Keleivis žemėje

Julienas Greenas (tikr. Julian Hartridge Green, 1900–1998) – amerikiečių kilmės prancūzų rašytojas, gimęs, užaugęs ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje. Rašė daugiausia prancūziškai ir tapo pirmuoju amerikiečių kilmės rašytoju, išrinktu į Prancūzų akademiją (narys nuo 1971 m.). Greeno romanų, apysakų, pjesių veiksmas dažniausiai vyksta Prancūzijos provincijoje arba Amerikos Pietuose (iš kur buvo kilę jo tėvai). Slogiuose, įtemptos klaustrofobiškos atmosferos Greeno prozos kūriniuose, pasižyminčiuose aiškiu, tiksliu, preciziškai ištobulintu stiliumi, dažniausiai vaizduojami neurotiški, skausmingai savojo „aš“ ieškantys personažai ir jų obsesiški santykiai, persmelkti kaltės ir išdavystės jausmų, paženklinti seksualinės aistros ir smurto proveržių. Greeno kūrybą prancūzų kritikai laiko ir realistinių balzakinių tradicijų tąsa, ir fantastine, ir net aukščiausiąją tiesą liudijančia literatūra.

Lietuviškai yra išleistas šio rašytojo romanas „Adriena Meziura“ (1927; liet. 2006, vertė B. Gedgaudaitė), publikuotas apsakymas „Kristina“ (1927; vertė J. Ramunytė, žr. Hieronymus, 2017, Nr. 3). Apie čia spausdinamą apysaką „Keleivis žemėje“ iš to paties pavadinimo apysakų ir apsakymų rinkinio Le Voyageur sur la terre (1927) vienas iškiliausių XX a. rašytojų Jorge Luisas Borgesas yra pareiškęs: „Manau, jokia kita epocha neturi tokio mįslingo turinio romanų, kaip [Henry Jameso] „Sraigto apsisukimas“, [Franzo Kafkos] „Procesas“ ar „Keleivis žemėje“.“

 

 

Keleivis žemėje

 

 

Robert’ui de Saint-Jeanui

 

Vertimo, kurį netrukus skaitysite, autorius prieš kelerius metus lankėsi viename Jungtinių Valstijų mieste; atliekant nedidelį literatūrinį tyrimą, į jo rankas pateko tokie savotiški dokumentai, kad pagautas susidomėjimo jis visus juos kruopščiai nurašė, o kadangi jie susiję su seniai praeity nutikusiais ir net tuose kraštuose, kur nutiko, beveik pamirštais įvykiais, geriau skaitytojui juos pateikti, negrįžtant prie jų ištakų, ir priminti įvykį, 1895-aisiais sujaudinusį Ferfakso universitetinį miestą.

Tų metų rugsėjo 10 dieną iš upės buvo ištrauktas septyniolikmečio ar aštuoniolikmečio jaunuolio kūnas. Keliose vietose sulaužytos galūnės piršo mintį, kad jis gal bus suklupęs ir nugarmėjęs nuo ganėtinai stataus skardžio krašto, pakeliui atsitrenkdamas į aštrius akmenis.

Kiek aukščiau, dar nepasiekusi miesto, upė srūva tarp dviejų nuotakių sienų, pasišiaušusių styrinčiomis uolomis, kurios, kildamos virš upės ir toldamos į laukus, tolydžio didėja. Tad kaip įvyko nelaimė, nesunku įsivaizduoti. Veikiausiai jaunuolis naktį klajojo po miesto apylinkes. Nematydamas, kur einąs, pasiekė tamsos gaubiamą paupį. Žemė įmirkusi po neseniai nukliokusios liūties. Staiga jis paslydo ir, nespėjęs nieko įsitverti, bloškėsi stačiai ant uolų, į jas apsidraskė ir paniręs į upę nuskendo.

Tačiau jo žūties naktį buvo taip šviesu, kad ne vienam sunku patikėti, jog jaunuolis būtų galėjęs pasiekti pakrantę, nematydamas, kas jam po kojomis, ir, tardami, kad dėl kažkokios priežasties jis nusikalstamai panūdo pasidaryti sau galą, siūlė jį laidoti be įprastų apeigų specialiai skirtame atokiame kapinių kampelyje. Jie taip nėrėsi iš kailio ir pateikė tokias įtikinamas priežastis, kad jau buvo ketinama paklausyti jų nuomonės ir palaidoti jaunuolį taip, kaip jie norėjo.

Tyrimas nustatė, kad jis vadinosi Danielis O’Donovanas ir buvo jau kelias dienas praleidęs mieste, kuriame ketino eiti mokslus. Tuo pat metu kažkas aptiko velionio ranka rašytus popierius, leidžiančius manyti, kad gal paskubėta ir kad būta itin keistų aplinkybių, į kurias neatsižvelgta, nes apie jas nežinota, tačiau jos piršo išvadą, visiškai skirtingą nuo tos, kurią jie rengėsi priimti. Taigi radus tuos popierius laidotuvės buvo atidėtos kitai dienai; rankraščiai kruopščiai išnagrinėti ir išklausyti liudijimai žmonių, pažinojusių Danielį O’Donovaną. Galų gale, kilus abejonei, nutarta, kad verčiau apsirikti gailestingumo, o ne atšiaurumo linkme. Tad į registracijos knygas prieš Danielio O’Donovano vardą buvo įrašyti senos, tokiais atvejais parankios formuluotės žodžiai: miręs Dievo valia, o jaunuolį nuspręsta palaidoti, kaip dera, ir ant jį pridengsiančios antkapio plokštės išraižyti šias eiles iš Psalmyno:

 

Kaip gali jaunas žmogus nepalūžti savo kelyje?

 

Beveik tuo pat laiku vieno miesto laikraščio redaktorius pasišovė paskelbti visuomenei rastąjį rankraštį ir kaip antraštę pasirinko epitafija tapusias eiles. Ši publikacija labai suintrigavo skaitytojus, o kadangi rankraštis lemiamą akimirką nutrūksta, radosi keletas asmenų, bandžiusių papildyti tą tarsi kokį pasakojimą ir pasitelkusių tai, ką žinojo apie jų autoriaus būdą.

Taigi rankraštis įgijo tęsinį, bet jis įdomus tik kaip įsivaizduojama istorija ir, manau, jį reikia praleisti. Aš jį pakeičiau laiškais, šie man pasirodė įdomesni, nes juose pateikiami faktai – tikri, užpildantys labai rimtas spragas. O dėl Danielio O’Donovano pasakojimo… aš, žinoma, nenorėjau nė kiek jo sutrumpinti ar ištaisyti dažnų jo negrabumų. Pridursiu, kad ir šiame pasakojime, ir laiškuose, kaip galima tikėtis, visi vardai pramanyti.

Štai tų dokumentų vertimas.

 

DANIELIO O’DONOVANO RANKRAŠTIS

Ferfaksas, 1895 metų rugsėjo 6 diena

 

Rašau tai ne skaitytojui. Pasakojimą apie savo vaikystę užrašysiu vien sau ir baigęs sunaikinsiu rankraštį. Mano padėtis opi ir, man regis, kad iš jos išsisukčiau, turiu išdėstyti raštu daugelį dalykų, apie kuriuos iki šiol nebuvau susimąstęs.

Man buvo vienuolika, kai beveik vienu metu netekau tėvo ir motinos. Testamente buvo nurodyta, kad esu patikimas dėdės globai. Dėdė priėmė mane nenorom ir paskyrė man nepatogiausią kambarį namuose, žiemą per didelį, kad būtų galima lengvai jį apšildyti, o vasarą jame nebuvo kuo kvėpuoti. Be to, kambarys buvo viršutiniame aukšte, tarp dviejų kitų, kurių viename vaidenosi, ir dėl to jis buvo paverstas sandėliuku. Kitame gyveno niūrus senis, mano dėdės uošvis. Kadaise jis kovėsi su Pietų vėliava ir vis kartojo, kad mano dėdei laimė ir garbė gyventi po vienu stogu su buvusiu generolo Džeksono kapitonu. Dėdė, priešingai, buvo įsitikinęs, kad tai kapitonui reikėtų džiaugtis, turint vietelę prie doro žmogaus stalo, ir lovą, kurioje galės ramiai baigti savo dienas. Dėl šio nesusipratimo abu vyrai nesikalbėjo.

Aš guldavau devintą vakaro, bet niekada išsyk neužmigdavau ir apie dešimtą laukdavau visų man pažįstamų garsų: balsų, durų, tvarkingai uždarinėjamų vienos po kitų. Vasaros mėnesiais pirmiausia išgirsdavau kapitono balsą – jis grįždavo po vakarinio pasivaikščiojimo ir išjudindavo dėdę ir tetą, įsitaisiusius prieangyje. Tas prieangis buvo per mažas; vos pastačius jame porą krėslų, šie užstodavo lauko duris. Įsivaizduodavau, kaip teta atsistoja ir pagarbiai, atsargiai patraukia krėslą; savo tėvą ji garbino. Tada kapitonas tarstelėdavo: „Labas vakaras, dukrele.“ Paskui savotiškas girgžtelėjimas pranešdavo, kad jis spraudžiasi pro dėdę, priversdamas jį kiek pasislinkti, stumtelėti per akmenis savo krėslą. Uošvis ir žentas nepersimesdavo nė žodžiu.

Tada kapitonas iš priebučio eidavo į šeimyninę – varstydavo spintas, riekėsi duonos, žvangino stiklines. Po kelių minučių pasukdavo prie laiptų ir, paspyręs pirmąją pakopą, kuri, rodos, visada jį nustebindavo, imdavo lipti aukštyn. Tas kopimas man varė siaubą. Skardus ir ritmingas kapitono žingsnis aidėjo visame name. Kol kapitonas dar nebūdavo pasiekęs antro aukšto, man pakakdavo drąsos jo klausytis; netgi mėgavausi, įsivaizduodamas kapitoną besivaipančiu šmėklos veidu. Kad ir koks kraupus jis būtų buvęs, mane nuo jo dar skyrė ištisas aukštas, ir aš iš tiesų gardžiavausi savo baime, – bet vos išgirdęs jį antro aukšto laiptų aikštelėje, kluptelint ant pirmo mano aukšto laiptelio, mėšlungišku judesiu užsitraukdavau antklodę ant galvos. Mane visad nudiegdavo mintis, kad gal tai ne kapitonas, o kas nors kitas, specialiai atėjęs perpjauti man gerklės. Siaubo pagautas spausdavau lūpas prie švininio kryželio, kurį teta mane vertė nešioti ant kaklo. Tą akimirksnį ir užmigdavau.

Rytą kapitonas ūmai įsiverždavo į mano kambarį šaukdamas: „Kelt!“ Tai buvo aukštas tiesus senis pernelyg plačiais pečiais. Ilgos baltų plaukų garbanos iš abiejų pusių gaubė griežtą veidą. Mėlynos akys vėrė pasaulį paniekos kupinu žvilgsniu. Sena žaizda kakle trukdė jam kalbėti taip, kaip norėtų, tad jis beveik nepraverdavo burnos. Prieš riktelėdamas: „Kelt!“, nejučiom klaktelėdavo žandikauliais, lyg norėdamas įkąsti tam žodžiui, kurio negalėjo ištarti; bet man nė į galvą neateidavo juoktis.

Jo manieros mane truputį baugino. Dieną šis tas dar likdavo iš to fantastinio pavidalo, kurį jam suteikdavau naktį, nes mano smegenys pačios savaime iškreipdavo šiurkštoką jo fizionomiją, ir aš palaikydavau nuožmumu tai, kas tikriausiai tebuvo profesinio brutalumo likučiai. Dažnai girdėdavau jį žingsniuojant po kambarį tuo pačiu sunkiu tvirtu žingsniu, kurio baimindavausi vakarui atėjus. Kaitrią dieną jis sėdėdavo prie lango pintame krėsle ir lėtai vėduodavosi laikraščiu, retsykiais išspausdamas šūksnį; tas garsas kartais išplėšdavo jį iš susimąstymo, į kurį nuolat buvo nugrimzdęs. Tada jis pakildavo ir kosčiodavo taip dirbtinai, kad aš šypsodavausi, nors ir labai sunerimęs. Jis žinojo, kad galbūt viską girdžiu, ir jį tai erzino. Vieną dieną jis priėjo prie mano kambario durų ir riktelėjo:

– Danieli!

Mane pagavo baimė. Neatsiliepiau, tik atsistojau, stumtelėdamas kėdę.

– Išeik! – riktelėjo jis dar sykį.

Aš pasprukau. Ši scena kartodavosi taip dažnai, kad galop visai dienai dingdavau iš savo kambario ir eidavau skaityti kitur.

Vaizdą pro mano langą temdė presbiterijonų bažnyčia, nuo kurios mūsų namą skyrė tik kiemas ir gatvelė. Kai matydavau ją iš savo lovos, man dingojosi, kad toji bažnyčia dar arčiau, nes tada, rodės, ji užgoždavo visą dangų. Ji buvo pastatyta vienos Londono bažnyčios pavyzdžiu. Po čerpių stogu puikiausiai įžiūrėdavau aukštus strėlinius langus ir baltas langines, kurias žiemą pusiau praverdavo, ir korintinėmis kolonomis – po dvi kiekviename kampe – išgražintos varpinės cokolį. Ta bažnyčia žadino man liūdesį; juodi akmenys atrodė niūriai. Buvau girdėjęs, jog kadaise ją buvo smarkiai nuniokojęs gaisras, per kurį ilgai liepsnų plakamas bokštas galų gale rūkdamas nuvirto ant gretimo namo stogo. Savo ruožtu užsidegęs, ir tas namas sudegė per kelias valandas; mes gyvenome name, pastatytame jo vietoje. Tad į naująjį bažnyčios bokštą visada žiūrėjau baimingai: jei jis taip pat griūtų, tai kaip tik skersai mano kambario.

Paskutinę metų dieną, patį vidurnaktį, mane staiga pažadindavo neįprastas gausmas. Į dangų kildavo giesmės, stelbiamos varpų griaudėjimo. Tada išvysdavau liepsnojant bažnyčią. Spinduliuojanti šviesa gaubė ją kaip aureolė, ji atrodė baltutėlė ir fantastiška. Ir aš drebėdavau, kad ji ūmai neužsidegtų, ir pagautas siaubingos baimės, lemiančios man žiaurią mirtį, puldavau ant kelių prie durų ir karštai melsdavausi, kad nekiltų pavojus mano gyvybei.

Jei jau paminėjau duris, tai pridursiu – be jokios pašaipos, – kad tai buvo mėgstamiausia mano kambario kertelė. Dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tetos pageidavimu – ji augo Providense ir laikėsi šiokių tokių tos Amerikos dalies prietarų – mano kambario durys buvo padalintos į keturias nelygaus dydžio plokštes, išdėstytas taip, kad jas skiriantys tarpai sudarė lotynišką kryžių. Be to, virš jų buvo užrašas gotiškomis raidėmis, pagražintomis erškėčiais, kuris bylojo maždaug štai ką: Prisimink, kad šiame kambaryje yra kai kas, kuris tylomis tave mato ir girdi. Tuose paslaptinguose žodžiuose aš rasdavau keistą paguodą.

Mano kambarys atrodė man milžiniškas, dar išdidintas to vienuoliško paprastumo, kurį pabrėžė ir baldų parinkimas. Čia stovėjo žygio lova, užklota pilka lovatiese, apskritas stalas, ant kurio teta buvo padėjusi storą katalikų Bibliją, ant grindų patiestas išblukęs demblys; toliau, prie lango, komoda, ant jos – ovalus veidrodis, ir viskas. Lakuotas parketas atrodė kaip marmurinis, sienos nubaltintos kalkėmis. Židinio nebuvo, bet kartais apie Kalėdas atnešdavo žibalinę krosnelę, nuo kurios kvapo man pyko širdis.

Dėdė niekada manimi nesirūpino. Susigaužęs egoizme, jis gyveno lyg nuolat save garbindamas ir stūmė laiką bibliotekoje. Taip jis vadino mažą jaukų kambarėlį viename pirmo aukšto kampe. Nuo saulės jį gožė tankūs oleandrų krūmai. Kai atšaldavo, čia be perstojo buvo kūrenamos krūvos malkų. Kartais ir mane pakviesdavo į tą nuostabią vietelę. Dar prisimenu, kad čia mano kojos mynė prabangų tamsų kilimą, labai besiskiriantį nuo kutuoto kilimėlio mano kambaryje. Prūsiško židinio dešinėje ir kairėje kilo aukštos lentynos, kuriose pagarbiam mano žvilgsniui žvilgančius viršelius atverdavo išrikiuotos senovinės knygos. Kambario vidury, ant didelio apskrito raudonmedžio stalo, stovėjo lempa su gaubtu ir atvira rašiklinė, ištikimai atsispindinti mirguliuojančiose lempos gelmėse.

Toje jam taip derančioje aplinkoje aš vėl regiu mažą žmogelį, sėdintį dideliame apmuštame krėsle, pakeltu į mane veidu, bet žvilgsnį nukreipusį į savo knygas, – mano dėdę. Sulysusiame, susenusiame jo veide neįžvelgiu jokio kilnios dvasios pėdsako, jokios gailestingos širdies; viskas jame dvelkia įtarumu, nykuliu ir apmaudu, kaip būdinga vienišiui, nekenčiančiam savo vienatvės. Jo žvilgsnis neįstengia už nieko užkliūti. Plonos lūpos visada pračiauptos, lyg palikdamos tarpą kažkokiam žodžiui, kurio neištars, jei į jį žiūrėsiu, nes jis neapsakomai drovus. Jis dažnai prispaudžia delnus prie skruostų, tarytum slėpdamas ilgas lygiagrečias raukšles. Plaukai žilstelėję, bet antakiai vis dar juodi ir vešlūs. Rengiasi jis rūpestingai, pagal savo jaunystės laikų madą.

Kadaise dėdė noriai kreipdavosi į mane pompastiškais žodžiais, kurių prasmę ne visuomet suvokdavau, nors tardavo juos lėtu iškilmingu balsu. Uždėjęs man ant galvos ranką po gana ilgos kalbos, kurios didžioji dalis praslysdavo man pro ausis, užbaigdavo: „Gal tu ten viduje ir turi ką nors, kas verta to vargo, kurį mes įdėjom, kad išauklėtume tave deramais pagrindais.“ Paskui po kelių minučių išsiųsdavo mane lauk, nutrūkęs savo vingrios frazės vidury, tarsi ši būtų pernelyg jam įgrisusi, kad stengtųsi papildyti jos prasmę. Niekada nežinojau, ko jis kviesdavosi mane į savo kabinetą, – išeidavau iš ten ne ką išmanesnis. Įsivaizdavau, kad tas žmogus kartais pavargsta nuo savo knygų ir popierių, kuriais buvo užkrovęs apskritą stalą, ir man pamokslaudamas pailsėdavo nuo sunkaus darbo. Klydau tik dėl to, kas pasakyta apie darbą. Dėdė iš tiesų nežinia kodėl laikė savo garbės reikalu beveik niekada nekelti kojos iš bibliotekos, nors ten mirtinai nuobodžiaudavo ir anaiptol nieko nedirbdavo, jeigu darbu laikysime nuolatines pastangas. Jis vaikštinėdavo po biblioteką pirmyn atgal, rūkydamas cigarus, arba sėdėdavo apmuštame krėsle, užsikėlęs koją ant kojos, su knyga rankoje, klaidžiojančiu po puslapius žvilgsniu; tokį jį galėjau matyti iš sodo, pasislėpęs už oleandrų priešais jo langą. Pagaliau kartais keverzodavo darbo grafikus ir mesdavo juos į krūvą ant stalo arba išsiblaškęs paskleisdavo ant žemės aplink fotelį.

Pastarąją detalę sužinojau iš tetos, kartą užėjęs į jos kambarį. Dažnai užsukdavau jos aplankyti ir, manau, tuos apsilankymus ji mėgo; man ir pačiam buvo prie širdies jos draugija, nors tetai nejaučiau jokio nuoširdaus prieraišumo. Niekuomet neabejojau, kad rasiu ją prie lango, mezgančią, šalia fotelio pasistačiusią didelę apskritą pintinę, pilną pilkų ir baltų vilnonių siūlų. Vos man pasirodžius, ji imdavo kalbėti. Klausinėdavo, kaip aš leidžiu laiką, ir nelaukdama atsakymo leisdavosi į nepabaigiamą monologą. Pritrūkusi kvapo stengdavosi kalbėti, drauge įtraukdama oro. Buvo nedidukė ir sėdėdama susikeldavo kojas ant žemo suoliuko. Mažose šviesiai pilkose akutėse raudoname mėsingame veide tegalėjai įžvelgti godaus smalsumo išraišką. Kartais ji atgalia ranka persibraukdavo lūpas ir skubiai apsidairydavo, lyg norėdama įsitikinti, ar niekas to nematė. Dažnai įsmeigdavo vieną ilgų virbalų sau į plaukus, kuriuos sukdavo į kuodelį viršugalvyje. Akinių sidabriniais rėmeliais auselės buvo įsirėžusios į minkštus skruostus: ją tai kamavo, ir ji balsiai pati sau žadėdavo nunešti juos meistrui. Kai akinius nusiimdavo, nežinia ko susigėdęs nudelbdavau akis. Ji vilkėjo standaus tamsaus audinio drabužiais. Stangriai aptemptas korsažas, regis, trukdė kvėpuoti; suknelė skleidėsi apie liemenį tviskančių klosčių briaunelėmis.

Nenuobodžiaudamas klausydavausi tarškaus jos balso, liejančio man į ausį įvairiausio plauko paslaptis. Teta, matyt, pamiršdavo, kad aš neturiu dar nė dvylikos ir kad didžiosios dalies to, ką ji sako, beveik nesuprantu. O gal jai ir nereikėjo, kad suprasčiau, tik kad išklausyčiau, – o klausiausi aš įdėmiai. Vyro abejingumas ir tėvo niaurumas buvo pasmerkę ją vienatvei, kuri ją kankino, – bet jinai aukojo ją Kūrėjui kaip didžiausią savo gyvenimo pažeminimą, – taip sakydavo pati, palenkusi galvą ir nuleidusi vokus. Bet abejoju, ar suvokė, kuo toji vienatvė jai tokia žiauri, nors skaudžiai kentėjo, negalėdama išsikalbėti tiek, kiek būtų norėjusi.

Kalbėjo ji apie viską, be tvarkos ir be saiko. Žodžiai įkvėpdavo mintis, ir jos šnekos buvo tokios pakrikos, kad aš niekad nežinojau, apie ką mes kalbame, net kai ji porindavo istorijas, kurias įstengdavau suprasti ir kurios mane domino, – bet kartais užčiuopdavau mane žavinčias smulkmenas. Ji dažnai pasakodavo man airių legendas – kai kurios jų mane stulbino savo keistumu. Čia apsčiai pynėsi raganystės ir dievotumas, ir aš nepavargdamas jų klausydavausi, nors jos gerokai mane šiurpindavo, ir aš sapnuodavau baisius sapnus. Viena jų man atrodė įdomesnė ir kraupesnė už kitas – tai buvo Frenko Makenos istorija.

Frenkas Makena sekmadienio rytą panoro žūtbūt sumedžioti kiškį. Tėvas jam uždraudė tai daryti, o kadangi anas nenusileido, baisiai jį prakeikė: „Dangau, padaryk, kad tu negrįžtum į namus gyvas, jei vyksti į medžioklę Viešpaties dieną.“ Tačiau Frenkas jo nepaklausė ir išėjo su savo sėbrais. Čia teta man paaiškindavo, kad jis buvo fey, tai yra į mirtį jį stūmė kažkas neįveikiamo.

Jie išbaidė didelį juodą kiškį ir vaikėsi jį kiaurą dieną, bet taip ir nepavijo, nes kiškis buvo aiškiai šėtoniškos kilmės; vakarop visi jaunuoliai baigė medžioklę ir išsiskirstė po namus, tik Frenkas Makena nusekė kiškio pėdomis ir dingo kalnuose.

Visad vildavausi, kad galų gale Frenkas Makena bus išgelbėtas, bet jis vis mirdavo ta pačia paslaptinga mirtimi: jį visuomet rasdavo kalnuose, tįsantį ant žemės vidury rato, kurį buvo apsibrėžęs lazda. Ir teta pridurdavo, kad jo skrybėlė buvusi užsmaukta ant akių, o ant lūpų padėta atversta jo maldaknygė. Jį parnešė namo ant neštuvų. Taip buvo išklausyti tėvo žodžiai.

Teta daug pasakojo ir apie Senąjį ir Naująjį Testamentą, kuriuos daugybę kartų buvo skaičiusi. Ji jautė labai stiprų potraukį šiurpioms Šventojo Rašto vietoms. Pavyzdžiui, iš Senojo Testamento pasirinkdavo istoriją apie vaikus, kuriuos sudraskė lokys, nes jie pasišaipė iš pranašo Elišos*; iš Naujojo – Ananijo ir Sapfyros istoriją**.

Ji skaitė daug laikraščių ir nepaisydama mano jauno amžiaus porino man apie visas Europos vyriausybes, išdroždama, ką apie kiekvieną jų mananti. Tada žavėjausi, kad ji geba pažerti tiek žodžių, kurie man neturėjo jokios prasmės. Kartais kalbėdavo apie Jungtines Valstijas, bet retokai, ir aš pastebėjau, kad niekada nemini karo tarp Šiaurės ir Pietų valstijų. Vis dėlto vieną dieną papasakojo, kad praėjus keliems mėnesiams po karo pabaigos, kai žymiausios miesto šeimos buvo sužlugdytos, žmonės matydavę damas savo virtuvėje kepančias pyragaičius ir pardavinėjančias juos praeiviams pro langų virbus. Bet apie visą šį laikotarpį, apie kurį mūsų aplinkoje tiek daug šnekama, ji nutylėdavo. Nedrįsau paklausti, kokia šio tylėjimo priežastis, bet ji mane labai stebino, ir, prisimenu, visaip stengiausi išsiaiškinti ją pats. Vėliau supratau ar tariausi supratęs.

Svarbiausios iš visų tetos kalbų sukosi apie dėdės trūkumus ir apie begalinę kantrybę, kurią reikia pasitelkti, kad būtų galima krikščioniškai su juo gyventi. Ši tema buvo ją apsėdusi. Deja, gerai nepamenu, ką ji man dėstė apie dėdės charakterį, nes tiek metų turėdamas visiškai neįsimindavau moralinio pobūdžio pastabų – atmintyje įstrigdavo tik konkretūs faktai.

Teta mėgo tikslumą iki smulkmeniškumo ir stengdavosi pateikti griežtai tikrovišką savo modelio portretą, tačiau neišmanė kompozicijos dėsnių ir painiojo skirtingus elementus. Mėgo kartoti, kad po vedybų dėdė labai pasikeitęs, ir dvidešimt penkerių metų vyro paveikslas buvo fonas atšiauriam dabartinės tikrovės aprašymui. Iš jo telikusi jo paties karikatūra; ji niekad nėra mačiusi, kad žmogus vos per dvylika metų šitaip subjaurėtų. Ji nekentė visko, kas dėdę darė dėde: išgeltusio veido, drebančių rankų, kosčiojimo prieš kreipiantis į tarnus, įpročio delnu perbraukti knygos nugarėlę prieš ją atsiverčiant, o dėl knygų ji pašaipiai teiraudavosi įsivaizduojamo pašnekovo, – nes, atrodo, pamiršdavo, kad aš čia, – kur būtų galima įsigyti tą žymiąją knygą, kurią dėdė kadais buvo pasišovęs parašyti. Pasakojo, kaip rytais, kai dėdė dar miega (jis ilgai miegodavo), jiedvi su tarnaite įsmunkančios į jo biblioteką. Čia ji surenkanti visus popierėlius, kuriuos jis kaupia į krūvą ant stalo ir aplink krėslą, ir visus tuos, kurių negali įskaityti ar kurie jai atrodo netinkami, atidedanti į šalį. Įsivaizduoju, kaip ji nešasi juos į savo kambarį ir pagiežingai degina, nes jaučiasi išguita iš dėdės gyvenimo ir pasitikėjimo. Ir ji pridurdavo, kad toks protestantas kaip jis ir net dar blogiau (ji pati buvo katalikė) negali parašyti nieko doro. Vienąsyk ji taip įsisiūbavo, kad pareiškė, jog politikoje ne ką labiau negu religijoje jis nebuvęs teisingoje pusėje, buvo bepridurianti dar kažką, bet ūmai susigriebė, kad aš klausausi; prikando lūpą ir akimirksniu nuščiuvo. Pagaliau ji itin dažnai kartodavo, jog pakanka išvysti jį įeinant į kambarį, kad pagautų noras skelti jam antausį, ir ji tvardosi, mintyse kartodama meilės ir gailestingumo priesakus.

Tas blandus plepėjimas, supintas iš tokios gausybės skirtingų dalykų, labai mane glumino. Nedaug mąstydavau apie žmonių charakterį, bet miglotai jaučiau, kad tetos charakteryje esama kažko keisto, ir man buvo sunku užgniaužti savotišką nepasitikėjimą ja.

Ne ką mažiau nepasitikėjau ir dėde; jis, kaip ir teta, atrodė man pernelyg mįslingas, o svarbiausia – aš baiminausi to, ką man apie jį kalbėjo teta. Sunkiai suprantama jo kalba mane gąsdino, be to, jis kalbėjo sniaukriu, labai nemaloniu balsu.

Dusyk per dieną mes susiburdavome prie stalo. Dėdė, kuriam, regis, neįtiko jokia dieta, praleisdavo su mumis vos keletą minučių; išgėręs stiklinę pieno ir su pasidygėjimu paragavęs vieno kito patiekalo, grįždavo prie savo knygų.

Teta ir kalbėjo, ir valgė vienodai pasimėgaudama. Ji sėdėjo stalo gale priešais tėvą, kuris šveisdavo maistą, netardamas nė žodžio, ir, kaip iš visko atrodė, jos nesiklausė.

Aš išaugau tarp tų trijų žmonių, ir nė vienam iš jų neatėjo į galvą pasiųsti mane į mokyklą, bet vienatvė išugdė pomėgį skaityti, ir aš šiaip taip mokiausi visko, ką šiandien žinau. Teta, nuolat matydama mane su knyga rankose, gyrė, kad aš toks stropus, bet jai niekad netoptelėjo mintis pasiklausti, ką aš skaitau. Kartais svetainėje, kur mėgdavau skaityti, susitikdavau dėdę. Jis būtinai paimdavo man iš rankų knygą ir apžiūrėjęs viršelį ir titulinį lapą grąžindavo, tardamas: „Visos knygos geros.“ Šie žodžiai mane žavėjo, ir aš toliau ramiausiai skaičiau visokias knygas.

Baigiantis mano penkioliktiesiems metams, mirė teta. Neapraudojau jos, bet netikėtai man jos pritrūko. Jos mirties popietę užėjau į kambarį, kur ji paprastai darbuodavosi, ir atsisėdau į jos fotelį. Išvydau oleandrus, temdančius dėdės langą, paskui sodo vartelius ir virš plytų sienos – jovarus aikštėje. Stodamasis apverčiau pintinę, kurioje teta laikydavo vilnonius siūlus; pajutau šiokį tokį liūdesį, matydamas tarp kojų raičiojantis pilkus, taip gerai pažįstamus kamuolius; kelias minutes juos stebėjau, negalėdamas ryžtis padėti į vietą.

Kapitonas dukters laidotuvėse nedalyvavo; kitą dieną gan ilgai miegojau, o jis manęs nepažadino. Kiek vėliau užėjo į mano kambarį, kur po tetos mirties paprastai skaitydavau. Mane išvydęs, regis, suirzo ir tučtuojau pasišalino. Vakare prieš eidamas gulti ieškojau Biblijos, kad kaip visada perskaityčiau vieną skyrių, bet paieškos buvo bergždžios ir, nedrįsdamas pasiteirauti kapitono, įtariau jį iš manęs ją paėmus. Ji ilgai priklausė mano tetai.

Dėdės gyvenimo būdas nė kiek nepasikeitė, ir, matant, kokios gajos smulkios jo manijos, buvo galima suprasti, kokią nežymią vietą jo gyvenime užėmė žmona. Iš svetainės, kurioje skaičiau, kaip ir daugelį metų girdėdavau jį žingsniuojant pirmyn atgal po savo biblioteką. Dabar, kartais išėjęs iš jos, jis ateidavo su manimi pasikalbėti; pastebėjau, kad tapo lipšnesnis. Vieną dieną pasikvietė mane į biblioteką, į kurią nebuvau įkėlęs kojos nuo tetos mirties. Susėdome prie apskrito stalo, ir jis parodė man graviūras, kurias buvo atsisiųsdinęs iš Europos. Visos jos mane sužavėjo, bet kai kurios buvo gražesnės už kitas: ryškiai nuspalvinti optiniai vaizdai greta Piranezio*** kalėjimų; pastarieji mane apstulbino; vieną jų dėdė man padovanojo. Galų gale jis pakilo, išsitraukė iš kišenės lapelį ir išskleidė žiūrėdamas į mane. Supratau, kodėl jis toks malonus; jis norėjo man kažką perskaityti: tai buvo tetos kapo epitafija, suformuluota štai taip:

 

ELIZABETĖ DREITON,

ČARLZO EDVARDO DREITONO

ŽMONA,

GIMUSI 1833 METŲ SPALIO 8 DIENĄ,

MIRUSI 1894 METŲ RUGPJŪČIO 15 DIENĄ

ŠIAME MIESTE, IŠ KURIO NIEKUR NEBUVO IŠVYKUSI.

Ji miega šešėlyje,

nendrių paslaptyje.

(Jobas, XL, 16)

 

Regis, dėdė didžiavosi šia citata.

– Jis aš pakeičiau į ji, bet nieko, – paaiškino. – Ši frazė puikiai apibūdina kapines, kuriose ilsisi tavo teta.

Teisybė, Bonaventūro kapinės iš tiesų buvo prie vandens ir labai ūksmingos; tačiau kaip menkai tos Biblijos eilės atitiko vargšės moters dvasią. Šešėlis, paslaptis! Blogiau nebuvo galima parinkti.

Dabar kasdien užeidavau pas dėdę. Jis man rodydavo knygas ir mokė mane skirti gražius leidinius nuo paprastų; nejučiom išsiugdžiau potraukį dailiam popieriui, puošniems viršeliams, visai išorinei knygų apdailai. Po pusvalandžio dėdė visada galop išsitraukdavo iš kišenės kokį nors nedidelį rankraštį ir skaitydavo man jo fragmentus. Dažniausiai tai būdavo ilgi keisti apmąstymai apie tai, ką jis vadino religijų beprotyste, ir prancūzų eilėraščių vertimai, bylojantys apie žemiškąją neviltį ir dangaus abejingumą. Tylomis klausydavausi tų frazių, kurių brutali ir piktavališka pašaipa mane piktindavo, nes iš prigimties buvau pamaldus, bet dėdė, rodos, nė matyti nematė mano nepasitenkinimo ir, matyt, sužavėtas skaitydavo toliau. Kartais skaitymą pertraukdavo ir paaiškindavo man, kad tai tik atskiri reikšmingo kūrinio, kurį jis užsibrėžęs vieną dieną parašyti, fragmentai. Tada man atrodydavo, kad matau tetą, ieškančią ant žemės ir ant stalo tų popiergalių, kuriuos dėdė išmargina bedieviškais žodžiais, ir anksti ryte, kol jis dar nenusileidęs iš miegamojo, metančią juos į ugnį.

Kapitonas su mumis nebevalgydavo. Sužinojau, kad jis lankosi restorane, kurį laiko viena katalikų šeima ir kur geriamas tik vandeniu skiestas vynas. Jis nebežadindavo manęs kaip kadaise, ir po truputį aš beveik jį pamiršau.

Kai buvo praėjęs mėnuo po tetos mirties, vieną dieną gavau laiškelį, kurį atnešė pats siuntėjas. Jame buvo pora eilučių nepažįstamu braižu: Aš gyvenau laimingas savo dukters namuose. Dabar verčiau išeiti, nei gyventi tavo dėdės namuose. Pasakyk tai jam.

Nepasakiau to dėdei, kuris, atrodo, ir nebeprisiminė kapitono ir nėsyk nenusistebėjo, kad jo nėra; laiškelį įspraudžiau į vieną savo knygų.

Praleidau dar metus beveik visiškoje vienatvėje, ką ir kalbėti apie tuos ganėtinai trumpus tarpsnius, kuriuos praleisdavau su dėde. Šis nesimatydavo su niekuo kitu, išskyrus mane, ir po truputį savo esatimi ir kalbomis įteigė man kažką iš savo atšiauraus ir liūdno būdo. Minėjau, kad mokyklos nelankiau, nes dėdė šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, vadovaudavosi savotiškomis teorijomis. Retai kur išeidavau; miestelis, kuriame gyvenome, neatrodė man įdomus veikiausiai todėl, kad neįstengiau įžvelgti jo grožio ir neturėjau progos palyginti jo su kitais miestais. Taigi visas mano pasaulis buvo tik kelios ūksmingos vietelės už nedidelio nebeveikiančio uosto. Tačiau nuvokiau viską, kas mano gyvenime esama bodaus, nepakankamo, ir epitafija, kurią buvo perskaitęs dėdė, rado manyje keistą atgarsį. Man dingojosi, kad ir aš taip pat tarsi miegu šešėlyje ir paslaptyje, ir kuo labiau toji mintis tvinksėjo mano sąmonėje, tuo aš dariausi niūresnis.

Mano šešiolikti metai praėjo kupini nerimo, kuris tik didėjo. Dėdės kalbos atrodė man kvailos, o popierėliai, kuriuos jis traukdavo iš kišenių, norėdamas man perskaityti, kėlė siaubą. Daug mąstydamas pats, jaučiau turįs ganėtinai jėgų paneigti tą prieš laiką nukriošusį žmogelį ir nekantriai kenčiau, kol jis skaitydavo savo rašinius. Kad to išvengčiau, leisdavausi į ilgas klajones. Mieliausiai traukdavau per viešuosius sodus į užmiestį, iki uosto, kur niekas nekeldavo kojos. Ten visad matydavau tas pačias žvejų valtis, siūbuojančias neramiame vandenyje ir girgždinančias savo lynus. Atsisėdęs ant akmeninio suolo krūmų vainikuojamos sienutės šešėlyje, pro stiebus stebėdavau po dangumi judantį vandenį. Šimtai klausimų knibždėjo mano galvoje. Svarsčiau, kas manęs laukia, kur mane nuves polinkis į skaitymą ir vienatvę, kas bus, jei dėdė greitai mirs ir turėsiu manytis pats vienas. Žinojau, kad jis nėra turtingas ir priėmė mane prieš savo valią; jaučiau jam už tai šiokį tokį dėkingumą, tačiau priverstinį ir labai man nemalonų. Tada galvoje vėl aidėdavo žodžiai, kuriuos buvau girdėjęs iš vieno anglų dvasininko. Jis kalbėjosi su mano teta ir, glostydamas man plaukus, pasakė:

– Patikėkite jį mums. Teologija jam patiks, ir, žinot, – pridūrė jis juokdamasis, – mūsų profesija – gražiausia pasaulyje.

Šitie žodžiai atrodė man saldūs net ir tada; dar ir dabar jie man kupini neapsakomo žavesio.

Kartą grįžęs iš pasivaikščiojimo gavau antrą kapitono laiškelį. Ateik šiandien po pietų manęs aplankyti, – rašė jis. – Turiu tau kai ką pasakyti. Ir jis nurodė gatvę kitame miesto gale. Patraukiau tenai. Kapitonas turėjo kambarį pilkai dažytame namelyje antrame aukšte, visas jo fasadas buvo apraizgytas gebenėmis ir laukinėmis vynuogėmis. Kambarys buvo didelis, kukliai apstatytas: lova su baldakimu, šviesaus medžio kėdė ir apskritas stalas, panašus į dėdės stalą. Ant to stalo atpažinau savo Bibliją, padėtą šalia lempos. Kita kėdė buvo pastatyta balkono kampe – į jį patekdavai pro dideles įstiklintas duris. Čia sėdėjo kapitonas, kai aš įėjau.

Apsidžiaugiau, jį pamatęs, nors jo visiškai nemylėjau. Jis buvo irzlus, ir man nepatiko šiurkštus jo balsas. Bet bent jau neturėjo to nerimastingo dėdės žvilgsnio. Vos mane išvydęs, priėjo ir staiga tarė, plačiu mostu aprėpdamas kambarį:

– Matai šitą kambarį? Moku penkis dolerius per mėnesį pusseserei Midlton, kad turėčiau teisę vadint jį savu. – Kiek patylėjęs kalbėjo toliau: – Dešimt dolerių moku smuklininkui, pas kurį kasdien maitinuosi. Po trejų metų nieko nebeliks iš visų tų pinigų, kuriuos buvau atsidėjęs, bet tikiuosi, kad būsiu pašauktas gerokai anksčiau iki to laiko.

Nežinojau, ką ir manyti apie tą prakalbą, svarsčiau, ką pasakyti, bet čia jis paėmė mane už rankos ir paklausė:

– O tu? Tebegyveni pas dėdę?

Pajutau, kad raustu, ir vos girdimai atsiliepiau:

– Taip.

Senis žiūrėjo į mane, nepaleisdamas mano rankos; niekada dar mano veido nesmaigstė toks atšiaurus ir šaltas žvilgsnis.

– Klausyk, – tarė jis galop, – jei nori palikti dėdės namus, aš tau padėsiu. Trejiems metams važiuosi į Ferfakso universitetą, kur mokiausi aš. Ar nori?

Aš taip ir nustėrau iš nuostabos. Jis kurį laiką laukė atsakymo, paskui, nebeleisdamas man ilgiau mąstyti, skubiai užbaigė:

– Manau, tu sutinki.

Ir tardamas šiuos žodžius įspraudė man į delną virvele surištą banknotų ritinėlį.

– To tau užteks metams, – paaiškino. – Sėsi į rytinį traukinį; su savim pasiimsi tik būtiniausius daiktus. Manding, mano duktė aprūpino tave viskuo, ko reikia. Daugiau nieko neimk.

Jis per jėgą užlenkė mano pirštus ant banknotų, kuriuos laikiau ant ištiesto delno, paskui draugiškai pliaukštelėjo man per petį, stengdamasis šypsotis, ir pastūmėjo mane prie durų. Aš išėjau.

Patraukiau gatve, paskui kita. Šios gale pasukau į kelią ir gana ilgai juo ėjau. Ką tik išmušė vienuoliktą. Buvo rugsėjis; jūros vėjas nugelsvino lapus. Vėsu. Man reikėjo prasivaikščioti ir gerai pamąstyti. Kelnių kišenėje spaudžiau pinigus. Ar juos pasilaikyti? Ar grąžinti? Pasilikti ar važiuoti?

Netrukus kojos atsitiktinai mane atnešė prie Bonaventūro vartų. Tos kapinės įsikūrusios paupyje, visai netoli žiočių, kad būtų girdimas monotoniškas su tėkme besigrumiančių bangų šniokštimas. Virš tylių alėjų šakas sunėrę milžiniški ąžuolai. Ant kapų ir nusvirusiose iki žemės lianose žaidžia voveraitės. Nerasi taikesnės vietos, kuriai tokia svetima mintis apie liūdesį.

Nesvarstydamas, kokiu keliu eiti, patraukiau vienu takų, vedančių prie upės. Mane buvo užplūdusios mintys. Nežinojau, ką daryti. Aišku, knietėjo išvažiuoti, bet palikti dėdės namus be jo leidimo – ar tai nereiškė, kad būsiu pasmerktas niekad nebeįkelti tenai kojos? Tad kuo galėčiau pasikliauti, jei dėdė paliktų mane mano paties valiai? Kapitonu? Neabejojau, kad jis ką tik man atidavė didžiąją savo turto dalį ir kad pasibaigus pirmiesiems metams koledže lieps pačiam užsidirbti pinigų, reikalingų studijoms tęsti. Man nebuvo paslaptis, jog daugelis neturtingų jaunuolių Šiaurės koledžuose laisvu nuo paskaitų laiku imasi smulkių darbelių, iš kurių pragyvena. Taigi turėčiau pasikliauti savimi, bet ką aš daryčiau? Imčiausi privačių pamokų? Toks planas privertė mane šyptelėti. Ko aš mokyčiau? Beveik nieko neišmaniau, visas mano mokslas – tik gana nuodugnus Šventojo Rašto pažinimas ir šiokios tokios elementarios visuotinės literatūros žinios. Bet reikėjo apsispręsti – ir nedelsiant; toji mintis dunkstelėjo man į galvą su tokia jėga, kad sustojau. Čia susigriebiau, kad išsiblaškęs atklydau į nuošalią giraitę, iš kurios pro medžius buvo matyti aukštos juodos nendrės, palinkusios virš klampių vandenų. Tyloje skambėjo vingri paukščio pašaipūno giesmė – ūmai jis nutilo, išvargintas savo šūksnių. Niekuomet nebuvau užklydęs į šią vietą, net nežinojau, kad erdviose kapinėse esama tiek ramybės ir grožio. Kurį laiką stovėjau, pakerėtas šios vienatvės, ir mintyse planavau vėliau čia sugrįžti, bet netikėtai susigriebiau beveik nejučiom ištaręs balsu:

– Aš čia negrįšiu, nes rytoj išvažiuoju.

Tą akimirką išvydau žmogų, einantį mano pusėn. Beregint išėjau iš giraitės ir netrukus kitu taku pasiekiau pagrindinę kapinių alėją.

Grįžęs namo užkopiau į savo kambarį. Pačiam apsispręsti man buvo šis tas naujo, ir aš įsikarščiavęs ėmiau ruoštis kelionei. Susikroviau į lagaminą viską, kas man priklausė; tai užėmė nedaug laiko – teturėjau keletą daiktelių ir kelias knygas; paskui parašiau dėdei, pranešiau, kad palieku jo namus, ir padėkojau – taip derėjo – už visą jo gerumą. Užklijavau laišką ir nedelsdamas įmečiau į dėžutę.

Po kelių valandų vėl išvydau dėdę per vakarienę. Dėdė kaip visada buvo tylus, o aš mėgavausi, įsivaizduodamas nedidelę savo laiško kelionę: jis eina iš rankų į rankas, kad pasiektų dėdę, o šis tuo tarpu, sėdėdamas priešais mane ir raukydamasis, ragauja kažkokį patiekalą. Netrukus dėdė pasišalino, ir aš likau vienas, bet vos pakilau nuo stalo, jis priėjęs paprašė trumpam užsukti su juo į biblioteką. Nusekiau paskui jį.

Jis atrodė susirūpinęs labiau negu paprastai, o jo žvilgsnis – labiau sustingęs. Tuoj pat išsitraukė iš kišenės popierių ir ėmė skaityti, nepakeldamas į mane akių. Stovėjo prie lempos, kurią buvo pastatęs ant židinio kampo. Aš atsisėdau prie stalo – nuolatinėje savo vietoje. Skaitė jis greitai ir neraiškiai, bet jo frazės skambėjo harmoningiau; tai mane nustebino ir pakišo mintį, kad jis bus nukopijavęs fragmentą iš kokios knygos ir jį man skaito. Netrukus išsitraukė iš kišenės nosinę ir nusišluostė kaktą, burblendamas kažką man nesuprantamo. Aš atsiprašiau. Tada jis ištarė garsiau, bet kiek nusisukęs:

– Gal užrašytum šiokias tokias pastabas, kurias tuojau padiktuosiu?

Buvau jo beprašąs plunksnos ir popieriaus, bet čia mano žvilgsnis užkliuvo už didelio lapo, padėto priešais mane tarp naujo plunksnakočio ir rašalinės.

Tada pasidžiaugiau, kad mano kelionė neišvengiama. Dėdė ėmė diktuoti man ganėtinai ilgą frazę, ją užrašiau, neužčiuopdamas prasmės. Mintyse plaukė prisiminimai. Prisiminiau dėdės balsą ir žvilgsnį, kai jis man kalbėjo apie reikšmingą veikalą, kurį ketinąs parašyti vėliau, ir kad vėliau aš galėsiąs naudotis visomis jo knygomis, nes iki šiol jis leido skaityti tik knygas iš svetainės. Tad kokį planą jis rezgė? Kodėl neatskleidė jo man, jei turėjau atlikti jame kažkokį vaidmenį? Nekenčiau jo drovumo, kurį noriai laikiau veidmainyste. Šią minutę jis netgi pasirodė iš tikrųjų šlykštus, ir skatinamas paniekos ir pagiežos vienos frazės vidury parašiau: Ne, dėde, aš niekada nebūsiu jūsų sekretorius.

Galop jis liovėsi diktuoti ir paprašė manęs perskaityti, ką buvau užrašęs. Nuo pat pirmos pastraipos stabtelėjau iš nuostabos ir paklausiau dėdės, ką jis man liepia skaityti. Jis paprastai atsakė – ir tai mane dar labiau suglumino, – kad tai pirmieji jo veikalo įžangos žodžiai. Sunku buvo tuo patikėti, nes tos frazės atrodė man puikios ir niekaip nesiderino su tais niekalais, kuriuos jis man visuomet skaitydavo. Dar ir šiandien įtariu, kad jis tiesiog nuplagijavo kokį nors žymų autorių. Kaip tai paryškina jo charakterį!

Perskaičiau savo popierių iki galo, aišku, praleisdamas tą trumpą frazę, kurią buvau įterpęs. Dėdė, regis, pasigardžiuodamas manęs išklausė ir kai baigiau skaityti, paprašė įdėti rankraštį į jo nurodytą stalčių.

– Čia laikau galutinius savo darbo lapus, – pasakė, lyg dabar norėtų supažindinti su visomis mano naujojo amato detalėmis.

Stalčius iš tiesų buvo puspilnis, popieriai išmarginti skubria rašysena. Tas, kurį įdėjau, buvo – pasigirsiu – išvedžiotas kruopštesnės ir tvirtesnės rankos.

Dėdė manęs neužlaikė. Padėkojo, palinkėjo labos nakties, bet atrodė toks rimtas, kad tai panėšėjo kone į atsisveikinimą, ir aš sunerimęs sukau galvą, gal jam žinomas mano planas. Apmąsčius tai atrodė neįmanoma, bet ar jums nėra tekę stebėti nuovokios išvaizdos žmonių, kurie, nors ir negali nutuokti nieko, kas dedasi aplinkui, veikia ir kalba taip, lyg būtų informuoti? Jie atsainiai taria žodžius, jų nuomone, nereikšmingus, o, pasirodo, tie žodžiai – pati esmė to klausimo, kuris jiems nežinomas. Kai aš pravėriau duris, dėdė rimtai tarė:

– Tikiuosi, tu mano namuose laimingas, Danieli.

Staigiai atsisukau ir pamačiau, kad jis šypsosi, bet nesumečiau, ką atsakyti. Jis mostelėjo ranka ir sėdo prie stalo. Aš išėjau.

 

Tęsinys kitame numeryje

 

Iš: Julien Green. Le Voyageur sur la terre. Paris: Librairie Plon, 1930

Vertė Jonė Ramunytė