Pakibęs kampas

Mėnesį kitą išlėk iš sostinės – jau ir nutinka keistenybių. Einu ir netikiu: kažkoks atsibastęs mandruolis dygte išdygo ir plačiai išsikėtojo „Lietuvos“ kino teatro vietoje… Pasivadinęs moderniu MO, iki pat šaligatvio uždengė popiečio saulėtą dangų. Smailus, persmelkiąs aštrumu jo kampas arčiau priėjusius smalsuolius atstumiantis, priverčiantis aplenkti nepažintą, prie šaligatvio praeivius prispaudusį statinį. Grėsmingai pakibęs stilius. Pavojingai plaukiantis tarp žemės ir dangaus. Pastatas be kampinės atramos, nepastovus, lyg vėjų ganomi debesys. Perteikiąs neramią kūrėjo mintį, atitrūkusią nuo žemės, bet ir nepasiekusią tobulybės, dangaus dėsnių, įstatymų aukštumos. Aštrus kampas baugokas, skleidžiąs duriančią energiją. Ją pajaučia ir atsitiktiniai praeiviai, šiaip jau prisibijantys pakibusio kampo. Pastebėjau, įdomiai veikia rūkalius: vienas po šiuo bekampiu kampu stovėdamas mėgaudamasis pešė ir pešė dūmą po dūmo. O kitas vos užsirūkęs iškart nusispjovė ir užgesino cigaretę, nesupratęs, iš kur krenta toji bauguma. 

Autoriaus nuotrauka

Kampas be vienos kojos, kampas – be kampo, ir juokingas, ir grėsmingas. Begal modernus: arba grius, visi pamirš, arba taps MOnstrų klasika. O gal architektas pamiršo kertinį kampą suprojektuoti, tiesiog apsižioplino, o praregėjęs keikėsi, tačiau naujoviškas pastatas jau pastatytas? Dar panašus ir į vienaragį, prasižiojusį grobuonį, laiptais-dantimis įtraukiantį, ryjantį neregėto meno alkstančius lankytojus ir šiaip žioplius prašalaičius.

Vis tiek smalsumas turėtų įveikti nepatiklumą, tad reiks žvilgterti, kas paslaptingai puikuojasi baugiai modernaus statinio viduje. Neskubant. Tokį mandrą smailianosį šlubį dar reiks prisijaukinti. Jeigu savaime neįsiurbs.