Kas bendro tarp „Trapių daiktų“ ir kaštono šaknies?

Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 80 p.

Gretos Ambrazaitės pirmojo rinkinio „Trapūs daiktai“ eilėraščiai kupini niūrumo, paslaptingumo, prisodrinti įvairiausių prasminių kodų, kone mistiški. Kad ir kiek pastarasis žodis būtų subanalintas kasdieniame kalbėjime, visgi mistiškumą vertėtų sieti su patirtimi, viršijančia kasdienio pasaulio fenomenus, arba su ribinėmis patirtimis, esančiomis tarsi tarp dviejų tikrovių (šiapus ir anapus). Nors interpretacijų ir aiškinimų mistinei patirčiai nusakyti nemažai, jai paaiškinti nepakanka vien tik racionalių argumentų. G. Ambrazaitės eilėraščiuose mistinė patirtis pasirodo tarsi iš išvirkščiosios pusės, panašiai kaip Jeano-Paulio Sartreʼo „Šleikštulyje“. Kulminacinis ir paradoksaliai žemiausias taškas šiame Sartreʼo romane pasiekiamas, kai pagrindinis veikėjas, apčiuopęs kaštono šaknies grubumą, materialumą, patiria pačios būties medžiagiškumą, mat „jeigu jau kas egzistuoja, turi egzistuoti su viskuo, su pelėsiais, paburkimu, nešvankybe“ (vertė A. Kiliesaitė, V.: Vaga, 2013, p. 212). Būtent tokią egzistencinio šleikštulio patirtį ir pavadinčiau „atvirkštine“ mistine: užuot nulupus bet kokį daiktiško buvimo sluoksnį, t. y. pagaliau įžvelgus tikrovės prigimtį ir nuskaidrinus, apvalius suvokimą ir atvėrus Tiesą, Esmę, deja, atrandama grubi, beveidė medžiaga – „būtis be atminties“, kuri yra visiškai nepagrįsta ir todėl nepaaiškinama.

Tokią, sakyčiau, sartrišką šleikštulio patirtį autorė integruoja į savo rinkinį: „bendros patirtys čia tėra / laukinis, sutrešęs medis, / kurį reikia genėti“ (p. 50). O akistata su savimi pasirodo be jokio dieviškojo į(si)prasminimo: „jokių grynakraujų dievybių, / vieni patys, / savo pačių akivaizdoj“ (p. 11), todėl fizinis pavidalas (daugiau nieko neįmanoma apčiuopti, pamatyti, suvokti) pasirodo esantis „erdvių išnešiotas vilkelis, / ir niekas nežino, kur jis nuskries, / kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos“ (p. 57). Rinkinyje kūnas suvokiamas fragmentuotai, daiktiškai ir neretai skausmingai: „žiūrėk, medžiai kyla į viršų, / prabėga maža kraujo pelytė, / [...] neįkalink manęs kalbose, / už jų – geležinis lūpų raudonis“ (p. 9); „būsiu maža / vandens kolonėlė, / kurią užkliudysi vairuodamas / savo mechaninį kūną“ (p. 17). Skausmas dėl nesusijungimo į visumą pasireiškia dvejopai – kaip fizinis ir mentalinis. Vis dėlto savotiškai bandoma apčiuopti universalumą, gal net pačią savastį-sąmonę, išsiskaidžiusią daiktuose: „nuožmių vabzdžių spiečius suplazda / virš mūsų bendros galvos, / nutupia ant mūsų paviršių“ (p. 40).

Rinkinyje pateikiama ir savita katalikybės versija, kuri ir vėl tarsi parodoma iš išvirkščiosios pusės: kūnas asocijuojamas su mėsos pardavėja, o vietoj stebuklingosios transsubstanciacijos – girtas tėvas („liturginis“, p. 62–63). Prieinama ir prie labai aiškaus teiginio: „aš per mažai galvoju apie Dievą“ (p. 68–69), o „greiti atpirkėjo žingsniai“ vandeniu tarsi nukarūnuoja stebuklą, t. y. materijos įveikimą; mintyse lieka tik susikaupusios drumzlės („jūros vonioje“, p. 20–21). Išvirkščioji pusė gali būti traktuojama ir kaip savotiškas Dievo-Valdovo įvaizdžio atsisakymas, simboliškai išnyrantis per žuvų mirtį, kurios pavaizdavimas įdomus ir fenomenologiniu požiūriu: „žuvys nurimsta saujose, / kokios spurdančios rankos, / kokia šilta ši mirtis“ (p. 35). Beje, pažymėtina, kad šis eilėraštis pavadintas vienaskaitine forma – „žuvis“, o kalbama apie žuvų mirtį, tik teksto viduryje vėl aptinkame vienaskaitos formą. Tad kyla klausimas: ar žuvys, išskyrus vieną, tik susapnuotos, ar jų, bežiūrint į vieną, iš tiesų yra daug?

Tiesa, „Trapiuose daiktuose“ įmanoma aptikti pažįstamų šio pasaulio pavidalų, bet eilėraščiai vis labiau gramzdina į keistus potyrius. Pavyzdžiui, lesinamos antys pasirodo kaip žiurkės („kitapus upės“, p. 46). Lieka neaišku (panašiai kaip ir su žuvimis), ar vaizdai apgauna, ar pats veiksmas vyksta ne taip, kaip įprasta. Šis dviprasmiškumas, apgaulingas tikrovės suvokimo žaismas sukuria sodrų estetinį vaizdą, formuoja savitą nihilistišką egzistencijos interpretaciją. O vienas ryškiausių atraminių taškų – įsitikinimas, „kad apskritai nesam sukurti“ (p. 58). Kitaip tariant, užuot galvojus apie dieviškąjį kūrimą kaip afirmatyvų veiksmą, susivokiama, kad mūsų apskritai nėra, todėl egzistavimas betikslis. Tad ką tokiu atveju galime pasakyti apie trapius daiktus?

Atrodo, belieka klajoti nežinia kur („dar daug tau teks klajot“, p. 74–75), nes kur galima nukeliauti, kai „visos kryptys pavojingos vienodai“ (p. 59), net jei ir būtų įmanoma grįžti į išeities tašką, tai turbūt tik per „metaforų lauką“. Visgi aptinkama pastanga pamatyti tų trapių ir nepatvarių daiktų esmę. Kitaip tariant, siekiama „pramušti sąmonės dugną“ („apkasai“, p. 22–23). Eilėraštyje „sąstingis“ lyrinis „aš“ sako, „kad tuoj rasiu įkalčių, kurie viską paaiškintų“ (p. 37), tad ir vėl tarsi ieškoma to, kas paaiškintų egzistavimą, o tokia išraiška kaip „žinau, viduje mes gražūs“ eilėraščio visumoje panašėja į tuščią branduolį, aplink kurį sukasi metaforos, vaizdai. Kita vertus, daiktai, pavidalai galbūt gali tapti kažkuo kitu: eilėraštyje „keturi nepatvarūs laiškai“ (p. 70–72) išnyra lyrinio „aš“ transformacijos, todėl daiktai (knygoje kaip daiktą save įsisąmonina ir lyrinis „aš“, p. 30) nėra jau tokie nepatvarūs; gal jie pasmerkti amžinam, o tuo pat metu ir beprasmiam pasikartojimui, tik kitais pavidalais? Nors esama užuominų į dūžtančius nepatvarius pavidalus („22:45“, p. 60–61), bet kas įvyksta, kai jie sudūžta? Gali būti, kad nieko, kas atvertų slaptą prasmę, panašiai kaip „Šleikštulyje“ kaštono šaknis „apreiškia“ egzistencijos klampumą, chaotiškumą ir absurdiškumą. Tiesa, Sartreʼui abstrakti kategorija yra taikesnė nei medžiagiška būtis, o G. Ambrazaitės lyrinis „aš“ tarsi kovoja su abstrakcijomis („devyni tūkstančiai abstrakcijų rengiasi pulti“, p. 22), kita vertus, pavidalų demaskavimas gali būti užuomina į pastarųjų paaiškinimą, t. y. kokia iš tiesų jų prigimtis. Tad „Trapūs daiktai“, ko gero, gali būti skaitomi dvejopai – remiantis pavidalais ir ieškant tų pavidalų egzistavimo sąlygos.

Skaitydamas rinkinį įsitikini, kad autorė vykusiai sukuria savitą tikrovės pajautą, pripildytą fragmentuotų vaizdų, intertekstualumo. Niūrios, tirštos jausenos išreiškiamos itin intensyviai, bet nepaviršutiniškai. Taip pat reikėtų pažymėti, kad su kai kuriais banaliais įvaizdžiais autorė žaidžia įdomiai ir netikėtai. Pavyzdžiui, eilėraštis „egzorcizmo seansas“ (p. 51) tarsi pačiu pavadinimu nubrėžia scenarijų, tačiau perskaitai ne tai, ko tikėjaisi. Tad tikėtina, kad antroje G. Ambrazaitės knygoje netikėtai atrasime to, ko iš jos nesitikėjome. Tokiu atveju tiek autorei, tiek skaitytojui beliktų palinkėti, kad nustebimas būtų turiningas.