Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2010

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

 

Sausio 6, trečiadienis. Per pastarąsias dienas vėl keletą kartų pasijutau laisvas ir nuo ateities, ir nuo praeities bei pasimėgavau (nesimėgaudamas specialiai) dabartimi. Kokie menki tampa troškimai, kai suvoki (bent jau taip aš supratau Wattsą) [„The Way of Zen“], kad būtis – betikslė ir beprasmė.

 

Sausio 19, antradienis. Esu save šiek tiek girdintis garso įrašas. Esu save šiek tiek matantis vaizdo įrašas. Kaip susitaikyti su savimi, kaip priprasti prie savęs, kaip nepamiršti, kad esi įrašas, – ne vienos mano dienos problema. Ir dar – niekad nepamiršti, kad kiti – taip pat įrašai. Ir dar – kad didžioji dalis tų kitų įrašų visai nemano, nenutuokia, kad jie yra įrašai.

 

Sausio 21, ketvirtadienis. Na, nepamesti, nepamesti siūlo! Žiūrėti į save kaip į filmo personažą ir domėtis, kas jam dar nutiks. Klausytis savęs kaip įrašo, stebėtis kai kuriom vietom. Drauge – suvokti kitus kaip personažus ir įrašus, atjausti juos, linkėti jiems gero (kaip linkime knygų herojams), bet neiti iš proto ir tuokart, kai jiems kas nors atsitinka ne pagal mūsų norus.

 

Sausio 27, trečiadienis. Pasistūmėjau su N.-N. [Nykos-Niliūno] dienoraščiais [trečiuoju tomu]. Radau prisipažinimą, kad jis iki kaulų smegenų Vakarų kultūros (Europos) žmogus. Prie šios išvados [apie jį] aš jau seniai buvau priėjęs.

 

Vasario 1, pirmadienis. Skaitinėju N.-N., matau, kaip eina senyn. Vis dažniau neranda ką veikti, vis dažniau jį kamuoja liūdesys ir nuobodulys. „Aš palyginti neseniai sužinojau (supratau), kad ne tik daiktai /…/ susidėvi, nusinešioja, bet ir žmonės /…/; susinešioja poezija, gamta, istorija, filosofija, įvykiai, flora ir fauna /…/.“

 

Vasario 4, ketvirtadienis. Pabaigiau mokytis [Lorcos] „La guitarra“. Taip sutapo, kad šiandien ir Sigito G. gimimo diena. Kadaise mėginom su juo šnekėtis ispaniškai, iškalę vadovėlį. Beje, užvakar važiuodamas į miestą pro [buvusį] „Tauro“ bendrabutį, kur mudu su juo ir mokėmės ispanų, mintyse kartojau: „Llora por cosas / lejanas.“

 

Kovo 14, sekmadienis. Jau pakankamai tvirtai moku „El silencio“. Liūdnas, gilus, metafiziškas eilėraštis. Kaip puiku, kad galiaus turiu Lorcą ispaniškai.

 

Gegužės 1, šeštadienis. Einu klausytis žinių, nors nieko išgirsti nesitikiu. Tiesiog toks ritualas. „Надо чем-то заняться в этой вечности“ [kaip sako Pelevino herojus].

 

Gegužės 4, antradienis. Baigiau savo pedagoginę karjerą: šiandien paskutinį sykį šnekėjausi su trečiokėm. Apsiėjau be rizikingų sąmojų (beveik apsiėjau). Jokio graudulio nepajutau, nors tai (jei įskaitysiu ir dėstymą vakarinėje dailės mokykloje) – ilgiausiai trukęs mano darbas [mėgstamas!], net ilgiau negu dailės kritiko.

Gavau Vytauto Š. skulptūrų albumą (iš Juditos). Man nepatinka, kad labiau krinta į akis pačios nuotraukos (šešėliai, rakursai ir t. t.) negu Vytauto kūriniai.

 

Gegužės 23, sekmadienis [kaime]. Sekminės. Kadaise puošdavau karvę.

 

Gegužės 24, pirmadienis [kaime]. Miške nuėjau dar toliau – iki linijos, iki savo ribos. Pastovėjau savo „hieroglife“ – labai šakotos pušies [su nudžiūvusiom išsiklaipiusiom apatinėm šakom] šešėlyje.

 

Birželio 2, trečiadienis [kaime]. Tvankoka. Kiemo žolėse knibžda raudonų vabalų, kurie skraido panašiai kaip bitės (tokiais judesiais). Žolėje išsižergę ieško maisto brutalūs varnėnai. /…/ Ir virpčioja trapios kielės, susišaukiančios su kai kuriomis Vytauto Š. skulptūromis.

 

Birželio 16, trečiadienis. Surfinijos [balkone] jau žydi pilnu tempu. Dominuoja kiek banaloka violetinė spalva. Kai vakar ėjau pasivaikščioti, mačiau, kaip samaninio žalumo paukštis raudonu pakaušiu šaligatvio pakraštyje godžiai rijo skruzdes.

 

Birželio 18, penktadienis. Rytą truputį pasimokiau „Cuando sale la luna“. Jau beveik moku. Dar perskaičiau kelis. Bet pastebiu, kad jau ima kristi į akis tam tikras Lorcos vienodumas, didesnio planų kiekio stoka. Jau jaučiu Elioto, Thomo, Aikeno ilgesį.

 

Birželio 19, šeštadienis. Naktis bjauri: maudė raumenis, sąnarius, skrandį, stuburą. Sapnai – atitinkami.

Visas pelnas [dienos] – pora Lorcos eilėraščių (perskaitytų). Be to, porą kartų pasikartojau „Cuando sale la luna“. Beje, gulėdamas ant savo ortopedinio matraco, jau deklamavausi Strando „The Garden“. Saldu po Lorcos. Mintyse lyginau L. su Rilke ir Thomu. L. pralošinėjo: per daug stilizuota pagal l. dainas, per mažas kai kur metafizinis krūvis. Užtat jausmingas, užtat somnambuliškas, užtat vizualus ir taktiliškas.

 

Liepos 2, penktadienis. Ką tik baigiau Camus „Svetimą“ (iš pirmojo skaitymo beveik nieko neprisimenu). Rūsti ir monumentali knyga. Apie žmogaus pasmerktumą, apie neįmanomybę jam suvokti pasaulį.

 

Liepos 19, pirmadienis. Galvoju, kad stipriausiai visame kame veikia pasaulio prasitęsimo principas. Kitaip tariant – įvairialypio sekso principas. O ar galėtų būti kitaip? Kitas reikalas, kad žmoneliai pradėjo juo naudotis „ne pagal paskirtį“. Ar tai neturėtų reikšti (toks masinis pagrindinio principo iškreiptumas dabar) pasaulio pabaigos artėjimo?

 

Liepos 23, penktadienis. Vėl skaitau Platonovą. Šį sykį – apie mūšį prie Sevastopolio. Vėl gėriuosi jo naivia meile „paprastiems žmonėms“, „rusų liaudžiai“, jo autentiška patetika, jo nykiais epizodais (kaip komisaras eina į ataką iškėlęs savo nutrauktą ranką; kaip vaikai žaidžia negyvėlių laidojimą). Vėl sakau: puikus autorius.

Nieko nenuveikiau nei vakar, nei šiandien. Į klausimą, o kam reikia nuveikti, atsakyčiau: tai man pačiam teikia daug džiaugsmo. Pavyzdžiui, išmokti mintinai eilėraštį; išversti; iškalti kelias ispaniškas frazes. Nes kiekvienas nuveiktas darbas susieja su pasaulio įvairove, su būtimi, su kosmoso veikla.

 

Rugpjūčio 16, pirmadienis [kaime]. Vėl žiauriai karšta diena. Virš Ūlos – ūkana, matyt, upė garuoti pradėjo. Conzės knygoje [rusiškame vertime] radau gerą rusišką žodį prisirišimo įveikai nusakyti – „растождествляться“, t. y. „atsitapatinti“. Lietuvišką variantą [be niekieno įtakos], pamenu, esu panaudojęs tekste „Gyvenimas su japonėmis“.

 

Rugpjūčio 19, ketvirtadienis [kaime]. Vis mėginu ir mėginu eiti link tuštumos, laikinumo, viso ko nepastovumo, to, kad esame parašyti, giluminio suvokimo ir persiėmimo šita idėja. Deja, sekasi labai sunkiai, jei iš viso sekasi… 

Rugpjūčio 29, sekmadienis. Didžiausia šios dienos atgaiva – Krishnamurti užrašų knygutės „Š. A.“ Tas buvimas be mąstymo, čia ir dabar, be atminties, be laiko, be vietos. Jis teoriškai gerai [man] pažįstamas iš budistinių knygų, bet K. pateikia jį kaip savo išgyvenimą. Tai kas kita. Beje, buvo vakar akimirkų, kai „aš“ (didysis) tarsi mačiau „aš“ (mažąjį). Buvo labai ramu, kiek stebėtina.

 

Lapkričio 5, penktadienis. Stebiu dūmus (dabar pusė keturių, diena tamsi), kylančius iš už kaimyninio namo stogo ir visaip judančius raudonų plytinių namų fone. Labai įdomu. Bet koks palyginimas viską sugadintų.

Neseniai baigiau skaityti Yourcenar novelę apie princo Gendžio meilę [vertė Linas R.]. Nustebino frazė: „/…/ pažadino jame potraukį dailiariešėms būtybėms.“ Juk esu [kažkada] parašęs: „Sykį laikiau vieną tokią mergaitę už vienų tokių riešų. Jie buvo kaip cukrus.“

Pasivaikščiodamas mačiau, kas likę iš vakarykščio kačiuko [juodo jauno katinioko, kurį mano akivaizdoje sutraiškė automobilis]: tik purvinas, mašinų ratų sutrintas kailis, kurį kartais už kampo pakelia priskridus varna, matyt, tikėdamasi ką nors dar rasti po juo; tąsyk jisai sujuda.

 

Lapkričio 7, sekmadienis. Perskaičiau Krishnamurti gabaliuką apie gyvenimo tikslą. Pritariu, kad jo teiraujasi tik sutrikusieji. Pritariu, kad pirma reikia įveikti sutrikimą, antraip atsakymas nepadės. Prisimenu savo teksto pavadinimą: „Gyvenimą reikia gyventi“.

 

Lapkričio 8, pirmadienis. Perskaičiau K[rishnamurti] gabaliuką apie anonimišką gyvenimą ir įsižiūrėjimą į savo proto veiklą. Matau: a) dar šiek tiek tebetrokštu šlovės; b) labai nenoriu nuvilti kitų, o jų lūkesčius konstruoju pats, kartais apsirikdamas; c) turiu baimių: kad neatsitiktų taip ir taip, ir dar anaip; d) noriu, kad kas nors įvyktų taip ir taip, nors tai visai nėra su manimi susiję.

 

Lapkričio 29, pirmadienis. Jau grįžau iš knygos pristatymo [„Vėlyvieji tekstai“]. Ir vėl nežinau, kiek ir kur stumtelės skaitančiuosius šitie mano rašiniai. Ar gali jie stumtelėti. Norėčiau, kad stumtelėtų. Subtilumo, svarbių pasaulio aspektų suvokimo pusėn.

 

Gruodžio 1, trečiadienis. Skambino Linas K. Pranešė, kad mano knyga „Akademinėje knygoje“ – lentynėlėje tarp perkamiausių. Kai paklausiau, ką ji (t. y. jos tekstai) su juo daro, atsakė, kad, paskaitęs mano eilių, paskambino sūnui ir paprašė, kad tasai jo karstą nudažytų Kleino mėlyna.

 

Gruodžio 9, ketvirtadienis. Vakar skambino Ričardas V. Labai džiaugiasi mano knyga, ypač – esė, ypač – apie „Meistrą ir Margaritą“. R. paprastai nepataikauja. Tad buvo smagu, kad mano tekstai jį pradžiugino.

 

Gruodžio 26, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago [„Evangeliją pagal Jėzų Kristų“]. Ir toliau tekstas lieka saldus kaip medus. Stilius: paslaptis; tai ironiškas, tai „bešališkas“ kalbėjimas; puikūs dialogai; vizualumas; Jo nuojauta.

 

B. d.