Petras Cvirka, graikas Zorba, Kyra Kyralina

 

Iš Petro Cvirkos vertimų ilgiausiai išgyveno Aleksandro Puškino proza. „Pikų dama“ buvo leidžiama ir 2009-aisiais. Stendhalio „Raudona ir juoda“, Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių“ ilgainiui buvo išverstos kitų vertėjų: stropiau, tiksliau, gal šiuolaikiškiau. Kiti P. Cvirkos pasirinkti autoriai ir jų knygos sovietmečio slenksčio neperžengė, pasiliko tarpukaryje. Tarp jų – prancūziškai rašęs rumunų prozininkas Panaitas Istrati. Jei ne šis bastūnas rašytojas, Nikas Kazandzakis nebūtų sukūręs garsiojo personažo graiko Zorbos arba jis būtų buvęs labai kitoks. P. Cvirka vienas pats išvertė net du P. Istrati kūrinius – regis, labiau priimtina jam būdavo versti su kuo nors kitu, antruoju vertėju (bendravertėju). Pirmiausia čiupo debiutinį P. Istrati romaną „Kyra Kyralina“. Išleido, matyt, irgi pats (metrikoje nurodyta tik spaustuvė) 1934 m., praėjus dešimtmečiui nuo originalo pasirodymo Paryžiuje. Tiesa, P. Cvirka nebuvo pirmasis šio autoriaus vertėjas į lietuvių kalbą – 1932 m. išėjo Kazio Borutos ir Martyno Gudelio išverstas „Baragano dagynas“ su K. Borutos pratarme apie autorių. Tuo metu P. Istrati apskritai buvo gausiai verčiamas į įvairias kalbas.

Rumunijos ir jos literatūros gerbėjos, Venclovų namų-muziejaus darbuotojos Justinos Juozėnaitės pasiūlymas pasidomėti P. Istrati ir „Kyra Kyralina“ buvo toks netikėtas, kad užkibau.

 

●

 

Tuščias reikalas ieškoti ko nors daugiau apie „Kyrą Kyraliną“ sovietmečio veikaluose apie P. Cvirką. Bet daug keisčiau štai kas: pjedestalinis, paminklinis, vadovėlinis autorius, o pamatinė, kapitalinė monografija tada taip ir nebuvo parašyta. Išėjo tik plonytė Juozo Jasaičio knygutė „Mokinio bibliotekos“ serijoje. Užtat „spragoms“ užkaišioti gausiai leisti tokie visokie dalykėliai kaip „Petras Cvirka – internacionalistas“, „Petras Cvirka – mūsų amžininkas“, „Petras Cvirka abiturientų rašiniuose“… Tai gal teisi Tatjana Rostovaitė, savo poetinėje dedikacijoje P. Cvirkai stebėjusis rašytojo užkėlimu ant pjedestalo, pavertimu akmeniu? Jis visiškai ten netinkąs, nes „jis buvo  a n t i p a m i n k l a s“. T. Rostovaitės, aktyvios „naujojo“, sovietinio gyvenimo ir visų naujųjų stabų rėmėjos, nuostaba verčia suklusti.

 

●

 

Vertimai kaip uždarbio šaltinis: ir P. Cvirkai, ir Salomėjai Nėriai, ir K. Borutai, ir daugybei kitų. S. Nėriai pagalbos ranką yra tiesusi Šv. Kazimiero draugija, užsakiusi „Ritos laiškų“, „Didžiųjų vyrų jaunystės“, „Kunigaikščio iš Dovydo namų“ vertimus. Pinigų nuolat stokojęs P. Cvirka vyniotis turėjo pats. Taip atsirado jo ir Pulgio Andriušio „spaudos sindikatas“: įvairenybių iš užsieninių laikraščių vertimai lietuvių periodikai. Pasirodo, daug ko buvo galima susigraibyti anuometiniame „vargo Kaune“. „Kartais sumedžiodavom apysaką“, – prisimena P. Andriušis. Šio tandemo darbai – prancūzų autorių knygų vertimai: Roland’o Dorgelès „Mediniai kryžiai“ (1931; apie vos daugiau nei prieš dešimtmetį pasibaigusį Pirmąjį pasaulinį karą) ir Claude’o Farrère’o „Mūšis“ (1934; vėl apie karą – rusų ir japonų). Atsiminimuose P. Andriušis atvirai prisipažįsta, kad tada prancūziškai nė vienas gerai nemokėjęs, naudojęsi rusiškomis versijomis, tačiau pabrėždavę, kad vertę iš originalo.

1934 m. vienos Kauno spaustuvės išspausdinta (kažin, ar paisant autoriaus teisių) „Kyra Kyralina“ galėjo būti versta iš prancūzų kalbos ar bent „naudojantis prancūziška versija“. Gavęs „Žiburėlio“ draugijos stipendiją, nuo 1931 m. rudens iki 1932 m. vasaros P. Cvirka gyveno Paryžiuje. Viename laiške jis gyrėsi: „Gerokai prancūziškai pramokau, galiu žeberiot kaip geras vyras.“ Pirmosios P. Cvirkos prancūzų kalbos mokytojos – Juozo Tysliavos atsivestos trys Alžyro „rožės“ (alžyrietės studentės): iš Lietuvos atvykusiam Stasiui Ušinskui ir prie jo prisišliejusiam P. Cvirkai tuo metu Paryžių beužkariaujantis J. Tysliava suorganizavo teatralizuotas sutiktuves. Apie oficialius P. Cvirkos mokslus kokiuose nors prancūzų kalbos kursuose duomenų nėra. Užtat laiškuose užfiksuotas jo prašymas, kad kauniškiai bičiuliai pasirūpintų, jog prie jo stipendijos būtų pridėta dar 100 litų.

Dailininkui S. Ušinskui tai buvo ne pirma „darbinė“ kelionė į meno Meką. Beje, jau tada lietuvius Paryžiuje stulbino „svetimtaučių iš kolonijų“ gausa…

 

Laiške Juozui Mikėnui P. Cvirka skundėsi, kad Paryžius jam keliąs slogių įspūdžių: „sugniužino, prislėgė, įgriso, įsiėdė, pasidarė šlykščiai nuobodus, keistai paveikė; britku, supuvę…“ Modernusis menas, kuriuo alsavo miestas, – „buržuazinio pasaulio dūšios menkystė“. „Viena tik fain – moterys. Aš neįsivaizdavau, kad tokios jos visos gražios.“ Jis ėjęs pažiūrėti laisvo elgesio moterimis pagarsėjusios gatvės – rue Blondely: „[...] (tik pažiūrėt!), tai, bratkau, ketverta kekšelių – nepaprastos grožybės. Sakau, kiekviena Paryžiaus prostitutė, pasirodžius Laisvės alėjoj, sukeltų savo elegancija ir grožiu furorą!“

 

●

 

Grįžęs į Lietuvą P. Cvirka pats sukėlė furorą. Skandalą.

Pinigų, kaip visada, – striuka. Ir P. Cvirka pasielgia tarsi didysis kombinatorius iš „Dvylikos kėdžių“ – romano, kurį jis vers po keleto metų. 1932 m. liepą ir rugpjūtį „Lietuvos aide“ J. K. Pavilionio slapyvardžiu paskelbia apysakėlę iš čigonų gyvenimo (sic!) „Kaip tekanti upė…“ Pavydėtinas skaitytojų budrumas: jau rugpjūčio 31 d. „Lietuvos žiniose“, skyrelyje „Kauno kronika“, pasirodo žinutė „Naivus plagiatorius“: „[...] Bet iš tikrųjų tai nėra Pavilionio rašyta apysaka, o Rumunijos žydo, gyvenančio Amerikoje ir rašančio anglų kalba Konrado Berkovičiaus apysaka [...].“

(Beje, vėl Rumunija!)

„Lietuvos žinios“ taip visko nepalieka. Rugsėjo 2 d. numeryje išspausdinama didesnė korespondencija griežtesniu pavadinimu „Akiplėšiškai drąsus plagiatorius“. Čiupra pasivadinęs korespondentas iš pradžių ironizuoja: „Skaitai žmogus kūrinėlį ir džiaugiesi. Autorius taip gyvai, taip užimponuojančiai vaizduoja čigonų gyvenimą. Jautiesi patenkintas, kad ir mūsų tarpe atsiranda žmonių, taip valdančių plunksną.“ Toliau – demaskavimas ir pasmerkimas.

„Lietuvos aidui“ beliko atskleisti, kas toks ryžosi šiai „žemiausios rūšies vagystei“, pasisavino svetimą garbę ir mulkino skaitytojus. Dėl tokio P. Cvirkos nuopuolio rankas trynė ne tik jo oponentai, bet ir kai kurie „saviškiai“. Plagiatorius kaltę pripažino, mušėsi į krūtinę. Po kelerių metų viename laiške jis emocingai tvirtins, kad tai nutikę „dėl duonos“, vadinasi, pateisinama.

 

●

 

Antrąsyk į Paryžių P. Cvirka nukeliavo 1937 m. Povestuvinėn kelionėn (kovas–birželis), nes „žmona kliedėjo Paryžiumi“. Pasiėmęs 1 500 litų paskolą su keturių procentų palūkanomis. Paryžiuje buvo susispietusi ištisa lietuvių kolonija, diduma jos – akiratį plečiantys, patirtį kaupiantys valstybės stipendininkai. Čia tuo metu gyveno ir Salomėja Nėris su vyru Bernardu Buču (buvo jau parašiusi „Senelės pasaką“, „Dvidešimt sū“…). Čia žaismingus meilės nuotykius išgyveno Liūnė Janušytė, pasak Marijos Cvirkienės, tuo metu svaičiojusi apie Maroką. „Lietuvos žinioms“ P. Cvirka parašė apybraižą apie skurstantį talentingą dailininką, Paryžiaus lietuvį Antaną Jocaitį, ragindamas Lietuvos valdžią susirūpinti jo kūrinių likimu. Parašė ir daugiau kelionės tekstų, be to, toliau vertė Lietuvoje pradėtą vengrų rašytojo Joláno Földeso romaną „Žvejojančio katino gatvė“, irgi susigraibytą kažkurioje „užsieninėje spaudoje“, spausdinamą tęsiniais. Nuvykęs į Paryžių P. Cvirka nusipirko visą knygą ir pamatė, kad yra išvertęs jau pusę kūrinio. 1937 m. šį romaną, pavadintą „Emigrantai“, išleido „Sakalas“. Kūrinio veiksmas kaip tik vyksta Paryžiuje. Legendomis apipinta Žvejojančio katino gatvė (rue du Chat-qui-Pêche) šiandieninių turistų mėgstama ir lankoma kaip siauriausia Paryžiaus gatvelė. O romane šalia romantikos – P. Cvirkai labai artimi socialiniai motyvai.

 

●

 

Sovietmečio pjedestalo legendai būtinai reikėjo kuo glaudesnių P. Cvirkos kontaktų su „pažangiausiais“ prancūzų rašytojais. Ir buvo nuaustas visas jų kilimėlis, nors toli gražu ne viskas panašu į teisybę. Tiesa, tai būdinga visiems laikams. Štai Antanas Vaičiulaitis tikrai nuosekliau, rūpestingiau nei P. Cvirka mezgė ryšius su prancūzų dešiniaisiais katalikais, to įrodymų likę ir archyvuose, bet vis tiek, vis tiek tyrinėtojai savo objektą nori padaryti dar didesnį, svarbesnį ir pasakodami apie tai persūdo: pažintys, draugystės, bičiulystės, pokalbiai, dovanos (knygos iš autorių rankų), nors paties rašytojo užfiksuotos kur kas paprastesnės, labai žemiškos versijos: pamatė gatvėje garsenybę, priėjęs paprašė pasirašyti…

Ar P. Cvirkai rūpėjo jo asmeninė legenda, ar tiesiog jis gyveno zorbiškai bohemiškai, skindamas dieną ir tos dienos dovanas? Vis dėlto – šiek tiek rūpėjo. Pvz., jis yra gyręsis, kad „pažangieji“ prancūzų rašytojai prašę ir raginę jį išversti ką nors iš savo kūrybos į prancūzų kalbą, bet šis spyręsis, nuduodamas neturįs jokio noro ten pagarsėti…

 

●

 

Taip, P. Cvirka tikrai buvo pasidavęs Romaino Rolland’o sugestijai („Kola Brenjonas“ / „Meisteris ir sūnūs“). Apskritai jis jautė poreikį būti kieno nors sugestijuojamas (minėtas plagiatas – irgi sugestijos forma, tik sunkesnė?).

O P. Istrati R. Rolland’as išgelbėjo nuo savižudybės. Atsakydamas į jo desperatišką laišką ir paskatindamas rašyti, atsidėti beletristikai. R. Rolland’o pagiriamasis įžanginis žodis debiutinei P. Istrati knygai buvo puiki reklama ir svari rekomendacija versti šį autorių į kitas kalbas. Netrukus visi kartojo R. Rolland’o apibūdinimą: P. Istrati – Balkanų Maksimas Gorkis. Prisivilioti P. Istrati buvo sovietų Rusijos ideologų uždavinys. Jie atsikvietė jį į Maskvą (kaip ir N. Kazandzakį), rodė paradinę šalies pusę, pūtė miglą į akis. P. Istrati susižavėjo, tačiau ilgainiui, pakeliavęs po sovietų šalį, pasak K. Borutos, praregėjo. Juk čia viešpatavo teroras ir tikrų tikriausia vergovė. Grįžęs į Prancūziją, P. Istrati puolė rašyti. Apie SSRS išleido kelias knygas (anksčiau nei André Gide’as) ir sovietijoje tapo prakeiktuoju. Vėliau – nutylimuoju.

 

●

 

„Kyra Kyralina“ – egzotika. Nors P. Istrati – Balkanų M. Gorkis, pasakojimas vyniojasi tarsi tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Graiko ir rumunės sūnaus P. Istrati gimtinė – Breila, uostas prie Dunojaus, kur pynėsi ir painiojosi kalbos ir likimai. Rumunai, graikai, turkai, armėnai, arabai, žydai. Įvairiomis kalbomis kalbėti gali ir P. Istrati herojai, lemtis juos blaško ir po Egiptą, Siriją, Libaną, Turkiją.

Stavro (Dragomiro) lūpomis pasakojama jo gyvenimo istorija – trijų dalių. Pirmoje, teisindamasis dėl lytinio priekabiavimo prie jaunuolio, herojus išdėsto traumuojančią savo vedybų istoriją. Antroje atskleidžiama priešistorė – vaikystės dramos, nuotykių kupina šeimos tragedija. Visko tiek daug. Čia ir žiauriausias vyro smurtas prieš moterį, ir rytietiškų pasakų prabanga švytinti moters neištikimybė, brolio potraukis prie sesers, lytinės tapatybės slėpiniai, pagrobimai ir pabėgimai, ištvirkimas ir prievarta, kerštas ir žmogžudystės. Drąsiai kvestionuojama normalumo ir nukrypimo nuo normos samprata. Kai kas vos vos nužymėta, neišsakyta, neatskleista iki galo (gal kaltas ir ne itin niuansuotas vertimas). Atrodo, kūrinys turėtų dominti ir šiandieninį skaitytoją, bet jei mūsų leidėjams dabar pasiūlytum P. Istrati „Kyrą Kyraliną“, ji jiems veikiausiai pasirodytų pernelyg paprasta, nepakankamai erotizuota, seksualizuota, skandalizuota. Įdomu, kas romane labiausiai patraukdavo anuometės Lietuvos skaitytojus? Kas buvo nesuprantama? Ar viskas iki galo buvo aišku vertėjui?

Stavro – zorbinis herojus. Kad ir didelė nedalia, vis tiek žmogui skirtas bent lašelis ekstazės, ir jo reikia siekti, ieškoti, jį išsunkti. „Einam, juk žemė vis dėlto graži!“

Romano podirvis, autoriaus nuostabos šaltinis – gyvenimo įvairovė, neaprėpiamumas ir nesuprantamumas. „Kaip liūdna būti žmogumi ir suprast gyvenimą mažiau už žvėris!“ – atsidūsta „Kyros Kyralinos“ pasakotojas. Arba: „Ką žinome mes apie žmogaus prigimtį? Mažiau negu žvėrys!“ Teisti kitą suskubusiajam primenama: „Jūs gyvenimo pilnai nepažįstate.“

„Baragano dagyne“ irgi sakoma: „Vaikystė, o ypatingai jaunystė – tokie gyvenimo etapai, kurių niekas gerai nesupranta. Kiekvienas juos pergyvena, bet nė gimdytojai, nė jaunavedžiai, nė viengungiai nesupranta jų…“

 

●

 

Kai P. Istrati dar buvo sovietų draugas, šie pagal „Kyrą Kyraliną“ pastatė nebylųjį filmą. Rumunai kūrinį ekranizavo keliskart – vėliau.

 

●

 

1938 m. „Sakalas“ išleido P. Istrati „Dunojaus mergaitę“. Serija – „Populiarioji biblioteka“, tiražas ne toks ir mažas – 2 300 egzempliorių. Anonsas: „Įdomus ir literatūriškai vertingas garsaus rumunų rašytojo romanas.“ Šį vertimą P. Cvirka pasirašė ne Pr. Cv. (kaip „Kyrą Kyraliną“), ne C. (kaip „Mūšį“), bet – Cezaris Petrėnas!

Iškart į akis krinta, kad šio vertimo kalba – gerokai sklandesnė. Gal vertėjo daugiau padirbėta, o gal viskuo pasirūpino leidėjas, „Sakalo“ siela Antanas Kniūkšta.

P. Cvirka – puikus stilistas, bet gludinti vertimų kalbai jam pritrūkdavo laiko ar – kantrybės. 1937 m. išvykdamas į Paryžių jis palieka „Lietuvos žinioms“ „Žvejojančio katino gatvės“ rankraštį ir prašo įduoti jį peržiūrėti, t. y. suredaguoti, Juliui Būtėnui: „Jis vyras geras.“

Apie vertimo bėdas ir vilkduobes viską supranta. Jonui Šimkui („Lietuvos žinioms“) aiškina: „Žinai, verčiant iš svetimos kalbos, visuomet kvepia svetimybėmis, svetima sakinio konstrukcija ir t. t. Be abejo, paliko nuodėmių ir šiame mano vertime…“

O pačiam J. Būtėnui dėsto: „Kur reikia – drąsiai taisyk. Svarbu, kad būtų sklandu, lengva. Na, taisyk kaip Kazimieras Būga!“

Dėl honoraro – blefuoja. „Lietuvos žinioms“ tvirtina J. Būtėnui pamokėsiąs pats. O šiam žada, kad už viską sumokėsiančios „Lietuvos žinios“. Tie pinigai… P. Andriušis prisimena: kai pasirodė C. Farrère’o „Mūšis“, jo, P. Andriušio, tuo metu Kaune nebuvo. Kai atvažiavo, pradėjo ieškoti savo honoraro dalies už išėjusios knygos vertimą. Bet ji jau buvo atsiimta. Kad ir kaip būtų, P. Andriušis vėliau tvirtino: „Iš visų buvusių artimų draugų ir kolegų, nuėjusių dirbti rusų okupantams, [...] padoriausi buvo P. Cvirka, be to, dail. S. Žukas ir J. Marcinkevičius.“

„Dunojaus mergaitė“ – kone dostojevskiškas bandymas pažvelgti į „žmogaus sielos bedugnes“, o pagrindinė veikėja Nerantsula nenuspėjamumu ir pasirinkimais – tikra Nastasja Filipovna. Labai patikti knyga turėjo ir vien tik siužeto vingiais besidominčiam, melodramos kerams lengvai pasiduodančiam skaitytojui (skaitytojai).

 

●

 

Nuo 1922 iki 1930 m. P. Istrati gyveno Paryžiuje. Tikrai ne nuolat – kaip ir anksčiau, buvo klajūnas, bastūnas. Blaškėsi daug kur. Aštuntajame Paryžiaus rajone ant rue du Colisée vienuolikto pastato kabo lentelė, skelbianti, kad čia parašyti pasaulinę šlovę P. Istrati pelnę kūriniai, tarp jų „Kyra Kyralina“ ir „Dunojaus mergaitė“ („Nerantsula“).

Vienas pirmųjų P. Cvirkos laiškuose nurodomų Paryžiaus adresų – 11 rue de l’Echaudé. Šeštasis, labai literatūrinis, Paryžiaus rajonas su andai literatūrinėmis (dabar turistinėmis) kavinėmis „Café de Flore“ ir „Les Deux Magots“. Netoliese – Pievų šv. Germano bažnyčia (Saint Germain-des-Prés). Šiandien tai respektabiliu, itin buržuaziniu laikomas rajonas, (vis dar) „tikrasis“ Paryžius. O tada toje gatvėje P. Cvirka neilgai tepabuvo. S. Ušinskas prisimena: „Bohema, policija, svetimtaučiai, ir mudu persikėlėm į ramesnę vietą, arčiau Luvro.“ Bet iš ten – vėl kitur.

Ir po Kauną, ir po Vilnių, ir po Paryžių P. Cvirka blaškėsi kaip savo ekstazės lašo ieškanti zorbinė siela.