Būti vaiku senovės Atėnuose
Šiandien Atėnai yra klasikinis senovės Graikijos miesto pavyzdys dėl gausiai išlikusių istorinių ir archeologinių šaltinių, kurie padeda atkurti ne tik miesto, bet ir visos Graikijos istoriją. Šaltinių gausa taip pat leidžia atkurti religinius ritualus, kartais būdingus tik Atėnų miestui, o kartais ir visam senovės graikų pasauliui. Savo ruožtu mes taip pat pasirinkome klasikinį Atėnų pavyzdį, kad mums padėtų atkurti vaiko istoriją senovės Graikijoje – palyginti neseniai ji tapo istorikų dėmesio centru.
Vaiko istorija imta domėtis nuo 1960 metų, kai prancūzas Philippe’as Arièsas išleido knygą, skirtą vaiko ir šeimos gyvenimo analizei senojo režimo Prancūzijoje. Pirmą kartą vaikas, jo auklėjimas, švietimas ir kasdienybė tapo istorinio pasakojimo objektu. Pradėta domėtis vaiko istorija skirtingais laikotarpiais, tarp jų, žinoma, ir antika.
Senovės graikams vaikas buvo nevisavertė asmenybė, jį prilygino gyvuliui. Platono ir Aristotelio raštuose vaikas pateikiamas neigiamu aspektu. Aristotelis teigia, kad žmogus yra politinis gyvulys, o vaikas yra tik paprasčiausias gyvulys. Anot Platono, vaiko būvis yra laukinis ir nenustygstantis vietoje, o patį vaiką jis lygina su kumeliuku. Tačiau reikia nepamiršti, kad vaiko gimimas buvo labai svarbus ir būtinas giminės tęstinumui. Šią svarbą matome ir religijoje – deivių, globojančių gimdyves, gausa rodo, kad vaiko atėjimas į pasaulį buvo reikšmingas, bet kartu ir pavojingas įvykis moteriai, kuriai dažnai grėsė mirtis. O juk niekas, senovės graikų manymu, nevyko be dievų priežiūros. Kiekvienas graiko žingsnis buvo lydimas maldų, aukų, dovanų, skiriamų dievams.
Nėščias moteris ir gimdyves globojo skirtingos deivės, galime išskirti Artemidę, Herą, Eileitiją, Leto, net Hekatė vienoje Aischilo tragedijų vadinama gimdyvių globėja. Moteris aukodavo dovanas, melsdama sėkmingo gimdymo, o vėliau už jį atsidėkodama. Aukos buvo įvairios: naminiai gyvūnai, pyragai, vaisiai, vynas. Senovės graikų religijoje auka vadiname tai, ką dievas ar deivė gali suvartoti. Dovanos, kurias graikai vadindavo agalmata, buvo labai skirtingos, priklausydavo nuo atnašautojo turto ir tikslo. Kad suprastume senovės graikų ir romėnų santykį su dievais, reikia prisiminti lotynišką posakį do ut des: duodu, kad tu man duotum. Tai reiškė, kad tikintysis aukodavo, laukdamas iš dievo atsako į jo maldas, tikėdamas, kad dievas suteiks tam tikrą paslaugą. Tad, pavyzdžiui, už sėkmingą gimdymą deivei Artemidei moterys dažnai skirdavo papuošalų ar drabužių. Dažnai buvo aukojamas diržas, kurį moteris buvo susijuosusi gimdymo metu. Diržas senovės graikų pasaulyje buvo ištekėjusios moters simbolis – jis buvo juosiamas, kai jauna mergina ištekėdavo, diržo atrišimas turėjo erotinę reikšmę.
Nuo pat gimimo įvairios religinės apeigos ir ritualai tapdavo vaiko kasdienybės dalimi. Prie namų durų buvo prisegama alyvmedžio šakelė, jei gimė berniukas, vilnos kamuolėlis – jei mergaitė. Šie lyčių simboliai parodo su vaiku siejamus lūkesčius: iš mergaitės tikimasi, kad ji rūpinsis namais, o iš berniuko laukiama pergalių ir šlovės žaidynėse ir mūšio lauke. Vardas buvo duodamas tik po kelių dienų, tai paaiškinama dideliu kūdikių mirtingumu. Praėjus penkioms, septynioms arba devynioms dienoms po vaiko gimimo, graikai atlikdavo vadinamąjį vaiko pripažinimo ritualą, arba Amfidromijas: šio ritualo metu kūdikis buvo guldomas ant grindų, tėvas jį pakeldavo, taip pripažindamas, jog jis yra teisėtas jo vaikas. Kūdikis buvo nešamas aplink namus – taip supažindinamas su namais ir juos globojančiais dievais.
Vos sulaukęs trejų metų, mažasis atėnietis turėdavo dalyvauti vyno dievo Dioniso garbinimo šventėje Antisterijose. Tai trijų dienų šventė: pirmoji skirta atidaryti šviežio vyno statinėms. Atėniečiai susirinkdavo Dioniso šventykloje, kur ir buvo atidaromos statinės, puoštos gėlėmis. Po aukų ceremonijos buvo galima ragauti vyną. Antrąją dieną vykdavo vyno gėrimo varžybos, o trečiąją buvo pagerbiami mirusieji. Neišsiplečiant į detales, reikia paminėti, kad šioje šventėje dalyvaudavo ir maži berniukai: jie gaudavo dovanų miniatiūrines taures ir galėdavo su suaugusiaisiais ragauti šviežią vyną. Tai buvo pirmas žingsnis link berniuko tapimo miesto piliečiu. Mergaitės šioje šventėje nedalyvaudavo.
Berniukai ir mergaitės kartu žaisdavo iki septynerių metų, Platono teigimu, iki šešerių. Sulaukę šio amžiaus vaikai buvo atskiriami pagal lytis – mergaitės likdavo su šeimos moterimis, o berniukai pradėdavo mokslus, eidavo į gimnaziją ir palestrą. Pagrindinė mergaičių misija buvo pasiruošti vedyboms, todėl būdamos su motinomis ir jas stebėdamos išmokdavo namų ruošos darbų. Tiesa, mergaitės iš aristokratų šeimų turėdavo galimybę atlikti vadinamąją tarnybą – mokymus Artemidės arba Atėnės šventyklose. Ištrauka iš Aristofano komedijos „Lisistrata“ parodo, kokio tipo tarnybą mergaitės atlikdavo: „Sulaukusi septynerių metų, buvau arefore, dešimties metų maliau grūdus mūsų deivei, vėliau, apsivilkusi geltoną suknelę, buvau meška Brauronijų šventėje. Tapusi didele ir gražia mergina, buvau pintinių nešiotoja, kanefore, ir nešiojau sausų figų karolius.“
Vargu ar kuri atėnietė atlikdavo visas šias pareigas, Aristofanas greičiausiai perdeda ir hiperbolizuoja, tačiau pažvelkime į šią ištrauką kiek iš arčiau. Areforės buvo nekaltos 7–11 metų mergaitės, išrenkamos iš kilmingų atėniečių šeimų. Jos vilkėdavo tik baltus rūbus ir buvo pasipuošusios tik auksiniais papuošalais. Manoma, kad kasmet buvo išrenkamos keturios mergaitės, dviem iš jų buvo skiriama svarbi miesto globėjos Atėnės apdaro peplo audimo užduotis, kitos dvi turėdavo atlikti slaptą ritualą Areforijų šventės metu. Jos turėdavo pernešti iš Atėnės šventyklos į meilės deivės Afroditės sodus slaptus objektus, sudėtus į pintines. Kai kurie autoriai teigia, kad net Atėnės žynė nežinojo, kas tai per objektai. Kai kurie autoriai mano, kad tai turėjo būti gyvatės arba falo formos statulėlės. Šios mergaitės metus gyvendavo akropolyje, prie Atėnės šventyklos, archeologai tai patvirtina: buvo rasta mergaičių žaidimų aikštelė, kur jos tikriausiai žaisdavo kamuoliu.
Brauronijų šventė, vykdavusi Braurono mieste, įsikūrusiame netoli Atėnų, buvo skirta Artemidei pagarbinti. Braurone stovėjo žymi Artemidės šventykla, kurioje mergaitės turėdavo atlikti tam tikrą tarnybą, o jos pabaigoje religines apeigas. Tikslus mergaičių skaičius nežinomas, tačiau archeologai atrado miegamuosius, kuriuose tikriausiai miegodavo šios mergaitės. Galime numanyti, kad jos buvo tik iš pasiturinčių Atėnų ir aplinkinių miestų aristokratų šeimų. Antikinė keramika taip pat patvirtina, kad mergaitės gyveno netoli Artemidės šventyklos Braurone, vazų motyvai vaizduoja jaunas mergaites, žaidžiančias prie Artemidės altoriaus, kurį galime atpažinti iš pavaizduoto palmės motyvo. Šventykla garsėjo ritualu, kurio metu mergaitės vaidindavo mešką. Manoma, šios apeigos leisdavo išsivaduoti iš laukinio vaikystės pasaulio ir pereiti į merginos, pasiruošusios vedyboms, būseną. Tai vadinamosios perėjimo iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį apeigos, po kurių mergina galėdavo ištekėti.
Grįžkime prie Aristofano teksto, kuriame sakoma: „dešimties metų maliau grūdus mūsų deivei“. Ši frazė reiškia, kad mergaitės atlikdavo tarnybą kaip ir areforės Atėnės šventykloje, jos būdavo vadinamos aletridėmis, arba grūdų malėjomis. Šios kilmingų atėniečių dukros turėdavo malti grūdus, iš miltų buvo kepami pyragai ir vėliau aukojami Atėnei.
Kaneforė, arba pintinių nešiotoja, būdavo jau sulaukusi tuoktis tinkamo amžiaus – 12–14 metų. Kaneforė Panatėnajų šventės metu turėdavo nešti pintinę, kurioje, kaip manoma, buvo sudėtos aukos, skirtos Atėnei. Ši šventė Atėnės garbei buvo švenčiama kasmet, o didžiosios Panatėnajos vykdavo kas ketverius metus, jų metu buvo rengiamos žaidynės. Figų karoliai, kuriais buvo pasipuošusi kaneforė, greičiausia reiškė vaisingumą.
Kilmingos atėnietės mergaitės tarnaudavo deivių šventyklose, ten gaudavo tam tikrus mokymus, naudingus tolesniam suaugusios moters gyvenimui, tačiau tokių buvo tik labai nedidelė dalis. Didžioji dalis likdavo namuose stebėti motinas ir mokytis iš jų, kaip tvarkyti namų ūkį. Mergaitės buvo tekinamos gana jaunos, vos sulaukusios pirmųjų brandos ženklų. O vyrai neskubėdavo tuoktis, žmonos ieškodavo sulaukę maždaug trisdešimties metų. Jauno vaikino tapimas suaugusiu vyru buvo kiek ilgesnis ir tam neužteko vien tik kūno brandos ženklų. Vaikinai lankydavo gimnaziją ir palestrą, kur treniruodavosi, mokydavosi rašto, muzikos meno. Sulaukę maždaug šešiolikos metų, berniukai buvo priimami į fratriją – senovės Atėnų savarankišką visuomenės struktūrą, jungiančią miesto piliečių šeimas, nors labai dažnai kraujo ryšiai jos narių nesiedavo. Tai buvo svarbi ceremonija tiek vaikinui, tiek jo tėvui. Priėmimo procedūra buvo atliekama Apaturijų šventės metu, tai buvo vadinamoji šeimos šventė, skirta priimti naujus narius į fratriją ir oficialiai pristatyti narių žmonas (vestuvės senovės Graikijoje vykdavo Gamelijono mėnesį, t. y. sausį). Šventė trukdavo tris dienas, pirmąją kiekviena fratrija rengdavo puotą, kurioje buvo pristatomi naujagimiai ir fratrijos narių žmonos. Antrąją dieną buvo bendrai aukojama, ši auka buvo finansuojama iš miesto lėšų. Trečiąją dieną vykdavo tais metais gimusių kūdikių įrašymas į fratrijos registrus, prieš tai vaiko tėvas turėdavo atnašauti auką ant fratrijų globėjo Dzeuso altoriaus. Šią svarbią dieną vaikinai, sulaukę šešiolikos metų, nusiskusdavo galvas, o plaukus aukodavo Artemidei. Jaunuolio tėvas turėdavo dar kartą aukoti Dzeusui, kad jo sūnus būtų priimtas į fratriją. O fratrijos nariai balsuodami spręsdavo, ar jaunuolis bus priimtas. Šis balsavimas turėjo religinį aspektą, žetonai buvo išdalijami prie Dzeuso altoriaus. Jei vaikinas buvo teisėtas tėvo sūnus, paprastai bėdų nekildavo. Kai kuriuose senovės Graikijos miestuose merginos prieš vestuves taip pat nusikirpdavo plaukus ir juos aukodavo Artemidei. Šiandien šventyklose randame reljefų, vaizduojančių nukirptų plaukų kasas: šie reljefai dažniausiai buvo dovanojami deivėms.
Po priėmimo į broliją kitas svarbus įvykis jauno vaikino gyvenime buvo efebija. Sulaukę aštuoniolikos metų, vaikinai stodavo į karo tarnybą, kuri trukdavo dvejus metus. Efebus galime palyginti su hoplitais Spartoje, jie buvo mokomi karo meno paslapčių. Ši tarnyba buvo pereinamasis etapas, vaikinas dar nebuvo subrendęs teisėtas miesto pilietis, bet jau ir nebe vaikas. Po dvejų metų efebo mokslų ir tarnybos vaikinas dar nebuvo laikomas tikru miesto piliečiu, kad juo tapti, jam dar reikėdavo pabuvoti kare arba mūšyje ir, žinoma, vesti. Tikriausiai tai viena iš priežasčių, kodėl senovės graikai vesdavo maždaug trisdešimties metų, kai jau tapdavo visaverčiais miesto piliečiais.
Būti vaiku senovės Graikijoje reiškė žinoti, kas laukia ateityje, žinoti pareigas ir prievoles. Visuomenė neleisdavo jaunuoliams peržengti nustatytų ribų. Jų ateitis buvo nuspręsta, kai tik gimdavo: berniukams – alyvmedžio šakelė, mergaitėms – vilnos kamuolėlis. Vaiko istorija palyginti neseniai patraukė istorikų dėmesį, ypač imta domėtis apeigomis ir ritualais, kurie buvo kiekvieno senovės graiko gyvenimo dalis. Brendimo laikotarpis buvo kupinas nežinomybės, o religinės apeigos leisdavo jauniems graikams jaustis apsaugotiems ir globojamiems Olimpo gyventojų, kurių apsaugos buvo prašoma kiekviename mirtingojo žingsnyje.
