Juodieji raiteliai ir kitos eilės
Stephenas Crane’as (1871–1900) – amerikiečių prozininkas ir poetas, šiuolaikinių literatūros mokslininkų laikomas vienu originaliausių ir inovatyviausių savo kartos rašytojų, amerikiečių natūralistinės prozos pionieriumi. Į amerikiečių literatūros kanoną yra įtrauktas realistinis Crane’o romanas „Raudonas narsumo ženklas“ (1895, liet. 1975, vertė E. Kuosaitė), kuriame iš jauno kario perspektyvos vaizduojamos Pilietinio karo kovos ir kasdienybė.
Crane’as yra išleidęs ir du tiems laikams nekonvencionalios poezijos rinkinius – „Juodieji raiteliai ir kitos eilės“ (The Black Riders and Other Lines, 1895) ir „Karas yra geras“ (War Is Kind, 1896). Nerimuoti sporadiško, nesistemiško metro eilėraščiai amžininkų buvo priimti kaip įžūli anomalija, išvadinti literatūrinėm šiukšlėm ir poetine beprotybe. Vis dėlto nuo XX a. 3 deš. ir Crane’o eilės – niūrios, kandžios glaustõs ir neornamentuotos kalbos parabolės, kuriomis autorius reiškęs „savo mintis apie gyvenimą apskritai“, – imtos vertinti palankiai ir traukti į poezijos antologijas.
Rinkinį „Juodieji raiteliai ir kitos eilės“ sudaro 68 romėniškai numeruotos tokio pobūdžio parabolės, o bene pagrindinis jas siejantis motyvas – juodųjų raitelių simboliu išreikšta Nuodėmė.
III
Tyruose
Pamačiau padarą, nuogą, ištvirkusį,
Jis gūžėsi prie žemės
Ir laikydamas letenose graužė
Savo širdį.
„Prieteliau, ar gardu?“ – paklausiau.
„Kartumas kartumėlis, – atsakė. –
Bet man patinka,
Kad kartu
Ir kad tai mano širdis.“
IX
Aš stovėjau aukštumoje
Ir mačiau, kaip apačioj daug kipšų
Lakstė, strykčiojo,
Lėbavo nuodėmingai.
Vienas, pažvelgęs viršun ir išsišiepęs,
Pašaukė: „Sėbre! Broli!“
XI
Atokioj vietoj
Užėjau išminčių,
Kuris net sustingęs
Sėdėjo ir žvelgė į laikraštį.
„Pone, kas gi tatai?“ –
Kreipėsi jis į mane.
Tuomet supratau, kad aš didesnis,
Ir dar kaip didesnis už tą išminčių.
„Seni tu, seni, čia šios gadynės išmintis!“ –
Tuojau išpyškinau jam.
Išminčius žvelgė į mane susižavėjęs.
XX
Sykį žengė prie manęs mokytas vyras.
„Aš žinau kelią, – tarė jis, – eime.“
Nesitvėriau iš džiaugsmo.
Drauge mudu kulniavom.
Netrukus, visai netrukus,
Mano akys nebeįžvelgė nieko,
Ir aš nebenutuokiau, kur statau kojas.
Įsikibau į prieteliaus ranką,
Bet tas galiausiai vaitojo: „Aš paklydau!“
XXV
Žiū, kapas nusidėjėlio,
Greta – rūsti dvasia.
Štai prisiartino nuliūdusi mergelė su našlaitėm,
Tačiau dvasia sugriebė ją už rankos.
„Tasai gėlių nenusipelnė“, – ištarė.
„Ak, mylėjau jį“, –
Sušniurkščiojo mergelė.
Paniurusi dvasia nukirto:
„Tasai gėlių nenusipelnė.“
Dabar man atsakykit:
Jeigu dvasia teisi,
Ko gi ta pana verkė?
XXVIII
„Tiesa, – kalbėjo keliauninkas, –
Yra tai uola, tvirtovė.
Dažnai joje buvojau,
Ir net aukščiausiam bokšte,
Iš kur pasaulis regis juodas.“
„Tiesa, – kalbėjo keliauninkas, –
Yra tai atodūsis, vėjas,
Šešėlis, vaiduoklis.
Ilgai jos vaikiausi,
Bet nė sykio nepaliečiau
Nė jos rūbo kraštelio.“
Ir patikėjau aš keliauninku antruoju,
Nes tiesa man buvo
Atodūsis, vėjas,
Šešėlis, vaiduoklis.
Nė sykio nepaliečiau
Nė jos rūbo kraštelio.
XXXI
Daugybė darbininkų
Mūrijo milžinišką rutulį
Kalno viršūnėje.
Paskum visi nugarmėjo pakalnėn,
Idant pasigrožėtų savo darbu.
„Didinga“, – sakė jie,
Susižavėję savo veikalu.
Ūmai tas rutulys sujudėjo
Ir spėriai nuriedėjo žemyn,
Ir sutraiškė visus iki vieno.
Bet keli turėjo progą suklikt.
XXXIII
Sykį patikau kelyje vieną tokį,
Kurs pažvelgė į mane geromis akimis.
„Parodyk savo lobius“, – jis paprašė.
Ir aš paklusau,
Ištiesiau vieną.
„Čia yda“, – įvertino jisai.
Dar vieną ištiesiau;
„Čia yda“, – atsiliepė jisai.
Dar vieną ištiesiau,
„Čia yda“, – ištarė jisai.
Ir taip iki paskutinio
Vis bylojo tą patį: „Čia yda.“
„Bet daugiau jau nieko neturiu!“ –
Galiausiai sušukau.
Tada pasižiūrėjo į mane
Dar geresnėm akim.
„Vargšelis!“ – tarė.
XXXVI
Sutikau pranašą.
Rankose jis laikė
Išminties knygą.
„Pone, – kreipiausi, –
Duokit paskaityt.“
„Vaikeli…“ – pradėjo jis.
„Pone, – nukirtau, –
Nelaikykite manęs vaiku,
Nes man jau daug žinoma
Iš to, ką laikot rankose.“
„Ak, daug.“
Jisai nusišypsojo.
Tada atvertė knygą
Ir prikišo man prie akių.
Keista, kodėl aš taip ūmai apakau.
XLI
Meilė žengė viena.
Akmenys žeidė švelnias jos pėdas
Ir gervuogės draskė dailias blauzdas.
Prie jos prisigretino palydovas,
Bet, aiman, negalėjo pagelbėt,
Nes jo vardas – Širdies Skausmas.
XLII
Klampojau per tyrus.
„O, Dieve, ištrauk mane iš čia!“ –
Sušukau.
„Čia ne tyrai“, – atsiliepė balsas.
„Bet juk… – šaukiau. –
Smėlis, karštis, dykas akiplotis.“
„Čia ne tyrai“, – atsiliepė balsas.
XLIV
Mane gaubė tamsa.
Nesupaisiau nei savo žodžių,
Nei širdies troškimų.
Ūmai viską nutvieskė ryški šviesa…
„Paslėpkit mane vėl tamsoje!“
XLVI
Gausybė raudonų kipšų pasipylė iš mano širdies
Tiesiai ant popieriaus lapo,
Tokių smulkučių,
Kad plunksna galėjai juos traiškyt.
Gausybė jų rašale kapanojos.
Buvo keista
Rašyti šia raudona pliure,
Iš širdies besiliejančia.
XLVII
„Mąstyki kaip aš, – bylojo toks vyras. –
Kitaip būsi šlykštus bedievis,
Rupūžė.“
Kiek pamąstęs, atsiliepiau:
„Verčiau jau būsiu rupūžė.“
L
Sakai esąs šventas,
Šventas,
Nes nemačiau, kaip nusidedi.
Tataigi, bet juk yra tokių,
Kurie matė tave nusidedant, drauge.
LV
Žmogus klumpino svilinamu keliu,
Nė neatsikvėpdamas.
Sykį užmatė nusipenėjusį asilą,
Žalioj lankoj jam rodantį dantis.
„Nesijuok iš manęs, kvaily! –
Įtūžęs užriko žmogus. –
Pažįstu tave:
Kiaurą dieną kemši sau pilvą,
Užganėdini širdį
Žole ir liaunom metūgėm.
Tuo nepasisotinsi!“
O asilas tik rodė jam dantis žalioj lankoj.
LVI
Vienas žmogus bijojo užeiti žudiką.
Antras baiminosi aptikti auką.
Vienas buvo išmintingesnis už kitą.
LIX
Žengdamas dangumi
Žmogus keistu juodu apdaru
Sutiko švytintį pavidalą.
Nekantriai žengtelėjęs arčiau,
Pamaldžiai nusilenkęs, tarė:
„Mano Viešpatie!“
Bet dvasia jo nė nepažino.
LXVIII
Siela lėkė
Nakties erdvėmis;
Lėkdama ji šaukė:
„Dieve, Dieve!“
Ji skriejo per slėnius
Juodų mirties almių
Vis šaukdama:
„Dieve, Dieve!“
Urvų ir uolų plyšių
Aidu atsiliepdami
Jie šaipės iš jos:
„Dieve, Dieve, Dieve!“
Dausų plynėmis
Siela nešėsi, vis šaukdama:
„Dieve, Dieve!“
Galiausiai po kurio laiko
Įširdusi, atsižadėdama suklykė:
„Ak, Dievo nėra!“
Žvitri ranka
Kalaviju iš dangaus
Kirto jai,
Ir krito ši negyva.
Vertė Andrius Patiomkinas
