Įsivaizduoti pasaulį blogos nuotaikos – tai įsivaizduoti jį be literatūros
Dabar Lietuvoje knygas leidyklos leidžia kelių šimtų egzempliorių tiražu, kiek rečiau – poros tūkstančių. Tiek nauji banknotai, tiek knygos, grįžusios iš spaustuvės, kvepia panašiai. Vėliau knyga įgauna skaitančiojo kvapą, o pinigai pradeda dvokti rankomis.
Nuo mano gimimo tris kartus pasikeitė vaizdai banknotuose: išvedė rublį, įvedė litą, vėliau eurą. Pamenu, dingo dviejų litų banknotai su Valančiumi. Iš apyvartos pašalintas popierinis Žemaitės, vienintelės moters ant lietuviškos valiutos, portretas. Buvo aišku, kad, sukūręs šaliai himną, atsidursi ant didžiausio nominalo. Simonas Daukantas ant šimto litų kupiūros atsidūrė dėl savo kūrybinio palikimo. Nors vartojame jo sukurtus žodžius – laikrodis, vaistininkas, prekyba, kai kurie jo naujadarai – rūbdarbis, vėpsonė, karmūša (reiškiantis kautynes) – neprigijo.
Už vieno lito kupiūrą galėjai nusipirkti ledų, už vieną Maironį papietauti arba nusipirkti porą knygų. Tačiau labiau nei žuvę pilotai kupiūroms tiktų karštos pupytės. Nes grynieji pinigai labiau nei kunigams ir literatams tinka panelytėms ir džinsuotiems vaikėzams.
Nuo mano gimimo buvo išrastos devynios kartos „iPhone“, transplantuoti veidai, išrastas šviesolaidinis internetas, tačiau kol kas nėra vaistų nuo diabeto. Ir vis dėlto įsivaizduoti pasaulį blogos nuotaikos – tai įsivaizduoti jį be literatūros. Per pastaruosius kelis dešimtmečius apsiginklavome šiam laikmečiui būdingais išradimais: elektroninė knyga, skaityklė, audioknyga. Taikomės prie laikmečio ir darome viską, kad dažniau galėtume skaityti. Galbūt daroma viskas, kad žmogus galėtų greitai skaityti, patogiai mąstyti.
Savo paties rašytų knygų tiražas – tai turtas, kurio stalčiuose rašytojas norėtų turėti mažiausiai. Niujorke Jurgis Mačiūnas nepardavė nė vieno savo leidžiamo „Fluxus“ laikraščio egzemplioriaus. Šildėsi juos degindamas. Kartą nusipirko nukainotas dėžes baigusio galioti kosmonautų maisto. Iš skardinių iškrito plytos, kirviu nesukapojamos. „Playboy“ žurnalo leidėjai tuo tarpu kapoja ikrus – jų tiražas viršija tris šimtus tūkstančių egzempliorių.
Dabar Lietuvoje knygas leidžia kelių šimtų egzempliorių tiražu. Anksčiau jis siekdavo kelias dešimtis tūkstančių. Paulio Vialaro „Nėra laiko nė mirti“ – šešiasdešimt tūkstančių egzempliorių, E. M. Remarque’o „Naktis Lisabonoje“ – keturiasdešimt penki tūkstančiai, Jules’io Verne’o „Kapitono Granto vaikai“ – šešiasdešimt tūkstančių. „Baltoji iltis“, Jackas Londonas, šešiasdešimt tūkstančių.
Ne vienam rašytojui delne monetomis skambėjo svajonės. Dažnai svajonės išsipildė per vėlai pačiam svajotojui, besivartančiam karste tuščiomis kišenėmis.
