šios grupes pavadinimas, įkvėptas Blakeʼo ir Huxley tekstų, sava simbolika koreliuoja su Naujamiesčiu. Ši Vilniaus dalis gal ir neveikia kaip durys į mistinę Anapusybę, tačiau tie, kas eina vakarų kryptimi J. Basanavičiaus, Savanorių, S. Konarskio, Naugarduko ar Kauno gatve vakarop, saulei leidžiantis, galbūt sutiktų, kad tas paskutinių spindulių švietimas į akis nuteikia transcendentiškai, beveik mistiškai. Nes apima pojūtis, kad netrukus pasitiks pabaiga. Kieno – Vilniaus ar gyvenimo? Atsakymas turbūt priklauso nuo asmeninių potyrių ir siekinių.

Naujamiestis yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių. Vakarinė jo dalis pradėjusi formuotis miesto gimimo ir radimosi laikais. Pats pavadinimas sako, kad jo opozicija yra Senamiestis.

Naujamiestis – lenkiškai Nowe Miasto, rusiškai Новый город – pavadinimu ir skambesiu nėra kokia naujovė nei Lietuvos, nei aplinkinių kraštų kontekste. Prisiminkime, kad mūsuose esama ir Žemaičių Naumiesčio, ir Kudirkos Naumiesčio, galop šalia Panevėžio yra mažas (tūkstančio gyventojų neturintis), tačiau mielas ir net gana senas miestelis Naujamiestis, kartais vadinamas Karaimų Naujamiesčiu. Kaimynėje Lenkijoje Naujamiesčių taip pat ne vienas ir ne du (vis dėlto tai kur kas didesnė valstybė), tačiau verta paminėti, kad net sostinėje Varšuvoje yra rajonas, vadinamas Naujamiesčiu (Nowe Miasto). Varšuvos Naujamiestis savo pradžią mena bent jau nuo XV amžiaus ir ribojasi su jam postūmį gyvuoti suteikusiu Senamiesčiu. Vilniaus atveju esama panašios situacijos. Naujamiesčių pilna ir rytinėje Lietuvos kaimynėje – Rusijoje. Tačiau daugelio tų vietų vardai atspindi tai, kas iš tiesų ir turėtų būti joms būdinga, – naujumą. Sakykime, Uljanovske (buvusiame Simbirske) Новый город tėra 1976 metais pradėtas statyti ir aviakomplekso darbuotojams skirtas mikrorajonas, Tverėje bendravardis gyvenamųjų namų kvartalas kyla šių eilučių rašymo metu ir dar galima suspėti nusipirkti komfortišką (kaip teigia reklama) butą 2019 metais, kad ir kokiame penktajame korpuse su vaizdu į tolumas bei kaimynų langus. Vokietijoje – nuo buvusių Rytprūsių iki Bavarijos – taip pat esama ne vieno ir net ne kelių neustadtų. Dera paminėti, kad daugelis tokių miestų ar jų dalių formavosi kaip tam tikra kolonijinės (vidinės ar išorinės) ekspansijos apraiška. Vilniaus Naujamiestis taip pat liudija laipsnišką miesto plėtrą, jo žengimą už nusistovėjusių ribų. Iš perpildyto miesto – į tuštumą. Nes tuščių vietų juk nebūna! Tad Vilniaus Naujamiestis yra savotiška jo Senamiesčio kolonija – beje, istoriniai šaltiniai tą puikiai patvirtina. Juk vieni pirmųjų šio rajono gyventojų buvo protestantai, persikėlę iš Vilniaus rytinės teritorijos, – 1639 metais kalvinistai čia, už didžiojo pylimo, perkėlė savas kapines, o 1640 metais valdovo Vladislovo potvarkiu buvo priversti tartum kokį kosminį laivą ar Šv. Mergelės Marijos namelį pernešti ir savus maldos namus.

Bet grįžkime prie etimologijos. Esmė ta, kad Vilniuje yra dar keli Naujamiesčio „konkurentai“ – bent jau toponimikos požiūriu, nes ne taip toli nuo Naujamiesčio turime Naujininkus (Nowy Świat, Новый Свет – tad turėtų būti „Naujasis pasaulis“), o kiek toliau – Naująją Vilnią (savotiškos pretenzijos būti Naujuoju Vilniumi, „naujuoju miestu“ apraišką). Vilniaus Senamiestis lyg nuotaka ar karalius yra užsidėjęs visą naujamiesčių, naujųjų miestų, naujininkų karūną! Vis dėlto reikia pažymėti, kad šias vietoves mūsų Naujamiestis be jokių išlygų nurungia senumu. Ir čia susiduriame su dar vienu Vilniaus paradoksu – keista sakyti, kad Naujamiestis yra vienas seniausių šio mieto rajonų (žinoma, po Senamiesčio). Senasis, gerasis Naujamiestis.

Kaip sako visažinė Vikipedija (vadinu ją tokia tikėdamasis žinių, išminties ir informacijos): „Naujamiesčio seniūnija yra Vilniaus miesto centre, į vakarus nuo Senamiesčio seniūnijos, kairiajame Neries krante. Yra Lukiškių aikštė, Tauro kalnas, daug ambasadų, konsulatų, naktinių klubų, barų, jaunimo susibūrimo vietų.“* Tai skamba kaip kokia optimistinė nesąmonė, lyg iš reklaminio bukleto apie G tašką, ir pradedi galvoti – ar tikrai? Ambasados, konsulatai, klubai… Ar tik jie? Trūksta tik viešųjų namų ar kokių kovos klubų. Sakykime, kad juokauju. Iš tiesų – „chruščiovkių“, lūšnų ir Naugarduko gatvės autobusų stotelėje nuo ryto iki vakaro sėdinčių, senus laikraščius ir nutrintas knygas (kaip ir jų veidai) skaitančių valkatų.

Jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti Naujamiestį, sakyčiau, kad jis yra kaip daugiaveidis diedas (atleiskite už šitą žodį, bet vis dėlto Naujamiestis yra vyriškosios giminės) ar savo pavidalus keičiantis dievas (kad ir Protėjas). Nes Naujamiestis yra kupinas kontrastingos įvairovės, jis didelis ir šiek tiek amorfiškas.

Tam, kad tuo (bent jau dydžiu ir aiškių kontūrų nebuvimu) įsitikintume, vaizduotės sparnais ar dronu pakilkime į paukščio skrydžio aukštumas.

Šiuo atveju kalbame apie Naujamiesčio seniūniją – administracinį vienetą, savaime keliantį žiovulį. Kita vertus, tai „Didysis Naujamiestis“, plotu viena didesnių Vilniaus dalių. Administraciškai šio rajono (t. y. seniūnijos) ribos taip pat yra labai aiškios. Matome, kad Naujamiestį iš šiaurės riboja Neris, iš pietų – geležinkelis su savo stotimi, vakaruose – Žemaitės, o rytuose – Mindaugo gatvės. Žiūrint į tai pro dichotomiškus mitologijos akinius, praeitis ir šiandienybė keistai ir įdomiai susipina į vieną neišraizgomą rezginį: vandens arterija oponuoja geležiniam keliui (vanduo versus geležis), Mindaugas – politinis veikėjas vyras, pirmasis Lietuvos karalius – vienai pirmųjų tautinio Atgimimo bangoje atsiradusių lietuvių literatūros veikėjų moterų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Mindaugo gatvė iki dabartinio pavadinimo patyrė kelias metamorfozes – nuo Kaukazo iki J. Slovackio (Kaukaska, Кавказская – carų laikais, J. Słowackiego – tarpukariu), o Žemaitė save įprasmino savo kūrybai (kokiam nors apsakymui „Marti“) prilygstančiais ankstesniais pavadinimais: mažiau gal Lesnoi I-yj pereulok (Pirmasis miško skersgatvis), bet ypač taikliai – Spokoinyj ugol (Ramybės kampas), Razdornaja (Nesantaikos gatvė). Tiesiog kaip iš Vingių šeimos.

Bet nesusikoncentruokime į Naujamiesčio pakraščius ir jį ribojančias gatves. Pats Naujamiestis yra įspūdingas jį skrodžiančiomis susisiekimo arterijomis. Žvelgiant iš „viršaus“ (šiaurės) į „apačią“ (pietus), regima kuo tikriausia trejybė – Gedimino prospektas, J. Basanavičiaus gatvė, perauganti į Savanorių prospektą ir S. Konarskio gatvę, ir Naugarduko gatvė bei į ją įsiliejanti Kauno gatvė. Žemėlapyje jos tvarkingai sugulusios dangiškosios Jeruzalės kryptimi (t. y. orientacija primena krikščioniškų bažnyčių padėtį, kurioje akcentuojama rytinė – altorinė ir vakarinė – pagrindinio, paradinio fasado dalys). Tokią logiką, bent jau Šv. Jurgio (Gedimino) prospekto atveju, iš tiesų padiktavo svarbiausios Vilniaus katalikų šventovės – Arkikatedros bazilikos lokacija. Kita vertus, pietiniame Naujamiesčio taške dar XVI amžiaus pabaigoje pradėjusi dygti Šv. Stepono bažnyčia taip pat yra padiktavusi urbanistinio tinklo vektorius. O kur dar evangelikų reformatų bažnyčia, choralinė sinagoga… Esmė ta, kad iki XX amžiaus pradžios sakralioji miesto dalis (turint omenyje sinagogą Pylimo gatvėje, mečetę Lukiškėse ir reformatų bažnyčią Pylimo gatvėje) koncentravosi būtent rytuose. O vakaruose vyko tai, ką pavadintume materialiu gyvenimu – nuo skerdyklų ar duonos kepyklos iki vyno sandėlių, odos dirbtuvių ir visokiausių sandėlių.

Įdomu, ir čia Naujamiesčio unikalumas, kad šias gatves statmenai pjaunančios mažesnės gatvelės šį rajoną paverčia savotišku daugiasluoksniu metraščiu – tiksliau sakant, vaizdas kelia analogijų su nupjauto seno medžio kelmu. Šiuo atveju rievių vaidmenį atlieka minėtosios gatvelės – keliaujant iš rytų į vakarus Naujamiestis jaunėja. Nereikia net istorinių ar archeologinių šaltinių tyrinėjimų, pakanka architektūriškai ir dailėtyriškai bent kiek išlavintos akies, kad pamatytume, jog rytinėje Naujamiesčio pusėje turime seniausių artefaktų, o keliaujant vis tolyn nuo Senamiesčio Kauno ar Gardino kryptimis namai, tad ir pati šio miesto dalis, pastebimai jaunėja. Kita vertus, Naujamiestį tiesiog apnikusios statybos dabar jį pavertė savotišku daugiasluoksniu pyragu (kad ir šimtalapiu), kuriame nauji stikliniai, gipskartonio daugiaaukščiai su klinkerio plytelių danga kiemuose veikia it kokios gausiai tešlon prikaišiotos razinos. Jų daug ir vis daugėja (ir ypač buvusių carinių ar lenkiškų fabrikėlių, sovietinių gamyklų vietoje).

Aišku, žvelgiant formaliai, galima konstatuoti, kad toks „tvarkingas“, „taisyklingas“ miesto dalies išskaidymas stačiakampiais kvartalais yra tipiškas XIX amžiaus pirmosios pusės carinės Rusijos urbanistikos, žaidusios pagal klasicistinio mąstymo taisykles, apraiška.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad Naujamiesčio tapimą Naujamiesčiu ypač ryškiai sąlygojo dviejų magistralių atsiradimas XIX amžiuje. Tai miesto dalis, atsiradusi iš kelių ir jų susiliejimų. Iki to šimtmečio vidurio svarbiausias kelias, vedęs iš Senamiesčio į Naujamiestį, o paskui – link Trakų vedančiu traktu – į tolimąjį pasaulį, ėjo dabartine J. Basanavičiaus gatve – tai vadinamoji Pohulianka (Pohulanka). 1883 metų rusiškame vadove po Vilniaus miestą ir jo apylinkes apie Pohulianką (rajoną ir gatvę) rašoma taip: „Tapybiškas Pohuliankos priemiestis, kaip sako pats pavadinimas, kadaise, iš tiesų visai neseniai, tarnavo kaip Vilniaus gyventojų pasivaikščiojimų vieta; dabar čia po truputį yra statomi namai ir priemiestis jungiasi prie miesto.“** Ypač poetiškai šią vietą – Naujamiesčio pradžią – yra aprašęs Vladislavas Sirokomlė: „Ten, kur besibaigianti Trakų gatvė kryžiuojasi su Malkų rinka bei Uosto gatve, prasideda nedidelis mūrinių ir medinių namų Pohuliankos priemiestis, dabar [apie 1855 metus – V. P.] ėmęs augti. Gatvės dešinėje – pastatai, kairėje dvi pavėsingos išsišakojusių liepų ir į kalną kopiančių klevų eilės. Nuo kalno žvilgsniu palydime slėnyje pasiliekantį dūmų ir rūko apgaubtą miestą. Aiškiai matyti Šv. Kotrynos, Šv. Jono bažnyčių bokštai, o Šv. Dvasios bažnyčios grožis, mieste toks nepastebimas, atsiskleidžia tik čia, nuo priemiesčio kalvų.“***

Iš tiesų – didysis XIX amžiaus Vilniaus poetas (jį tikrai galima tokiu laikyti) labai puikiai apibrėžė šio miesto rajono ypatumą. Senasis (tas „tikrasis“) Vilnius nuo Naujamiesčio kalvų atsiverdavo labai tapybiškai – tą jau nuo XVII amžiaus pradžios patyrė ne vienas vietovę fiksavęs dailininkas – pradedant Tomu Makovskiu (Makowski), baigiant čia, būtent Naujamiestyje, liuteronų kapinėse, atgulusiu Juozapu Marševskiu (Marszewski). Specialiai palikau sulietuvintas šių dviejų dailės klasikų pavardes – nors kažin ar jie bent žodelytį mokėjo lietuviškai, tačiau Lietuvos dailės istorijos (ne tik Vilniaus) panoramoje jie regisi ypač savi. Ir ne tik jie, bet ir Georgo Brauno pasaulio miestų atlase 1581 metais publikuoto seniausio Vilniaus miesto plano korespondentas ar XVIII amžiaus devintajame dešimtmetyje Pranciškus Smuglevičius atrado unikalią Naujamiesčio (konkrečiau – Pamėnkalnio) savybę – nuo jo itin raiškiai atsiskleidžia vakarinis miesto siluetas. Tuo įsitikinti galima iki šiol – ar kopiant J. Basanavičiaus gatve ir ties „Gary namu“ žvilgsnį metant atgal, ar ties buvusiais Profsąjungų rūmais žiūrint žemyn. Siluetas, kurio fone iki šiol nėra stiklinių stačiakampių, o tik miškingų rytinių miesto prieigų nėriniai, mažai pakitęs bent jau nuo XIX amžiaus.

Pamėnkalnio viršuje Pohuliankos kelias suko dešiniau, o ties liuteronų kapinėmis įgavo Y raidės formą, dešinioji šaka (M. K. Čiurlionio gatvė) vedė į Vingį, kairioji – į Trakus (1840, 1859 metų Vilniaus planuose ši atšaka pažymėta kaip pašto traktas). 1859 metų plane jau esama Naujamiesčio skersgatvio (Nowomiejski zaulek), įsiliejusio į senąjį Trakų kelią, – tai dabartinė Naugarduko gatvė.

Teisingiau ją būtų vadinti Naujamiesčio gatve. Ir būtent čia XIX amžiaus viduryje pradėjo formuotis „Mažasis Naujamiestis“ – rajonas tokiu pavadinimu, vėliau pūtęsis, pūtęsis, kol tapęs tuo administraciniu vienetu. (Čia gal yra ir ambasadų, ir konsulatų, ir klubų, bet jie pranyksta tarp gyvenamųjų trobesių, daugiaaukščių daugiabučių, net pramoninių statinių.) Visa tai pradėjo vykti nuo 1851 metų. Būtent tuomet suplanuotas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis – Rusijos imperiją su Vakarų Europa jungusi transporto arterija, Lietuvoje nutiesta 1860 metais (pirmasis traukinys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 17 dieną), pati stotis pastatyta 1862 metais. Naugarduko gatvę reikėtų laikyti pačia žydiškiausia Naujamiesčio dalimi. Abipus jos (arčiau ir toliau) steigėsi ir judėjiškos švietimo bei mokslo įstaigos – nuo škalų ar Ramailės ješivos iki Žydų mokslo instituto (JIVO), veikė net keli turgūs, galop – gyveno patys žmonės. To atminimas dabar nyksta akyse – tartum vanduo ant karšto smėlio – mediniai charakteringi išilginto silueto trobesiai, kuo tikriausias štetlo įsikūnijimas ir simbolis.

Arčiau miesto gynybinės sienos tryškę ir beveik visą Vilnių geriamuoju vandeniu aprūpinę Vingrių šaltiniai taip pat savo vardu buvo „pakrikštiję“ Vingrių (Węgry) rajoną. Vingrių „rajonėlio“ būta tarp Pohuliankos rajono (gatvės) ir Naujamiesčio skersgatvio. „Netoli nuo Pohuliankos, kairėje, prie Maskvos pirčių, yra didelis Vingrių šaltinis, nuo senų laikų miestą aprūpinantis švariu, sveiku vandeniu. Pagrindinis rezervuaras yra uždengtas tvirtai užkaltu ir pritvirtintu mediniu gaubtu. Iš rezervuaro veda neseniai įrengti geležiniai vamzdžiai, kai kuriose jų vietose yra įrengti ketaus čiaupai vandeniui leisti.“**** Lietingą dieną (tai buvo ta pati gruodžio 8-oji) kopdamas J. Basanavičiaus gatve viršun ir žvelgdamas į po kojomis vientisa plėve žemyn tekančius lietaus bei sniego tirpsmo vandenis, galvojau, kad Vingriai iki šiol gyvi (ir ne tik į kanalizacijos vamzdžius suleistu pavidalu).

Dar kalbant apie Naujamiestį kaip administracinį vienetą, verta pažymėti, kad aplink pietinį dabartinio Naujamiesčio architektūrinį akcentą – Šv. Stepono bažnyčią plytėjo vadinamasis Rūdninkų priemiestis (Rudnickie przedmieście – pavadinimą, be abejo, teikė to paties pavadinimo vartai ir nuo jų besidriekiantis kelias). Į jį iš Rūdninkų vartų įsiliejusi Raugyklos gatvė puikiai iliustruoja, kokiais (ir panašiais) amatais vertėsi čia gyvenantys… O aplink dabartinį Gedimino prospektą driekėsi Lukiškių laukai, intensyviai ir nuosekliai pradėti „kolonizuoti“ po 1836 metų.

Taigi, dabartinis Naujamiestis išaugo net iš trijų, o gal daugiau sudedamųjų dalių. Visas šis procesas iš tiesų primena kolonizaciją – miestas augo, miestiečiai kėlėsi iš gynybinės sienos juosiamo ir tankiai apstatyto troškaus Senamiesčio į vėjų perpučiamą smėlėtą Naujamiesčio lygumą (prisiminkime, kaip tuos smėlynus nuolat keiksnojo garsusis XVIII amžiaus mokslininkas Georgas Forsteris, tartum tremtin atvykęs dėstyti anuometiniame Vilniaus universitete). Tartum pionieriai Amerikos tyrlaukiuose… Galbūt čia ir slypi jo įvairovės paslaptis.

Šioje vietoje būtina pastebėti ir fiksuoti senąją senojo „Mažojo Naujamiesčio“ pabaigą – jo vakarinį pakraštį. Nors ne tik Sirokomlės, bet ir kitų jo amžininkų bei pirmtakų akimis Naujamiestis labai organiškai susiliejo su jam giminingais Paneriais (abu rajonus jungė toji pati plati smėlio lyguma), konkreti ne tik rajono, bet ir viso Vilniaus miesto riba buvo fiksuota pačiame dabartinio Naujamiesčio centre. „Nuo Pohuliankos vartų gal 2 varstus [apie 2,5 km – V. P.] plyti vienoda, smėlėtų žemių apylinkė. Retsykiais kyšteli sodai, bet greit vėl pasibaigia. Kairėje kelio pusėje laukus paįvairina šilelis ir apleistos kapinės ant kalno.“***** Būtent čia, sekant XIX amžiaus pradžios architektūrinėmis madomis ir bendruoju suvokimu apie ekonominę krašto ar vietos gerovę bei politinį jos saugumą, 1819 metais atsirado vadinamasis sargybinės pastatas. Nedidelis, kompaktiškas, atlikęs utilitarią funkciją – pro budrias sargybinių ir muitininkų akis nepraslysdavo (bent jie taip manė!) nė vienas įeinantis į miestą ar iš jo išeinantis. Kita vertus, iki šiol išlikęs sargybinės pastatas, smarkiai pakeisti duonos kepyklos korpusai Savanorių gatvėje, buvusi Junkerių mokykla (dabar VU Medicinos fakultetas M. K. Čiurlionio gatvėje) ženklina, fiksuoja militarinę Naujamiesčio praeitį. Būtent čia (taip pat Lukiškių slėnyje), kaip fiksuoja istoriniai rašytiniai šaltiniai, XVI–XVII amžiais vykdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės apžiūros, 1655 metų rugpjūtį čia stovyklavo Vilnių užėmusi Rusijos kariuomenė. Galop, kaip liudija kartografija, gal net iki XIX amžiaus pradžios čia būta ir dar 1649 metais pastatytų (tartum Nojaus principu rengiantis Tvanui) bastioninių įtvirtinimų.

Jeigu reikėtų išrinkti tipišką Naujamiesčio statinį – šio rajono architektūros kvintesenciją, sakyčiau, kad tai būtų XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios daugiaaukštis daugiabutis nuomojamas namas. Būtent tokių Naujamiestyje yra be galo daug – nuo stoties iki Gedimino prospekto. Šiuo aspektu dėmesys kryptų asmeninių estetinių meilių kompaso rodoma kryptimi. Rodyklė, žinoma, sukiotųsi (tartum sutrikus magnetiniam laukui) įvairiausiomis kryptimis – nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų, tačiau sustotų bent ties keliais objektais. Jais kaip razinomis yra nusagstytas visas Naujamiesčio „pyragas“.

Žinoma, jeigu žvalgytumėmės „Didžiojo Naujamiesčio“ plote, viską atiduočiau už penkių nuomojamų namų kompleksą Pamėnkalnio gatvėje, išdygusį čia 1912 metais pagal Rygos politechnikos instituto diplomanto Eduardo Roubos projektą. Šiame Vilniaus kampelyje regime tikrojo, ne modifikuoto ir ne nuosaikiojo moderno formas, matome tegul ir kuklias, bet vis dėlto įmantriai ir melodingai skambančias Rygos Alberta iela linijas. Tad gal net galima sakyti, kad Naujamiesčio architektūrinė dvasia yra kupina XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios stilistinių skonių atmosferos. Būtent tuo laiku šis Vilniaus rajonas patyrė savąjį demografinį sprogimą, architektūrinio ir urbanistinio pumpuro išsiskleidimą, antrąją kolonizacijos bangą, kai skurdžiuosius proletarus ėmė keisti pretenzingi buržua.

Bet chronologiškai (tartum stovint ant minėtųjų daugiaaukščių ir dairantis atgal ir pirmyn, kairėn ir dešinėn) reikėtų apžvelgti ir tų statinių „protėvius“ – medines pirkias, kurių iki šiol galima pamatyti Naujamiestyje. Įdomu, kad tas senasis, štetliškas ar net kaimiškas šio rajono segmentas ypač ryškus iki šiol vienoje seniausių – Naugarduko gatvėje. Arba koks malonumas yra matyti tuos kelis palaikius medinius namelius S. Konarskio gatvėje – visai šalia LRT pastato. Ir čia galvon šauna mintis, kad Naujamiestis iš tiesų turi kažką bendro su „dorsų“ dainomis ir jų tekstais. Tos dar išlikusios lūšnelės juk primena banaliuosius paskutinius mohikanus ar kokius nors dvasių raitelius iš Morrisono poezijos.

–  –