Gorano Vojnovićiaus Jugoslavija

Balkanus ir Lietuvą skiria apytikriai 1 500 km, tiek kilometrų sukarsite norėdami aplankyti Belgradą ar Zagrebą, tačiau šis apčiuopiamas fizinis atstumas nėra toks didelis, palyginti su Balkanais mūsų šalies gyventojų galvose. Viešojoje erdvėje ar akademinėse diskusijose šis regionas prisimenamas retai ir dažnu atveju paviršutiniškai, todėl literatūrinės naujienos nuo Adrijos jūros krantų džiugina. Pernai vertėjos Laimos Masytės ir leidyklos „Kitos knygos“ dėka Lietuvos skaitytojus pasiekė dar vienas romanas iš Balkanų. Greta Ivo Andrićiaus, Milorado Pavićiaus ar Danilo Kišo savo vietą atrado ir Goranas Vojnovićius.

G. Vojnovićius – jaunosios kartos slovėnų rašytojas ir režisierius, kurio kūriniai puikiai poliarizuoja visuomenę. Vieniems jis puikus rašytojas, kitiems – niekšas, kvestionuojantis nacionalistinius Balkanų tautų naratyvus. Įkandin trečiojo autoriaus romano „Jugoslavija, mano tėvynė“ sekė kaltinimai jugonostalgija. Tiesa, šįkart diskusijos į teismo salę nepersikėlė, kaip įvyko po debiutinio „Čefurai, čiuožkit namo!“ („Čefurji raus!“) išleidimo.

Užvertęs paskutinį knygos „Jugoslavija, mano tėvynė“ lapą supratau, kad atsikratyti ja bus sunku. Tai daugiaplanis kūrinys, kuriame galima išgryninti bent keletą siužeto linijų – asmeninė šeimos drama, karo baisumai ar sociopolitiniai visuomenės pokyčiai. Tačiau apmąstymų kryptį nurodė pats romano pavadinimas. Kas iš tiesų yra toji Jugoslavija?

 

Kalba

 

Romano protagonistas Vladanas Borojevičius gimsta anuometinėje Jugoslavijoje, slovėnės ir serbo šeimoje. Kas jis? Jugoslavas? Serbas? O gal slovėnas? Jugoslavais, 1981 m. duomenimis, save laikė vos 5,4 % gyventojų, slovėnais ir serbais atitinkamai – 7,8 ir 36,3 % (Annex: Demographic Characteristic of Yugoslavia in the late 1980s, https://www.rand.org/content/dam/rand/pubs/monograph_reports/MR1188/MR1188.annex1.pdf). Konfesinė savęs apibrėžtis nevienareikšmiška. Slovėnai yra katalikai, serbai – ortodoksai. O kaip su kalba? Slovėnų ir serbų kalbos, nors priklauso pietų slavų kalbų grupei, taip pat nėra identiškos.

G. Vojnovićiaus romane religiniai skirtumai nėra pernelyg akcentuojami. Skaudžiose pagrindinio veikėjo tapatybės paieškose kur kas dažniau išnyra filologinis motyvas. Vladanas, žlungant pietų slavus vienijusiam dariniui, stebi, kaip Jugoslavijos respublikos, siekdamos įtvirtinti savo nepriklausomybės siekius, pasiraitojusios rankoves ima arti gilias vagas kalbos gryninimo arimuose.

Romane apstu epizodų, kuriuose atskleidžiamas kalbos, kaip instrumento, galinčio sukurti properšas tarp žmonių, vaidmuo. Į atmintį ryškiausiai įsirėžė momentas, kai Vladanas su mama Duša persikelia gyventi į Slovėniją. Mama nusprendžia leisti sūnų į slovėnišką mokyklą, kad šis išmoktų kalbėti slovėniškai. Bet Vladanas sąmoningai tam priešinasi. Kalbinamas motinos jis tyli, neatsako, nors jie abu supranta vienas kitą. Jis laikosi nuostatos, kad jo kalba – tai tėvo kalba, t. y. serbų-kroatų (p. 134–135). Kitame epizode, kuriame veiksmas taip pat vyksta Slovėnijoje, Vladanas prisimena susitikimą su naujais klasės draugais: „Nedrįsau prabilti kita, mūsų, kalba, nors žinojau, kad dauguma mano naujų bendraklasių tą kalbą puikiai supranta ir veikiausiai moka“ (p. 149).

Šie fragmentai visų pirma liudija ne paauglišką protestą, vidines šeimos įtampas ar trintis tarp bendraamžių, bet visuomenės metamorfozes. Vladano įvardinta „mūsų kalba“ – tai buvusioje Jugoslavijoje funkcionavę tam tikri kalbiniai mišiniai, šiuo atveju serbų-kroatų. Tačiau, vis labiau vešint Jugoslavijos tautų nepriklausomybės siekiams, formavosi kalbiniai kompleksai. Tokių vladanų, kurie ėmė gėdytis savo kalbos, bijojo būti atpažinti kaip kitokie, veikiausiai buvo daug. Paties Vladano teigimu, jo mama (mano manymu, romane ji įkūnija byrančią Jugoslaviją ir postjugoslavišką laikotarpį) tikėjo, kad taisyklingas dviskaitos ir kilmininko vartojimas jam visiškai atstos tėvą, motiną, draugus, namus ir jūrą (p. 135). Tai liudija kalbos kaip visavertės egzistencijos sine qua non suvokimą. Kad kiti tave laikytų savu, visaverčiu tautos nariu, turėjai kalbėti gryna kalba. Jei ne – tu nebe mūsiškis. Įsivyrauja savotiškas ostrakizmas, pagrįstas konkrečios kalbos mokėjimo argumentu.

Slovėnės ir serbo sūnui, gimusiam Jugoslavijoje, darosi nepakeliamai sunku suvokti, kad tokiame daugiabriauniame pasaulyje vyksta būtent tokie procesai. Vladano Borojevičiaus Jugoslavijoje to neturėtų būti. Kalbos negalima išplėšti iš žmonių ir atiduoti valstybei, naudojančiai ją konfliktams kurstyti. Romane subtiliai siūloma persvarstyti klasikines valstybės gimties teorijas, teigiančias, kad valstybė atsiranda sudarius socialinę sutartį, pagal kurią dažnai kalba tampa etnosą konsoliduojančia ašimi. Tam tikra prasme galima įžvelgti norą suaktualinti Gilles’io Deleuzo ir Felixo Guattari idėjas, kad valstybė atsiranda ne sudarius socialinę sutartį, o įsteigus perkodavimo procedūrą, kurios metu sukuriama valstybės esmė ir nustatomas tiek tęstinumas, tiek pertrūkis nuo ankstesnių jos formacijų.

Taigi, byrant daugianacionaliniams dariniams, naujai susikūrusioms valstybėms priderėtų kalbos politiką formuoti ne pertrūkio, bet tęstinumo kryptimi. Juolab tokiuose heterogeniškuose regionuose kaip Balkanai. Galbūt bendrumą, politinę tautą galime kurti ne tik beatodairiškai įsikibę kalbos grynumo teorijų? Jei į šį klausimą atsakėte „taip“, vadinasi, radote pirmąją Vladano Borojevičiaus Jugoslavijos dėlionės dalį.

 

Žmogus

 

Kitas svarbus dėmuo knygos pasaulyje – žmogus kaip toks. G. Vojnovićiaus personažas nepailsdamas ieško tėvo. Kasdienėse klajonėse (fizinėse ir mentalinėse) jis susiduria su humanistinių vertybių erozija. Antai užsukęs į Bosnijos ir Hercegovinos miestelio Goradžės viešbutį Vladanas šnekučiuojasi su įstaigos administratoriumi, kuris, deja, pasirodo priklausąs „prie labai savitos rūšies šovinistų, kurie žmones skirsto ne skatinami rasinių, religinių ir nacionalinių prietarų, o tik pagal vieną kriterijų: galingi ir silpni, galingus jie gerbė ir jų prisibijojo, o ant silpnų išsigieždavo, iš jų išsityčiodavo ir juos menkino“ (p. 80).

Toks supaprastintu darvinizmu tvoskiantis administratoriaus pasaulio suvokimas užgauna Vladano jausmus ir turbūt kelia nerimą pačiam autoriui. Šioje knygos vietoje matome pagrindinį galios, apie kurią diskutuodami laužė plunksnas postmodernistai, vaidmenį žmonių kategorizavimo procesuose. Tiek išoriniai, tiek vidiniai atributai, kuriais remiantis žmonės skirstomi į gerus ir blogus, teisingus ir neteisingus, už ko galiausiai slypi skirstymas į žmones ir ne žmones, eina įkandin galiai. Nesvarbu tavo odos spalva, kur tu gimei ar kokį Dievą tiki, žeminti kitą pradedi tik įgijęs arba siekdamas galios.

Tokios galios pasekmes romane vaizduojančių epizodų apstu. Antai lankydamasis Novi Sade Vladanas išvysta, kad „kitados dailios Novi Sado sienos [...] dabar grasino visiems. Vengrams, albanams, fašistams, ustašiams, čigonams, pedikams…“ (p. 104). Tačiau toks sugrįžimas į visų karo prieš visus būklę vyravo ne tik dominuojančioje Serbijoje. Bene vienas ryškiausių Balkanus apsėdusio tautinių etikečių klijavimo vajaus pavyzdžių, turint omeny romano pasaulį, pasiekia skaitytoją iš Slovėnijos. Vladano klasės draugas Danielis ima aiškinti regiono gyventojų tapatybės subtilybes. Pasak jo, vaiko kilmė nustatoma pagal tėvo liniją, todėl „klasėje turime septynis slovėnus, du kroatus, tris musulmonus, aštuonis serbus, vieną makedoną, vieną albaną ir dar kelis „pydarus“, nenorinčius pasakyti, kokie jų tėvų vardai [...]“ (p. 151).

Romano pagrindinis veikėjas, ir pats knygos autorius, nenori priimti tokio pasaulio, kuriame svarbiau priskirta etiketė (musulmonas, serbas, bosnis, katalikas… sąrašą galite pratęsti kiekvienas asmeniškai), o ne pats žmogus kaip būtybė. Čia galima įžvelgti ryšį su aptartąja kalbos problema. Jei pasiduodame kalbos gryninimo idėjoms ir jomis remdamiesi bandome legitimuoti priklausymą besikuriančiam politiniam dariniui, kyla pavojus, kad būtent įkandin kalbos bus klijuojama etiketė. Kalbi serbiškai, vadinasi, esi serbas, t. y. priešas kroatiškai kalbančiam kroatui.

Taigi, G. Vojnovićius šiame romane per balkanišką patirtį perteikia italų filosofo Giorgio Agambeno veikale „Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“ plėtojamas idėjas. Toje Jugoslavijoje, kurios ieško Vladanas, privalo būti užkardytas pavojus žmogui pereiti į nuogo gyvenimo (bare life) sferą, kurioje jis prarastų savo kaip politinio gyvūno atributus ir patektų į išimties būklę. Būklę, kurioje žmogus kaip vertybė per se nebeegzistuoja, o jo gyvybė tampa nieko verta.

 

Atmintis

 

Neatsitiktinai knygos viršelį puošia citata iš romano: „Žmonės prisimena, – baigęs pasakoti tarė Danilas, – tai didžiausias jų prakeiksmas.“ Judėjimas romane vyksta ne tik fizinėje plotmėje, t. y. per skirtingas Balkanų valstybes ir miestus, bet ir žmogaus atmintyje. Puslapis po puslapio kartu su personažu klaidžiojame vingiuotais praeities, dabarties ir ateities koridoriais. Būtent atmintis, jos santykis su būtuoju ir būsimuoju laiku tampa esmine jugoslaviškosios tėvynės, kurią bandome apčiuopti, dedamąja.

Vladanas, sužinojęs, kad jo tėvas generolas Nadelkas Borojevičius yra ieškomas karo nusikaltėlis, ryžtasi jo ieškoti. Tiesą sakant, romano pagrindinis veikėjas veikiau nežino apie krauju suteptą tėvo praeitį, bet iš dalies abejoja eskaluojamos istorijos tikrumu. Jis viliasi, kad tėvas viską paaiškins ir idiliškas vaikystės pasaulis sugrįš (laikotarpis iki prasiveržiant smurtui Balkanuose), o tai leistų jam pradėti naują, sėkmingą santykių su savąja mergina Nadia, kurie simbolizuoja ateities perspektyvą, etapą. Toks dabarties ir ateities procesų subordinavimas praeičiai ypač senas mąstymo reiškinys. Nuo Cicerono „historia est magistra vitae“ iki Daukanto „tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti“ girdime būtent būtojo laiko, kaip nulemiančio ateitį, apologetiką.

Tačiau G. Vojnovićiaus aprašytame pasaulyje viskas komplikuočiau. Viename knygos epizodų Vladanas rengiasi Nadiai išsipasakoti, tačiau supranta, kad pats nė velnio apie save nežino. Jis teigia: „Ieškojau tinkamų žodžių, galinčių apibrėžti arba bent apibūdinti mane, bet kuo giliau lindome į mano istoriją, tuo labiau tolome nuo manęs“ (p. 159). Paaiškėja ne tik visiškas herojaus sutrikimas, bet ir tai, kad toji istorija, kurią jis bando suvokti, yra ne jo. Tai veikiau iš išorės primestas generalizuotas ir redukuotas iki „balta versus juoda“ naratyvas.

Ar įmanoma perkirsti šį tvirtai susiraizgiusį istorinės atminties Gordijo mazgą? G. Vojnovićiaus romane išnyra tylos ir užmaršties idėjos. Žudanti tylos našta subtiliai atskleista Vladano ir jo mamos Dušos susitikimo epizode, kai ji ima kalbėti apie asmeninius skaudulius (p. 179), o užmarštis išnyra dar dažniau. Vienas ryškiausių to atspindžių – susitikimas su Jovanu Lazičiumi, tėvo buvimo vietą galbūt žinančiu asmeniu, kuris aptardamas situaciją valstybėje teigia: „Geriausia viską iškart pamiršti. Jei būčiau normalus, tai jau seniai būčiau nuo proto nušokęs“ (p. 228). Deja, tarp eilučių įskaitome, kad abu sprendimo būdai – neveiksmingi. Tyla tam tikra prasme tėra ignoravimas, ir praraja toliau gilėja slėgdama istorijoje besiblaškantį žmogų, o užmarštis romano protagonistui taip pat nepasiekiama. Trauminė patirtis kiekvieną rytą, vos pramerkus akis, rėžia naują rėžį jo galvoje.

(Nuo šios vietos neskaičiusiems romano skaityti nerekomenduojama, nes bus atskleista siužeto atomazga.)

„Abejingai žvelgdamas pro lekiančio traukinio langą, svarsčiau, ar Nadelkas apskritai kada nors iš tikrųjų suprato, kad su kiekvienu šiame kare kritusiuoju, kariu ar civiliu vienoje ir kitoje pusėje, neišvengiamai mirė ir dalelė jo pasaulio“ (p. 249) – šis Vladano apmąstymų fragmentas yra raktas į potencialią išeitį. Po šių minčių jis galutinai pasiryžta pamatyti tėvą. Tačiau susitikimas atskleidžia skirtingą požiūrį į atsakomybę. Nadelkas susitikęs su sūnumi bando teisintis, jo kalboje dažniau girdimas žodis mes, o ne aš, jis kalba apie nepalankias aplinkybes ir kitus išorės veiksnius. Tai siutina Vladaną, kuris prašo tėvą, kad šis pažvelgtų į save, bet tėvas tik kartoja, kad nėra jokio „aš“, jis bėga nuo atsakomybės. Vladanas pakyla nuo kėdės ir dūžtant indams palieka tėvą Vienos kavinėje. Jam darosi nepakeliamai sunku nuo minties, kad tėvo, kuris, jo paties žodžiais, „turėjo likti tuo draugišku dėde, nuo kurio plačių pečių šokinėdavau į jūrą, kuris man piešė „Renault 18“ ir žadėjo jį nupirkti, kai išsilaikysiu vairavimo egzaminą [...]“ (p. 246), nebeliko. Tėvas virto generolu Borojevičiumi, nusinešdamas dešimt laimingų Vladano vaikystės metų.

Tačiau būtent toks stovėjimo tête-à-tête su savo praeitimi leitmotyvas romane tampa bene vieninteliu sprendimo būdu. Žinoma, neverta pamiršti dar vienos detalės. Po šitaip pasibaigusio susitikimo su generolu Borojevičiumi kitą rytą Vladanas sielojasi sakydamas, kad „visi klausimai kilo iš naujo. O atsakymų ir vėl neturėjau“ (p. 264). Akistata su praeitimi baigiasi skaudžiai ir kurgi čia palengvėjimas? Jo nėra ir turbūt nebus, tačiau pats praeities skaudulių, asmeninės atsakomybės ir istorijos daugialypiškumo suvokimas, o ne tyla ar užmarštis yra tie pirmieji šviesos spindulėliai tamsiame, tūkstančių žmonių krauju aplaistytame istorijos tunelyje. Būtent tokia ir yra G. Vojnovićiaus Jugoslavijos koncepcija, kuri nėra grįžimas į status quo ante, kas suponuotų jugonostalgijos apsireiškimą, bet veikiau tam tikras idealus būvis, kuris, be abejo, atrodo ir veikiausiai yra utopija, tačiau viltis turi išlikti, nes be jos esame užprogramuoti suktis amžinoje aukų virsmo į budelius, o budelių – į aukas karuselėje.