Vaiko Kalėdos Velse

 

Ši angliškai rašiusio valų poeto Dylano Thomo (1914–1953), iki 23-ejų gyvenusio tėvų namuose Svonsyje, pajūrio mieste Velso pietuose, beletrizuotų autobiografinių reminiscencijų esė pirmąkart spaudoje paskelbta 1950 m., o knygele originaliu pavadinimu (A Child’s Christmas in Wales) išleista jau po autoriaus mirties, 1954-aisiais. Kūrinys yra tapęs anglakalbės kalėdinės literatūros klasika, ne kartą inscenizuotas ir ekranizuotas.

 

 

Vaiko Kalėdos Velse

 

 

Tais laikais tame pajūrio miestuko pakrašty, iš kurio garsų kartais prieš miegą mane pasiekia tik tolimi balsai, Kalėdos būdavo tokios panašios vienos į kitas, kad aš nebeatmenu, ar snigdavo šešias dienas ir šešias naktis, kai buvau dvylikos, ar snigdavo dvylika dienų ir dvylika naktų, kai buvau šešerių.

Visos Kalėdos ritasi link skeltaliežuvės jūros, nelyginant šaltas mėnulis, nutrūktgalviškai riedantis dangumi, sutampančiu su mūsų gatve; sustoja jos ties ledinuotų, žuvis stingdančių bangų pakraščiu, ir aš panardinu rankas į sniegą ir traukiu viršun viską, ką užčiuopiu. Ranka grimzta į vilnos baltumo atostogų pusnį su varpo šerdimi, pūpsančią ties šventiškai giedančia jūra, ir iš jos išnyra ponia Proterou su ugniagesiais.

Kūčių popietė, aš – ponios Proterou sode, drauge su jos sūnumi Džimu tykau kačių. Sninga. Per Kalėdas visada snigdavo. Gruodis mano atmintyje baltutėlis nelyg Laplandijoj, nors ir be šiaurinių elnių. Bet užtat su katėm. Kantrūs, sugrubę ir sukietėjusiom širdim, tykodavom kačių su sniego gniūžtėmis kojinėmis apmuturiuotose rankose. Žvilgančios ir ištįsusios it jaguarai, baisingai ūsuotos, purkšdamos ir niurzgaudamos, jos sėlindavo ir slydinėdavo baltomis vidinio kiemo tvoromis, o lūšiaakiai medžiokliai, mudu su Džimu, kailinėm kepurėm maukšlini, mokasinuoti traperiai iš Hadsono įlankos, iš Mamblz gatvės, svaidydavom mirtį nešančius sniego kamuolius į jų akių žalumą.

Išmintingos katės niekad nepasirodydavo. Slopioj amžino sniego tyloj, – amžino nuo trečiadienio, – mudu, eskimapėdžiai Arkties šauliai, laikėmės taip tykiai, kad nė nenugirdom pirmo ponios Proterou šūksmo iš jos iglu sodo gilumoje. O jei ir būtume nugirdę, jis būtų nuskambėjęs kaip iš toli mestas mūsų priešo ir grobio – kaimynų poliarinės katės – iššūkis. Tačiau netrukus riksmas nuskardėjo garsiau.

– Ugnis! – kaukė ponia Proterou, daužydama pietų gongą. – Degam!

Su gniūžtėmis delnuose nukūrėme per sodą tiesiai prie namo; ir dūmai iš tiesų veržėsi iš valgomojo, ir gongas gaudė, o ponia Proterou nelyginant Pompėjų šauklė skelbė pragaištį. Tai buvo geriau už visų Velso kačių virtinę ant tvoros! Įkurnėję į namą, nusėtą sniego gniūžtėmis, sustingome ties pridūmyto kambario slenksčiu.

Kažkas iš tikrųjų degė; galbūt ponas Proterou, kuris po pietų visados nusnūsdavo laikraščiu užsiklojęs veidą. Tačiau jis stirksojo patalpos vidury ir šlepete daužė dūmus.

– Nuostabios Kalėdos, – murmėjo jis.

– Skambink į gaisrinę! – sustugo ponia Proterou mušdama gongą.

– Kur tu juos rasi, – atsakė ponas Proterou, – juk Kalėdos.

Ugnies nesimatė, tik dūmų kamuoliai, ir Džimo tėvas stovėjo jų epicentre ir mosavo šlepete lyg diriguodamas.

– Darykit ką nors, – burbtelėjo mums.

Ir mudu su Džimu, paleidę seriją gniūžčių į dūmus, – į poną Proterou, manding, nepataikėm, – nukūrėm link telefono būdelės.

– Paskambinkim ir policijai! – siūlė Džimas.

– Ir greitajai!

– Ir Erniui Dženkinsui, jam patinka gaisrai.

Tačiau iškvietėm tiktai gaisrinę, ir netrukus atvykę trys augaloti šalmuoti vyrai įvilko į namus vandens žarną, ir ponas Proterou tik tik spėjo išlėkti į lauką, iki ją atsukant. Už šias triukšmingesnių Kūčių vargu ar kas yra patyrę. O kai ugniagesiai, užsukę žarną, dar stypsojo šlapiame, prirūkusiame kambaryje, iš viršaus nulipo Džimo teta, panelė Proterou. Mudu su Džimu pritilę laukėme, ką gi ji pasakys ugniagesiams. Kaip visada, ji rado pačius tinkamiausius žodžius. Paspoksojusi į tris augalotus ugniagesius spindinčiais šalmais dūmų, pelenų ir tirpstančių sniego gniūžčių apsuptyje ji paklausė:

– Gal norėtumėt ką paskaityti?

Prieš daugelį metų, kai dar buvau vaikas, kai Velse dar lakstė vilkai ir flanelinių pasijonių raudonio paukščiai narstė tarp arfos išlinkio kalvų, kai dieną naktį traukėme dainas ir voliojomės urvuose, atsiduodančiuose sekmadienio popietėmis drėgnoje ūkininko trobos svetainėje, ir nusistvėrę diakonų žandikaulius vaikėmės anglus ir meškas, dar iki mašinų, dar iki rato, dar prieš kilniasnukius arklius, kai dar paikai džiugiais kalvų gūbriais jodinėjom be balno, vis snigo ir snigo. Bet šit kažkoks pipiras čiauška:

– Pernai irgi snigo. Aš nulipdžiau besmegenį, bet mano brolis jį nugriovė, o tada aš nugrioviau brolį, o paskui mes gėrėm arbatą.

– Bet sniegas tai ne tas pats, – atkertu. – Pas mus sniegą drėbdavo ne tik iš baltutėlių dangaus kibirų, jis vyturiuodamas kilo nuo žemės ir verpetavo atitrūkęs nuo rankų, delnų ir medžių kamienų; sniego ant namų stogų pernakt priaugdavo lyg kuo tikriausių ilgabarzdžių pataisų, jis apraizgydavo sienas ir apiberdavo vartelius veriantį laiškanešį lyg kokia žadą atimančia baltų savadarbių kalėdinių atvirukų kruša.

– Ar laiškanešių tada irgi būdavo?

– Spindinčiom akim ir pūgos prisirpintom nosim. Atkrypavę atgurgždėję sustirusiom kojom, jie pirštinėtais kumščiais ryžtingai baladodavo į duris. Bet vaikai girdėdavo tik varpelių skambėjimą.

– Sakai, kai laiškanešys belsdavo į duris, jos skambėdavo?

– Sakau, kad vaikai tuos varpelius girdėdavo savo galvose.

– Aš girdžiu tik perkūnijos dundesį kartais, ne varpelius.

– Bet būta ir bažnyčios varpų.

– Jų galvose?

– Ne, ne, ne – tamsutėlėse baltutėlėse varpinėse, sūpuojamų vyskupų ir gandrų. Ir tų varpų žinia skardendavo per visą apsivyturiavusį miestą, per putotas sustingusios pudros ir ledų kalvas iki pat traškančios jūros. Rodydavos, kad visos bažnyčios gaudžia iš džiaugsmo po mano langu, o vėjarodžių gaideliai gieda Kalėdų giesmes ant mūsų tvoros.

– Grįžkim prie laiškanešių.

– Laiškanešiai kaip laiškanešiai – bastūnai, mėgstantys šunis, Kalėdas ir sniegą. Barškindavo į duris pamėlusiais krumpliais…

– Pas mus būdavo juodas durų belstukas…

– Ant baltų durų kilimėlių mažytėse, užpustytose verandose jie pūškuodami leido iš burnos garų vaiduoklius ir trypčiodavo nuo vienos kojos ant kitos tarsi berniūkščiai, norintys į lauką.

– O tada dovanos?

– O tada Dovanos – iš kalėdinių dėžučių. O sustiręs laiškanešys su rožės pumpuru nosies vietoj nudzingsėdavo šiurpiai žybsinčia atšlaite, slidžia it arbatos padėklas. Suledėjusiais batais jis klampodavo kaip žuvų prekeivis, linguodamas krepšiu tarsi sušalusia kupranugario kupra, ir ūmai čiūžtelėjęs ant vienos kojos, dievaži, dingdavo už kampo.

– Grįžkim prie Dovanų.

– Naudingos Dovanos: dar karietų laikų šalikai, kuriuose prasmegdavai, ir kumštinės pirštinės tingiems milžinams; dryžuotos kaklajuostės iš šilkinę gumą primenančios medžiagos, jas galėjai ištempti iki kaliošų; ant akių smunkančios beretės, kailinės kepuraitės su triušio ausytėmis ir balaklavos, skirtos nelaimėliams iš mąžtančių galvų genčių; iš tetų, vilkdavusių vilną tiesiai ant pliko kūno, gaudavai ūsuotų ir graužiančių liemenių, užmindavusių mįslę, kaip toms tetoms pavyko ligi šiol plikai nenusigremžti odos; o kartą dovanų gavau nertinę abrakinę – iš tetos, dabar, deja, jau nebeprunkštaujančios drauge su mumis. Taip pat knygos be paveikslėlių, kuriose berniukai, nors ir prigrasinti skambiais žodžiais nečiuožinėti ant Fermerio Džailzo* kūdros, vis tiek čiuožinėjo ir nuskendo; ir knygos, kuriose visai viskas papasakota apie vapsvas, tik neaišku kodėl.

– Išvardink Nenaudingas Dovanas.

– Maišeliai su patižusiais margaspalviais guminukais žmogeliukais, sulankstyta vėliava, dirbtinė nosis, tramvajaus konduktoriaus kepurėlė ir bilietų skylamušis dargi su varpeliu; nė vienos laidynės; kartą per klaidą, kurios nieks negalėjo paaiškint, – kirvukas; celiulioidinė antis, kuri spustelta išduodavo visiškai neantišką garsą, o kažkokį miauksintį mū, kurį galėtų leist nebent katė, turinti ambicijų tapti karve; taip pat – spalvinimo knygelė, kurioje žolę, medžius, jūrą ir gyvulėlius galėjau spalvinti kaip noriu, dėl to akinamai žydros avys tebesigano raudonoj lankoj, virš kurios narsto žalsvi paukščiai visų vaivorykštės spalvų snapais. Kietai virti kiaušiniai, irisai, karamelės ir saldainių asorti, traškučiai, trapučiai, mėtiniai ledinukai, marmeladiniai saldainiai, marcipanai ir vališki sausainukai; ir visas būrys šviesių alavinių kareivėlių, kurie negalėdami kariauti visados galėdavo pabėgti. Be to, stalo žaidimas „Šeimos žalčiai ir pasisekimo laiptai“. Ir savarankiško konstravimo rinkinys jauniesiems inžinieriams „Nėra kas veikt!“ su instrukcijom. Ak, nėra kas veikt tik Leonardui! Ir švilpukas – nuo jo švilpimo įsilodavo šunys, ir tie šunys pabudindavo seną kaimyną, ir tas kaimynas baladodavo mums į sieną, ir nuo to baladojimo nuo sienos nukrisdavo ant jos kabėjęs paveikslas. Ir pakelis cigarečių: įsikandęs tokią valandų valandas stypsodavai ant gatvės kampo, bergždžiai laukdamas, kol kokia senutė išbars tave dėl rūkymo, o tu galėsi išsiviepęs tą cigaretę sušlamšti. O paskui – pusryčiai po balionais.

– O Dėdulių, kaip pas mus, irgi būdavo?

– Dėdulių per Kalėdas – visados. Tų pačių Dėdulių. Kalėdų rytais su šunis trikdančiu švilpuku ir cukrinėmis suktinėmis įsigobusiame miestelyje šniukštinėdavau mažojo pasaulėlio naujienų ir prie pašto ar apleistų baltų sūpynių visados aptikdavau kritusį paukštelį; turbūt užgesusią, bet dar vos vos žėruojančią liepsnelę. Vyrai ir moterys brisdavo, kapanodavosi iš bažnytėlių, įraudusiom nosim ir vėjo nupakšėtais žandais, visi albinosai, suglaudę savo sugrubusias juodas šiugždančias plunksnas nuo netikėlio sniego. Visose namų svetainėse nuo dujų vamzdžių karodavo laumių šluotelės; cheresas, graikiniai riešutai, alaus buteliai ir krekeriai šalia desertinių šaukštų; kailiniuotos katės stebėdavo ugnį, ir malkų pritutinti židiniai žiežirbavo, laukdami kaštainių ir makaluojančių žarsteklių. Keli stambūs vyriškiai, daugiausia Dėdulės, išsilaisvinę iš apykaklių, pūpsodami svetainėse papsėdavo cigarus: laikė šiuos išmintingai per ištiestos rankos atstumą, vėl kišo į burną, kosėjo, o paskui vėl atitraukdavo kuo toliau nuo savęs, lyg baimindamiesi, kad sprogs; ir kelios smulkios tetulytės, nepageidaujamos virtuvėj, o ir šiaip jau nelabai kur, sėdėdavo pakibusios ant paties krėslo kraštelio, įsitempusios ir sustingusios, bijodamos sugurti nelyginant išblukę arbatos servizo indeliai.

Nedaug kas tais rytais keldavo koją į sniego priverstas gatves: toksai seniokas, – rusvu katiliuku, geltonomis pirštinėmis ir – šiuo metų laiku – su blauzdinėmis nuo sniego, – visados traukdavo tuo pačiu maršrutu iki baltos žaliosios boulingo vejos ir atgal: taip būtų kulniavęs per vandenį ar ugnį tiek Kalėdų, tiek Pasaulio pabaigos dieną; kartais be paltų ir vėjo taršomų šalikų, bet su ilgomis žėruojančiomis pypkėmis iki vienišos jūros netardami nė žodžio klampodavo du žaliūkai – susižadinti apetito, išpūsti dūmų ir – kas žino – gal bristi į bangas tol, kol iš jųdviejų beliks pora dūmų debesėlių, besirangančių iš negęstančių pypkių. Paskui aš galvotrūkčiais dumdavau namo, ir kitų žmonių gamintų padažų, paukštienos, brendžio, pudingo ir vaisinių pyragėlių kvapai kutendavo nosį, o iš sniego priverstos šalutinės gat-velės staiga išriedėdavo it du vandens lašai į mane panašus berniūkštis su cigarete rausvu galiuku ir violetine pamušta akim, pasipūtęs kaip sniegena, šnairuojantis tik į save.

Negalėdavau pakęst nei jo vaizdo, nei garso ir būdavau jau bekeliąs prie lūpų savo šuninį švilpuką, idant nupūsčiau tą vaikigalį nuo Kalėdų paviršiaus, bet staiga jisai pats, sumirksėjęs violetu, prisidėdavo savo švilpuką prie savo lūpų ir sušvilpdavo taip šaižiai, taip spigiai, taip nenusakomai skardžiai, kad žiaumojančios galvos prisiplodavo žąsienos prikimštais žandais prie blizgių langų stiklų išilgai visą aidinčią gatvę.

Mes kimšdavom kalakutą ir liepsnojantį pudingą, o po vakarienės Dėdulės įsitaisydavo prie židinio, atsisegiodavo visas sagas ir susidėję rankas ant laikrodžių grandinėlių šnopuodami nusnausdavo. Mamos, tetos ir seserys lakstydavo sriubinėmis nešinos ten ir atgal. Teta Besė, pergąsdinta, ir jau antrąsyk, prisukamos pelės, prie indaujos šniurkščiodama gurkšnodavo šeivamedžių uogų vyną. Šuo negaluodavo. Tetai Douzei prireikdavo nugurkti tris tabletes aspirino, o štai portveino mėgėja teta Hana pripustyto kiemo vidury traukdavo giesmes, išpūtusi krūtinę it strazdas. Aš pūčiau balionus, norėdamas patikrint, kiek juos galima pūsti, ir šiems sprogus, o sprogdavo visada, Dėdulės pašokdavo leisdami neaiškius garsus. Tomis sodriomis, apsunkusiomis popietėmis, Dėdulėms šnopuojant tarytum delfinams ir sniegui leidžiantis žemėn, aš sėdėdavau tarp girliandų ir kiniškų žibintų, kramsnodavau datules ir sekdamas mažųjų inžinierių instrukcijas bandydavau sukonstruoti karžygį, kurį nesunkiai būtum supainiojęs su jūriniu tramvajumi.

Arba blizgančiais naujais batais girgždindavau laukan, į baltąjį pasaulį, ant pajūrio kalvos, pasikviesti Džimo, Deno ir Džeko, kad pasišlaistę tykiomis gatvėmis ant nematomų šaligatvių paliktume baisingų gilių pėdsakų.

– Lažinuos, žmonės pamanys, kad praėjo begemotai.

– Ką darytum, pamatęs gatvėj begemotą?

– Aš tik – švyst! – perversčiau jį per turėklus ir nuridenčiau pakalnėn, o paskui pakutenčiau paausį, ir jis pavizgintų uodegą.

– O ką darytum, pamatęs du begemotus?

Baubčiojantis be-begemotas geležiniais šonais su žvangesiu bloškėsi link mūsų, klampojančių per pustomą sniegą pro pono Danieliaus namą.

– Prigrūskim sniego į Danieliaus laiškų dėžutę!

– Parašom ką ant sniego!

– Parašom „Danielius panašus į spanielių“ per visą kiemą!

Arba plumpindavom iki nubaltintos pakrantės.

– Kaži, žuvys mato, kaip sninga?

Bežadis ištisiniu debesiu aptrauktas dangus slinko virš jūros. Dabar buvom sniego apakinti keliauninkai, pasiklydę šiaurės kalvagūbriuose, ir neužmatomi šunys nukarusiais pagurkliais ir su gertuvėmis ant antkaklių vėplino kerėplino mūsų linkui lodami „Excelsior“. Namo traukdavome vargšų gatvelėmis, kur tik vienas kitas vaikas nuogais paraudusiais pirštais grabinėdavo provėžotą sniegą ir palydėdavo mus švilpimu, tačiau jų balsus, klampojant įkalnėn, nuslopindavo prieplaukos paukščių klyksmas ir laivų ūkavimas kunkuliuojančioj įlankoj. O paskui, per arbatėlę, atsigavę Dėdulės įsilinksmindavo; ledų tortas stalo vidury dunksodavo tarsi marmurinis antkapis. Teta Hana šliūkšteldavo sau į arbatą romo, juk tokia šventė tik kartą metuose.

Atpasakok dabar tas neįtikėtinas istorijas, kurias porindavom prie židinio, dujinei lempai burbuliuojant lyg narui. Vaiduokliai ūbavo tarytumei pelėdos gūdžiomis naktimis, ir aš nedrįsdavau pažvelgt sau per petį; visokie gyviai tykojo užkaboryje po laiptais, kur tiksėjo dujų skaitiklis. Ir pamenu, kaip kartą plėšėme Kalėdų giesmes žingsniuodami nė mėnulio pjautuvu neapšviesta skriejančia gatve. Ilgiausios gatvės gale keliukas vedė į didelį namą, ir mes klupinėdami cimpinom tuo tamsiu keliuku, įsibaiminę visi iki vieno, delnuose spausdami po akmenį dėl viso pikto, per daug drąsūs, kad pratartume bent žodį. Vėjas medžiuose švokštė taip, lyg kiaurymėse būtų dūsavę kokie atgrasūs, galbūt net irklakojai, seniai. Pagaliau prisiartinom prie namo juodymės.

– Ką jiems sutrauksim? „Klausykit angelų žinios“?

– Ne, – sakė Džekas, – „Karalių Vaclovą“. Skaičiuoju iki trijų.

Viens du trys, ir mes užgiedam – aukštais balsais, bet, sakytumei, slopinamais sniego vatos pritutintos tamsos, supančios namą, kuriame, žinome, niekas negyvena. Giedame susiglaudę, šalia tamsių durų.

 

                         Karalius Vaclovas gerasis

                         stebėjo atlaidus Stepono…

 

O tada plonas, šaižus balselis, tarsi jo savininkas būtų ilgų ilgiausiai tylėjęs, prisijungia prie mūsų giesmės: silpnas, šaižus, trapus balselis iš anapus durų: silpnas, šaižus balselis pro rakto skylutę. Bėgti paliovėm tik parsigavę prie savo namo: svetainė puikutėlė, balionai supasi nuo šilimos virpančiame ore; ir vėl viskas gerai, ir miestas švyti.

– Turbūt ten buvo vaiduoklis, – lemena Džimas.

– Turbūt troliai, – spėja Denas, kuris visąlaik skaitė.

– Eime vidun, pažiūrėsim, ar dar liko želės, – siūlo Džekas. Taip ir padarom.

Kalėdų vakaras niekada neapsieidavo be muzikos. Dėdė štai griežia smuiku, pusbrolis traukia „Išnokusias vyšnias“, o kitas dėdė – „Dreiko būgną“. Namelis įkaitęs nuo karščio. Teta Hana, jau persimetusi prie pastarnokų vyno, suokia apie Kraujuojančią Širdį ir Mirtį, o paskui dar užtraukia dainą, kurioje savo širdį lygina su Paukštės Lizdu; ir tada visi vėl prapliumpa kvatoti; o paskui aš einu gulti. Pro savo kambario langą žvelgdamas į mėnesieną ir bekraštes suodžių išmargintas pusnis matau ir kitų namų, dunksančių ant mūsų kalvos, langų šviesas ir girdžiu muziką, sklindančią ilgon, tolygio temstančion naktin. Užgesinęs lempą, lipu į lovą. Ištariu kelis žodžius artimai ir šventai tamsai, o paskui užmiegu.

 

Vertė Andrius Patiomkinas