Dukterie Jeruzale

Už debesų sluoksnio, kad ir paties storiausio, tikrai yra saulė – kiekvienąkart su nuostaba tą prisimenu, kai skrendu. Kijevo oro uoste, prie vartų į Tel Avivą, pirmąkart išvydau daug ortodoksų – apsijuosę filakterijais, jie kalbėjo maldas, lankstėsi ir bučiavo Torą. Jaučiau, kad lėktuvas nenukris. Greta atsisėdo ukrainietė su pirmoku sūnumi. Maloni, familiari, smalsi. Viską pasakojo apie save. Iš pradžių skaipu kalbėjosi su vyru – tasai teiravosi, kas sėdi šalia, pavydus. Ji atsakė, kad „devočka“, t. y. aš, – net parodė mane jam per ekraną. Bijojau, kad plepėdama ji klaus apie mano vyrą, – neturėjau istorijos, kurią ji pajėgtų suprasti, paruoštuko. Bet debesyse prasiskyrė kažkokia Raudonoji jūra, visi giliai įmigom ir pramiegojom ištisas tris valandas. Buvo gėda aiškinti, kad skraidau kaip rašytoja. Ji labai gyrė – esą aš šaunuolė, sugebu keliauti iš savo eilėraščių! Aišku, kad buvo gėda, nes eilėraščiai nėra nei produktas, nei verslas, nei politika. Jie niekam nereikalingi, bet visiems svarbu apsimesti (tarptautinių festivalių lygmenyje!), kaip tai esą svarbu.

Kai išlipau, per garsiakalbį pasigirdo: Lithuanian writer (toliau bandė slebizuoti mano vardą ir pavardę), please answer the e-mail – have you arrived? Pasijutau pagerbta. Tel Avivas atrodė nedidelis. Taksistas kalbėjo rusiškai – rodė man kitą taksi automobilį, apsivertusį ratais į viršų. Supratau, kad su jų temperamentu tai kasdienybė. Dairiausi ne į dangoraižius, kurie gan panašūs į vilniškius, o į debesis. Kai lankiau Giedrės Šmitienės seminarą, girdėjau, kad esama ir debesų fenomenologijos – debesys, pvz., Azijoje visai kitokie negu pas mus. Tas pats pasakytina apie Viduržemio jūrą – kitokio mėlynumo, šviesi, labai šilta.

Viešbučio pusryčiai turėjo nacionalinės specifikos – niekada nežinai, ar patiekalas bus saldus, ar sūrus. Virtuvės tarnautojas (akivaizdžiai ne izraelietis) bandė pakviesti mane į pasimatymą ir kartu dirbo savo darbą, kaip jis jį supranta. „Ar tu nori čia pasilikti?“ – klausė. „Ne“ buvo nelabai jam suvokiamas atsakymas. Buvau nusiteikusi, kad pasitaikys juokingų vyrų – panašiai kaip Gruzijoje ar Italijoje. Kol skubėjau pajūriu, mane beveik už rankos griebė dar vienas vyriškis – net pamaniau, gal jam reikia kokios pagalbos. Bet jam reikėjo tik pažindintis, kaip ir daugeliui psichologiškai silpnų pietiečių. Sumelavau, kad esu verslininkė ir skubu į viešbutį pas kolegas. Garbė Dievui, jam buvo per sunku ištarti mano vardą. Šiai vyrų rūšiai amžinai esu priversta meluoti – neturiu įžūlumo tiesiog pasakyti: šis pokalbis neturi prasmės, negaišinkime vienas kito laiko, viso gero. Atrodo kažkaip nemandagu.

Niekad neplanavau keliauti. Nebent žalioje jaunystėje, bet tada dar atrodė, kad kelionės bus įmanomos nebent rytų kryptimi – į kokį Piterį daugių daugiausia. Naujame mieste niekad nesinaudoju žemėlapiais telefone – paprasčiausiai neturiu interneto. Man pakanka popierinio žemėlapio ir šiek tiek adrenalino. Susirandu viską, ką reikia. Apelsinai virš galvos, Verbų sekmadienio palmės, hipsterizuotas centro rajonas, nardai Rotschildo bulvare, rašytojo J. K. Bialiko namai-muziejus (panašus kaip mūsų Maironio: dailus namas su sinagogų puošybos elementais ir gera tapyba). Šunų parkas, į kurį juos pabendrauti atveda šeimininkai, už rankų susikibusi gėjų pora, Gailestingumo paveikslas Šv. Petro bažnyčioje. Turguje daug vaisių, ir egzotinių, nelabai matytų. Datulės, figos, visokių rūšių chalva, arabiškos baklavos, kepiniai. Arabai garsiai rėkauja, įnirtingai siūlo prekes. Prieš šabą visi skuba apsipirkti, nes viskas užsidarys (išskyrus arabų krautuvėles), nevažinės viešasis transportas, vien taksi. Tvyro prieskonių, smilkalų kvapai. Iš viešbučio į Jafą, senąją Tel Avivo dalį, vaikščiojau paplūdimiu; greta pėsčiųjų tako voliojosi dviračiai ir elektriniai paspirtukai. Įtariau, kad šioje gerovės šalyje jie gali būti vieši, t. y. nemokami, bet neėmiau – nesijaučiau verta. Svetimuose miestuose niekad nesinaudoju taksi paslaugomis – visus atstumus įveikiu pėsčia. Motinystė išmokė taupumo. Kaip tik dėl to nesu parašiusi jokių drąsių, rizikingų, bravūra pritrenkiančių prozos kūrinių.

Į festivalį pakliuvau aktyvios kultūros atašė Elenos Keidošiūtės dėka; tekstus į hebrajų kalbą išvertė Sivan Beskin, gimusi ir šiek tiek augusi Vilniuje, bet lietuviškai ji jau drovisi kalbėti. Literatūros požiūriu Izraelis yra gana uždara ir maža šalis – neskuba leisti vertimų, jei autorius nėra gavęs Vakaruose žinomų premijų. Kaip žinoma iš „Kino pavasarių“, jie turi gero kino, bet teatro ne. Izraelio kultūros ministrė, kuri atstovauja right wing, uždraudė teatre statyti propalestinietiškus spektaklius: rengiami scenarijai svarstomi. Todėl visgi pagirtina, kad mūsų festivalis vyko kaip tik Jafos teatre, pasižyminčiame žydų ir arabų bendradarbiavimu. Viskas paprasta, nesterilu, neiščiustyta, scenos grindys neišplautos. Koncertavo jungtinis žydžių ir arabių mergaičių choras. Vaikai, be žydų ir arabų paveldo, dainavo Eltono Johno „Imagine“ ir Leonardo Coheno „Hallelujah“. T. y. su ta idėja, kad tegyvuoja tolerancija, draugystė ir progresyvios pažiūros. Žiūrėdama į chorą galvojau, kodėl Hitleriui taip užkliuvo žydai (nors visiškai neatskyriau, vien spėliojau, kurios iš jų galėtų būti žydės, kurios – arabės). Gal dėl pasitikėjimo savo svarbumu, išrinktumu? Kita vertus, dainuojančios mergaitės jau nėra tokios, kokios galėjo būti, jei nebūtų įvykęs holokaustas ir kitos, jau lokalios žudynės. Pasitikėjimas išgaravo. Ir mes nebe tokie. Tai tapo lūžiu, po kurio pasikeitė pasaulis.

Pats festivalis „Sha’ar“ (arba „Helicon“ – tas žodis arabiškai reiškia poeziją) nuobodokas – kaip ir visi festivaliai, jei sėdi visuose renginiuose nuo A iki Ž, – bet įdomus, kai per pusryčius viešbutyje pasikalbi su kitais poetais. Kai kurie iš vietinių gan mėgėjiško lygio, kaip man atrodė iš vertimų, bet vis vien buvo įdomu. Iškalbingos ir biografijos – vienas ėmė rašyti netekęs sūnaus kariniame konflikte, kitas „išdavė“ religingų tėvų gyvenimo būdą. Dėmesio buvo skiriama ir gender temai – net Tel Avivo parduotuvėse kabo LGBT vėliavėlės, tuo pabrėžiant, kad žmogaus teisės čia svarbu. Esu skaičiusi, kad Izraelis pagal tarptautines apklausas yra palankiausia šalis LGBT poroms, tačiau kai pasidalinau šiuo žinojimu scenoje, visi ėmė juoktis. Po renginio prie manęs priėjo aktyvistė pasakyti, kad tik Tel Avive, ko blogo, taip yra, o visame Izraelyje – ne.

Autorės nuotrauka

Makedonė poetė Natasha Sardzoska guodėsi, esą niekas iš viešbučio poetų neatėjo į jos performansą. Man buvo įdomus jos hipochondriškas charakteris – tą tipą tarp poetų ne taip jau dažnai aptiksi. Labai gabi, kalba daugybe kalbų, dėsto. Sakiau, nieko, užtai mes pamatėme Tel Avivą. Dar buvo simpatiškas estas Mathura, viešėjęs PDR’e prieš dvejus metus, ir rumunas Andrei Dosa, su kuriuo irgi šnektelėjau apie kiną, mat jie jį turi. Vengras Gáboras Lanczkoras atsivežė visą hipišką šeimą – žmoną ir dvi dukteris. Taip pat labai simpatiški, primena Burokus. Dar atkeliavo visa prancūzų poetų brigada, mat juos parėmė Institut Français. Italė Marilena Renda, kaip pietietė, užsiėmė makedone Natasha – šiaip jos abi man labai mielos, tik kai kurie žmonės negali išgyventi be bendravimo. Aš, deja, galiu. Todėl man sunku, kai reikia tenkinti jų poreikius.

Jafa labai graži, senoji architektūra paverčia ją pasakų miestu. Šabo vakarą, jau sutemus, mačiau batų parduotuvėje užmirštą katę, kuri kniaukė prie stiklinių durų. Kitoje tarpuvartėje pro atviras duris pamačiau ant lovos gulinčią moterį – bet negalėčiau guldyti galvos, kad tai buvo prostitutė. Interjeras atrodė senoviškai, paslaptingai. Vakarais, saulei leidžiantis, muedzinas iš bokšto šaukia maldai. Apie artėjančią „Euroviziją“ informuoja paveikslo „rėmai“ gražiuose kraštovaizdžiuose – prie jų gali fotografuotis, informuodamas pasaulį, kas laukia. Lietuviškoje žiniasklaidoje mačiau pranešimą, kad Tel Avivo viešbučiuose sirgaliai tikrai netilps – teks jiems išnuomoti kruizinį laivą arba didžiajame parke įrengti palapinių miestelį. Vieną naktį griaudėjo ir žaibavo, bet nebaisiai – mačiau į jūrą smengančius žaibus. Buvo gal dvidešimt laipsnių – vadinasi, šalta, izraeliečiai vaikščiojo su striukėmis.

Sekmadienį mus, poetus iš užsienio, nuvežė į Jeruzalę. Žmonės plūdo prie Kristaus kapo, tikėdamiesi, matyt, Dievo molekulių. Prie to stalo, kur aliejumi buvo įtrintas Kristaus kūnas, nuimtas nuo kryžiaus, glaudė net rankines. Krikščioniškoji Jeruzalės dalis man sukėlė skepsį – Kristaus kapo bažnyčia išsidalinta it pyragas, plūsta įvairaus plauko materialistai, giedodami ir su kryžiais ant pečių; keistuolės su degančiomis žvakėmis rankose bučiuoja stiklus. Visi apimti „didelio reikšmingumo“ emocijų (juk lankomas paties Kristaus kapas), bet egzistuoja ir blogoji žinia – religinis potyris nėra emocijos, sentimentalumas, egzaltacija. Aplinkui suvenyrų rojus – Ezavo kailiai, pliušinės avys ir kupranugariai. Propalestinietiški marškinėliai taikiai subūva su žydiškomis kipomis – neimčiau visiškai nieko, net jei jų duotų nemokamai. Kažkoks vyriškis, apsirengęs Jėzumi, su knyga rankose sėdėjo minioje ant šventyklos laiptų. Nesuprantu, ko taip veržtis prie kapo, kuriame seniai nebėra jokio Kristaus. Tą minią derėtų nukreipti kita kryptimi – prie kapų, kurių nėra kam užkasti. Neabejoju – Kristus ten. Molekuliniame lygmenyje.

Visai kitaip paveikė Raudų siena. Prieš ten patenkant, reikia pereiti patikrą. Vyrai žygiuoja į savo pusę, moterys – į savo. Gal dėl daugybės moterų – senų, jaunų, dar mažų mergaičių – apima jaudinanti bendrystė; toje vietoje pajunti tylią vienybę, susitelkimą, solidarumą. Žydės meldžiasi, veidais vis paliesdamos atverstą Torą, pradinių klasių moksleivės stropiai rašo savo troškimus į raštelius. Jaunos žydės su kūdikiais ant rankų, pridengtomis galvomis, visu kūnu linguoja. Atgal eina atbulomis, negali atsukti sienai nugaros. Maldos, kurioje taip ryškiai dalyvauja kūnas, negali atlikti šiaip, atmestinai. 

Grįžusi visai kitaip perskaičiau psalmes ir Giesmių giesmę, atkreipiau dėmesį į granatmedžius, kurių anksčiau nepastebėjau. Tas vaisius Izraelyje turi nacionalinę simboliką – keraminiai granatai siūlomi suvenyrų krautuvėse, o Tel Avivo paplūdimyje net stovi granato skulptūra. Jeruzalė buitiškesnė, ne tokia vakarietiška – balkonuose kabo skalbiniai, į tramvajų bėga ortodoksai. Atrodo vieniši kaip iš Antarkties atklydę pingvinai – tokie ne šio pasaulio paukščiai. Ir vis dėlto jų gyvenimas pagirtinas – lėtas, radikaliai nevartotojiškas, nukreiptas ne į kvailas laimės iliuzijas, o į santykį su Dievu. Turistams pardavinėjami ryškaus geltonumo beigeliai arba ilgi, riestinę dešrą primenantys beigeliai su biriais aštriais prieskoniais. Dailūs žydų vaikai – tamsūs arba raudonplaukiai, garbanoti, gražių bruožų. Kai kurie berniukai su peisais. Paauglystėje irgi tokius nešiojau (Čiurlionkėje 1994 m. buvo tokia mada, kerpantis „bliūdu“). Vėliau dar būčiau norėjusi nešioti kipą, apie kurią žinojau iš knygų iliustracijų, bet niekur Lietuvoje jų nebuvo.

Važiavome per Judėjos dykumą, kur Jėzų gundė velnias. Prieblandos valandą (arčiau pusiaujo netikėtai greitai sutemsta) smėlio spalva primena negyvą kūną. Palestiniečių zona aptverta spygliuota tvora, virš jos – Palestinos vėliavos. Sėdi vienišas piemuo su arkliu. Važiavome ir per palmynus, tarsi jie būtų tokia pati įprastybė kaip vynuogynai. Norint įsibristi į Negyvąją jūrą, reikia perropoti klampaus dumblo ruožą. Kai lendi į vandenį, apima keista nesvarumo būsena – nesuvoki, kas vyksta su tavo pačios kūnu. Atsiduri kosmose – bandai plaukti, bet kojas kelia aukštyn. Nenardini veido į vandenį, tačiau junti sūrią druską ant lūpų. Gulėdama šezlonge, pamačiau estą, brendantį į vandenį. Jis ypatingas tuo, kad neturi vienos rankos, – nedrįsome klausti, kas atsitiko. Man buvo smalsu, ar jis plauks, todėl stebėjau alavinį kareivėlį primenančią figūrą vandenyje. Plaukė viena ranka! Jo seneliai buvo ištremti į Sibirą, kai mamai buvo dveji. Žino Donaldą Kajoką; kažkas jam pasiūlė paskaityti vertimus dėl, matyt, panašaus muzikalumo, ritmo. Festivalyje prie mikrofono jis dainavo.

Lėktuvas iš Tel Avivo į Kijevą vėlavo dvi valandas. Kaip tik vyko karinis konfliktas, Kijevo oro uostas savaip priminė Minską – aptarnavimo malone. Dingo daugelio, kurių skrydžiai buvo jungtiniai ir kurie pavėlavo į savo lėktuvus, bagažas. Tiksliau, krovikai laikė lagaminus pagal savo sistemą, bet oro uosto darbuotojos liepė mums eiti jų ir ieškoti – į dingusių daiktų saugyklas. Nepaisant suirutės, atskridę religingi žydai meldėsi, nusisukę į sieną. Kitas skrydis turėjo būti tik ryte. Atstovėjau kilometrinę eilę, kol pakeitė bilietą. Viena ukrainietė, kurią ištiko toks pats likimas, sukėlė isteriją – skambino, verkė, šaukė, kol galų gale prisistatė jos vyras. Tą vyrą ji irgi kaip reikiant apšaukė ir dar jam vožtelėjo (nors jis kaip ir niekuo dėtas), kol galų gale darbuotoja juos išgabeno į viešbutį, nes ji kėlė per daug chaoso. O gal tai apskritai buvo flashmobas, kad kiti keleiviai išliktų ramūs. Eilėje viešbučio laukė gal 200 žmonių, atėjo dar kokie 50, bet jiems buvo paaiškinta, kad šansų nėra, verčiau jau nelaukti, nes šiąnakt „kolapsas“ (taip ir pasakė). Langelyje sėdėjo viena moteris, aptarnaujanti tuos 200, – eilė faktiškai nejudėjo. Susiraičiau ant suolų ir pernakvojau. Užsidengiau veidą skara, kad būtų tamsiau, aplinkui kalbėjo rusiškai, angliškai, itališkai, lietuviškai – visas Babelis. Prieš užmigdama krūptelėjau – akimirka prieš sapną, kai atrodo, kad krenti. Šį tą perki, šį tą parduodi ir vėl gyveni nuo cento prie cento.