Gilbonė. In memoriam
Gilbonė (1953.XII.13–2019.I.6) niekada nebeparašys į „Šiaurės Atėnus“. Šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo Vida Dzinkutė-Miknevičienė, gimusi Gilbonių kaime Panevėžio rajone. Visada su pasididžiavimu pažymėdavo, kad yra baigusi Smilgių vidurinę mokyklą. Jai visada svarbi buvo kilmė iš provincijos – iš ten „plaukėjantys rugiai“ ir kiti gamtos vaizdiniai. Baigė ji ir lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje. Daug metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja, kurią labai mylėjo ir gerbė mokiniai. Jų dauguma liko draugai visam gyvenimui. Dirbo ir valstybės tarnautoja, ko neslepia ir savo tekstuose.
O tekstuose rašė apie viską – moterį, moterį ir vyrą, sovietinę praeitį, laisvos Lietuvos laikus, visada išlaikydama subtiliai ironišką, skeptišką toną, trumpais paprastais sakiniais. Nerašė tik po didelių sukrėtimų, netekčių – tuomet pasirinkdavo tylų gedėjimą, sielvartą, neafišuojamą ir sutramdytą.
„Esu sentimentali, neturiu humoro jausmo, tarnaitės, verslumo, įžūlumo ir visokių kitokių genų, padedančių pasiekti buities viršūnę, bet pasakotoja ir aš – ne tas pats asmuo. Neapsirikite“, – rašė ji pristatydama savo 2006 m. išleistą apysakų knygelę „Moters eskizai“. Ir sakė nevisišką tiesą, nes Vidos tekstai trykšta puikiu humoru. Juose galima atpažinti prototipus iš jos gyvenimo, situacijas ir realias vietoves, kas susipina su laisva fantazija.
Gilbonės kūryboje daug moters pasaulio. 2012 m. išleistoje jos tekstų knygelėje „Moterys mėgsta matuotis“ yra apsakymas „Tiltai“ apie Puziniškyje gyvenusią Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir pas ją apsistojusią Žemaitę. Primenama, kad šios dvi asmenybės rašė dramas slapyvardžiu Dvi Moteri. Šios moterys buvo svarbios ir Gilbonei. Netoli jos gimtųjų vietų esančiame Puziniškio kaime buvo gimusi ir dvare savotišką Šiaurės Lietuvos kultūros centrą įkūrusi Bitė. Gilbonė rašo apie save kaip tiltą tarp kaimo ir laukuose ryškėjančios medžių alėjos, kuri veda į dvarą kaip į kitokios kultūros židinį. Nuo kaimo gonkelių ir pelargonijų prie „rūmų, klombų, fortepijono, paveikslo, knygos“. Šioje jos metaforoje daug šviesos siekio, moteriškos intuicijos, skirtos kūrybai.
Vida buvo labai kukli savo kūrybos atžvilgiu. Matyt, rašymas jai padėjo prasmingai gyventi dvasios ramybės laikotarpiais. Nepamirštamas jos skeptiškas požiūris į šiuolaikinės tikrovės grimasas, netikrus žmonių santykius. Į save pačią. Ji tikėjo Dievą, bet tikėjo ne banaliai, mokė tikėti be primityvaus ir tiesmuko Biblijos tiesų suvokimo, abstrakčiai. Su tokiu religijos matymu susidūriau vienintelį kartą.
Autorės neteko ne tik oficialieji „Šiaurės Atėnai“. Kadaise šiame kultūros savaitraštyje dūzgusi komentatorių bendruomenė neteko savo ištikimos Katės. Labai santūrios, supratingos. Nepamirškime jos, mielieji. Kai jos pasiilgsite – surinkite paieškos langelyje žodį „Gilbonė“ ir dar kartą pasiskaitykite išmintingus, šmaikščius, saviironiškus tekstus.
